Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Vladislavas Lenčikas Baudžiamoji byla Nr. 1A-64-190/2015

Teisėja Alberta Baltušytė Teisminio proceso Nr. 1-12-1-00348-2014-7

2015 m. sausio 8 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislavo Lenčiko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 6 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. P. a.k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu padarius LR BK 22 str. 1 d., 149 str. 1 d. numatytą nusikaltimą ir jam paskirtas laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai 78,30 Lt turtinės žalos atlyginimas;

D. P. naudai 19500 (devyniolikos tūkstančių penkių šimtų) Lt neturtinės žalos atlyginimas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. P. nuteistas už tai, kad pasikėsino išžaginti D. P., o būtent:

jis 2014-02-01 apie 22.10 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, turėdamas tikslą lytiškai santykiauti su D. P. prieš jos valią, siekdamas palaužti jos pasipriešinimą, priėjęs prie nukentėjusiosios viena savo ranka apglėbė jos kaklą, o kitoje rankoje laikydamas peilį prispaudęs prie jos kaklo padarė pastarajai durtinę-pjautinę žaizdą, o jai pradėjus šaukti pagalbos, ranka užspaudė jos burną bei laikydamas už jos rankų, pagrasino peiliu padaryti sužalojimus, tokiu būdu atimdamas galimybę priešintis, reikalavo nukentėjusiosios lytiškai santykiauti, pastarajai atsisakius, pradėjo plėšti nuo jos kelnes, o D. P. bandant priešintis, sudavė jai vieną smūgį į galvą ir toliau siekė atlikti lytinį aktą, tačiau savo nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių, nes nukentėjusioji pradėjo aktyviai priešintis bei pažadino kambaryje miegančia draugę, tokiais savo veiksmais jis, panaudodamas grasinimus ir fizinį smurtą bei atėmęs galimybę nukentėjusiajai priešintis, pasikėsino išžaginti D. P..

Teismas kritiškai vertino kaltinamojo A. P. parodymus kaip pasirinktą gynybos poziciją siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės ir jais netikėjo, nes kaltinamojo parodymai prieštaringi, prieštarauja nukentėjusiosios D. P. bei liudytojos J. R. parodymams bei rašytiniams bylos įrodymams.

Teismui nenustačius išteisinimo pagrindų, prašo mažinti jam paskirtą bausmę bei priteistą civilinio ieškinio sumą iki 1000 litų.

Nuteistojo teigimu, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neati­tinka bylos aplinkybių, kadangi jų nepatvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje.

Apeliantas pažymi, kad nei vienas iš byloje apklaustų liudytojų betarpiškai nematė įvykių, o atpasakojo, ką išgirdo iš nukentėjusiosios ir jos draugės. Jis neneigia sužalojęs D. P., tačiau nesutinka su teismo išvada, jog siekė ją išžaginti. Be to, byloje nėra nei vieno įrodymo, patvirtinančio, jog jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Priešingai, J. R. nurodė, jog buvo daug išgėrusi ir taip pat, kad gėrė pati D. P., kuri neigia vartojusi alkoholį. Tai, kad nukentėjusioji buvo neblaivi, įrodo ir greitosios pagalbos medicininėje kortelėje esantis įrašas. A. P. atkreipia dėmesį į tai, kad visi liudytojai nurodo, jog merginos jiems pasakė, kad konfliktas įvyko, kai jis norėjo miegoti šalia, nurodė, jog nukentėjusioji buvo sužalota, tačiau nei vienas nenurodė, kad ji kam nors būtų sakiusi, jog sužalota dėl to, jog jis norėjo ją išžaginti. Istorija apie išžaginimą atsirado vėliau, po pareiškimo policijai parašymo. Šis prieštaravimas nėra pašalintas iš bylos, be to, nėra niekaip paneigti jo parodymai.

Teismas, anot apelianto, rėmėsi išimtinai nukentėjusiosios parodymais. Nukentėjusiojo parodymai yra svarbi priemonė nustatyti baudžiamojoje byloje tiesą, tačiau efektyviai panaudoti šiuos įrodymus galima tik tada, kada jie yra visapusiškai išanalizuoti, kruopščiai patikrinti ir kritiškai įvertinti, atsižvelgiant į sudėtingą nukentėjusiojo parodymų psichologiją.

Nuteistojo teigimu, jo kaltė išimtinai buvo grindžiama tik fragmentiškais, prieštaringais nukentėjusiosios parodymais, kiti įrodymai yra išvestiniai iš šių parodymų arba tik fragmentiškai juos patvirtinantys, tačiau ne esmines bylos aplinkybes.

Apeliaciniame skunde pažymima, jog net darant išvadą, jog jo kaltė padarius kaltinime nurodytą veiką įrodyta, teismas neteisingai išnagrinėjo civilinį ieškinį. Nors teismas nurodo, kad byloje nustatyta, jog dėl jo padaryto nusikaltimo nukentėjusioji patyrė fizinį skausmą, stresą ir emocinį šoką, dvasinius išgyvenimus. Kad po padaryto sužalojimo liko randas ant kaklo, dėl to ji pradėjo bijoti žmonių, jai atrodo, kad visi žiūri į jos randą, be to, dėl patirto smurto siekiant išžaginti išliko baimė, ji naktimis blogai miega, visko bijo, ypač vyrų, nuolat jaučia įtampą. Tačiau tokia teismo išvada neparemta byloje esančiais objektyviais duomenimis, priteista suma realiai praktikoje priteisiama už padarytą nusikaltimą, o ne už pasikėsinimą. Nukentėjusioji nepateikė nei vieno įrodymo apie tai, jog jai nustatytas miego sutrikimas, nervinis stresas dėl patirto nusikaltimo. Priešingai, nukentėjusioji teismo posėdžio metu nurodė, kad jai reiks daryti rando šalinimo operaciją ateityje, dėl to jai reikia pinigų šiai operacijai, todėl ji prašo priteisti 100 000 litų sumą. Specialisto išvadoje nurodyta, jog jis padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, tokie sutrikdymai paprastai vertinami 1000-3000 litų sumomis.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo A. P. gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. P. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteisė A. P. pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 149 str. 1 d. dėl to, jog jis pasikėsino išžaginti D. P.. Nuteistojo kaltumą dėl jam inkriminuotos veikos padarymo patvirtina įrodymai, surinkti ikiteisminio tyrimo metu, patikrinti teisminio bylos nagrinėjimo metu bei aptarti nuosprendyje.

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas įvertino bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, teisingai juos įvertino, nustatė tikrąsias įvykio aplinkybes bei nuteistojo kaltę pasikėsinus padaryti nusikalstamą veiąs.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs A. P. kaltę pasikėsinus įvykdyti aukščiau nurodytą nusikalstamą veiką, išanalizavo tiek nukentėjusiosios, liudytojų parodymus, rašytinius įrodymus, tiek ir paties kaltinamojo parodymus, ir padarė teisingas ir pagrįstas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių bei baudžiamojo įstatymo taikymo. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl nuteistojo kaltės pagrindė byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu. Apelianto neigimą pasikėsinus išžaginti nukentėjusiąją kolegija vertina kaip pasirinktą gynybos būdą bei mėginimą išvengti baudžiamosios atsakomybės už šį nusikaltimą, kadangi tai prieštarauja byloje surinktiems ir nuteistojo kaltę patvirtinantiems įrodymams bei neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Apelianto kaltė byloje įrodyta nuosekliais nukentėjusiosios D. P. parodymais, kurių pagrįstumu bei objektyvumu teismui netikėti nebuvo pagrindo, juolab, kad juos patvirtina ir liudytojų J. R., O. S., R. S., parodymai. Nors, kaip teigia nuteistasis, šie liudytojai paties pasikėsinimo išžaginti fakto nematė, tačiau pažymėtina, kad J. R., kuri įvykio metu miegojo, buvo pažadinta išsigandusios nukentėjusiosios, o tuo metu kaltinamasis stovėjo su peiliu prie durų, liepdamas joms stovėti ir neskambinti į policiją. Iš liudytojos J. R. parodymų, o taip pat kitos bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji iš karto po įvykio, t.y. iki atvykstant policijos pareigūnams bei medikams, liudytojai pasakė, kad A. P. norėjo ją (D. P.) išprievartauti. Liudytojai O. S. ir R. S., atvykę į įvykio vietą pagal iškvietimą, parodė, kad jiems buvo pasakyta, jog nukentėjusiąją sužalojęs kaltinamasis priekabiavo prie jos ir liepė nusirengti. Tokiu būdu nukentėjusiosios ir paminėtų liudytojų parodymų visuma, jų analizė paneigia apelianto teiginį, jog nei vienas liudytojas nenurodė, kad nukentėjusioji kam nors būtų sakiusi, jog buvo sužalota pasikėsinimo išžaginti metu.

A. P. teigimu, specialisto išvadoje nurodyta, kad D. P. sužalojimai padaryti 4 trauminiais poveikiais, kurie nebūdingi griuvimui, tačiau ši išvada prieštarauja pačios nukentėjusiosios parodymams, jog ji buvo pargriauta ant lovos, jog jis plėšė jos kelnes, tačiau tokio pobūdžio sužalojimų nebuvo nustatyta, todėl, anot A. P., negali būti konstatuota, jog jis pasikėsino padaryti BK 149 str. l d. numatytą nusikalstamą veiką. Kolegijos vertinimu, tokia apelianto specialisto išvados bei nukentėjusiosios sugretinimas yra neteisingas, paneigiamas byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Pažymėtina, jog D. P. parodė, jog ją A. P. ne tik pargriovė ant lovos ir plėšė kelnes, bet ir sužalojo peiliu kaklą, smaugė, smūgiavo ranka į veidą, bandant gintis ji buvo paėmusi už peilio geležtės, dėl ko buvo supjaustyti dešinės rankos pirštai. Būtent dėl tokių kaltinamojo veiksmų specialisto išvadoje ir buvo nustatyti: durtinė-pjautinė žaizda kakle bei pjautinės žaizdos kairės rankos 2-3-me pirštuose, paveikus duriančiai-pjaunančiu daiktu; linijiniai nubrozdinimai nosies kairėje pusėje bei apatinės lūpos gleivinėje, paveikus briaunas turinčiais daiktais galimai tiriamosios bei medicininiuose dokumentuose nurodytu laiku (2014-02-01) (t. 1, b.l. 27). Tai, jog D. P. nebuvo padaryti sužalojimai ją pargriaunant, nepaneigia A. P. kaltės pasikėsinus padaryti nusikalstamą veiką, nes, kaip parodė nukentėjusioji, ji buvo pargriauta ant lovos, todėl pargriovus ją ant minkšto pagrindo, o taip pat ranka tempiant už diržo džinsus, sužalojimai galėjo ir neatsirasti.

A. P. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme bei apeliaciniame skunde kelia versiją, jog D. P. sužalojo dėl to, jog ji jam miegant bandė iš jo pavogti piniginę, tačiau tokia versija yra nelogiška ir neįtikinama, nes byloje nėra jokių objektyvių duomenų šiam nuteistojo teiginiui patvirtinti. Be to, pažymėtina, jog nuteistasis nesikreipė į teisėsaugos institucijas, o atvirkščiai – slėpė savo nusikalstamos veikos pėdsakus, t.y. surinko į maišelį ir nuvalė daiktus, prie kurių lietėsi ir ant kurių galėjo būti jo rankų antspaudų, paėmė D. P. ir J. R. mobiliojo ryšio telefonus, išėmė iš jų akumuliatorius, liepė joms neskambinti policijai, grasino, jog jei kreipsis, tai jo draugai jas suras.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei padarė teisingą ir pagrįstą išvadą dėl A. P. kaltės ir pagrįstai jo nusikalstamus veiksmus kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 149 str. 1 d.

Tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, sprendžia, kad apylinkės teismas nukentėjusiajai D. P. priteisdamas 20 000 Lt dydžio sumą neturtinei žalai atlyginti, civilinio ieškinio klausimą išsprendė netinkamai ir nepagrįstai priteisė iš nuteistojo A. P. nukentėjusiosios naudai per didelį neturtinės žalos atlyginimą, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje keistinas.

Vertinant skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiajai D. P. priteistos neturtinės žalos sumos pagrįstumą, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 1 d. neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Šio straipsnio 2 d. išvardyti neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai, pagal kuriuos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstama veika sukeltas pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais pagrindais. Neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas, nustatydamas konkretų neturtinės žalos dydį, privalo atsižvelgti ir į kitas reikšmingas bylos faktines aplinkybes, kurios mažina ar didina žalos atlyginimą, bei argumentuotai pagrįsti šių kriterijų taikymą nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, vertinti jų visumą.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad dėl A. P. nusikalstamų veiksmų nukentėjusioji D. P. patyrė fizinį skausmą, stresą ir emocinį šoką, dvasinius išgyvenimus. D. P. pirmosios instancijos teisme parodė, kad po padaryto sužalojimo liko randas ant kaklo, dėl to ji pradėjo bijoti žmonių, jai atrodo, kad visi žiūri į jos randą, be to, dėl patirto smurto siekiant išžaginti išliko baimė, ji naktimis blogai miega, visko bijo, ypač vyrų, nuolat jaučia įtampą. Iš nurodytų aplinkybių akivaizdu, kad nukentėjusiji dėl padaryto nusikaltimo patyrė neturtinę žalą, kuri atlyginama Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. nustatyta tvarka. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo 2014 m. spalio 6 d. nuosprendžiu priteista 20 000 Lt neturtinės žalos suma, įvertinus veikos pavojingumą, padarymo pobūdį, stadiją, pačios nukentėjusiosios neatsargų ir rizikingą elgesį, jos patirto sužalojimo bei dvasinių išgyvenimų mastą, nagrinėjamu atveju neatitinka suformuotos teismų praktikos ir yra mažintina.

Pasisakant dėl nukentėjusiajai D. P. priteistinos sumos, teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktika neturtinės žalos priteisimo srityje yra pakankamai įvairi, tačiau kiekvienoje byloje teisingą piniginės kompensacijos už patirtą neturtinę žalą nustatymą lemia konkrečios aplinkybės, kurios nebūna tapačios. Konkretus atlygintinos neturtinės žalos dydis yra nustatomas, atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes ir specifiką, t. y. šis dydis yra bylos faktinių aplinkybių vertinimo dalykas. Pažymėtina, jog pati nukentėjusioji buvo neatsargi ir stabdydama, sėsdama į nepažįstamo asmens automobilį ir po trumpos pažinties kviesdama jį pas save į namus, elgėsi rizikingai. Nors D. P. dėl nuteistojo nusikalstamų veiksmų patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, nurodo, jog jai po padaryto sužalojimo liko randas ant kaklo ir jai atrodo, kad visi žiūri į jį, tačiau iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad randas nėra didelis – 2 cm ilgio, ji nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad randas yra labai žymus ar gydymas vis dar tęsiamas, kad dėl to sumažėjo jos bendravimo galimybės. Atsižvelgtina ir į tai, kad A. P. nusikalstama veika vis tik nutrūko pasikėsinimo stadijoje.

Šiuo konkrečiu atveju teisėjų kolegija mano, kad 5 000 Lt piniginė kompensacija atitinka padarytos veikos pavojingumą, nukentėjusiosios patirtą skausmą, jo mastą, pačios nukentėjusiosios elgesį, taip pat nenukrypsta nuo Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojamos praktikos. Todėl šioje dalyje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 6 d. nuosprendis keistinas nukentėjusiosios D. P. naudai iš A. P. priteisiant 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimui. Atsižvelgiant į tai, kad 2014-08-18 nukentėjusiajai buvo pervesta 500 Lt suma neturtinei žalai atlyginti (t. 2, b.l. 11), priteistina galutinė 4 500 Lt suma.

Esant tokios aplinkybėms, nuteistojo A. P. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 6 d. nuosprendis keistinas dalyje dėl neturtinės žalos iš nuteistojo A. P. nukentėjusiajai D. P. priteisimo.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi išdėstytais motyvais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 4 p., kolegija

nutarė:

nuteistojo A. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 6 d. nuosprendį dalyje, kuria iš A. P. priteista 20 000 Lt D. P. naudai neturtinės žalos atlyginimui.

Priteisti iš A. P. nukentėjusiosios D. P. naudai 1 303,29 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus tris eurus, 29 ct), t.y. 4 500 Lt (keturis tūkstančius penkis šimtus litų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.