Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algerdo Urbšio, teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Jurgio Kiškio, sekretoriaujant Vaidai Pupšytei, dalyvaujant prokurorei Rimai Žaltauskaitei, gynėjui advokatui Č. Ž., nuteistajam V. P. U.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. U. gynėjo advokato Č. Ž. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 2 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. U. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 178 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams, pagal LR BK 159 str. laisvės atėmimu 10 mėnesių. Vadovaujantis LR BK 63 str. 2 d., 5 d. 1 p., bausmės subendrintos griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 1 metams 6 mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš V. P. U., S. B. ir E. N. solidariai priteista 213 Lt D. S. nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti, nepilnamečiui E. N. neturint turto ar kitų pajamų, po 35,50 Lt išieškant iš R. N. ir L. N.. Iš V. P. U., S. B. ir E. N. solidariai priteista 3000 Lt D. S. nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti, nepilnamečiui E. N. neturint turto ar kitų pajamų, po 500 Lt išieškant iš R. N. ir L. N..

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. P. U. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrais veiksmais su S. B. ir E. N., 2009 m. lapkričio 28 d. apie 21 val. (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini)k., sodų bendrijoje "(duomenys neskelbtini)", išlauždami balkono duris, įsibrovė į sodo namelį, priklausantį D. S., ir pagrobė nukentėjusiajam D. S. priklausančius: - vyrišką rankinę, kurios vertė 20 Lt, mobiliojo ryšio telefoną "Samsung X100", kurio vertė 100 Lt, mobiliojo ryšio telefoną "Nokia 3310", kurio vertė 30 Lt, vyrišką kišeninį laikrodį "Molnija", kurio vertė 100 Lt, piniginę, kurios vertė 10 Lt, ir joje buvusius 23 Lt ir ,,Omni ID“ kortelę, kurios vertė 30 Lt.

Be to, jis įtraukė nepilnametį E. N., gimusį 1994 m. rugsėjo 13 d., į minėto nusikaltimo padarymą.

Nuteistojo V. P. U. gynėjas advokatas Č. Ž. apeliaciniu skundu prašo atlikti įrodymų tyrimą, panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2011-05-02 nuosprendį ir priimti nuosprendį nutraukti bylą V. P. U. atžvilgiu. Anot apelianto, byloje esančių įrodymų, kuriais grindžiamas V. P. U. kaltinimas, tokiai išvadai padaryti nepakanka dėl esamų prieštaravimų ir nepilno bei tendencingo bylos tyrimo. Apeliantas teigia, kad nenustatyta transporto priemonė su kuria nusikalstamą veiką padarę asmenys atvyko į (duomenys neskelbtini); netirta aplinkybė, kas atsiskaitė parduotuvėje (duomenys neskelbtini) mieste su U. kortele; neatkreiptas dėmesys, kad pagal šią kortelę nebuvo pirkta degtinė „Trejos devynerios"; neaiškintos aplinkybės, kad pagal liudytojų S. ir N. parodymus jie susitiko du vyriškius, kurių jie neatpažino, tuo tarpu N. ir U., o tuo pačiu ir E. N. yra jiems pažįstami; rasti pirštų pėdsakai nusikaltimo vietoje yra tinkami identifikavimui, tačiau pagal specialisto išvadas jie nepriklauso nei vienam iš nuteistųjų; nesiremta faktinėmis aplinkybėmis, kad V. P. U. nusikaltimo įvykdymo metu sirgo ir nesiaiškinta, ar dėl tokio pobūdžio ligos ir naudojamų vaistų galėjo vairuoti automobilį ir ar galėjo judėti; ikiteisminio tyrimo metu buvo nepagrįstai remiamasi klaidingu ligos kodu; netirtas 2010 m. gegužės 3 d. nepilnamečio nuteistojo E. N. pareiškimas Alytaus rajono apylinkės vyriausiam prokurorui. Dėl šių aplinkybių nebuvo tinkamai atskleista nusikalstama veika, o to pasekoje nebuvo tinkamai pritaikytas įstatymas ir V. P. U. buvo nuteistas neįrodžius jo dalyvavimo nusikalstamos veikos padaryme. Tokiu būdu, gynėjo nuomone, buvo pažeistos pagrindinės baudžiamojo proceso taisyklės, numatytos LR BPK 1 straipsnyje. Vertindamas įrodymus, pirmos instancijos teismas pažeidė LR BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas. Buvo vertinamos tik tos aplinkybės, kurios buvo naudingos kaltinimo pusei, o įrodymai, paneigiantys V.P. U. dalyvavimą nusikalstamoje veikoje, nemotyvuotai atmetami. Teismas nepagrįstai liudytojų M. T. ir N. D. parodymus laikė melagingais.

Be to, pasak gynėjo, BPK pažeidimai padaryti ne tik nuteistojo V. P. U., bet ir kito teisiamojo E. N. atžvilgiu. Gynėjas teigia, kad buvo pažeista: BPK 1 straipsnis, kadangi nebuvo išsamiai atskleista nusikalstama veika, to pasekoje netinkamai pritaikytas įstatymas; BPK 2 straipsnis, kadangi prokuroras ir ikiteisminio tyrimo pareigūnai nesiėmė visų įstatymo numatytų priemonių, kad ši nusikalstama veika būtų tinkamai atskleista; BPK 6 straipsnis, kadangi teismas nesivadovavo lygybės principu, to pasekoje V. P. U. buvo paskirta neproporcingai griežta bausmė, lyginant su kitam šioje byloje nuteistam asmeniui paskirta bausme; V. P. U. nepagrįstai pripažintas recidyvistu; BPK 10 straipsnio 2 dalis, kadangi ikiteisminio tyrimo metu, o taip pat teisme nebuvo užtikrinta V. P. U. asmeninių teisių apsauga; BPK 21 straipsnio 4 dalis, kadangi bylą kontroliuojantis prokuroras eliminavo galimybę pateikti prašymus bei apskųsti savo nutarimus; BPK 44 straipsnio 5 ir 9 dalys, kadangi nebuvo laikomasi lygybės principo bei negerbiamas privatus gyvenimas; BPK 63 - 64 straipsniai, kadangi buvo eliminuota galimybė apskųsti prokuroro veiksmus ikiteisminio tyrimo teisėjui.

Gynėjas teigia, kad V. P. U. nuteistas nepagrįstai, be argumentų ir motyvų buvo taikytos BK 27 str. 1 d. nuostatos, pažeistos iš esmės visos nuostatos reglamentuojančios bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 str.). Jeigu ir būtų V. P. U. dalyvavimas nusikalstamoje veikoje įrodytas, tai paskirta jam bausmė aiškiai prieštarautų teisingumo principui (BK 54 str. 3 d.).

Be to, teismas skundžiamame nuosprendyje nepasisakė dėl V. P. U., taip pat neteisėtai ir nepagrįstai inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 159 straipsnyje. Teismas taip pat nesilaikė teisėtam nuosprendžiui priimti ir surašyti keliamų reikalavimų, nurodytų Lietuvos A. T. senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant B. P. kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą" 1.1. punkte.

Teismo posėdyje prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Nuteistojo V. P. U. gynėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegijos nuomone, Alytaus rajono apylinkės teismas visapusiškai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes dėl V. P. U. padarytų nusikalstamų veikų, byloje esančius įrodymus patikrino ir įvertino nepažeisdamas LR BPK 20 str. 5 d. reikalavimų. Teismas nuosprendyje nuosekliai, nepažeisdamas LR BPK 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimų, išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė išvadas, atitinkančias faktines aplinkybes, paskyrė teisingą, tinkamai individualizuotą bausmę. Nuosprendis surašytas nepažeidžiant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą" 1.1. p. reikalavimų.

Nuteistasis V. P. U. kategoriškai neigia padaręs jam inkriminuojamus nusikaltimus, tačiau teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma patvirtina, kad jis padarė LR BK 178 str. 2 d., 159 str. numatytus nusikaltimus.

Kad V.P. U., veikdamas bendrininkų grupe, padarė LR BK 178 str. 2 d. numatytą nusikaltimą, visų pirma patvirtina nuoseklūs nuteistojo S. B. parodymai. S. B. apklausiamas ikiteisminio tyrimo pareigūnų (t. 2, b.l. 146-148), ikiteisminio tyrimo teisėjo (t. 2, b. l. 150-152) ir teisme davė iš esmės analogiškus parodymus, nurodydamas, kad nusikaltimą padaryti jam pasiūlė V.P. U.. Būtent su V.P. U. jis 2009 m. lapkričio 28 d. vakare iš (duomenys neskelbtini) važiavo į (duomenys neskelbtini) esančius sodus, susitiko su E. N., kurio anksčiau nepažinojo. Jie visi nuvažiavo į (duomenys neskelbtini) parduotuvę mieste, kur pirko „trejos devynerios“ trauktinę. Už trauktinę mokėjo V.P. U.. Trauktinę E. N. nunešė D. S. ir savo mamai. Vėliau E. N. prie namo, kurį ketino apvogti, atnešė kopėčias, kurių pagalba jis pateko į namo antrą aukštą ir išlaužęs balkono duris, pateko į namo vidų bei pavogė telefonus, pinigus ir kitus daiktus. Savo parodymus S. B. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 2, b.l. 154-162). S. B. teisme patikino, kad jo parodymai yra teisingi, jis juos duoda niekieno neverčiamas. Netikėti nuosekliais S. B. parodymais teismas neturi jokio pagrindo. Juolab, kad jo parodymus patvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Nuteistojo E. N. parodymai ikiteisminio tyrimo metu buvo iš esmės analogiški S. B. parodymams. E. N. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausiamas kelis kartus. Pirmoji apklausa vyko 2009-12-01 (t. 2, b.l. 43-45). Papildoma įtariamojo E. N. apklausa buvo 2009-12-02 (t. 2, b.l. 47, 48). Tą pačią dieną E. N. savo parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 2, b.l. 50-55). 2009-01-22 ir 2009-04-30 vykusių apklausų metu jis nurodė analogiškas nusikaltimo padarymo aplinkybes (t. 2, b.l. 59-61, 68-70). Išanalizavus įtariamojo E. N. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, matyti, kad visus kartus jis davė analogiškus parodymus, papildydamas juos tam tikromis smulkmenomis. Visose apklausose dalyvavo advokatas. Pažymima ir tai, kad E. N. iš šioje byloje buvusių įtariamųjų buvo apklausiamas pirmas. Jis smulkiai papasakojo, kaip buvo padarytas nusikaltimas, kad būtent V.P. U. buvo šio nusikaltimo iniciatorius. Jis nurodė detales, kurių nusikaltimo padaryme nedalyvavęs asmuo nebūtų žinojęs. Beje, jas vėlesnėse apklausose patvirtino ir kitas įtariamasis S. B.. Kaip jau minėta, visose įtariamųjų apklausose dalyvavo advokatai. Be to, iš reikalaujamų daiktų pateikimo, jų apžiūros protokolų, pakvitavimo (t. 1, b.l. 41-49) matyti, kad E. N. pateikė rankinę ir du mobiliojo ryšio telefonus ,,Nokia“ IMEI Nr. (duomenys neskelbtini) ir ,,Samsung“ IMEI Nr. (duomenys neskelbtini). Šie daiktai apžiūrėti kaip daiktiniai įrodymai ir rankinė bei mobilus telefonas ,,Samsung“ grąžintas nukentėjusiajam D. S.. Ši aplinkybė taip pat leidžia daryti išvadą, kad E. N. ikiteisminio tyrimo metu davė teisingus parodymus. Todėl teismas jais pagrįstai rėmėsi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Tuo tarpu E. N. teisme iškelta versija, kad šiuos daiktus jam padavė S. B. ir prašė nunešti D. S., niekuo nepatvirtinta. S. B. ir ikiteisminio tyrimo metu, ir teisme nurodė, kad E. N. iki nusikaltimo dienos nepažinojo, nėra buvęs Alytuje. E. N. ikiteisminio tyrimo metu taip pat patvirtino, kad S. B. anksčiau nepažinojo.

E. N. parodymus kardinaliai pakeitė bylą nagrinėjant teisme. Be to, 2010-05-03 pateikė skundą prokuratūrai dėl policijos pareigūnų jo atžvilgiu vartoto smurto ir vertimo duoti melagingus parodymus. Tačiau ikiteisminis tyrimas dėl E. N. skunde nurodytų aplinkybių 2010-06-02 Alytaus rajono apylinkės prokuratūros prokuroro nutarimu buvo nutrauktas, konstatavus, kad nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Alytaus rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro 2010-07-02 nutarimu atsisakyta tenkinti E. N. skundą dėl nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą. E. N. buvo išaiškinta šio nutarimo apskundimo tvarka, tačiau jis teise apskųsti vyriausiojo prokuroro nutarimą nepasinaudojo. Įvertinus šias aplinkybes, daroma išvada, kad E. N. ikiteisminio tyrimo metu nebuvo verčiamas duoti melagingų, policijos pareigūnų nurodytų parodymų. Parodymus, kurie užfiksuoti apklausų protokoluose, jis davė savanoriškai.

E. N. teisme neigė dalyvavęs padarant vagystę iš D. S. namų. Jis tvirtino, kad tą dieną soduose šventė M. T. gimtadienį pas draugą D.. Tačiau dėl šių aplinkybių M. T. parodymai neatitiko E. N. teisme duotų parodymų. M. T. parodė, kad 2009 m. lapkričio 28 d. N. D. automobiliu jį atvežė į (duomenys neskelbtini) ir paleido prie parduotuvės (duomenys neskelbtini), kur jį pasitiko E. N.. Su E. N. jie abu visą vakarą vaikščiojo po miestą, buvo parke, netoli policijos pastato, vaikščiodami gėrė sidrą, E. limonadą. Taigi, M. T. nepatvirtino E. N. parodymų apie M. T. gimtadienio šventimą soduose, jis išvis nenurodė buvęs soduose. Pažymima ir tai, kad M. T. ir N. D. buvo apklausti V.P. U. prašymu. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu V.P. U. nieko neužsiminė apie tai, kad jis savo mobilaus ryšio telefoną ir (duomenys neskelbtini) kortelę buvo davęs pasinaudoti M. T. ar N. D.. Šios aplinkybės bei tai, kad R. N. ir D. S. nurodė, kad V.P. U. buvo atvykęs į sodus ir gąsdino, grasino R. N., R. N. parodymai, kad jos sūnus galimai bijo V.P. U., leidžia manyti, kad tiek E. N., tiek liudytojų M. T. ir N. D. parodymai buvo duoti siekiant V.P. U. ir E. N. padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės. Todėl teismas pagrįstai M. T. ir N. D. parodymus pripažino melagingais.

Nuteistojo V.P. U. parodymus, kad jis 2009 m. lapkričio 28 d. nebuvo (duomenys neskelbtini), paneigia ir rašytinai duomenys apie V.P. U. mobiliojo ryšio telefono judėjimą, (duomenys neskelbtini) kortelės panaudojimą prekybos centre (duomenys neskelbtini). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu aplinkybių, kad kitiems asmenims būtų davęs pasinaudoti savo mobiliojo ryšio telefonu ar (duomenys neskelbtini) kortele jis nenurodė. Šią versiją V.P. U. iškėlė tik teisminio nagrinėjimo metu. Tačiau įvertinus nuteistojo S. B. parodymus ir E. N. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuriuose užfiksuota, kad V.P. U. važiuodamas į (duomenys neskelbtini) bei būdamas (duomenys neskelbtini), naudojosi mobiliojo ryšio telefonu, galima daryti išvadą, kad V.P. U., priešingai nei kad pats teigia, buvo (duomenys neskelbtini). Nuteistasis teigia, kad (duomenys neskelbtini) negalėjo būti, kadangi sunkiai sirgo, tačiau iš teismui pateiktame V.P. U. išduotame nedarbingumo pažymėjime nurodyto ligos kodo matyti, kad V.P. U. buvo diagnozuota viršutinių kvėpavimo takų liga (t. 4, b.l. 5).

Tai, kad konkrečiai nenustatyta, kokia transporto priemone buvo atvykta į (duomenys neskelbtini), nėra pagrindas konstatuoti, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas nepilnai, ar kad V.P. U. nepadarė jam inkriminuotų nusikaltimų. Esant byloje nustatytoms aplinkybėms apie V.P. U. dalyvavimą nusikalstamų veikų padaryme, tai, su kokia mašina buvo atvykta reikšmės sprendžiant asmens kaltės klausimą, neturi.

Tai, kad R. N. ir R. S. nurodė, kad susitiko du vyriškius, kurių neatpažino, taip pat neįrodo, jog V.P. U. nusikaltimo vietoje nebuvo. R. N. ir R. S. parodė, kad jiems išėjus iš D. S. namų, jau buvo sutemę, apšvietimo toje vietoje nebuvo, todėl jie ir neįsidėmėjo sutiktų vyriškių.

S. B. parodė, kad V.P. U. už trauktinę „trejos devynerios“ atsiskaitė grynais, todėl nuteistojo V.P. U. teiginys, kad nevertinta aplinkybė, jog pasinaudojant kortele nebuvo pirkta degtinė, yra nereikšminga. Aplinkybė, kad įvykio vietoje rasti pirštų pėdsakai nepriklauso nei vienam iš nuteistųjų, įvertinus visus kitus byloje esančius įrodymus, neduoda pagrindo išvadai, kad V.P. U. nepadarė jam inkriminuotų nusikaltimų. Nuteistojo S. B. parodymais ir nuteistojo E. N. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais nustatyta, kad balkono duris išlaužė ir į namo vidų pateko S. B.. Tuo tarpu E. N. ir V.P. U. laukė pastarojo automobilyje.

Nuteistųjų S. B. ir E. N. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais nustatyta, kad būtent V.P. U. sugalvojo įvykdyti nusikaltimą. Jis skambino E. N. neabejotinai žinodamas, kad pastarasis yra nepilnametis, teiravosi, ar šis nežino kokio pagyvenusio žmogaus, kurį būtų galima apvogti. E. N. pasakius, kad žino, kartu su S. B. atvyko į (duomenys neskelbtini) ir įvykdė vagystę iš D. S. namų.

Kolegija, dar kartą išanalizavusi byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija neturi jokio teisinio pagrindo nesutikti su apylinkės teismo išvada dėl V.P. U. kaltės idealioje sutaptyje padarius dvi atskiras nusikalstamas veikas – pirmiausia įtraukus vaiką (nepilnametį E. N.) į nusikalstamą veiką ir bendrininkų grupėje su E. N. ir S. B. įvykdžius kvalifikuotą vagystę. Nuteistojo V.P. U. veikoje yra nustatyti visi būtini BK 159 str. ir 178 str. 2 d. numatytų nusikaltimų objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, todėl naikinti nuosprendį šioje dalyje, kaip prašoma apeliaciniame skunde, nėra teisinio pagrindo.

Dėl apeliacinio skundo argumentų apie nepilnai atliktą ikiteisminį tyrimą teisėjų kolegija pažymi, kad Baudžiamojo proceso įstatymas neįpareigoja prokuroro ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu tiriamu atveju atlikti visus minėtame įstatyme numatytus procesinius veiksmus. Baudžiamojo proceso paskirties esmei būdingi ekonomiškumo, proporcingumo, greitumo principai, įpareigojantys už ikiteisminį tyrimą atsakingus pareigūnus per trumpiausią laiką atlikti tyrimą ir atskleisti nusikalstamą veiką (BPK 2 str.). Taigi, kokius procesinius veiksmus, tyrimus ir pan. reikalinga atlikti, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia ikiteisminio tyrimo pareigūnas ir už ikiteisminį tyrimą atsakingas prokuroras, ir vien tai, kad kažkurie, pareigūnų manymu, nebūtini tyrimai nebuvo atlikti, nesurinkti tam tikri ikiteisminiam tyrimui nereikšmingi duomenys, nėra pagrindas išvadai, kad ikiteisminis tyrimas atliktas neišsamiai.

Apeliantas nurodo eilę BPK pažeidimų, kurie anot gynėjo, buvo padaryti tiriant ir nagrinėjant baudžiamąją bylą, tačiau kuo pasireiškė kiekvieno skunde nuodytų straipsnių pažeidimai, nedetalizuoja. Gynėjo teiginiai apie BPK 1 str., 2 str., 6 str., 10 str. 2 d., 21 str. 4 d., 27 str. 1 d., 44 str. 5 d. ir 9 d., 63 str., 64 str. pažeidimus, nuosprendžio surašymui keliamų reikalavimų pažeidimus yra deklaratyvūs, neargumentuoti. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, neturi pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeistos gynėjo paminėtų BPK straipsnių nuostatos.

Iš to, kas išdėstyta, akivaizdu, kad V. P. U. gynėjo teiginiai dėl, jo nuomone, neišsamaus, kryptingo bylos tyrimo ir įrodymų vertinimo yra visiškai nepagrįsti. Tai, kad byloje surinkti įrodymai yra nepalankūs nuteistajam, neigiančiam savo kaltę dėl nusikalstamų veikų padarymo, negali būti pagrindas išvadai, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, įrodymus įvertino neišsamiai, nevisapusiškai – pažeisdamas BPK 20 str. 5 d. nuostatas.

Visiškai nepagrįsti gynėjo apeliacinio skundo teiginiai apie tai, kad be motyvų, argumentų buvo taikytos LR BK 27 str. 1 d. nuostatos. Remiantis LR BK 27 str. 1 d. recidyvistu yra asmuo, kuris būdamas teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. V.P. U. už tyčinių nusikaltimų padarymą buvo teistas 2006-11-27 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nuosprendžiu. Nusikaltimus, už kuriuos nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, jis padarė turėdamas neišnykusį teistumą. Taigi V.P. U. neabejotinai yra recidyvistas, ką pagrįstai konstatavo apylinkės teismas ir į ką atsižvelgė skirdamas bausmę.

LR BK 56 str. 1 d. numatyta, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Teismas, įvertinęs visumą bausmių skyrimui reikšmingų aplinkybių (LR BK 54 str. 2 d.), V. P. U. paskyrė atitinkamai laisvės atėmimo bausmes, kurių dydžius nustatė žymiai mažesnius už LR BK 159 str. ir 178 str. 2 d. sankcijose numatytus tokių bausmių vidurkius. Kolegijos nuomone, V.P. U. paskirtos bausmės ir galutinė subendrinta bausmė yra tinkamai individualizuotos, nėra aiškiai per griežtos. Paskirta bausmė neprieštarauja teisingumo principui.

Atsižvelgiant į išdėstytą, daroma išvada, kad apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. P. U. gynėjo advokato Č. Ž. apeliacinį skundą atmesti.