- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2017-04-06
- Bylos Nr.
- 1A-76-651/2017
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dalia Kursevičienė, Edita Lapinskienė, Linas Pauliukėnas
- Nukentėjusysis
- V. R.
- Nuteistasis
- M. Ž.
- Advokatai
- Ričardas Noreika, Jovita Usonytė
- Kategorijos
- 1.2.4.6.1Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas (BK 140 str. 1 d.)
- 2.4.6.5.1Kai pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.)
Pranešėja Dalia Kursevičienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-76-651/2017
Teisėja Violeta Balčiūnienė Teisminio proceso Nr. 1-06-3-00059-2016-3
NUOSPRENDIS
2017 m. balandžio 6 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kursevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Editos Lapinskienės, Lino Pauliukėno,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. Ž. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo M. Ž. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės apribojimu 4 (keturiems) mėnesiams, įpareigojant per laisvės apribojimo bausmės laikotarpį atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą.
Nukentėjusiosios V. R. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista iš M. Ž. nukentėjusiajai 42,65 Eur turtinei žalai ir 150 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl išlaidų atlyginimo tenkintas ir iš M. Ž. priteista 146,72 Eur.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
M. Ž. nuteistas už tai, kad nežymiai sutrikdė sveikatą kitam žmogui, būtent: jis 2016 m. gegužės 11 d., apie 20.30 val., (duomenys neskelbtini) namo rūsyje esančioje salėje, po DNSB „V“ narių susirinkimo, įvykus žodiniam konfliktui, griebė V. R. už kairiosios rankos žasto ir šiurkščiai stūmė į koridoriaus gilumą link sienos, dėl to V. R. kairiu šonu trenkėsi į durų staktą. Nuo M. Ž. veiksmų V. R. nustatytos poodinės kraujosruvos kairiame žaste. Nustatyti sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2016-12-15 nuosprendžiu pripažino M. Ž. kaltu. Teismas, įvertinęs liudytojų parodymus, patvirtinančius, jog tarp kaltinamojo ir nukentėjusiosios įvyko konfliktas, nustatytų sužalojimų lokalizaciją, jų atsiradimo laiką, nusprendė, kad byloje neabejotinai įrodyta, kad nukentėjusiajai konstatuotas sužalojimas yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su M. Ž. neteisėtais veiksmais ir tokią kaltinamojo veiką kvalifikavo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.Apeliaciniu skundu nuteistasis M. Ž. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-12-12 nuosprendžio dalį, kuria nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, ir dėl šio kaltinimo jį išteisinti. V. R. civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmesti. Priteisti iš V. R. visas jo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktų veiksmų vertinimu. Teigia, jog teismas ne iki galo vertino pačios nukentėjusiosios parodymus, neatsižvelgė į ypač svarbias aplinkybes, turinčias įtaką teisingo sprendimo priėmimui. Be to, apylinkės teismas jokių tyčinių veiksmų nenustatė, todėl negalėjo priimti apkaltinamojo nuosprendžio. Nesutinka su teismu, jog jo veiksmai gali būti traktuojami kaip smurtiniai. Tvirtina, jog jis V. R. rankos nesuėmė, tik pridėjo savo delną prie jos alkūnės, kita ranka parodydamas duris, taip davė suprasti, jog ji susirinkimo patalpose nėra pageidaujama. Dėl tokių veiksmų niekaip negalėjo sukelti fizinio skausmo ar nesunkiai sutrikdyti sveikatą. Mano, kad teismas neteisingai vertino liudytojų ir pačios nukentėjusiosios parodymus. Liudytojai G. K., R. R., Z. G. nepatvirtino, jog jis būtų stumdęs ar mušęs nukentėjusiąją. Aplinkybė, kad liudytojai, būdami konflikto patalpoje, nematė jokių jo atliktų fizinių smurtinių veiksmų, patvirtina, kad jų nebuvo. Teismas nepagrįstai vadovavosi ir prioritetinę reikšmę suteikė liudytojo T. Š. parodymų daliai, nevertindamas jo parodymų visumos, iš kurių matyti, kad apelianto veiksmai negalėjo V. R. sutrikdyti sveikatos. Nors liudytojo T. Š. parodymai iš dalies prieštaringi, tačiau jis aiškiai nurodė, kad jokių smurtinių tyčinių veiksmų nebuvo. Jis patvirtino ir tai, jog nukentėjusioji niekur neatsitrenkė, o tai nesutampa su nukentėjusiosios V. R. parodymais. Anot apelianto, teismas netinkamai vertino ir pačios nukentėjusiosios V. R. parodymus, kurie yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Teismas neatkreipė dėmesio į nukentėjusiosios nurodytas kelias aplinkybes, kurios nesutampa su bylos medžiaga. Pirma, nukentėjusioji tvirtino, jog nuo jos nuteistąjį atitraukė du vyrai, tačiau byloje nustatyta, jog iš viso salėje buvo tik du vyrai: jis ir liudytojas T. Š., todėl niekaip dar du vyrai negalėjo jos atitraukti nuo apelianto. Antra, teigė, kad ją pastūmė ir buhalterė G. K., tačiau nė vienas liudytojas to nepatvirtino. Trečia, nepasitvirtino teiginys, jog ji trenkėsi į metalines salės duris, kurių iš viso nėra, o vėliau aiškino, kad iš viso į duris neatsitrenkė. Tokie nenuoseklūs parodymai, anot apelianto, verčia abejoti nukentėjusiosios parodymų teisingumu. Apeliantas teigia, jog byloje esantys duomenys nepatvirtina, jog nukentėjusiajai buvo nežymiai sutrikdyta sveikata. Specialisto išvadoje nurodyta, kad poodinės kraujosruvos padarytos buku daiktu. Vadinasi, tai paneigia V. R. teiginį, jog jos ranką suspaudė nuteistasis. Be to, kaip matyti iš VšĮ Klaipėdos sveikatos priežiūros centro išrašo, V. R. skundžiasi ne tiesioginiais skausmais, kuriuos neva sukėlė apelianto veiksmai, o sutrikimais, kuriuos sukėlė visai kitos priežastys, todėl teismas nepagrįstai jas laikė 2016-05-11 įvykio pasekmėmis. Atkreipia dėmesį, kad byloje yra duomenų, patvirtinančių senesnius V. R. negalavimus, t. y. pastaruosius 5–6 metus vargina nuolatinis migruojantis viso kūno skausmas – nustatytas artritas, tačiau teismas šios aplinkybės nevertino. Apelianto manymu, nesant duomenų, patvirtinančių priežastinio ryšio buvimą tarp nuteistojo veiksmų ir nukentėjusiajai atsiradusių sveikatos sutrikimų, nėra pagrindo konstatuoti būtinos sąlygos baudžiamajai atsakomybei atsirasti buvimą – BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių. Byloje nustatyta, kad konfliktas kilo dėl pačios V. R. veiksmų, tačiau apylinkės teismas šios aplinkybės detaliai netyrė. Nekreipė dėmesio, jog neigiamas ir provokuojamas nukentėjusiosios elgesys buvo sąmoningas ir iš anksto suplanuotas veikimas siekiant pažeminti jį kaip bendrijos pirmininką. Mano, kad tai reikšminga aplinkybė, nes BK 140 straipsnyje numatytas nusikaltimas yra tyčinis, o jo veikoje nebuvo tyčios elemento. Tikslas buvo ne smurtauti, o paprašyti V. R. išeiti iš patalpų. Nebuvo tikslo ir sukelti fizinį skausmą ar tuo sutrikdyti sveikatą. Be to, tvirtina, jog jokių smurtinių veiksmų jis neatliko. Kadangi prašo jį išteisinti, o išteisinus civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas, todėl išsamiai dėl jo apeliaciniame skunde nepasisako. Nukentėjusioji V. R. atsiliepimu į skundą prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą. Nesutinka su apelianto nurodytomis aplinkybėmis, jog byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių jo kaltę. Teigia, jog liudytojos G. K., R. R., A. G. akivaizdžiai vengė duoti teisingus parodymus ir išsisukinėjo, tačiau liudytojas T. Š., kurio parodymais rėmėsi teismas, patvirtino nuteistojo neteisėtų veiksmų panaudojimą prieš ją ir apeliantas nepagrįstai teigia, jog šio liudytojo parodymai yra nenuoseklūs.Dėl jos pačios parodymų nenuoseklumo nurodo, kad tai galėjo atsitikti dėl patirto streso, dėl susijaudinimo, tačiau tvirtina, jog ji nurodė esmines aplinkybes, kurios patvirtina, jog nuteistasis prieš ją pavartojo smurtą.Nesutinka su apelianto vertinimu dėl jos sveikatos sutrikimų ir teigia, kad ji iki pat šiol jaučia skausmus dėl nuteistojo atliktų veiksmų. Iš pateiktos medicininė pažymos matyti, kad tik po įvykio prasidėjo širdies permušimai, diagnozuota skilvelinė ekstracistolija, sinusinė trachikardija, potrauminio streso sutrikimas, AKS nestabilumas ir kt.Dėl kilusio konflikto nurodo, jog nėra svarbu, dėl ko jis kilo, svarbu, kad buvo pavartotas fizinis smurtas. Pažymi, kad žodinis konfliktas negali būti priežastis vartoti fizinį smurtą prieš kitą asmenį.Teismo posėdžio metu nuteistasis M. Ž. palaikė savo apeliacinį skundą ir prašė jį tenkinti. Nurodė, kad per konfliktą fizinė jėga nebuvo pavartota, buvo tik parodyta nukentėjusiajai išeiti iš patalpų. Nuteistojo gynėjas advokatas R. Noreika nurodė, kad byloje nėra įrodyta nuteistojo tyčia. Palaikė visus apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus ir prašė apeliacinį skundą tenkinti visiškai.Nukentėjusioji V. R. teismo posėdžio metu prašė palikti apylinkės teismo sprendimą nepakeistą. Nurodė, kad teismas išsamiai įvertino visas bylos aplinkybes ir priėmė teisingą nuosprendį. Pažymėjo, kad tikrai įvykio metu, be pirmininko, buvo dar du vyriškiai, tačiau jis yra jo draugas ir dangsto pirmininką. Be to, nurodė, kad sveikata pablogėjo po įvykio, todėl ji buvo priversta gydytis. Nukentėjusiosios atstovė advokatė J. Usonytė prašė atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą. Mano, kad byloje yra pakankami duomenų, patvirtinančių nuteistojo kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo, todėl prašė palikti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nepakeistą. Pažymėjo, jog nukentėjusiosios sveikatos problemos – kairiosios kūno pusės skausmai – prasidėjo po įvykio, todėl jie sietini su nuteistojo nusikalstama veika. Apeliacinis skundas tenkintinas.Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistasis prašo jį išteisinti, nes nepadarė veikos, kuria yra kaltinamas. Tvirtina, jog teismas nepagrįstai, nenustatęs tyčios, konstatavo visus nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymius. M. Ž. nuteistas už tai, kad griebė V. R. už kairiosios rankos žasto ir šiurkščiai stūmė į koridoriaus gilumą link sienos, dėl to V. R. kairiu šonu trenkėsi į durų staktą, ir tokiu būdu jai nežymiai sutrikdė sveikatą. Nuteistasis teigia, jog jo fizinis prisilietimas prie nukentėjusiosios, t. y. paėmimas už alkūnės tam, kad nukentėjusioji išeitų iš patalpos, nesukėlė jai BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių. Tvirtina, jog jokių smurtinių veiksmų prieš nukentėjusiąją nevartojo.Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Siekiant asmenį pripažinti kaltu padarius šią nusikalstamą veiką, būtina įrodyti objektyviuosius ir subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius. BK 140 straipsnyje numatyta materialioji nusikaltimo sudėtis – mušimo, kitokio smurto panaudojimo atvejais turi būti sukeltas vienas iš straipsnio dispozicijoje nurodytų padarinių: fizinis skausmas, nežymus sužalojimas ar trumpas susargdinimas. Taigi šiame BK straipsnyje nurodyta nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius). Ši nusikalstama veika apima smurtavimą tiek nepaliekantį žymių, bet sukeliantį fizinį skausmą, tiek nežymiai ar trumpam sutrikdantį sveikatą. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kilti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina, kad dėl to nukentėjęs asmuo pajustų skausmą. Tai yra tyčinis nusikaltimas. Nusikaltimas laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas) arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis). Taigi esminis požymis, apibūdinantis nusikaltimo padarinius ir inkriminuotas M. Ž., yra nukentėjusiajai padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas būtent smurtavimu. Pažymėtina, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kilti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu. Taigi šiuo atveju būtina nustatyti, ar nuteistasis prieš nukentėjusiąją smurtavo, ar jo fizinį kontaktą galima prilyginti smurtiniam veiksmui. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis nukentėjusiosios ir liudytojo T. Š. parodymais bei kita bylos medžiaga, konstatavo, kad nukentėjusiajai nustatytus sužalojimus padarė būtent M. Ž.. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti, arba nuteisti asmenį, nesant pakankamai neabejotinų jo kaltės dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo įrodymų. Pareiga įrodinėti byloje tenka valstybės institucijoms ir pareigūnams. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras ir teismas privalo siekti, kad būtų išsiaiškintos visos reikšmingos aplinkybės byloje. Jeigu pareigą įrodinėti turintys valstybės pareigūnai ir institucijos nesurenka neabejotinų kaltinamojo kaltės įrodymų, byloje surinkti duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra abejotini, neišsamūs, neleidžia daryti patikimų išvadų dėl svarbių bylos aplinkybių, kaltinamojo kaltumo, kaltinamasis teismo proceso metu turi būti išteisintas. Išteisinamasis nuosprendis priimamas: jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, t. y. teismas, išnagrinėjęs bylą, pripažįsta, kad įvykio, dėl kurio buvo atliekamas tyrimas, iš viso nebuvo ar jis nenustatytas, arba įvykis buvo, tačiau nėra visų požymių, kad tą įvykį būtų galima laikyti nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu (BPK 303 str. 5 d. 1 p.); jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, t. y. teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatuoja, jog nusikalstama veika, kuria kaltinamas kaltinamasis, buvo, bet nenustato, kad kaltinamasis toje veikoje dalyvavo (BPK 303 str. 5 d. 2 p.) (kasacinė nutartis Nr. 2K–455/2014).Dėl įrodymų vertinimo pažymėtina, jog vadovaudamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos vertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, nesutinka su pirmosios instancijos teismu, jog byloje yra pakankamai objektyvių ir neginčytinų įrodymų, kad M. Ž. griebė V. R. už kairiosios rankos žasto ir šiurkščiai stūmė į koridoriaus gilumą link sienos, dėl to V. R. kairiu šonu trenkėsi į durų staktą ir taip sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą. Pripažindamas M. Ž. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, pirmosios instancijos teismas padarė išvadas, ne visiškai atitinkančias bylos aplinkybes. Iš specialisto išvados Nr. G 1485/2016(03) matyti, kad nukentėjusiajai V. R. nustatyta poodinė kraujosruva kairiame žaste, kuri pagal medicininius dokumentus padaryta kietu buku daiktu iki atvykimo į gydymo įstaigą, t. y. 2016-05-12. Išvadose nurodyta, kad medicininiuose dokumentuose trūksta išsamaus kraujosruvų makroskopinio aprašymo, todėl apie tikslesnį kraujosruvų padarymo laiką pasisakyti negali. Nustatytus nukentėjusiosios sužalojimus kvalifikavo kaip nežymų sveikatos sutrikdymą. Nustatyta diagnozė: kairio žasto sumušimas (b. l. 9). Nukentėjusioji pirminiame pareiškime policijai nurodė, kad M. Ž. sugriebė jai už peties ir pastūmė iš patalpos į rūsio koridorių (b. l. 55). Teismo posėdžio metu nurodė, kad M. Ž. griebė jai už peties ir trenkė, ji vos spėjo atsiremti į sieną. Nurodė, kad į konfliktą tarp jos ir nuteistojo įsikišo du vyriškiai, kurie ir sustabdė nuteistąjį (b. l. 85). Be to, tvirtino, kad jai ant rankos liko M. Ž. pirštų žymės nuo spaudimo. Liudytojas T. Š. nurodė, kad M. Ž. paėmė moteriai už rankos, tačiau jam įsikišus, jis ją paleido, ir moteris išėjo iš salės į koridorių (b. l. 58). Teismo posėdžio metu parodė, kad M. Ž. griebė nukentėjusiajai už rankos ir patraukė ją. Nurodė, jog ir keikėsi, ir apstumdė. Pažymėjo, jog tai nebuvo muštynės, jis tiesiog čiupo už rankos ir ją nutempė, ir tai buvo normali jo reakciją į nukentėjusiosios elgesį. Tai nebuvo kažkokie smūgiai, tai nebuvo stūmimas, jis lengvai stumtelėjo. Nurodė, jog būtų pastebėjęs, jei būtų buvęs stiprus smūgis į sieną. Liudytojas teismo posėdžio metu patvirtino pirminiame paaiškinime nurodytas aplinkybes (b. l. 86). Liudytojos G. K., Z. G. ir R. R. nurodė, jog girdėjo žodinį konfliktą, tačiau jokių smurtinių veiksmų nematė.Taigi liudytojų parodymai patvirtinta, kad tarp nukentėjusiosios ir nuteistojo kilo žodinis konfliktas, kad tarp M. Ž. ir nukentėjusiosios buvo fizinis kontaktas, tačiau nesutiktina su apylinkės teismu, kad byloje neginčijamai įrodyta, kad sugriebimas už peties ar stūmimas buvo toks stiprus, kad nukentėjusioji atsitrenkė į durų staktą ir būtent dėl to jai buvo nežymiai sutrikdyta sveikata. Iš specialisto išvados matyti, kad poodinė kraujosruva kairiame žaste padaryta kietu buku daiktu. Nustatytas kairio žasto sumušimas. Nukentėjusioji nurodė, kad ant rankos liko net M. Ž. pirštų žymės, tačiau tokių duomenų specialisto išvadoje nėra. Įvertinus specialisto išvadą, galima teigti, kad kraujosruvos kairiame žaste atsirado ne dėl rankos suspaudimo, o dėl sumušimo. Nukentėjusiosios teigimu, tokie sužalojimai jai atsirado trenkiantis į durų staktą, tačiau kolegija nesutinka, jog byloje pakanka duomenų, patvirtinančių šią aplinkybę. Vertinant liudytojo T. Š. parodymų visumą, negalima tvirtinti, kad nuo M. Ž. veiksmų nukentėjusioji tikrai trenkėsi į sieną ir taip susižalojo petį. Priešingai, jis nurodė, kad nepastebėjo, jog nukentėjusioji būtų atsitrenkusi į sieną ir taip susižalojusi. Netikėti šio liudytojo, kuris tiesiogiai dalyvavo konflikte, parodymais nėra pagrindo. Nė vienas liudytojas šios nukentėjusiosios nurodytos aplinkybės nepatvirtino. Be to, pačios nukentėjusiosios parodymai yra nenuoseklūs. Pirminiame pareiškime nukentėjusioji apskritai nenurodė, jog ji atsitrenkė į sieną ar durų staktą. Teismo posėdžio metu tvirtino, jog ji vos spėjo atsiremti į sieną. Vėliau aiškino, kad atsitrenkė į metalines duris. Taip pat nukentėjusiosios nurodyta aplinkybė, kad nuteistąjį nuo jos atitraukė du vyrai, nepatvirtinta jokiais duomenimis. Priešingai, byloje yra neginčijamai įrodyta, kad salėje po susirinkimo liko tik du vyrai, vienas iš jų pirmininkas M. Ž., o kitas liudytojas T. Š.. Daugiau vyrų salėje po susirinkimo nebuvo likę. Tai patvirtinta liudytojų T. Š., G. K., R. R., Z. G. parodymais, kurie sutampa su M. Ž. parodymais. Taip pat nepatvirtinta jokiais duomenimis, jog nukentėjusiąją stumtelėjo ir Z. G., kaip nurodė nukentėjusioji. Nukentėjusiosios parodymų nenuoseklumas kelia pagrįstų abejonių dėl jų realumo. Kolegijos įsitikinimu, vien fakto, kad M. Ž. turėjo fizinį kontaktą su nukentėjusiąja ir kad tarp jų buvo kilęs žodinis konfliktas, nepakanka asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Be to, nesutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad byloje yra pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad M. Ž. pavartojo smurtinius veiksmus prieš nukentėjusiąją ir būtent jie sukėlė BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytus padarinius.Kolegija, įvertinusi nukentėjusiosios nurodytus duomenis apie jai neva M. Ž. veiksmais sukeltus sveikatos sutrikimus, konstatuoja, kad duomenų, jog M. Ž. fizinis kontaktas su nukentėjusiąja lėmė BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytus padarinius, nepakanka. Nukentėjusioji tvirtina, jog dėl M. Ž. veiksmų iki šiol jaučia kairio peties nugarinio paviršiaus skausmą, kairiojo žasto, nugaros kairės pusės ir sprando raumenų tempimą, kairio peties ir alkūnės sąnarių skausmus, o neretai jaučia ir viso kūno nepaaiškinamą vaikščiojantį viso kūno skausmą. Nurodo, jog dėl tokių M. Ž. veiksmų jai yra padidėjęs jautrumas, dirglumas, prasidėjo miego sutrikimai, buvo diagnozuotas ir potrauminio streso sutrikimas, sinusinė tachikardija. Būtent po įvykio jai prasidėjo ir širdies permušimai, diagnozuota skilvelinė ekstracistolija. Šiuos sveikatos sutrikimus nukentėjusioji sieja su M. Ž. veiksmais. Nesant neginčijamų įrodymų apie M. Ž. panaudotus smurtinius veiksmus prieš nukentėjusiąją, nėra pagrindo tvirtinti, kad M. Ž. veiksmai yra susiję priežastiniu ryšiu su nukentėjusiosios patirtais sveikatos sutrikimais. Nukentėjusiosios teiginiai, jog ji šiuos sveikatos sutrikimus patyrė po didelio streso, kūno sukratymo, trenkimosi, nepatvirtinti bylos duomenimis. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio ir BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpciją, o BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka šiuo atveju privačiam kaltintojui; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012). Teisėjų kolegija, remdamasi in dubio pro reo principu, konstatuoja, kad byloje nesurinkus neginčijamų įrodymų, jog būtent nuteistojo fizinis kontaktas su nukentėjusiąja jai sutrikdė sveikatą, abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Nesilaikydamas šių reikalavimų pirmosios instancijos teismas padarė ne visiškai bylos aplinkybes atitinkančias išvadas. Kaip minėta, asmenį traukiant baudžiamojon atsakomybėn, būtina nustatyti ne tik objektyviąją, bet ir subjektyviąją nusikalstamos veikos pusę. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas padaromas tik tyčia. Kolegija, atsižvelgusi į byloje esančius duomenis, neįžvelgia M. Ž. tyčios. Nustatyta, kad M. Ž. tikslas buvo išprašyti nukentėjusiąją iš salės dėl jos provokuojančio, konfliktiško elgesio, o tai paneigia, jog savo elgesiu M. Ž. sąmoningai siekė prieš nukentėjusiąją atlikti smurtinius veiksmus ir taip nežymiai sutrikdyti sveikatą. Nors nukentėjusioji neigia, tačiau byloje esantys duomenys neginčijamai patvirtina, kad V. R. provokavo M. Ž., kad buvo nusiteikusi konfliktiškai. Šią aplinkybę nurodė ir liudytojas T. Š., kurio parodymais rėmėsi pati nukentėjusioji įrodinėdama M. Ž. neteisėtus veiksmus. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai įvertino bylos aplinkybes, nepagrįstai nukentėjusiosios parodymų neanalizavo kitų bylos duomenų kontekste, nepagrįstai nevertino liudytojo T. Š. parodymų visumos, o rėmėsi tik keliomis nurodytomis detalėmis, kurių išėmimas iš visų parodymų konteksto lėmė nepagrįstas išvadas. Šiuo atveju nuosprendis pagrįstas neatsižvelgus ir neįvertinus visų bylos įrodymų ir aplinkybių (BPK 20 straipsnio 5 dalis), galėjusių turėti reikšmės teisingo sprendimo priėmimui. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis naikintinas, priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Nukentėjusioji V. R. buvo pareiškusi civilinį ieškinį dėl 117,43 Eur turtinės ir 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas civilinį ieškinį tenkino iš dalies ir iš M. Ž. priteisė 42,65 Eur turtinei žalai ir 150 Eur neturtinei žalai atlyginti. Priimant išteisinamąjį nuosprendį tuo pagrindu, kad nepadaryta veika, turinti BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių, civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas, kaip tai imperatyviai numatyta BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkte.M. Ž. išteisinus pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, naikintina nuosprendžio dalis, kuria iš M. Ž. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriui priteista 146,72 Eur atstovavimo išlaidų (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Visiškai tenkinus nuteistojo M. Ž. apeliacinį skundą, atmetamas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus prašymas priteisti iš M. Ž. 112,91 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 15 d. nuosprendį dėl M. Ž. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:
M. Ž. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš dalies tenkintas V. R. civilinis ieškinys ir iš M. Ž. priteista 42,65 Eur Lt turtinei žalai ir 150 Eur neturtinei žalai atlyginti, ir civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.
Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš M. Ž. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriui priteista 146,72 Eur atstovavimo išlaidų.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus prašymą priteisti atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme iš M. Ž. atmesti.