Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. L. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011-07-07 nuosprendžio, kuriuo S. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Priteista iš S. L. 6288 Lt (šeši tūkstančiai du šimtai aštuoniasdešimt aštuoni litai) ekstradicijos išlaidų Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos naudai.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

S. L. nuteistas už tai, kad 2008 m. rugpjūčio 10 d., tarp 14.00 val. ir 17.00 val., veikdamas bendrininkų grupėje su neįvardijamu asmeniu, per langą įsibrovė į gyvenamąjį namą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini) m., ir iš ten pagrobė svetimą, nukentėjusiajam M. B. priklausantį turtą – 1100 Lt vertės televizorių „Vido“ su nuotolinio valdymo pulteliu, 800 Lt vertės monitorių „Neso“, 200 Lt vertės mobilųjį telefoną “Nokia 3310”, 200 Lt vertės mobilųjį telefoną “Nokia 3310”, 250 litų vertės akinius su akinių dėklu, tuo padarydamas nukentėjusiajam M. B. 2550 Lt turtinę žalą.

Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylai teisingai išspręsti svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas. Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant nuteistojo S. L. kaltės klausimą bei nustatant faktines bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, tinkamai kvalifikavo nuteistojo nusikalstamą veiką ir paskyrė teisingą bausmę.

Nuteistasis savo apeliaciniame skunde kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių ir jo veikos juridinės kvalifikacijos neginčija, skundu prašo pritaikyti jo atžvilgiu BK 38 straipsnio nuostatas, paskirti švelnesnę bausmę arba apsiriboti jo jau atlikta bausme ir atmesti civilinį ieškinį, todėl apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, neviršydamas apeliacinio skundo ribų.

Dėl paskirtos bausmės ir kitų nuteistojo skundo argumentų

Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje numatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai reikalauja, kad teismas bausmę skirtų įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose, atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas, skirdamas S. L. bausmę, Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio nuostatų nepažeidė, vadovavosi bausmės skyrimo recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą ypatumais, numatytais Lietuvos Respublikos BK 56 straipsnyje. Skirdamas nuteistajam bausmę, teismas atsižvelgė į tai, kad pastarasis padarė vieną apysunkį nusikaltimą, nusikalto būdamas anksčiau ne kartą teistas, neišnykus teistumui už tyčinio nusikaltimo padarymą, baustas administracine tvarka, susitaikė su nukentėjusiuoju. Pirmosios instancijos teismas nustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – visiškai prisipažino dėl padarytos veikos ir nuoširdžiai gailisi, nustatė atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikaltimą padarė apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.

Nors nuteistasis S. L. apeliaciniame skunde nurodo, kad jam paskirta bausmė yra per griežta, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančią medžiagą, konstatuoja, jog bausmė nuteistajam paskirta nepažeidžiant baudžiamojo įstatymo nuostatų, savo rūšimi ir dydžiu atitinka Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnyje nurodytą bendrąją bausmės paskirtį.

Be to, iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad S. L. už padarytą nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalyje, paskirta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 6 mėnesiams – savo dydžiu yra žymiai mažesnė, negu Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis (šios bausmės vidurkis – 3 metai 1 mėnuo 15 dienų), dėl to nuteistajam paskirta bausmė nelaikytina aiškiai per griežta.

Įvertinusi anksčiau išdėstytas bausmei skirti reikšmės turinčias aplinkybes, kolegija laiko, kad apylinkės teismas pagrįstai nustatė, jog kitos rūšies bausmės, nei terminuoto laisvės atėmimo už nusikalstamą veiką paskyrimas, nepakeis S. L. nusikalstamų polinkių. Bausmės paskirtis, numatyta Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnyje – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, apriboti nuteistajam asmeniui galimybę padaryti naujas nusikalstamas veikas ir užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą gali būti pasiekta S. L. už padarytą nusikaltimą tik paskyrus realiai atlikti terminuotą laisvės atėmimo bausmę.

Apelianto skunde nurodytas teiginys, kad nuosprendį priėmęs teisėjas pažeisdamas procesą jį teisė 3 kartą, todėl, pasak nuteistojo, būdamas šališkas jam skyrė griežtą bausmę, kai tuo tarpu, apelianto teigimu, nukentėjusysis M. B. parodė, kad jam pretenzijų neturi ir su juo susitaikė, žala nepadaryta, nes viskas grąžinta, atmestinas kaip nepagrįstas. Visų pirma, bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves, o jos skyrimas yra išimtinė bylą nagrinėjančio teismo kompetencija. Antra, iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad skirdamas bausmę apeliantui apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistasis susitaikė su nukentėjusiuoju, taigi, vien dėl apelianto manymu jam skirtos griežtos bausmės teigti, kad teismas buvo šališkas, nėra jokio pagrindo. Tuo pačiu pažymėtina, kad visuma aplinkybių apie bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme rodo, kad ne vienai iš proceso šalių nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas, kad teismas nebuvo kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi, todėl, kolegijos nuomone, apeliantui sukėlusi abejonių aplinkybė – kad teisėjas jį teisė trečią kartą – neteikia pagrindo pagrįstai baimintis dėl pirmosios instancijos teismo nešališkumo. Dėl to teigti, jog apylinkės teismas buvo šališkas, nėra teisinio pagrindo.

Apelianto skunde nurodytas teiginys, kad rašant nuosprendį buvo padaryti šiurkštūs pažeidimai – nuosprendžio aprašomojoje dalyje įrašytas „V. T.“, atmestinas. Iš tiesų, bylos duomenys patvirtina, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje įrašytas „V. T.“, tačiau kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, sprendžia, kad ši aplinkybė, jog teismas vienoje nuosprendžio vietoje nurodė kito asmens pavardę, neleidžia teigti, kad nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas šį pirmosios instancijos teismo nuosprendžio netikslumą laiko technine klaida, kuri nesukliudė teismui priimti teisėtą ir pagrįstą nuosprendį.

Taip pat atmestinas nuteistojo skunde nurodytas prašymas taikyti jo atžvilgiu BK 38 straipsnio nuostatas. Lietuvos Respublikos BK 38 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, savo noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, susitaikė su nukentėjusiuoju arba valstybės institucijos atstovu, ir yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės tik esant visoms BK 38 straipsnio 1 dalyje nurodytoms būtinoms sąlygoms. Tačiau, Lietuvos Respublikos BK 38 straipsnio 2 dalyje imperatyviai nurodyta, kad šio straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais nuo baudžiamosios atsakomybės negali būti atleistas recidyvistas. O šiuo nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad S. L. naują tyčinį apysunkį nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalyje įvykdė būdamas teistas, neišnykus teistumui už tyčinio nusikaltimo padarymą, todėl S. L., Lietuvos Respublikos BK 27 straipsnio prasme – recidyvistas, todėl jo atžvilgiu BK 38 straipsnio nuostatos netaikytinos.

Apelianto skunde nurodytos aplinkybės, kad jis nuoširdžiai gailisi įvykdęs nusikaltimą, visiškai prisipažįsta dėl padarytos veikos, su nukentėjusiuoju susitaikė, ir nukentėjusysis jam pretenzijų neturi, žalos nėra, jau yra įvertintos pirmosios instancijos teismo skiriant bausmę apeliantui, todėl aukštesnės instancijos teismas negali tuo pačiu pagrindu mažinti nuteistajam paskirtos bausmės.

Kitas nuteistojo skunde nurodytas teiginys, kad teismas nepritaikė jam BK 37 straipsnio 1 dalies, 2 dalies, 3 dalies nuostatų, taip pat atmestinas. Vadovaujantis BK 37 straipsniu, padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo sudėties požymių ypatumų padarytas nusikaltimas pripažįstamas mažareikšmiu. Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas (kasacinė byla Nr. 2K-387/2008). Nagrinėjamoje byloje kolegija sprendžia, kad S. L. padaryta veika dėl savo pavojingumo, apimties, tikslo ir motyvo yra tokio laipsnio, kad negalėtų būti vertintina kaip nusikaltimo mažareikšmiškumas, todėl jo atžvilgiu taikyti aptariamo straipsnio nuostatų nėra teisinio pagrindo.

Apelianto skunde nurodytas teiginys, kad jis nedirbantis, neturi nuolatinės gyvenamosios vietos ir todėl negali padengti priteistų proceso išlaidų, atmestinas. Lietuvos Respublikos BPK 105 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, išskyrus išlaidas, skirtas mokėti vertėjui. Iš bylos medžiagos, iš Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateiktų dokumentų matyti (71, 74-75 b. l.), kad S. L. ekstradicijos išlaidos sudaro 6288 Lt, todėl kolegija daro išvadą, kad ši suma pagrįstai priteista iš nuteistojo Policijos departamento naudai. O nuteistojo skunde nurodytos aplinkybės, kad jis nedirbantis, neturi pastovios gyvenamosios vietos, nepaneigia apelianto pareigos atlyginti šias dėl jo veiksmų – slapstymosi, atsiradusias išlaidas.

Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas paskyrė teisingą savo rūšimi ir dydžiu bausmę, todėl švelninti ją ar taikyti S. L. atžvilgiu BK 38 straipsnio nuostatas ir atmesti civilinį ieškinį, apeliacinio skundo argumentais ir motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo S. L. apeliacinį skundą atmesti.