Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Henricho Jaglinskio,

kolegijos teisėjų Almos Urbanavičienės ir Virginijos Volskienės

dalyvaujant atsakovo A. B. atstovui advokatui Daliui Vaitekūnui

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. B. teisių perėmėjos L. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 23 d. sprendimo, civilinėje byloje pagal ieškovės L. B. ieškinį atsakovui A. B., dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas A. B. ieškiniu kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti 2002-02-01 atstovavimo sutartį, sudarytą su atsakovu A. B. niekine ir negaliojančia (LR CK 1.81 str.). Nurodė, kad minėta sutartimi ieškovas suteikė teisę atsakovui atstovauti ieškovą ar pavesti tretiesiems asmenims atstovauti ieškovo interesus santykiuose su valstybės, savivaldos įstaigomis, kitais fiziniais ir juridiniais asmenimis bei teismuose atkuriant ieškovo A. B. vardu nuosavybės teises į žemę ir kitą nekilnojamąjį turtą, priklausiusį A. B. seneliui – S. B., atkuriant nuosavybės teisę natūra arba gaunant Lietuvos įstatymuose nustatytą kompensaciją. Minėtos sutarties 2 punktu įsipareigojo išduoti neatšaukiamus ir neterminuotus įgaliojimus atsakovui, reikalingus vykdant sutartimi prisiimtus įsipareigojimus bei atlyginti už suteiktas paslaugas. Sutarties 3 punkte numatė, kad atsakovui A. B. mokamo užmokesčio už paslaugas dydis yra lygus pusei (1/2) grąžintino nekilnojamojo turto ar kompensacijos – nepriklausomai nuo jos formos (pinigai, vertybiniai popieriai ir kt.) – rinkos vertės. Užmokestis už paslaugas A. B. turi būti sumokamas per 30 dienų nuo nuosavybės teisės atgavimo dienos arba kompensacijos sumokėjimo dienos. A. B. savo nuožiūra, kaip užmokestį už paslaugas, gali reikalauti neatlygintinai perleisti dalį grąžintino nekilnojamojo turto ar kompensacijos natūra.“ Sutarties 4 punktas įtvirtino atsakovo teisę savo nuožiūra parduoti dalį A. B. grąžintino nekilnojamojo turto, žemės ar kompensacijos. Nurodė, kad ieškovas nemokėjo nei rašyti nei skaityti, todėl negalėjo susipažinti su atsakovo ranka surašytos sutarties turiniu ir savo parašu patvirtinti, jog sutartyje yra išreikšta jo valia. Dėl sunkios sveikatos būklės ieškovas negalėjo atsiminti daugelio dalykų, taip pat ir pačio sutarties pasirašymo fakto. Ieškovo teisių perėmėja patikslintame ieškinyje nurodė, jog ieškovas atsakovui pasirašė ant balto lapo. Mano, kad visų byloje ištirtų aplinkybių kontekste, sutartis turi būti pripažinta niekine ir negaliojančia, nes joje nebuvo išreikšta ieškovo valia, sutartis prieštarauja LR C.K 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisės principams, taip pat viešajai tvarkai ir moralei, nes sutarties nuostata dėl ½ dalies atkurto turto perleidimo atsakovui prieštarauja LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo tikslams. Prašė skirti ekspertizę, paverdant ekspertams atsakyti į klausimą ar ginčo sutartį A. B. vardu pasirašė A. B..

Atsakovas su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti iš ieškovo teisių perėmėjos bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ginčo sutartis buvo pasirašyta praėjus daugiau nei mėnesiui po derybų pradžios. Aptariant sutarties sąlygas, bei atlygį visuomet dalyvavo ieškovo sūnus. Sutartis sudaryta rusų kalba, ieškovo interesais ir jo naudai, todėl ieškovas suvokė jos turinį ir tai atitiko jo valią. Sutartyje nustatytas atlygis už atsakovo suteiktas paslaugas yra pagrįstas ir atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Sutarties tikslas buvo pasiektas – ieškovui buvo atkurtos nuosavybės teisės į jam priklausantį išlikusį nekilnojamąjį turtą, t.y., sutartis buvo įvykdyta ir ieškovas priėmė rezultatą, todėl nesant įrodymų, jog sutarties sudarymo metu ieškovas buvo neveiksnus, sutarties naikinimui nėra jokio pagrindo.

Vilniaus miesto pirmas apylinkės teismas 2008 m. rugsėjo 23 d. sprendimu ieškinį atmetė. Pripažino ginčo sutarties 2 punktą niekiniu, nes jame numatytas įpareigojimas išduoti atsakovui neatšaukiamus ir neterminuotus įgaliojimus prieštarauja atstovavimo santykių esmei ir LR CK 2.142 ir 2.146 str. Atliktų ieškovo rašysenos ekspertizių išvados sutapo. Išvadose nustatyta, kad A. B. vardu 2002-02-01 sutartyje rusų kalba tarp A. B. ir A. B. pasirašė A. B. (ekspertizės aktai t. I, b. l. 130-132 ir 190-193). Aplinkybė, jog mėnesį iki ginčijamos sutarties sudarymo ieškovui buvo diagnozuotas sunkios depresijos epizodas nereiškia, kad dėl to 2002-02-01 ieškovas buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Tą pačią dieną, be Sutarties, taip pat buvo išduotas atsakovui įgaliojimas (baudžiamoji byla Nr. 10.1.02199.04 b. l. 26), kurį patvirtino notaras. Notaras turėdamas abejonių dėl ieškovo sugebėjimo vertinti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti išduodamo įgaliojimo būtų nepatvirtinęs. Neraštingumo faktas nereiškia, jog ieškovui nebuvo žinomas sutarties turinys. Byloje yra daug rašytinių dokumentų, kurie buvo sudaryti dalyvaujant ieškovui arba yra jo pasirašyti, t.y., atsakovui išduoti įgaliojimai (t. I b. l. 29), ieškinys dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais (t I b. l. 37-42), skundas Vilniaus miesto vyriausiajam prokurorui (t. I b. l. 53-56), prašymas dėl dokumentų išreikalavimo (t.I b. l. 73) ir kt. Ieškovo neraštingumas nekliudė jam užsivesti teisme kelias bylas. Ieškovas ne kartą yra nurodęs, jog santykiuose dėl nuosavybės teisės atkūrimo jį visur lydėjo jo sūnus A. B., pastarojo nurodymu pasirašydavo ant visų dokumentų. Tikėtina, kad ir nagrinėjamu atveju ieškovas ginčijamą sutartį pasirašė kito asmens (galbūt sūnaus) nurodymu. Reikalavimo dėl suklydimo ar apgaulės sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu, nei ieškovas, nei jo teisių perėmėja nekėlė, todėl šių aplinkybių teismas netyrė, o pripažinti sandorį negaliojančiu dėl to, jog jame nėra išreikšta ieškovo valia nėra pagrindo, nes tokių aplinkybių ieškovo teisių perėmėja neįrodė. Visus ieškovo nuosavybės teisių atkūrimo veiksmus atliko atsakovas arba jo pagalba ieškovas. Tokiu būdu teismas laiko tikėtina, jog likus kelioms dienoms nuosavybės teisių atkūrimo procesui pradėti ir ieškovui neturint tam, nei specialių žinių, nei sveikatos, ieškovas pagrįstai galėjo sutikti perleisti atsakovui ½ viso grąžintino turto, kad tik nuosavybės teisės į šį turtą būtų atkurtos. Teismas nelaiko Sutarties 3 punkto prieštaraujančiu viešajai tvarkai ar moralei, tačiau pažymi, kad ši sutarties sąlyga dėl ½ grąžintino turto atlyginimo, papildyta sakiniu apie atsakovo teisę savo nuožiūra, kaip užmokestį už paslaugas, reikalauti neatlygintinai perleisti dalį grąžintino nekilnojamo turto ar kompensacijos natūra yra ydingai surašyta, nes sukelia neaiškumų ar pastarajame sakinyje numatyta galimai reikalautino neatlygintinai perleisti turto dalis patenka į pirmesniame sakinyje numatyto atlyginimo ribas – ½ viso grąžintino turto (kokios formos bebūtų). Pripažinti sutarties 4 p. prieštaraujančia viešajai tvarkai ar moralei nėra pagrindo, nes be ieškovo valios jis negalėtų būti įgyvendintas. Iš ieškovo teisių perėmėjos priteisė 1700 Lt advokato pagalbos išlaidų.

Apeliaciniu skundu ieškovo teisių perėmėja prašo Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Nurodo, jog pirmos instancijos teismas neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas pažeidžiant materialines ir procesines teisės normas, netinkamai jas aiškinant ir taikant, netinkamai įvertinant byloje esančius įrodymus bei nustatant faktines bylos aplinkybes.

Nurodo, jog teismas neteisingai nurodė ir vertino teisinį ieškinio pagrindą, nes ieškovas niekada neginčijo sutarties LR CK 1.89 str. pagrindu, o prašė pripažinti sutartį negaliojančia dėl to, kad ieškovas sutarties nesudarė ir jos nepasirašė. Apie sutarties egzistavimą A. B. sužinojo tik 2004 m. kovo mėnesį, atsakovui A. B. pateikus sutartį su ieškiniu Vilniaus apygardos teismui, dėl akcijų priteisimo. Ieškovas neginčijo aplinkybių, kad 2002-02-01 atsakovui išdavė įgaliojimą, ieškovas ginčijo aplinkybę, jog buvo sudaryta sutartis. Apeliantė daro prielaidą, jog ieškovas galėjo pasirašyti ant tuščio popieriaus lapo 2002 m. pabaigoje – 2003 m. pradžioje, atsakovui prašant, bei nurodant, jog parašas gali būti skubiai reikalingas atkuriant nuosavybes teises.

Nesutinka su teismo išvada, kad ginčo sutartis atitiko ieškovo valią, ir ieškovas suprato sutarties turinį. Pažymi, kad ieškovas ginčo sutarties niekada nepasirašinėjo ieškovo sūnaus akivaizdoje. Ieškovas buvo neraštingas, nemokėjo skaityti ir rašyti, todėl aplinkybė, kad sutartis surašyta rusų kalba nepatvirtinta, kad ieškovas suvokė jos turinį. Apeliantė nesutinka su teismo išvada, jog sutarties negalima pripažinti negaliojančia remiantis ieškovo neraštingumu bei prieštaravimu LR CK 1.5 str. nuostatoms, nes byloje yra daug rašytinių dokumentų kuriuos sudarant dalyvavo, ar pasirašė ieškovas. Santykiuose dėl nuosavybės teisių atkūrimo ieškovą visur lydėjo sūnus A. B.. Pastarojo nurodymu ieškovas pasirašydavo ant visų dokumentų. A. B. paliudijo jog tėvas jo akivaizdoje ginčo sutarties niekada nepasirašė. Be to, sūnus niekada nebūtų sutikęs su tokiomis sutarties sąlygomis.

Teismas nepasisakė dėl 2004-03-18 sutarties-pavedimo, dėl vertybinių popierių pirkimo-pardavimo, pagal kurią ieškovas A. B. pardavė atsakovui AB „Rytų skirstomieji tinklai“ akcijas už 62 204,48 Lt.

Teismas neteisingai aiškino nuosavybės teisių atkūrimo instituto prasmę. Neteisingai įvertino aplinkybes, jog dėl nuosavybės teisių atkūrimo kreiptasi likus tik 2 dienoms iki tokio prašymo pateikimo termino pabaigos, nes minėtos aplinkybės neįrodytos.

Nurodo, jog sutartimi nustatytas atlyginimo dydis prieštarauja protingumo principui. Ieškovas bei jo sūnus su atsakovu tarėsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau dėl atlyginimo už suteiktas paslaugas susitarta nebuvo.

Teismas nepasisakė ir nevertino ginčo sutarties 5 punkto prieštaravimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms, bei gerai moralei. Pažymi, kad sutarties nuostata, kad sutartis gali būti nutraukta tik šalių susitarimu, prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, todėl pripažintina niekine ir negaliojančia.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, jog byloje pateiktos specialistų ir ekspertų išvados patvirtina, kad ginčo sutartį pasirašė ieškovas.

Civilinėje byloje Nr. 2-131-464/2005, pagal ieškovo ieškinį atsakovui dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ieškovas nurodo, jog 2002-02-01 sudarė sutartį su atsakovu, įsipareigojo atlyginti už suteiktas paslaugas, kurio dydis turėjo būti lygus ½ atkurtų nuosavybės teisių, nepriklausomai nuo grąžintino turto formos. Patvirtino, jog vykdydamas šią sutartį davė atsakovui 2002-02-01, 2003-04-02 ir 2003-12-16 notaro patvirtintus įgaliojimu, bei vykdė savo įsipareigojimus dėl ½ grąžintino turto perdavimo atsakovui. Civilinėje byloje Nr. 2-131-464/2005 ieškovo dublike, bei 2004-09-20 ieškovo skunde Vilniaus m. vyriausiajam prokurorui šios aplinkybės dar kartą patvirtintos. Minėti procesiniai dokumentai yra pasirašyti ieškovo. 2002-02-01, 2003-04-02 ir 2003-12-16 notariškai patvirtintų įgaliojim7 turinys parodo, jog jie suteikti ginčo sutarties vykdymui. Ieškovo veiksmai bei parodymai 2002 m. - 2006 m. laikotarpiu patvirtina ginčo sutarties sudarymą. Ieškovo iškeltos civilinės bylos bei baudžiamoji byla buvo paremtos ginčo sutartimi ir jos išplaukiančiomis teisėmis ir pareigomis, nurodant šią sutartį kaip ieškinio ir skundo pagrindą iškelti baudžiamąją bylą. Tuo tarpu pateikdamas ieškinį dėl ginčo sutarties pripažinimo negaliojančia ieškovas nurodo, jog tokios sutarties jis nepasirašė. Toks ieškovo elgesys vertintinas kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis.

LR CK 1.63 str. 6 d. pateikia sandorio, kaip suderintos valios sąvoką. Apeliantas nenurodė ir neįrodė, jog jo valia buvo priešinga numatytai ginčo sutarčiai. Priešingai ginčo sutartis ir ją lydintys įgaliojimai patvirtina ieškovo valią, todėl sutartis negali būti naikintina dėl valios trūkumo.

Nurodo, jog vadovaujantis LR CK 6.154 str. 1 d. ir 1.81 str. nuostatomis pripažinti sutartį negaliojančia taip pat nėra teisinio pagrindo, nes teisės aktai imperatyviai nenumato atlygio už paslaugas, ginčo paslaugų atlikimas buvo sudėtingas, priklausantis ne tik nuo atsakovo pastangų, sutartiniai įsipareigojimai buvo tęstinio pobūdžio, grindžiami ne tik finansinėmis tačiau ir laiko sąnaudomis, atlygis numatytas tik pasiekus rezultatų, sutartyje nustatytas atlyginimo dydis už suteiktas paslaugas yra pagrįstas, protingas ir proporcingas atliktoms paslaugoms.

Atsakovas nurodo, jog panaikinti ginčo sutartį vadovaujantis sutarties 5 p. atskiro reikalavimo nebuvo, todėl viena ginčo sutarties nuostata, kad sutartis gali būti nutraukiama tik šalių susitarimu, nedaro visos sutarties bei iš jos išplaukiančių teisių ir pareigų negaliojančiomis.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1, 2 d.).

Byloje nustatyta, kad A. B. ir A. B. 2002-02-01 sudarė sutartį, pagal kurią A. B. įsipareigojo atstovauti ar pavesti atstovauti tretiesiems asmenims A. B. interesus atkuriant A. B. nuosavybės teises į žemę ir kitą nekilnojamąjį, atkuriant natūra ar gaunant įstatymų nustatytą kompensaciją. A. B. įsipareigojo išduoti neatšaukiamus ir neterminuotus įgaliojimus A. B., reikalingus vykdant sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, bei įsipareigojo už suteiktas paslaugas atlyginti ½ grąžintino turto rinkos vertės. Sutartyje numatė, jog A. B. savo nuožiūra kaip užmokestį už paslaugas gali reikalauti neatlygintinai perleisti dalį grąžintino nekilnojamojo turto ar kompensacijos natūra. Taip pat numatė, kad A. B. savo nuožiūra gali parduoti dalį A. B. grąžintino nekilnojamojo turto, žemės ar kompensacijos. Sutartis galioja iki bus grąžintas visas A. B. seneliui priklausęs nekilnojamas turtas, sutartis gali būti nutraukta tik abiejų šalių susitarimu. Sutarties turinį ir pasekmes sutarties šalys suprato ir sutartis atitinka šalių tikrąją valią. Ieškovas A. B. 2004-12-16 ieškiniu kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti 2002-02-01 sutartį pasirašytą tarp A. B. ir A. B. niekine ir negaliojančia, nes A. B. minėtos sutarties nepasirašė, sutartis neatitinka sąžiningumo ir teisingumo principų, prieštarauja gerai moralei, bei imperatyvioms įstatymo normoms. Prašė skirti sutarties rašysenos ekspertizę tikslu nustatyti, ar minėtą sutartį pasirašė ieškovas A. B..

LR CK 6.189 str. nustatyta, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Sutartys įpareigoja atlikti ne tik tai, kad tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai (LR CK 6.200 str.).

Apeliantė nurodo, jog pirmos instancijos teismas neteisingai vertino ieškinio pagrindą, nes ieškovas niekada neginčijo sutarties LR CK 1.89 str. pagrindu (savo veiksmų negalėjusio suprasti fizinio asmens sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu), o prašė pripažinti sutartį negaliojančia dėl to, kad ieškovas sutarties nesudarė ir jos nepasirašė.

Sprendžiant tarp šalių iškilusį ginčą, civilinėje byloje buvo atliktos trys ekspertizės – dvi rašysenos, ir trečia ekspertizė atlikta tikslu nustatyti, ar sutarties tekstas buvo parašytas tuo pačiu metu, kaip ir ieškovo parašas. Vadovaujantis 2007-03-23, bei 2008-03-28 ekspertizės aktais 2002-02-01 sutartis pasirašyta ieškovo A. B. (1t., b.l.130-131, 190-192). Vadovaujantis 2009-02-28 ekspertizės aktu A. B. 2002-02-01 sutartį pasirašė 2002-02-01, t.y., tuo pačiu metu, kaip ir buvo parašytas 2002-02-01 sutarties tekstas. Pagal CPK 218 str. eksperto išvada teismui nėra privaloma, ir vertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu, ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Tačiau nesutikimas su eksperto išvada turi būti motyvuotas. Nagrinėjamu atveju tiek ieškovas, tiek ieškovo teisių perėmėja nurodo, jog ginčijamos sutarties nesudarė, taip pat daro prielaidą, jog ieškovas galėjo pasirašyti tuščią popieriaus lapą, o sutarties turinys buvo įrašytas vėliau, t.y., ne tuo pačiu metu. Šias aplinkybes paneigia trys skirtingu metu darytos rašysenos ekspertizės, kolegija neturi pagrindo abejoti arba nesivadovauti šių ekspertizių išvadomis. Be to, ir kiti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog sutartis buvo pasirašyta A. B., t.y., pradiniame ieškinyje ieškovas savo reikalavimus grindžia nurodydamas, jog ginčo sutartį pasirašė ieškovas norėdamas atkurti nuosavybės teises į senelio žemę, tačiau neturėdamas patirties ir būdamas neraštingas sutiko su tokio dydžio atlyginimu, už pagalbą atkuriant nuosavybės teises. Sutartį prašė pripažinti niekine ir negaliojančia, nes ji prieštarauja geros moralės, protingumo, sąžiningumo, bei teisingumo principams. Prijungta baudžiamosios bylos Nr. 10-1-021-99-04 medžiaga taip pat paneigia ieškovo, bei jo teisių perėmėjos argumentus, jog 2002-02-01 sutarties ieškovas nesudarė. Priešingai, baudžiamojoje byloje ieškovas nuosekliai nurodo, jog ginčo sutartis buvo sudaryta tikslu atkurti nuosavybės teises, šalys susitarė, jog atsakovo paslaugos bus atlygintinės, ieškovas perleido dalį turto atsakovui, tačiau nesutinka perleisti ir UAB „Rytų skirstomieji tinklai“ akcijų, (baudž. b. Nr. Nr. 10-1-021-99-04, b.l.19, 30, 59). Esant šioms aplinkybėms, kolegija atmeta apeliantės argumentus, jog ginčo sutartis pasirašyta ne ieškovo ir ne tuo pačiu metu, kaip parašytas sutarties turinys. Kolegija pripažįsta, kad nei ieškovas nei jo teisių perėmėja neprašė ginčo sutartį pripažinti niekine ir negaliojančia vadovaujantis LR CK 1.89 str. pagrindu, tačiau nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme, buvo pateikti rašytiniai įrodymai apie ieškovo sveikatą, nurodoma jog ieškovas sirgo depresija, bei sunkiai suvokė savo veiksmus. Nors ieškovo teisių perėmėja neginčijo sutarties remiantis LR CK 1.89 str., priėmus ir įvertinus rašytinius įrodymus apie ieškovo sveikatą, pirmo instancijos teismas pagrįstai pasisakė ir dėl sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia LR CK 1.89 str. pagrindu.

Apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad ginčo sutarties negalima pripažinti negaliojančia remiantis ieškovo neraštingumu, bei prieštaravimu LR CK 1.5 str. nuostatoms. Pažymi, kad santykiuose, dėl nuosavybės teisių atkūrimo ieškovą visur lydėjo sūnus A. B., o sūnus paliudijo, jog tėvas jo akivaizdoje ginčo sutarties niekada nepasirašė.

Ekspertizių išvadomis nustatyta, kad ginčo sutartį pasirašė A. B.. Ekspertų išvados yra objektyvios, tuo tarpu ieškovo sūnus yra suinteresuotas bylos baigtimi, atitinkamai jo parodymai, vertintini kritiškai. Nors ieškovas buvo neraštingas, tačiau sugebėjo įgyvendinti savo procesines teises, rūpintis nuosavybės teisių atkūrimu, po sutarties praėjus daugiau nei metams, įgaliojimų suteikimu, o vėliau jų atšaukimu, testamento sudarymu, ir kitomis civilinėmis teisėmis. Taigi kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad ieškovo neraštingumas nagrinėjamu atveju nėra pagrindas ginčo sutartį pripažinti negaliojančia.

Tiek ieškovas, tiek ieškovo teisių perėmėja prašė sutartį pripažinti niekine ir negaliojančia, nes ji prieštarauja geros moralės, bei teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principams. Tačiau iš esmės ieškovas ir jos teisių perėmėja nebesutinka su ginčo sutartyje numatytu atlyginimu už pagalbą atkuriant nuosavybės teises.

LR CK 6.156 str. nustatyta, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, taip pat sudaryti LR CK nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Šalių pasirašyta 2002-02-01 sutartis, dalyje dėl atlyginimo dydžio neprieštarauja nei įstatymams nei imperatyvioms įstatymo normoms. Vertinant ar tokio dydžio atlyginimas už pagalbą atkuriant nuosavybės teises atitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo ir geros moralės principams būtina įvertinti, kad iki 2004 spalio 26 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo pakeitimo įstatymuose nustatyti prašymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikimo terminai buvo naikinamieji – asmenys, praleidę nustatytus terminus, buvo laikomi netekusiais teisės į nuosavybės teisių atkūrimą. Nagrinėjamu atveju ieškovas buvo neraštingas. Taigi praleidus įstatyme nustatytus terminus, ieškovas būtų praradęs ir teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Taigi atsižvelgiant į šias aplinkybes, nėra pagrindo pripažinti, jog ginčo sutartis, prieštarauja LR CK 1.5 str., 1.180 str. ir 1.181 str. nuostatoms.

Apeliantė nurodo, jog ieškovas neginčijo, kad sudarė su atsakovu sutartį, dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau šalys nesitarė, jog atsakovo paslaugos bus atlygintinės. Kolegija atmeta šiuo argumentus, nes jie prieštarauja ginčo sutarties turiniui. Šalys, sudarydamos sutartį, paprastai siekia tam tikrų tikslų įgyvendinimo ir interesų patenkinimo. Nagrinėjamu atveju ieškovas siekė atkurti nuosavybės teises, tuo tarpu atsakovas gauti atlygį už pagalbą. 2002-02-01 šalių sutartis yra vientisas, aiškus šalių valios išreiškimas. Sutartyje aiškiai išdėstytos šalių teisės ir pareigos, nėra braukymų, taisymų ar kitų neaiškumų. Sutartyje yra aiškiai nurodyta, jog atsakovo pagalba, atkuriant nuosavybės teises yra atlygintinė. Nustačius, jog sutartį pasirašė ieškovas, nėra pagrindo pripažinti, jog ginčo sutartis neatlygintina.

Apeliantė nurodo, jog pirmo instancijos teismas nepasisakė dėl 2004-03-18 sutarties-pavedimo, dėl vertybinių popierių pirkimo-pardavimo, pagal kurią ieškovas A. B. pardavė atsakovui AB „Rytų skirstomieji tinklai“ akcijas už 62 204,48 Lt. Tačiau šios bylos dalykas yra 2002-01-02 šalių pasirašyta sutartis. Nei pradiniame ieškinyje, nei patikslintame ieškinyje ieškovas nekėlė reikalavimo dėl vertybinių popierių pirkimo-pardavimo sutarties, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai nepasisakė dėl 2004-03-18 vertybinių popierių pirkimo-pardavimo sutarties.

Vadovaujantis LR CK 6.217 str. 1 d. šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Tuo tarpu 2002-02-01 šalių pasirašytos sutarties 5 p. nustatyta, kad 2002-02-01 sutartis gali būti nutraukta tik abiejų šalių susitarimu. Ginčo sutarties 5 p. antra dalis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, todėl yra niekinė ir negaliojanti (LR CK 1.80 str. 1 d.). Kolegija pripažįsta, jog pirmos instancijos teismas priimdamas sprendimą nepasisakė, dėl ginčo sutarties 5 p., antros dalies, tačiau tai nėra pagrindas naikinti teisėto ir pagrįsto sprendimo. Šis trūkumus ištaisytinas apeliacinės instancijos teisme, pripažįstant, jog 2002-02-01 sutarties 5 p. antra dalis, kuria nustatyta, kad sutartis gali būti nutraukta tik abiejų šalių susitarimu, yra niekinė ir negaliojanti.

Apeliantė nurodo, jog neįvertino ginčo sutarties 5 punkto prieštaravimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms, bei gerai moralei.

2002-02-01 šalių pasirašytos sutarties 5 p. nustatyta, kad 2002-02-01 sutartis gali būti nutraukta tik abiejų šalių susitarimu, tačiau sutarties laisvės principas leidžia šalims nutraukti sutartį tarpusavio susitarimu. Tokiu atveju šalys susitaria ir dėl paties sutarties nutraukimo fakto, ir dėl nutraukimo tvarkos ir teisinių padarinių. Todėl kolegija atmeta apeliantės argumentus, jog ginčo sutarties 5 p. prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, bei gerai moralei.

Kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus, ginčo šalių bei jų atstovų pasisakymus ginčo klausimu ir juos įvertinusi (LR CPK 185 str.) konstatuoja, jog pirmos instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino materialines bei procesines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmos instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Vadovaujantis LR CPK 93 str., atsakovui iš ieškovo priteistinos bylinėjimosi išlaidos. Įvertinus bylos apimtį, sudėtingumą, atsižvelgiant į tai, jog atsakovo advokato darbo sąnaudos apeliacinės instancijos teisme nebuvo didelės, taip pat atsižvelgiant į LR Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas rekomendacijas, bei LR CPK 98 str. nuostatas, protingumo, sąžiningumo, ir teisingumo principus, atsakovo atstovavimo išlaidos apeliacinės instancijos teisme mažintinos nuo 2499 Lt iki 1000 Lt.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str., 1 d. 1 p., kolegija,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės L. B. a.k. (duomenys neskelbtini) atsakovui A. B. a.k. (duomenys neskelbtini) 1 000 Lt atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.