Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Artūras Pažarskis Baudž. byla Nr. 1A–423-648/2011

Teisėja Nida Vigelienė Teisminio proceso Nr. 1-03-3-00014-2009-3

2011 m. gegužės 3 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal privačios kaltintojos V. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 29 d. nuosprendžio, kuriuo K. U. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., neįrodžius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką.

Privačios kaltintojos V. L. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. U. buvo kaltinamas tuo, kad jis, būdamas UAB „Senamiesčio ūkis“ direktoriumi, neturėdamas jokių teisinių įgaliojimų, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, 2006-06-13 įsibrovė į V. L. (buvusios B. J.) neterminuotai nuomojamą būstą, adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, ir panaudojo jos atžvilgiu fizinę prievartą, o būtent: 2006-06-13, apie 10 val., ji išgirdo bildesį lauke, atidariusi duris, pamatė du asmenis darbiniais rūbais, kurie rengėsi įeiti į jos butą. Paprašius asmens dokumentų ar teismo sprendimo dėl patekimo į būstą, jie pasišalino. Po kiek laiko tie patys asmenys grįžo kartu su K. U.. Jai stovint pirmajame aukšte, pasigirdo spyris į duris, durys atsidarė, ji puolė bėgti, tačiau K. U. pasivijo ją, pradėjo mušti ir spardyti. Ji pargriuvo, šaukėsi pagalbos. K. U., nusitvėręs metalinį vamzdį, jai smogė, spardė į pilvą, norėdamas atimti vamzdį, tačiau ji spėjo įsikibti ir K. U. nuvilko ją laiptais žemyn bei ištempė į lauką.

K. U. tokiais savo veiksmais buvo kaltinamas nežymiai sužalojęs V. L., t. y. padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje privati kaltintoja prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis ir jo gynėja – apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Privačios kaltintojos V. L. apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Priešingai nei tvirtina nuteistoji, pirmosios instancijos teismas įvertino bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, o savo išvadas, išdėstytas išteisintajame nuosprendyje, pagrindė būtent išsamia įrodymų visumos analize bei išdėstė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl tai, kad nuteistajai nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar Lietuvos Respublikos BPK normų pažeidimu.

Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. numatyta, kad baudžiamoji atsakomybė atsiranda tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs baudžiamosios bylos medžiagoje esančius įrodymus, konstatuoja, kad privačios kaltintojos V. L. teiginio, jog K. U. 2006-06-13 panaudojo fizinį smurtą jos atžvilgiu, nepatvirtina baudžiamojoje byloje esantys įrodymai. K. U. teisiamajame posėdyje parodė, kad jis tuo metu dirbo UAB „Senamiesčio ūkis“ direktoriumi. Vykdydamas Energetikos ir ūkio departamento įpareigojimą atlaisvinti avarinį išėjimą ir laiptinės patalpą, esančią (duomenys neskelbtini), Vilniuje, 2006-06-13 jis išspyrė V. L. buto duris, tačiau pastaroji sudavė jam strypu per ranką. Jis primynė strypą ir jį ištraukė iš privačios kaltintojos, po to ją ištiko priepuolis. Išteisintasis taip pat nurodė, kad jis nemušė apeliantės (b.l. 89). Liudytojai R. K. ir V. L., buvę UAB „Senamiesčio ūkis“ darbuotojai, parodė, kad K. U. išlaužus duris, V. L. užsimojusi bandė vamzdžiu suduoti jam, tačiau pastarasis pagavo vamzdį. Jie nematė, kad išteisintasis muštų apeliantę (b.l. 135-136). Kiti baudžiamojoje byloje apklausti liudytojai A. E. ir P. N. taip pat nematė, kad K. U. naudotų smurtą V. L. atžvilgiu (b.l. 119-121, 134). Apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių pagrindų, dėl kurių minėti liudytojai būtų suinteresuoti duoti apie įvykį klaidinančius parodymus, jie yra nuoseklūs, tarpusavyje neprieštarauja, atitinka baudžiamojoje byloje nustatytus faktus.

Atkreiptinas dėmesys, kad pačios V. L. pateikiama 2006-06-13 įvykio eiga nėra nuosekli viso baudžiamojo proceso metu. 2009-05-12 skunde privataus kaltinimo tvarka apeliantė nurodė, kad išspyrus jos buto duris, ji puolė bėgti aukštyn, tačiau K. U. pasivijo ją, pradėjo mušti ir spardyti. Išteisintasis, nustvėręs metalinį vamzdį, smogė ir spardė į pilvą, norėdamas atimti vamzdį, tačiau ji spėjo įsikibti į vamzdį ir ji buvo nuvilkta laiptais žemyn bei ištempta į lauką (b.l. 3). V. L. teisiamojo posėdžio metu jau parodė, kad išspyrus jos buto duris, ji pradėjo bėgti žemyn, bet K. U. pasivijo ją, griebė strypą, trenkė jai per galvą. Tuomet ji užsidengė viena ranka, norėjo atimti iš išteisintojo strypą, tačiau neturėjo jėgų ir paleido strypą, todėl ji nukrito ant laiptų pirmame aukšte (b.l. 90). Be to, viso pirmosios instancijos teismo metu ji teigė, kad esą K. U. sužalojo ją, tuo tarpu apeliaciniame skunde jau teigia, kad metaliniu strypu ją daužė trys vyrai, įsibrovę į jos būstą (b.l. 171). Taigi, privati kaltintoja nurodo skirtingas aplinkybes dėl savo veiksmų išlaužus jos buto duris, asmenų, naudojusių fizinį smurtą jos atžvilgiu, taip pat dėl suduotų smūgių pobūdžio ir lokalizacijos. Toks skirtingas aplinkybių nurodymas taip pat leidžia abejoti V. L. teiginiais, jog K. U. 2006-06-13 panaudojo fizinį smurtą jos atžvilgiu.

Pabrėžtina, kad svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, kad turi būti vertinamas ne tik kiekvienas įrodymas atskirai, bet ir jų visuma. 2006-06-15 specialisto išvada Nr. G 3621/06(01) patvirtina, kad V. L. buvo nustatyti kūno sužalojimai, kurie įvertinti kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (b.l. 83). Kita vertus, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, V. L. teisiamajame posėdyje nedetalizavo, į kurias kūno vietas ir kiek smūgių sudavė K. U.. Be to, ji parodė, jog išteisintasis trenkė jai per galvą, tačiau minėtoje specialisto išvadoje neatsispindi toks sužalojimas. Taigi, vien specialisto išvada savaime negali patvirtinti to fakto, kad būtent K. U. padarė joje užfiksuotus sužalojimus privačiai kaltintojai. Be to, 2007-01-30 specialisto išvada Nr. G 4922/08(01) užfiksuota, jog V. L. neteko 50 procentų nedarbingumo dėl ankstesnių ir po to sekusių ligų bei patirtų traumų padarinių ir jokio ryšio su 2006-06-13 nurodytu sumušimu, kurio metu buvo nustatyti tik paviršiniai kūno sužalojimai – poodinės kraujosruvos ir odos nubrozdinimai – neturi (nutraukto ikiteisminio tyrimo Nr. 10-2-00382-06 t. 2, b.l. 182-185). Atsižvelgiant į tai, apeliantės argumentas, kad po 2006-06-13 įvykio ji neteko 50 procentų darbingumo, vertintinas tik kaip jos subjektyvi nuomonė, nepagrįsta jokiais baudžiamojoje byloje esančiais įrodymais.

V. L. apeliaciniame skunde nurodo, kad prieš 2006-06-13 įvykį, K. U. grasino jai V. V., R. V., M. Ž. ir kitų asmenų akivaizdoje, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad ji neminėjo tokios aplinkybės pirmosios instancijos teisme. Ši aplinkybė nepatvirtina, kad K. U. 2006-06-13 panaudojo fizinį smurtą jos atžvilgiu, be to, yra nesusijusi su baudžiamosios bylos nagrinėjimu, kadangi K. U. buvo pareikštas kaltinimas dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo (Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d.).

Lietuvos Respublikos BPK 34 str. 2 d. nurodyta, jog privatus kaltintojas, dalyvaudamas nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, palaiko kaltinimą, pateikia įrodymus ir dalyvauja juos tiriant. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad privati kaltintoja nebuvo pateikusi prašymų prijungti prie baudžiamosios bylos rentgeno nuotraukų, kurios, pasak jos, patvirtina jos sulaužytą pirštą ir kitus sužalojimus, apklausti kokius nors jos liudytojus, taip pat neužsiminė apie administracinio teisės pažeidimo bylą, pradėtą jos atžvilgiu pagal Lietuvos Respublikos ATPK 174 str. Baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų, kad ji, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 261 str. nustatyta tvarka, teikė pastabas dėl teisiamojo posėdžio protokolo nurodydama jo neteisingumą. Privati kaltintoja tik apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neleido jai parodyti rentgeno nuotraukų ir neapklausė jos liudytojų, taip pat neatsižvelgė į administracinio teisės pažeidimo bylą, todėl nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas padarė kokius nors baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d. įtvirtinta, jog teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti, t. y. apeliacinis skundas apibrėžia bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas. Iš apeliacinio skundo matyti, kad privati kaltintoja prašo panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010-12-29 nuosprendį ir nuteisti K. U. pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. Taigi, apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju patikrina, ar apylinkės teismo nuosprendžiu K. U. buvo teisėtai ir pagrįstai išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje taip pat nurodė, kad nagrinėja privačios kaltintojos skundą tik pagal jame pareikštą K. U. kaltinimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., padarymo. Atsižvelgiant į tai, dėl V. L. apeliaciniame skunde nurodytų kitų argumentų, nesusijusių su jos prašymu, t. y. dėl konflikto dėl patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje, K. U. ir A. E. neva galimo savavaldžiavimo, nepasisakoma, kadangi jie išeina iš baudžiamosios bylos nagrinėjimo ribų apeliacine tvarka.

Esant ankščiau nurodytoms aplinkybėms, teisėjų daro išvadą, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas pagrįstai išteisino K. U. pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., neįrodžius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką, naikinti skundžiamo nuosprendžio dėl nuteistosios V. L. apeliaciniame skunde išdėstytų motyvų nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Privačios kaltintojos V. L. apeliacinį skundą atmesti. Kolegijos pirmininkas Artūras PažarskisTeisėjai Pavelas Frolovas Audronė Kartanienė