Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Irena Stasiūnienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos R. V. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016-07-21 nutarties civilinėje byloje Nr. 2-7652-650/2016 pagal pareiškėjos R. V. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto iškėlimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėja R. V. 2016-07-12 teismui pateikė pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo. 2016-07-13 Šiaulių apylinkės teismo nutartimi atsisakyta priimti pareiškėjos pareiškimą ir jį su priedais nutarta grąžinti pareiškėjai. 2016-07-19 gautas pareiškėjos atskirasis skundas dėl 2016-07-13 teismo nutarties atsisakyti priimti pareiškimą ir kartu pateiktas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones: areštuoti R. V. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą – butą (duomenys neskelbtini), bei sustabdyti areštuoto turto pagal vykdomuosius dokumentus realizavimą ir išieškojimą per antstolių kontoras.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių apylinkės teismas, priėmęs atskirąjį skundą, 2016-07-21 nutartimi pareiškėjos R. V. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.

Teismas, įvertinęs tai, kad R. V. priklausančiam butui (duomenys neskelbtini) yra nustatyta hipoteka ir pritaikytas turto areštas priverstinio vykdymo procese ir todėl bet kokiu atveju lėšos, gautos pardavus nekilnojamąjį turtą iš varžytynių, pirmiausiai būtų skirtos hipotekos kreditoriaus reikalavimui patenkinti, sprendė, kad pareiškėjos teiginiai nesudaro pagrindo išvadai, jog turto realizavimas varžytynių metu apsunkins kreditorių reikalavimo tenkinimą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja nenurodė kito jai priklausančio turto, kurio atžvilgiu turėtų būti taikytinos laikinosios apsaugos priemonės ir stabdytinas vykdymas, todėl konstatavo, kad pareiškėja nepagrindė prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių būtinumo.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį esmė

Atskiruoju skundu pareiškėja R. V. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2016-07-21 nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės: taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti pareiškėjai priklausantį nekilnojamąjį turtą – butą (duomenys neskelbtini) bei sustabdyti areštuoto turto pagal vykdomuosius dokumentus realizavimą ir išieškojimą per antstolių kontoras. Skunde pareiškėja nurodo, kad teismas, atsisakydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, netinkamai vertino bylos faktus ir įrodymus, neįvertino, kad pareiškėja turi mažamečių vaikų, nesidomėjo ir nesiaiškino, ar Vaiko teisių apsaugos skyrius yra informuotas apie paskelbtas gyvenamojo būsto, kuriame gyvena mažamečiai vaikai, varžytynes.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas atmetė pareiškėjos R. V. prašymą dėl laikinųjų apsaugos taikymo.

Skųsdama 2016-07-13 teismo nutartį, kuria teismas atsisakė priimti R. V. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, pareiškėja prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones: areštuoti R. V. nuosavybės teise priklausantį butą bei sustabdyti areštuoto turto pagal vykdomuosius dokumentus realizavimą ir išieškojimą per antstolių kontoras.

Laikinųjų apsaugos priemonių instituto civiliniame procese paskirtis suponuoja išvadą, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti gali būti pritaikytos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios yra susijusios su pareikštais reikalavimais (LR CPK 144 straipsnio 1 dalis, 145 straipsnio 1 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas sprendžiamas tik išsprendus ieškinio priėmimo klausimą (CPK 147 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju pareiškėjos ieškinį dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo teismas atsisakė priimti LR CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu (dėl ieškinių tapatumo), todėl, nesant teisme priimto ieškinio, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Atskirajame skunde pareiškėjos akcentuojamos aplinkybės, jog būtina apsaugoti nepilnamečių vaikų teisę į gyvenamąjį būstą, taip pat nesudaro pagrindo teismui savo iniciatyva taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi konkrečios rūšies ir masto (apimties) laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik neperžengiant pareikštų reikalavimų ribų ir tik siekiant užtikrinti teismo sprendimo, priimtino būtent pagal pareikštus reikalavimus, vykdymą, o nagrinėjamu atveju, kaip jau minėta, ieškinį priimti atsisakyta.

Pažymėtina, kad spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų apsaugos priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, todėl atmetamas pareiškėjos argumentas, jog teismas netyrė ir nevertino pareiškime dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo išdėstytų faktų ir pateiktų įrodymų.

Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, jog atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo nutartį.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2016-07-21 nutartį palikti nepakeistą.