Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, I-4977-815/2015

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2015-05-07
Bylos Nr.: I-4977-815/2015
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-04414-2014-3
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjas: Ernestas Spruogis
Pareiškėjas: V. A. L.
Atsakovas: Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės

Kategorijos

15.1pavadinimo nepavyko patikrinti
15.2pavadinimo nepavyko patikrinti
15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
37.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. I-4977-815/2015Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04414-2014-3Procesinio sprendimo kategorija 15.1; 15.2; 15.2.3.2; 37.2.3; 74 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gegužės 7 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis, dalyvaujant pareiškėjui V. A. L., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. A. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I

1. Pareiškėjas V. A. L. (toliau – ir pareiškėjas) su 2014 m. spalio 1 d. skundu (teismui išsiųstas 2014 m. spalio 3 d. (žr. voką su pašto tarnybos spaudu (b. l. 10))) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1– 8).

2. Pareiškėjo skundas iš esmės grindžiamas tokiais argumentais.

2.1. Pasak pareiškėjo, jis LAVL laikytas pažeidžiant jo teises: nuo 2012 m. vasario 6 d. iki 2012 m. vasario 17 d. palatoje Nr. 25 (plotas – 21,25 m²), nuo 2013 m. spalio 11 d. iki 2013 m. spalio 18 d. palatoje Nr. 16 (plotas – 7,33 m²), nuo 2013 m. lapkričio 29 d. iki 2013 m. gruodžio 6 d. palatoje Nr. 20 (plotas – 7,19 m²) ir nuo 2014 m. balandžio 25 d. iki 2014 m. gegužės 2 d. palatoje Nr. 19 (plotas – 7,19 m²) (žr. LAVL 2014 m. rugpjūčio 20 raštą Nr. 7-1004).

2.2. Pareiškėjas remiasi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 7 straipsnio 1 dalimi, nurodo, kad tarptautinėje teisėje ir Lietuvos teisės sistemoje draudimas žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis ar žeminti jo orumą yra absoliutus. Pagal tarptautinę teisę kankinimu laikomas tyčinis stipraus fizinio skausmo ar dvasinių kančių sukėlimas nukentėjusiajam, kuris yra suimtas arba kurį kaltininkas kontroliuoja. Kitokiu nežmonišku elgesiu laikomas tyčinis, trunkantis tam tikrą laiką fizinių ir dvasinių kančių sukėlimas nukentėjusiajam, kuris yra suimtas arba kurį kaltininkas kontroliuoja. Kankinimas yra aukščiausia nežmoniško elgesio forma, todėl jo pripažinimui pakanka ir vienkartinio akto, o kitokiam nežmoniškam elgesiui privalomas tam tikras veikos tęstinumas; kitoks nežmoniškas elgesys gali pasireikšti tiek veiksmais (mušimu, deginimu, šaldymu, draskymu, draudimu miegoti ir pan.,), tiek neveikimu (marinimu badu, nesudarymu žmogaus garbę ir orumą užtikrinančių bausmės atlikimo sąlygų ir pan.). Tiek kankinimui, tiek kitokiam nežmoniškam elgesiui būdingi žiaurumo požymiai.

2.3. Dėl gyvenamojo ploto

2.3.1. Pareiškėjas remdamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakyme Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11¹.4 punktu, nurodo, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 m², tačiau kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas su kitais kalinamaisiais, nesilaikyta vienam asmeniui skirto gyvenamojo ploto normos (nuo 2012 m. vasario 6 d. iki 2012 m. vasario 17 d. palatoje Nr. 25 (plotas – 21,25 m²) buvo 9–10 kalinamųjų; nuo 2013 m. spalio 11 d. iki 2013 m. spalio 18 d. palatoje Nr. 16 (plotas – 7,33 m²) buvo 2 kalinamieji; nuo 2013 m. lapkričio 29 d. iki 2013 m. gruodžio 6 d. palatoje Nr. 20 (plotas – 7,19 m²) buvo 4 kalinamieji; nuo 2014 m. balandžio 25 d. iki 2014 m. gegužės 2 d. palatoje Nr. 19 (plotas – 7,19 m²) buvo 3 kalinamieji.

2.3.2. Pareiškėjas remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija), jos 3 straipsnio (Peers prieš Graikiją, Kalashnikov prieš Rusiją, Kudla prieš Lenkiją, Mandic ir Jovic prieš Slovėniją, Ananyev prieš Rusiją), nurodo, kad ypač mažas kamerų plotas yra savaiminis pagrindas pripažinti, kad kalinimo sąlygos yra žeminančios (EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimas byloje Karalevičius prieš Lietuvą).

2.4. Dėl sanitarinio mazgo

2.4.1. Pareiškėjas remiasi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakyme Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 21 punktu, nurodo, kad palatose, kuriose jis buvo laikomas LAVL, tualetai nebuvo atskirti nuo gyvenamosios patalpos, o palatose esančios atskiriančios sienelės nėra tinkamas HN 76:2010 vykdymas. Remiantis Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) antrąja bendrąja ataskaita (CPT/Inf (92)3), tinkama tokia praktika, kai kamerose yra atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais.

Tualeto atskyrimas nuo gyvenamosios patalpos negali būti laikomas rekonstrukcijos darbu, nes toks atskyrimas gali būti atliktas be rekonstrukcijos, o statinio paprastojo remonto būdu (Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 18–21 dalys).

Pažymėtina, kad atskiros sanitarinio mazgo patalpos plotas negali būti įskaičiuojamas į asmeniui kameroje skiriamą gyvenamąjį plotą, o pagal LAVL 2014 m. rugpjūčio 20 d. raštą Nr. 7-1004 gyvenamasis plotas asmeniui dėl sanitarinio mazgo užimamo ploto sumažėja.

Motyvuojamoji dalis

2.4.2. Atsižvelgiant į tai, kad kamerose (palatose) tualetai neatitverti nuo gyvenamųjų patalpų, nebuvo ir atskiros oro šalinimo sistemos, o iš klozeto sklido baisi smarvė, todėl pareiškėjas skylę turėjo užkimšti plastikiniu kibirėliu.

2.4.3. Pareiškėjas buvo priverstas gamtinius reikalus atlikti matant ir girdint kitiems asmenims, taip pat buvo priverstas girdėti ir matyti, kaip kiti asmenys atlieka gamtinius reikalus. Ne išimtis, kad pareiškėją, atliekantį gamtinius reikalus, matė ir prižiūrėtojai (taip pat ir moterys), vykdydami savo darbo funkcijas (turėjo stebėti kalinamuosius pro palatos duryse įrengtą stebėjimo langelį, pro kurį matoma visa sanitarinio mazgo erdvė) .

2.5. Dėl dušo ir drabužių skalbimo

2.5.1. Pareiškėjas remiasi Lietuvos Respublikos 2000 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 407 „Dėl epidemiologinio režimo asmens sveikatos priežiūros įstaigose, teikiant medicinos pagalbą sergantiems tuberkulioze ir išskiriantiems tuberkuliozės mikobakterijas asmenims, tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir įsakymas Nr. 407), nurodo, kad LAVL buvo vedamas į dušą, kuriuo taip pat naudojasi ir asmenys, sergantys užkrečiamomis ligomis, o pagal įsakymą Nr. 407 izoliuotose palatose gydomi ligoniai neturi naudotis bendrojo naudojimo patalpomis.

2.5.2. Pareiškėjas remiasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsniu, Taisyklių 258 punktu, HN 76:2010 64 punktu, nurodo, kad jam nebuvo suteikta galimybė išsiskalbti ir išdžiovinti drabužius, tuo pažeistas ir HN 76:2010 6 punktas.

2.6. Dėl higienos reikmenų

Pareiškėjas remiasi HN 76:2010 63 punktu, 4.20 punktu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakyme Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materilainio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ patvirtintomis Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normomis, nurodo, kad jam nebuvo išduotos higienos priemonės pagal teisės aktuose nustatytas normas.

2.7. Dėl kitų pažeidimų

2.7.1. Pareiškėjo nurodytais laikotarpiais LAVL palatose nebuvo atliekama dezinfekcija, dezinsekcija ir deratizacija, kurių atlikimą turi užtikrinti LAVL administracija.

2.7.2. Pareiškėjo nurodytose palatose ant sienų ir lubų buvo pelėsio dėmių, nubyrėjusių dažų ir tinko plotų, stovinčių spintelių paviršiai – nelygūs, grindų danga taip pat nelygi (grindų lentos vietomis įlūžusios, nusitrynę jų dažai), nepritaikyta valymui ar dezinfekcijai, taigi, neatitinka Lietuvos higienos normos HN 47-1:2010 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“ (toliau – ir HN 47-1:2010) ir HN 76:2010 reikalavimų (be kita ko, ir HN 76:2010 56 punkto)

2.7.3. Palatose mechaninė patalpų vėdinimo ir kondicionavimo sistema neveikė, nes jos tiesiog nėra. Langų neįmanoma atidaryti, nes nebuvo rankenėlių, jos buvo sulūžusios arba trukdė ant langų esančios grotos, taigi, palatų negalima buvo išvėdinti natūraliai, atidarius langą, kaip nustatyta HN 76:2010, oras palatoje necirkuliavo, kad nesijaustų blogas kvapas po gamtinių reikalų atlikimo, tekdavo uždeginėti smilkalus, dėl to palatoje dar labiau trūko oro.

Minėti pažeidimai neatitinka HN 76:2010 21 punkto nuostatų.

2.7.4. Atsižvelgiant į tai, kad grindys medinės, išpuvusios, skylėtos, vietomis įlūžusios, iš po jų lindo pelės, tarakonai, pareiškėjui buvo realus pavojus užsikrėsti jų platinamomis ligomis, todėl pareiškėjas jautė didelį stresą.

2.7.5. Pasak pareiškėjo, LAVL jis buvo apgyvendintas netvarkingose palatose: jose buvo privemta, prispjaudyta, prišiukšlinta, mėtėsi nuorūkos, sienos buvo aprašinėtos necenzūriniais žodžiais, palatos buvo purvinos, jose nebuvo teisės aktuose nustatyto valymo inventoriaus (šepečio grindims, šluostės, semtuvo šiukšlėms, kibiro), todėl teko tvarkytis parankinėmis priemonėmis.

2.8. Pagal HN 76:2010 6 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta saugi sveikatai aplinka. Pareiškėjo išvardytos sąlygos, kuriomis laikytas pareiškėjas, negali būti laikomos saugiomis, jos pažeidžia žmogaus orumą, kurį gina Konstitucijos 21 straipsnis, be to, minėti pažeidimai vertintini Konvencijos 3 straipsnio pažeidimais.

2.9. Pareiškėjas LAVL laikytas perpildytose palatose, kuriose neatsidarė langai, nebuvo ventiliacijos, tualetai nebuvo atskirti nuo gyvenamosios patalpos ir smarvėje reikėjo gyventi, miegoti, valgyti. Pažymėtina, kad į LAVL pareiškėjas važiavo gydytis, o ne patirti pažeminimą, stresą, kitokį pasityčiojimą. Vienas iš tikslų, įkalinant asmenį, yra paveikti bausmę atlikusį asmenį, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bet įstaiga, kuri privalo laikytis teisės aktų, perauklėti asmenį, pati nesilaiko teisės aktų, sudarydama kalinimo sąlygas asmenims. Remiantis EŽTT praktika (Kudla prieš Lenkiją, Valašinas prieš Lietuvą), valstybė privalo garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui kalint.

2.10. Pareiškėjas LAVL nebuvo informuotas apie savo teises, o laisvės atėmimo vietoje esantis asmuo turi sunkumų susipažinti su savo teisėmis, todėl ne visada gali žinoti, kokius prašymus turi teisę pareikšti

2.11. Akivaizdu, kad šiuo atveju LAVL darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktuose nustatytų funkcijų arba nors ir vykdė nustatytas funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

2.12. Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą kildina iš neteisėtų LAVL veiksmų, neužtikrinus pareiškėjui tinkamų kalinimo ir gydymo sąlygų. Pareiškėjo patirta neturtinė žala negali būti kompensuota vien tik žmogaus teisių pažeidimo pripažinimu, nes laikytas nežmoniškomis sąlygomis pareiškėjui pasireiškė visos neigiamos pasekmės: pažeistos higienos normos; nuolatinis privatumo trūkumas (net naudojantis sanitariniais įrenginiais); padidėjusi įtampa, stresas ir susierzinimas; sistemingas pareiškėjo garbės ir orumo žeminimas. Pareiškėjui kilę nepatogumai tęsėsi pernelyg ilgai, todėl pasireiškė žala psichinei ir fizinei būklei, jų intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, tai ne tik žemino orumą, bet ir prilygo kankinimui. Taigi, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, didelius dvasinius, psichologinius ir emocinius išgyvenimus, juos įvertina 20 000 Lt.

II

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad su skundu nesutinka, prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais (b. l. 15–18).

1. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu (skunde nurodytu) LAVL gydytas: nuo 2012 m. vasario 6 d. iki 2012 m. vasario 17 d. Vidaus ligų skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 25 (plotas – 21,25 m², 10 lovų); nuo 2013 m. spalio 11 d. iki 2013 m. spalio 18 d. Vidaus ligų skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 16 (plotas – 7,33 m², 2 lovos); nuo 2013 m. lapkričio 29 d. iki 2013 m. gruodžio 6 d. Vidaus ligų skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 20 (plotas – 7,19 m², 4 lovos); nuo 2014 m. balandžio 25 d. iki 2014 m. gegužės 2 d. Vidaus ligų skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 19 (plotas – 7,19 m², 3 lovos).

2. LAVL nefiksuojama statistika, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir / arba suimtųjų, galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja, todėl LAVL negali pateikti duomenų, koks ligonių skaičius kartu su pareiškėju gydymosi laikotarpiu buvo palatose.

3. HN 76:2010 ploto normos asmenims, laikomiems laisvės atėmimo vietose, nenustatytos. Pagal Taisyklių 11¹.4 punktą iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarime Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 m². Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir įsakymas Nr. V-124) nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarime Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m² (pagal LVAT praktiką (pavyzdžiui, administracinės bylos Nr. A492-1600/2012, A525-197/2013)).

4. LAVL apgyvendinimo tvarką reglamentuoja BVK, Suėmimo vykdymo įstatymas, Taisyklės, taip pat Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymas, kiti sveikatos apsaugą reglamentuojantys teisės aktai. Pažymėtina, kad LAVL teikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos, jų teikimas yra nepertraukiamas procesas, būtinas teikiant tokio pobūdžio paslaugas, užtikrinant paslaugų kokybę bei tinkamą nepertraukiamą gydymą.

5. LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir / ar nuteistųjų asmenų skaičiui, nes LAVL turi būti suteikiamos stacionarios asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems (imperatyviai) nuteistiesiems ir / ar suimtiesiems, kuriems šios paslaugos reikalingos, todėl teisės aktuose nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti viršytos. Be to, LAVL privalo užtikrinti izoliacijos reikalavimus nuteistiesiems ir / ar suimtiesiems, nustatytus BVK ir Suėmimo vykdymo įstatyme, be to, LAVL privalo laikytis pacientų, sergančių užkrečiamosiomis ligomis, izoliavimo reikalavimų.

6. Taisyklių 35 punkte nurodytas kamerų inventorius ir būtiniausi baldai. LAVL palatos minimaliai aprūpintos baldais ir kita įranga, kuri nuolat remontuojama ir / arba keičiama. LAVL kamerų tipo palatų sanitarinių mazgų sienelės (atitvarai) atitinka minėto punkto reikalavimus. Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakyme Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) nenustatyta, kad unitazas ar klozetas būtų uždengiami; unitazo uždengimo nenustato ir HN 76:2010.

7. LAVL patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį, nepažeidžiant HN 76:2010 reikalavimų. Visi atsiradę pažeidimai ir / ar neatitikimai higienos normai ar normoms dėl suimtųjų ir / ar nuteistųjų veiksmų, gadinant ir laužant LAVL turtą, šalinami per trumpiausius terminus. Kiekvienais metais šiam tikslui skirtos lėšos (biudžeto asignavimai) LAVL visiškai panaudojamos ir LAVL gydomųjų skyrių patalpos yra nuolatos remontuojamos.

8. LAVL patalpų deratizacijos ir dezinsekcijos darbams atlikti sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Tokio pobūdžio darbai atliekami kartą per mėnesį, prireikus – ir dažniau. Visi atliekami darbai registruojami žurnaluose. Patalpų valymo ir dezinfekcijos darbus atlieka paskirti sanitarai. LAVL patalpų valymo ir dezinfekcijos darbų dažnis atitinka HN 47-1:2010 reikalavimus, atlikti valymo bei dezinfekcijos darbai registruojami pagal LAVL nustatytą tvarką, nepažeidžiant HN 76:2010 reikalavimų.

9. LAVL pacientų maudymasis organizuojamas pagal Taisyklių 258 punktą, t. y. ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatomis, LAVL yra patvirtinusi dušų lankymo grafiką, pagal kurį pacientams suteikiama galimybė pasinaudoti dušu kartą per savaitę, šis grafikas atitinka ir HN 76:2010 68 punkto reikalavimus, t. y. kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę.

10. Pagal Taisyklių 258 punktą ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė <...> gauti išskalbtą patalynę, pagal HN 76:2010 67 punktą lovos skalbiniai ir rankšluosčiai turi būti keičiami, atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. LAVL yra sudariusi sutartį su skalbimo paslaugas teikiančia įmone UAB „Švaros etalonas“.

11. LAVL turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro (toliau – ir Vilniaus VSC) 2013 m. liepos 29 d. išduotą leidimą-higienos pasą Nr. (12-6)12.12-690; šis dokumentas įrodo, kad LAVL patalpos atitinka Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus, kurie privalomi LAVL veiklai vykdyti.

12. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakyme Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ patvirtintos buitinių prekių išdavimo normos, kurių LAVL personalas laikosi ir imperatyviai išduoda kiekvienam nuteistajam ir / arba suimtajam. Taip pat LAVL vadovaujasi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. kovo 19 d. įsakyme Nr. 1R-79 „Dėl teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ pakeitimo 1.2.2 punktu, jog suimtiesiems kas mėnesį išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta (50 ml), vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt.). Atsižvelgus į teisinį reglamentavimą, minėtos higienos priemonės pareiškėjui nepriklausė.

13. Dėl civilinės atsakomybės ir neturtinės žalos atlyginimo

13.1. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. lapkričio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A11-1064/2007, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį, atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Nenustačius neteisėtų valdžios institucijos (šiuo atveju – LAVL) veiksmų, nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusi dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą nepakanka nustatyti, kad LAVL darbuotojai, deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme, neteisėtai veikė arba neveikė, bet būtina nustatyti ir tai, ar toks veikimas / neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

13.2. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą nėra pagrįstas jokiais įrodomąją galią turinčiais įrodymais. Apibūdindamas tariamai patirtą žalą pareiškėjas apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ir / arba neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu pareiškėjas grindžia neturtinės žalos atsiradimą. Niekuo nepagrįsta ir pareiškėjo prašoma priteisti 20 000 Lt neturtinės žalos suma.

13.3. Remiantis LVAT administracine byla Nr. Al46-1527/2012, asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 straipsnio prasme), jeigu jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 prasme).

III

Teismo posėdyje pareiškėjas V. A. L., remdamasis skunde pateiktais argumentais, prašė skundą tenkinti, taip pat pateikė papildomus rašytinius įrodymus (diplomo kopiją (b. l. 58), LAVL 2014 m. lapkričio 24 d. atsakymą į pareiškėjo 2014 m. lapkričio 5 d. prašymą (b. l. 59), Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2014 m. lapkričio 11 d. pažymą Nr. 4D-2013/1-1385 (b. l. 60–66)).

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

konstatuoja:

I

Šioje administracinėje byloje inter alia nustatyta:

1. Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2011 m. vasario 24 d. Laisvės atėmimo vietų ligoninei išdavė įstaigos asmens sveikatos priežiūros licenciją Nr. 3360 verstis asmens sveikatos priežiūros veikla ir teikti licencijoje nurodytas paslaugas nuo 2012 m. gegužės 28 d. (b. l. 20).

2. Vilniaus VSC 2013 m. liepos 29 d. išdavė LAVL leidimą-higienos pasą Nr. (12-6)12.12-690 ambulatorinių asmens sveikatos priežiūros įstaigų veiklai, nurodytai šiame leidime-higienos pase (b. l. 19).

3. Pareiškėjas skunde nurodytu ginčo laikotarpiu LAVL gydytas: nuo 2012 m. vasario 6 d. iki 2012 m. vasario 17 d. Vidaus ligų skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 25 (plotas – 21,25 m², 10 lovų); nuo 2013 m. spalio 11 d. iki 2013 m. spalio 18 d. Vidaus ligų skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 16 (plotas – 7,33 m², 2 lovos); nuo 2013 m. lapkričio 29 d. iki 2013 m. gruodžio 6 d. Vidaus ligų skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 20 (plotas – 7,19 m², 4 lovos); nuo 2014 m. balandžio 25 d. iki 2014 m. gegužės 2 d. Vidaus ligų skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 19 (plotas – 7,19 m², 3 lovos) (LAVL 2014 m. rugpjūčio 20 d. raštas Nr. 7-1004 „Dėl Jūsų prašymo“ (b. l. 9); gydymo stacionare istorijos (b. l. 21–24)).

4. Dėl LAVL kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, remonto darbų

4.1. Remiantis LAVL 2013 m. balandžio 4 d. darbų priėmimo aktu Nr. BD-346, priimti darbai, be kita ko, kameros Nr. 20 grindų dangos remontas ir dažymas, lango remontas (b. l. 28–29).

4.2. Remiantis LAVL 2013 m. gegužės 16 d. darbų priėmimo aktu Nr. BD-496, priimti darbai, be kita ko, kamerose Nr. 16 ir Nr. 19 atliktas grindų dangos remontas ir dažymas, dušo patalpoje – lango užmūrijimas ir klijavimas plytelėmis, orlaidės gaminimas ir dažymas (b. l. 31–32).

4.3. Remiantis LAVL 2013 m. birželio 11 d. darbų priėmimo aktu Nr. BD-587, priimti darbai, be kita ko, kameroje Nr. 20 atlikto sanitarinio mazgo atitvaro paaukštinimas (sienelių mūrijimas iš plytų, glaistymas ir dažymas emaliniais dažais, keramikinių plytelių klijavimas) (b. l. 25–26).

4.4. Remiantis LAVL 2013 m. rugsėjo 27 d. darbų priėmimo aktu Nr. BD-1038, priimti darbai, be kita ko, kamerose Nr. 16 ir Nr. 19 atlikti: sienelių mūrijimas, sienelių tinkavimas ir glaistymas, sienelių dažymas vandens emaliniais dažais, sienelių klijavimas plytelėmis (b. l. 30).

5. LAVL yra (buvo) sudariusi šias paslaugų teikimo sutartis:

5.1. 2011 m. gruodžio 28 d. paslaugų teikimo sutartį Nr. 500 su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“, pagal kurią UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ įsipareigojo: savo lėšomis ir darbo jėga atlikti šioje sutartyje nurodytų LAVL patalpų priežiūrą, išaiškinant kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) buvimą, atliekant kenkėjų naikinimą, deratizaciją, dezinsekciją (1.1, 2.1 punktai); atlikti tyrimus, nustatant kenkėjų rūšį, jų lokalizacijos vietas, patekimo kelius, numatyti kenkėjų kontrolės priemones (4.1.2 punktas); LAVL nurodytose patalpose profilaktiškai stebėti užkrėstumą kenkėjais ir juos naikinti (4.1.3 punktas); LAVL pranešus apie pastebėtus kenkėjus, atlikti intensyvaus naikinimo paslaugas kenkėjų veisimosi vietose per vieną darbo dieną (4.1.6 punktas) (b. l. 41–43).

5.2. 2012 m. gegužės 30 d. skalbimo paslaugų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 57-41 su UAB „Švaros etalonas“ (terminas – vieneriems metams; jeigu nė viena iš šalių prieš 1 mėn. iki sutarties galiojimo pabaigos nepareiškia pageidavimo nepratęsti sutarties, ji pratęsiama dar 1 m. (6.1 punktas)), pagal kurią UAB „Švaros etalonas“, be kita ko, įsipareigojo: savo rizika ir priemonėmis atlikti skalbimo paslaugas pagal sutartyje nustatytas sąlygas (1.1 punktas); savo transportu pasiimti skalbinius ir pristatyti išskalbtus pagal suderintą grafiką 2 kartus per savaitę (3.2.1 punktas); švarius skalbinius pristatyti surūšiuotus pagal asortimentą ir sudėtus į viengubus tekstilinius maišus (3.2.2 punktas); skalbti ir lyginti skalbinius pagal LR standartą 46-90 ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. sausio 13 d. įsakyme Nr. V-22 patvirtintą higienos normą HN 130:2012 „Skalbyklų paslaugų sveikatos saugos reikalavimai“ (3.2.5 punktas) (b. l. 37–40).

5.3. 2014 m. sausio 2 d. paslaugų teikimo sutartį Nr. 57-1/500 su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, pagal kurią UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, be kita ko, įsipareigojo: savo lėšomis ir darbo jėga atlikti Laisvės atėmimo vietų ligoninės patalpų, nurodytų sutartyje, priežiūrą, išaiškinant buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) buvimą ir atlikti jų naikinimą (1.1 punkas); lankyti objektą kartą per mėnesį ir atlikti tyrimus, nustatant kenkėjų rūšį, jų lokalizacijos vietas, patekimo kelius ir numatyti kenkėjų kontrolės priemones (4.1.1 punktas); lankyti objektą kartą per mėnesį ir LAVL nurodytose patalpose profilaktiškai stebėti užkrėstumą kenkėjais, savo medžiagomis ir darbo jėga užtikrinti kenkėjų naikinimą (4.1.2 punktas); užsakovui pranešus apie pastebėtus kenkėjus, atlikti intensyvaus naikinimo paslaugą ne ilgiau kaip per 3 darbo dienas (4.1.5 punktas) (b. l. 33–36).

6. Vilniaus VSC patikrinimo aktuose pateikė šias išvadas.

6.1. Vilniaus VSC, atlikęs operatyviąją visuomenės sveikatos saugos kontrolę LAVL, 2014 m. liepos 8 d. patikrinimo akte Nr. 08(24.1)-PA-1134 pateikė išvadą, kad patikrinimo metu pagal 2014 m. birželio 9 d. skunde Nr. 1-27828 nurodytą informaciją Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. liepos 29 d. įsakyme Nr. V-737 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 47:2011) ir HN 47-1:2012 reikalavimų pažeidimų nenustatyta (tikrinta kamera Nr. 17, kurioje pareiškėjas nebuvo laikomas) (b. l. 46–47).

6.2. Vilniaus VSC, atlikęs operatyviąją visuomenės sveikatos saugos kontrolę LAVL, 2014 m. liepos 21 d. patikrinimo akte Nr. 08(24.1)-PA-1207 pateikė išvadą, kad HN 47-1:2012 reikalavimų pažeidimų nenustatyta (b. l. 48–49). Patikrinimo akte, be kita ko, nurodyta:

6.2.1. Operatyvioji kontrolė atlikta pagal 2014 m. liepos 7 d. prašymą, patikrinimas vietoje pradėtas 2014 m. liepos 17 d. 13.00 val, baigtas – 2014 m. liepos 17 d. 13.30 val., patikrinimo metu vertinta prašyme nurodytų aplinkybių atitiktis HN 47-1:2012.

6.2.2. Patikrinimo metu nustatyta, kad LAVL parengtos procedūros: LAVL pacientų izoliacijos taisyklės, patvirtintos LAVL direktoriaus 2012 m. rugsėjo 18 d. įsakyme Nr. V-163, Priešepideminių priemonių taikymo, nustačius (įtarus) pavojingą ar ypač pavojingą infekciją, procedūra, patvirtinta LAVL direktoriaus 2012 m. birželio 1 d. įsakyme Nr. V-104. Procedūrų aprašymuose nustatyta, kad ligoniams, kuriems diagnozuota tuberkuliozė, taikomos izoliavimo priemonės. Parengtos procedūros atitinka HN 47-1:2012 reikalavimus.

6.3. Vilniaus VSC, atlikęs operatyviąją visuomenės sveikatos saugos kontrolę LAVL, 2014 m. rugsėjo 10 d. patikrinimo akte Nr. 08(24.1)-PA-1470 pateikė išvadą, kad HN 47-1:2012 ir HN 47:2011 pažeidimų nenustatyta (tikrinta kamera Nr. 20, kurioje pareiškėjas buvo laikomas dar 2013 m. lapkričio 29 d. – 2013 m. gruodžio 6 d.)(b. l. 44–45).

7. LAVL, atsakydama į pareiškėjo 2014 m. rugpjūčio 1 d. prašymą, 2014 m. rugpjūčio 20 d. rašte Nr. 7-1004 „Dėl Jūsų prašymo“ nurodė, kad pareiškėjas LAVL gydytas: nuo 2012 m. vasario 6 d. iki 2012 m. vasario 17 d. Vidaus ligų skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 25 (plotas – 21,25 m², 10 lovų); nuo 2013 m. spalio 11 d. iki 2013 m. spalio 18 d. Vidaus ligų skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 16 (plotas – 7,33 m², 2 lovos); nuo 2013 m. lapkričio 29 d. iki 2013 m. gruodžio 6 d. Vidaus ligų skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 20 (plotas – 7,19 m², 4 lovos); nuo 2014 m. balandžio 25 d. iki 2014 m. gegužės 2 d. Vidaus ligų skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 19 (plotas – 7,19 m², 3 lovos), taip pat nurodė, kad LAVL nefiksuojama, kiek konkrečioje palatoje konkrečiomis dienomis gydoma nuteistųjų ir (arba) suimtųjų, galiojantys teisės aktai neįpareigoja to daryti, taigi, negali pateikti duomenų, kiek ligonių (pacientų) kartu su pareiškėju buvo palatose gydymosi laikotarpiais (b. l. 9).

II

1. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. A. L. skundą sprendžiama, ar yra teisinis pagrindas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, neturtinės žalos atlyginimą – 20 000 Lt. Šioje byloje kyla ginčas, ar pareiškėjas V. A. L. LAVL buvo laikomas tinkamomis sąlygomis.

2. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.4 punktą (2010 m. balandžio 26 d. redakcija) vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose. Būtent šis plotas turi būti vertinimo kriterijumi šioje administracinėje byloje, nes V. A. L. keliamas ginčas apima laikotarpį nuo 2012 m. vasario 6 d. iki 2014 m. gegužės 2 d.

3. Minėta, kad pareiškėjas V. A. L. prašo teismą priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, neturtinę žalą – 20 000 Lt.

3.1. Nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiant, ar pareiškėjo prašymas yra pagrįstas ir gali būti tenkintinas, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (Civilinio kodekso 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis). Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Neįrodžius bent vienos iš minėtų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. spalio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A858-2233/2011 konstatavo:

„Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008). Atkreiptinas dėmesys, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.

Teismų praktikoje (žr., pvz., 2007 m. birželio 26 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/07; 2008 m. balandžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2010 m. birželio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858-940/2010) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr., pvz., 2006 m. gegužės 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; 2007 m. lapkričio 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).“

3.2. Pabrėžtina, kad V. A. L. nuo 2012 m. vasario 6 d. iki 2012 m. vasario 17 d. palatoje Nr. 25 (plotas – 21,25 m²), nuo 2013 m. spalio 11 d. iki 2013 m. spalio 18 d. palatoje Nr. 16 (plotas – 7,33 m²), nuo 2013 m. lapkričio 29 d. iki 2013 m. gruodžio 6 d. palatoje Nr. 20 (plotas – 7,19 m²) ir nuo 2014 m. balandžio 25 d. iki 2014 m. gegužės 2 d. palatoje Nr. 19 (plotas – 7,19 m²) (žr. LAVL 2014 m. rugpjūčio 20 raštą Nr. 7-1004 (b. l. 9)), t. y. iš viso 36 paras, buvo LAVL Vidaus ligų skyriaus kamerų tipo palatose. Kadangi pareiga pateikti įrodymus, kiek žmonių tuo metu buvo minėtose palatose, šio tipo bylose tenka LAVL administracijai, tai, jai šios pareigos neįvykdžius, konstatuotina, kad šioje įstaigoje buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, t. y. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.4 punkto (2010 m. balandžio 26 d. redakcija) reikalavimai. Pabrėžtina, kad LAVL neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, todėl neteisėtumo faktas yra pakankamai įrodytas (žr. analogišką poziciją Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-438-121/2009, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2810/2011), o jos motyvai, kad ji nėra kalta dėl šio pažeidimo nėra reikšmingi: pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

3.3. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444- 619/2008 ir kt.). Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinė byla Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-913/2011 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo kalinimo LAVL palatose sąlygomis, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo teiginiai, jog kalinimas tokiomis sąlygomis padarė jam įvairių nepatogumų, yra įrodytas. Įrodymai, kad dėl LAVL kalinimo sąlygų, kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų, buvo pakenkta pareiškėjo sveikatai, tame tarpe – ir psichinė, nepateikti.

3.4. Pareiškėjas, be kita ko, pateikė argumentus dėl netinkamos patalynės, higienos priemonių išdavimo, ribotų galimybių naudotis dušu, nesamo privatumo naudojantis tualetu, nehigieninių kalinimo sąlygų LAVL.

Teismas iš karto akcentuoja, jog Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2011 m. vasario 24 d. Laisvės atėmimo vietų ligoninei išdavė įstaigos asmens sveikatos priežiūros licenciją Nr. 3360 verstis asmens sveikatos priežiūros veikla ir teikti licencijoje nurodytas paslaugas nuo 2012 m. gegužės 28 d. (b. l. 20). Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2013 m. liepos 29 d. leidime-higienos pase Nr. (12-16)12.12-390 išdavė šį leidimą vykdyti leidime-higienos pase nurodytą ūkinę komercinę veiklą (b. l. 19). Dar daugiau, Pacientų maudymasis organizuojamas pagal Taisyklių 258 punktą, be to, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatomis, LAVL yra patvirtinusi dušų lankymo grafiką, pagal kurį pacientams suteikiama galimybė pasinaudoti dušu kartą per savaitę; šis grafikas atitinka ir HN 76:2010 68 punktą, t. y. laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą tą per savaitę. LAVL patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį, nepažeidžiant HN 76:2010 reikalavimų. Visi atsiradę pažeidimai ir / ar neatitikimai higienos normoms ar dėl suimtųjų ir / ar nuteistųjų veiksmų, gadinant ir laužant LAVL turtą, šalinami per trumpiausius terminais (priskiriamos lovos, spintelės, minkštas inventorius ir kt.). Kiekvienais metais šiam tikslui skirtos lėšos (biudžeto asignavimai) LAVL visiškai panaudojamos ir LAVL gydomųjų skyrių patalpos (palatos) nuolatos remontuojamos (žr. b. l. 15-17). LAVL kamerų tipo palatų sanitarinių mazgų sienelės (atitvarai) pakelti iki 1,5 m ir atitinka Taisyklių 35.5 punkto reikalavimus. Eksploatavimo taisyklėse nenustatyta, kad klozetas būtų uždengiamas, tas nenustatyta ir HN 76:2010; Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakyme NR. IR-139 patvirtintos buitinių prekių išdavimo normos, kurių LAVL personalas laikosi ir imperatyviai išduoda kiekvienam nuteistajam ir / ar suimtajam. Teismas, įvertinęs LAVL pateiktus įrodymus, konstatuoja, kad pareiškėjo argumentai dėl netinkamos patalynės, higienos priemonių išdavimo, ribotų galimybių naudotis dušu, nesamo privatumo naudojantis tualetu visiškai niekuo nepagrįsti.

Be to, LAVL sudarė šias sutartis: a) 2011 m. gruodžio 28 d. paslaugų teikimo sutartį Nr. 500 su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“, pagal kurią UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ įsipareigojo: savo lėšomis ir darbo jėga atlikti šioje sutartyje nurodytų LAVL patalpų priežiūrą, išaiškinant kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) buvimą, atliekant kenkėjų naikinimą, deratizaciją, dezinsekciją (1.1, 2.1 punktai); atlikti tyrimus, nustatant kenkėjų rūšį, jų lokalizacijos vietas, patekimo kelius, numatyti kenkėjų kontrolės priemones (4.1.2 punktas); LAVL nurodytose patalpose profilaktiškai stebėti užkrėstumą kenkėjais ir juos naikinti (4.1.3 punktas); LAVL pranešus apie pastebėtus kenkėjus, atlikti intensyvaus naikinimo paslaugas kenkėjų veisimosi vietose per vieną darbo dieną (4.1.6 punktas) (b. l. 41–43); 2012 m. gegužės 30 d. skalbimo paslaugų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 57-41 su UAB „Švaros etalonas“ (terminas – vieneriems metams; jeigu nė viena iš šalių prieš 1 mėn. iki sutarties galiojimo pabaigos nepareiškia pageidavimo nepratęsti sutarties, ji pratęsiama dar 1 m. (6.1 punktas)), pagal kurią UAB „Švaros etalonas“, be kita ko, įsipareigojo: savo rizika ir priemonėmis atlikti skalbimo paslaugas pagal sutartyje nustatytas sąlygas (1.1 punktas); savo transportu pasiimti skalbinius ir pristatyti išskalbtus pagal suderintą grafiką 2 kartus per savaitę (3.2.1 punktas); švarius skalbinius pristatyti surūšiuotus pagal asortimentą ir sudėtus į viengubus tekstilinius maišus (3.2.2 punktas); skalbti ir lyginti skalbinius pagal LR standartą 46-90 ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. sausio 13 d. įsakyme Nr. V-22 patvirtintą higienos normą HN 130:2012 „Skalbyklų paslaugų sveikatos saugos reikalavimai“ (3.2.5 punktas) (b. l. 37–40); 2014 m. sausio 2 d. paslaugų teikimo sutartį Nr. 57-1/500 su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, pagal kurią UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, be kita ko, įsipareigojo: savo lėšomis ir darbo jėga atlikti Laisvės atėmimo vietų ligoninės patalpų, nurodytų sutartyje, priežiūrą, išaiškinant buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) buvimą ir atlikti jų naikinimą (1.1 punktas); lankyti objektą kartą per mėnesį ir atlikti tyrimus, nustatant kenkėjų rūšį, jų lokalizacijos vietas, patekimo kelius ir numatyti kenkėjų kontrolės priemones (4.1.1 punktas); lankyti objektą kartą per mėnesį ir LAVL nurodytose patalpose profilaktiškai stebėti užkrėstumą kenkėjais, savo medžiagomis ir darbo jėga užtikrinti kenkėjų naikinimą (4.1.2 punktas); užsakovui pranešus apie pastebėtus kenkėjus, atlikti intensyvaus naikinimo paslaugą ne ilgiau kaip per 3 darbo dienas (4.1.5 punktas) (b. l. 33–36). Šios aplinkybės vertintinos kaip užtikrinančios kalinamųjų higienos sąlygas LAVL.

LAVL taip pat stengiasi pagerinti kalinių laikymo sąlygas. Antai, remiantis LAVL 2013 m. balandžio 4 d. darbų priėmimo aktu Nr. BD-346, priimti darbai, be kita ko, kameros Nr. 20 grindų dangos remontas ir dažymas, lango remontas (b. l. 28–29); remiantis LAVL 2013 m. gegužės 16 d. darbų priėmimo aktu Nr. BD-496, priimti darbai, be kita ko, kamerose Nr. 16 ir Nr. 19 atliktas grindų dangos remontas ir dažymas, dušo patalpoje – lango užmūrijimas ir klijavimas plytelėmis, orlaidės gaminimas ir dažymas (b. l. 31–32); remiantis LAVL 2013 m. birželio 11 d. darbų priėmimo aktu Nr. BD-587, priimti darbai, be kita ko, kameroje Nr. 20 atlikto sanitarinio mazgo atitvaro paaukštinimas (sienelių mūrijimas iš plytų, glaistymas ir dažymas emaliniais dažais, keramikinių plytelių klijavimas) (b. l. 25–26); remiantis LAVL 2013 m. rugsėjo 27 d. darbų priėmimo aktu Nr. BD-1038, priimti darbai, be kita ko, kamerose Nr. 16 ir Nr. 19 atlikti: sienelių mūrijimas, sienelių tinkavimas ir glaistymas, sienelių dažymas vandens emaliniais dažais, sienelių klijavimas plytelėmis (b. l. 30).

Ypač atkreiptinas dėmesys, jog Vilniaus VSC patikrinimo aktuose pateikė teigiamas išvadas apie sąlygas LAVL (b. l. 44-45, 46-47, 48-49).

3.5. Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį turi būti taikomi kriterijai, nurodyti Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje, tame tarpe ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai. Teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), gindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Šio pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuojama, kad neturtinė žala turi būti atlyginama pinigais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-438-121/2009, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2810/2011). Kartu pabrėžtina, kad neturtinės žalos prigimtis lemia, jog nėra galimybės šią žalą tiksliai apibrėžti, ją apčiuopti, grąžinti nukentėjusį asmenį į buvusią padėtį ar rasti tokios žalos tikslų piniginį ekvivalentą. Dėl to įstatyme nustatyti tik kriterijai, į kuriuos privalo atsižvelgti teismas, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį kiekvienu konkrečiu atveju. Kartu negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai nereiškia, kad gali būti reikalaujama neproporcingos kompensacijos. Pareikalavus nerealaus dydžio kompensacijos, o teismui ją priteisus, gali būti paneigta neturtinės žalos atlyginimo esmė, paverčiant tai nepagrįstu uždarbiavimu. Atsižvelgiant į tai, piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalis), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (Civilinio kodekso 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1452/2010).

Teismas pabrėžia, kad pareiškėjo apgyvendinimas perpildytoje patalpoje negali būti vertinamas tik kaip mažareikšmis ar smulkmeniškas pažeidimas, tačiau, atsižvelgiant į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę (pareiškėjas V. A. L. LAVL 36 paras buvo laikomas netinkamai), nesant objektyvių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklės pablogėjimą dėl atsakovės veiksmų, apie tai, kad dvasiniai išgyvenimai būtų trukę itin ilgai, į pareiškėjo paaiškinimus, pateiktus teismo posėdyje, apie jam padarytą neturtinę žalą, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio ((minimali mėnesinė alga 2012 m. sausio 1 d. – 2012 m. liepos 31 d. buvo 800 Lt (žr. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimą Nr. 1368 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“), 2012 m. rugpjūčio 1 d. – 2012 m. gruodžio 31 d. buvo 850 Lt (žr. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 20 d. nutarimą Nr. 718 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“), 2013 m. sausio 1 d. – 2014 m. rugsėjo 30 d. buvo 1000 Lt (žr. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimą Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“), o nuo 2014 m. spalio 1 d. – 1035 Lt, bei nuo 2015 m. sausio 1 d. – 300 eurų (žr. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimą Nr. 972 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio“)) bei gyvenimo sąlygas, į atsakovės pastangas užtikrinti pareiškėjui tinkamas kalinimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis LAVL įvertinamas 280 eurų, kuri priteistina iš atsakovės, atstovaujamos LAVL. Ypač pabrėžtina, kad teismas, vertindamas neturtinės žalos dydį, remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A558-575/2015, kurioje už 149 netinkamo kalinimo dienų buvo priteista 1100 eurų. Teismo vertinimu, didesnės negu 280 eurų neturtinės žalos priteisimas šioje administracinėje byloje būtų vertintinas kaip nepagrįstas pareiškėjo uždarbiavimas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. A. L. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui V. A. L., a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 280 Eur (du šimtus aštuoniasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Likusioje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Ernestas Spruogis