Vilniaus regiono apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, kurioje:

S. M., a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Vilnius, Lietuvos Respublikos pilietis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), išsiskyręs, dirbantis pagal verslo liudijimą, UAB „(duomenys neskelbtini) direktorius, administracine tvarka baustas, teistas 1 kartą: 2017 m. gruodžio 28 d. baudžiamuoju įsakymu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., 64¹ str. - laisvės apribojimu 4 (keturiems) mėnesiams, 2018-06-14 priimta nutartis bausmę pakeisti 60 parų areštu (nutartis neįsiteisėjusi), teistumas neišnykęs ir nepanaikintas,

kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį ir 145 straipsnio 1 dalį,

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. M. grasino nužudyti žmogų bei tyčia nežymiai sužalojo žmogų, o būtent jis:

1) 2017 m. birželio 29 d. apie 22.00 val., (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, išspyręs buvusios sugyventinės I. K. nuosavo namo duris, įsibrovė į namo vidų, grasindamas I. K. nužudyti, nukreipė į nukentėjusiąją pneumatinį ginklą - pramoninės gamybos 4,5 mm (,177) kalibro pistoletą ,,MAKAROV UMAREX" Nr. 13G26387, skirtą šaudyti 4,5 mm (,177) kalibro ,,BB“ tipo kulkomis, kuris nepriskiriamas prie šaunamųjų ginklų, ir laikė jo vamzdį nukreiptą į I. K., kol I. K. suaugę sūnūs A ir Ž. Z. atbėgo motinai į pagalbą, tęsdamas nusikalstamą veiką, tuo pačiu laiku, toje pačioje vietoje, nukreipė pneumatinį ginklą į A. Z. ir Ž. Z., taip savo veiksmais nukentėjusiesiems I. K., A. Z. ir Ž. Z. sudarė realų ir pakankamą pagrindą manyti, kad jo grasinimai nužudyti gali būti įvykdyti,

tai yra padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje;

2) 2017 m. birželio 29 d. apie 22.00 val., (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, grasindamas nužudyti I. K., A ir Ž. Z. nukreipė į juos pramoninės gamybos 4,5 mm (,177) kalibro pistoletą ,,MAKAROV UMAREX" Nr. 13G26387, skirtą šaudyti 4,5 mm (,177) kalibro ,,BB“ tipo kulkomis, kuris nepriskiriamas prie šaunamųjų ginklų, grumtynių su A. Z., kuris bandė atimti iš jo ginklą, metu, virtuviniu peiliu įpjovė A. Z. į veidą, padarydamas nukentėjusiajam A. Z. dešinio žando žaizdą su aplinkine poodine kraujosruva, kuri medicinos dokumentuose įvardinta kaip pjautinė, o grumtynių metu A. Z. padarė kaklo dešinės pusės, dešinio peties odos nubrozdinimus, kairio dilbio odos nubrozdinimus, nugaros kairės pusės kraujosruvas odoje, specialisto išvadoje nustatyti sužalojimai tiek visumoje, tiek ir kiekvienas iš jų atskirai, vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu,

tai yra padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

-specialisto išvada Nr. G 2148/2017(01), kuria konstatuojama, kad remiantis A. Z. apžiūros ir medicinos dokumento duomenimis, pateikiama tokia išvada:

Dėl veikos kvalifikavimo

Nagrinėjamu aspektu aktualu atsižvelgti į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. X-1569 „Dėl valstybinės šeimos politikos koncepcijos patvirtinimo“ patvirtintos valstybinės šeimos politikos koncepcijos nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pateiktą šeimos sampratos išaiškinimą, kuriame nurodyta, kad konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi. Konstitucinis Teismas išskyrė tam tikrus kriterijus, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant, ar asmenų santykiai priskirtini šeimos santykiams. Sprendžiant apie šeimos santykių buvimą reikia vertinti tų santykių turinį ir, atsižvelgus į teismo nurodytus kriterijus, spręsti dėl šeimos santykių fakto. Svarbios tokios bylos aplinkybės, kurios liudija apie paties nuteistojo požiūrį į kartu su juo gyvenusį asmenį, tarpusavio atsakomybės supratimą ir atitinkamą pareigų prisiėmimą vienas kitam ir kurios būtų pagrindas besąlygiškai išvadai, jog šių asmenų santykiai vertintini kaip šeimos narių, pavyzdžiui, neįregistravusių santuokos (partnerystės), t. y. sugyventinių santykiai. Tokiais atvejais reikia vertinti tų aplinkybių visumą, kurios gali atspindėti kartu gyvenančių asmenų santykių turinį, asmenų požiūrį vieno į kitą ir tuomet spręsti, ar gyvenimo kartu aplinkybės yra pagrindas konstatuoti esant santykius, atitinkančius šeimai būdingų santykių turinį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-77-942/2017). Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijoje taip pat plėtojama šeimos samprata, pagal kurią šeimos egzistavimą lemia faktiniai dviejų ar daugiau asmenų santykiai, pasižymintys abipusiu dvasiniu ir kitokiu jų artumu, todėl, sprendžiant klausimą, ar yra šeima, būtina atsižvelgti ne tik į ekonominius ar kitokius formalius, bet ir į emocinius asmenų ryšius (1994 m. gegužės 26 d. sprendimas byloje Keegan prieš Airiją, peticijos Nr. 16969/90; 2002 m. lapkričio 5 d. sprendimas byloje Yousef prieš Olandiją, peticijos Nr. 33711/96; 2004 m. birželio 1 d. sprendimas byloje Lebbink prieš Olandiją, peticijos Nr. 45582/99).

Taigi, nagrinėjamoje byloje svarbu įvertinti, ar kaltinamojo ir nukentėjusiojo A. Z., kuris yra kaltinamojo buvusios sugyventinės – nukentėjusiosios I. Z. (K), sūnus, santykiai nusikalstamos veikos padarymo metu savo turiniu galėjo būti priskiriami šeimos narių santykiams, ir atitinkamai, ar nežymų A. Z. sveikatos sutrikdymą galima vertinti kaip padarytą savo šeimos nariui. Šioje byloje neginčytinai nustatyta, kad kaltinamasis ir nukentėjusioji I. Z. (K), nėra sutuoktiniai, A. Z. nėra jų bendras vaikas, jie apie penkerius metus gyveno kartu nesudarę santuokos, begyvendami kartu vaikų nesusilaukė, tačiau vėliau išsiskyrė, daugiau nei 1,5 mėnesio iki aptariamos nusikalstamos veikos padarymo kartu nebegyveno ir bendro ūkio nebevedė. Kaltinamojo nei su nukentėjusiąja, nei su jos sūnumis iš jos pirmos santuokos, nebesiejo artimas emocinis ryšys. Šias aplinkybes pirmosios instancijos teisme patvirtino ir kaltinamasis, ir nukentėjusioji. Vadinasi, buvęs sugyventinis nukentėjusiajai ir jos vaikams nėra nei šeimos narys, nei artimasis. To neneigė ir nukentėjusioji, teigdama, kad artimas ryšys su kaltinamuoju ją siejo tol, kol gyveno kartu, o kadangi išsiskyrus, ji išsikraustė su vaikais gyventi kitur, su kaltinamuoju nesimatė, jis tik rašė jai žinutes.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad iš byloje esančio pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolo matyti, jog nukentėjusioji, jos ir jos sūnų teigimu, su kaltinamuoju išsiskyrė dėl pastarojo nuolatinio girtavimo, smurto prieš ją. Taigi išdėstytos faktinės aplinkybės rodo, kad nusikalstamos veikos padarymo metu tarp kaltinamojo ir jo buvusios sugyventinės bei pastarosios pirmos santuokos vaikų egzistavę santykiai negali būti vertinami kaip pagrįsti tarpusavio atsakomybe, savanoriškais abipusiais įsipareigojimais (finansiniais ir kitokiais), tvirtais emociniais tarpusavio ryšiais ir emociniu prieraišumu, siekiu sukurti šeiminius santykius, todėl savo turiniu nebuvo būdingi šeimos nariams. Dėl to, atsižvelgusi į paminėtų faktinių aplinkybių, susijusių su buvusių sugyventinių santykių turiniu, visumą, šeimos nario sampratos aiškinimą teismų praktikoje, teismas konstatuoja, kad nukentėjusysis A. Z., kuris nėra kaltinamojo sūnus, nusikalstamos veikos prieš jį padarymo metu nebuvo kaltinamojo šeimos narys, todėl kaltinamojo S. M. nusikalstama veika perkvalifikuojama pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

Ištyrus ir įvertinus byloje surinktus įrodymus bei nustatytas aplinkybes, jų visuma pripažintina įrodyta, kad būdamas neblaivus kaltinamasis ne tik sumušė nukentėjusįjį A. Z., bet ir grasino visiems trims nukentėjusiesiems ginklu bei išsakė grasinamojo pobūdžio žodžius, t. y. kad nužudys, esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Tokias teismo išvadas lemia teismo posėdžio metu nustatytos aplinkybės, jog įvykį buvo rašomos grasinamojo pobūdžio žinutės į nukentėjusiosios I. Z. (K) mobilųjį telefoną, jas perskaitė ir pastarosios sūnūs – A. Z. bei Ž. Z., kaltinamasis ne tik į nukentėjusiosios namus atėjo nekviestas, bet ir įsibrovė išspirdamas duris. Dėl tokių kaltinamojo veiksmų nukentėjusieji labai išsigando, ir pagristai neblaivaus kaltinamojo veiksmus suvokė kaip realų grasinimą ir turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad jis gali būti įvykdytas, nes pastarasis ir praeityje elgėsi agresyviai, dėl ko nukentėjusioji su juo nutarė nebegyventi kartu. Todėl kaltinamojo nusikalstama veika pagal 145 straipsnio 1 dalį kvalifikuota teisingai.

Dėl bausmės skyrimo

Kaltinamasis pripažino savo kaltę, nuoširdžiai gailisi ir tai lengvina jo atsakomybę (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kaltinamojo atsakomybę sunkina, kad nusikalto būdamas neblaivus ir tai turėjo įtakos jo elgesiui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Skiriant bausmę atsižvelgta į padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį ir pobūdį, kurie priskiriami nesunkiems nusikaltimams (BK 11 straipsnio 3 dalis), jų padarymo aplinkybes ir pavojingumą visuomenei, kaltės formą - tyčią, nukentėjusiesiems sukeltas pasekmes ir tai, kad jie ieškinių nereiškia bei pretenzijų kaltinamajam neturi, į kaltinamojo asmenybę, kuris dirba, baustas administracine tvarka (t. 1, b. l. 180-182), teistas, tačiau nusikalto prieš priimant pirmesnį Druskininkų miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 28 d. baudžiamąjį įsakymą, todėl laikytinas neteistu, į tai, kad yra viena jo atsakomybę lengvinanti ir viena sukinanti aplinkybės, todėl įvertinus aplinkybių visumą ir vadovaujantis BK 54, 59, 60, 61 straipsniais, jam skirtinos sankcijose už padarytus nusikaltimus numatytos mažesnės nei vidutinės bausmės – laisvės apribojimas, kurios esant realiai sutapčiai, bendrintinos dalinai sudedant.

Valstybinis kaltintojas kaltinamojo nusikalstamas veikas vertino esant padarytas idealiai sutapčiai.

Nusikaltimų sutaptis yra tada, kai asmuo padaro dvi ar daugiau nusikalstamų veikų, savo požymiais atitinkančių veikas, numatytas keliuose BK specialiosios dalies straipsniuose. Nusikaltimų sutaptis gali būti realioji arba idealioji. Pagal baudžiamojo įstatymo prasmę realiosios sutapties atveju keliais savarankiškais veiksmais padaromi du ar daugiau nusikaltimų, numatytų skirtinguose BK (specialiosios dalies) straipsniuose. Idealioji sutaptis yra tada, kai esant vieningam tikslui, tais pačiais veiksmais, tuo pačiu metu padaroma veika, atitinkanti kelių skirtinguose BK straipsniuose numatytų nusikaltimų sudėtis. Atribojant realiąją ir idealiąją nusikaltimų sutaptis, turi būti remiamasi šiomis bendrosiomis nuostatomis, kurių turinį atskleidžia konkrečios nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės.

Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo atveju nusikalstami veiksmai ne tik sudaro atitinkamų savarankiškų kelių nusikaltimų sudėtis, ir nors padaryti vienu laiku, tačiau skiriasi savo pobūdžiu, apimtimi (padaryti skirtingais veiksmais, veiksmai nebuvo apjungti vieningos tyčios realizuojant vieningą sumanymą, sužalojo nukentėjusįjį peiliu po to, kai išsakė grasinimus nukreipęs į nukentėjusiuosius ginklą), todėl akivaizdu, kad šių nusikaltimų sutaptis yra realioji.

Parinkdamas pridedamos bausmės dydį teismas atsižvelgia į tai, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija), bausmės – šiuo atveju laisvės apribojimo – dydis turėtų būti toks, kad kaltinamasis ne tik būtų sulaikytas nuo naujų nusikalstamų veikų vykdymo, bet kad ir užtikrintų teisingumo principo įgyvendinimą. Įvertinus kaltinamojo padarytų nusikalstamų veikų pobūdį bei kitas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, numatytas BK 41, 56 straipsniuose, tai, kad jis nusikalto neatlikęs pirmesniu teismo baudžiamuoju įsakymu paskirtos bausmės, jam skirtinų bausmių dydžiai nustatomi nesiekiantys, numatytų sankcijose už jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, vidurkių, o pridedamas artimas minimaliam laisvės apribojimo bausmės dydis (BK 50 straipsnio 2 dalis).

Kaltinamajam prisipažinus ir bylos nagrinėjimo metu taikius sutrumpintą įrodymų tyrimą, paskirta bausmė mažintina vienu trečdaliu (BK 64¹ str.). Šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė su pirmesniu 2017 m. gruodžio 28 d. Druskininkų miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu nebendrintina, nes Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 14 d. nutartis, kuria laisvės apribojimo bausmė pakeista į areštą, yra neįsiteisėjusi (BPK 347 straipsnis).

Dėl civilinio ieškinio ir daiktinių įrodymų

Vilniaus teritorinės ligonių kasos 33,48 Eur civilinis ieškinys yra įrodytas, pripažintas kaltinamojo, todėl tenkintinas visiškai (BPK 115 straipsnis).

Nuosprendžiui įsiteisėjus daiktiniai įrodymai (t. 1, b. l. 110) – peilis, nuoplovą nuo kraujo dėmės, kepurė sunaikintini (BPK 94 straipsnio 1 dalies 4 punktas), o pistoletas ,,MAKAROV UMAREX“ Nr. 13G26387 - perduotinas Ginklų fondui prie Lietuvos Respublikos vyriausybės (BPK 94 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 273 straipsnio 1 dalimi, 291 straipsnio 1 dalimi, 303 straipsnio 2 dalimi,

nusprendžia:

S. M. pripažinti kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje ir nuteisti:

-pagal BK 145 straipsnio 1 dalį – 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant bausmės atlikimo metu būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu, ir per visą bausmės atlikimo laikotarpį uždraudžiant bendrauti su nukentėjusiaisiais I. Z. (K), A. Z., Ž. Z., turėti, naudotis, įgyti, saugoti pačiam ar perduoti saugoti kitiems asmenims alkoholinius gėrimus bei vartoti alkoholinius gėrimus;

-pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – 10 (dešimties) mėnesių laisvės apribojimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis bausmes subendrinti dalinai sudedant ir paskirti subendrintą bausmę – laisvės apribojimą 1 (vieneriems) metams (šešiems) mėnesiams, įpareigojant bausmės atlikimo metu būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu, ir per visą bausmės atlikimo laikotarpį uždraudžiant bendrauti su nukentėjusiaisiais I. Z. (K), A. Z., Ž. Z., turėti, naudotis, įgyti, saugoti pačiam ar perduoti saugoti kitiems asmenims alkoholinius gėrimus bei vartoti alkoholinius gėrimus.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 9 punktu, 72 ² straipsniu skirti baudžiamojo poveikio priemonę ir įpareigoti S. M. visą bausmės laiką dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, skirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu, t. y. iki 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo.

Į bausmės laiką įskaityti laikino sulaikymo ir suėmimo laiką nuo 2017 m. birželio 29 d. iki 2017 m. rugpjūčio 30 d.

Kardomąsias priemones – įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo, rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje, panaikinti pradėjus vykdyti bausmę.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos ieškinį tenkinti visiškai ir priteisti iš S. M. 33,48 Eur (trisdešimt tris eurus 48 euro centus) už nukentėjusiojo A. Z. gydymą.

Nuosprendžiui įsiteisėjus daiktinius įrodymus – peilį, nuoplovą nuo kraujo dėmės, kepurę -sunaikinti (BPK 94 straipsnio 1 dalies 4 punktas), o pistoletą ,,MAKAROV UMAREX“ Nr. 13G26387 - perduoti Ginklų fondui prie Lietuvos Respublikos vyriausybės (BPK 94 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Nuosprendis per 20 dienų nuo paskelbimo gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmus.