Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-01-09 · Administracinė byla Nr. I-399-414/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2017-01-09Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2018-10-03Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-01-09
Bylos Nr.
I-399-414/2017
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01960-2016-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Rimantas Giedraitis
Pareiškėjas
A. T.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos
Kategorijos
  • 20.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 20.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 55.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-399-414/2017Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01960-2016-9Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2; 20.5; 55.1 (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. sausio 9 d.Kaunas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Rimantas Giedraitis, sekretoriaujant Neringai Musinienei, nedalyvaujant pareiškėjui A. T. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, atstovui, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. T. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 37 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Skunde (b. l. 5-6) nurodė, kad jis laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 10 d. iki 2014 m. liepos 24 d. buvo kalinamas Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje 3-io sektoriaus 11-ame būryje 11-oje sekcijoje ir 4-ame būryje 5-oje sekcijoje. 11-o būrio 11-oje sekcijoje nebuvo ventiliacijos, todėl būdavo drėgna, išskalbti drabužiai nedžiūdavo, pradėdavo pūti; pastato konstrukcijose (šiferio stoge, sienose, kanalizacijoje) buvo asbesto; lova buvo surūdijusi, girgždėdavo, durdavo; dėl silpnos šviesos pablogėjo regėjimas, nuolat skaudėdavo akis; sanitariniai mazgai buvo tiesiog skylė, tai žemindavo savivertę ir orumą; buvo teikiama nekvalifikuota ir nekokybiška medicininė pagalba, neturėjo teisės būti apžiūrėtas gydytojo, aptarnaujančio asmenis gyvenančius laisvėje. Kreipėsi su prašymu į 11-o būrio auklėtoją dėl kalinimo sąlygų pagerinimo, bet tokį prašymą atsisakė užregistruoti. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė didelius dvasinius skausmus, depresiją, buvo sužalota sveikata, būdavo irzlus, piktas, susidarydavo konfliktinės situacijos, stresuodavo. Prašė liudytoju apklausti nuteistąjį E. V.. Reikalavo skundą tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas – Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija (toliau – ir atsakovas, ir Pravieniškių PN) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b. l. 46-50) nurodė, kad

pataisos įstaigoje yra laikomasi higienos normų reikalavimų, 3-io sektoriaus 11-o būrio 11-a gyvenamoji patalpa yra vėdinama per langus. Kauno visuomenės sveikatos centras 2014 m. rugpjūčio 20 d. atlikęs patikrinimą nustatė, kad 11-o būrio 11-oje gyvenamojoje patalpoje dirbtinė apšvieta neatitinka teisės aktuose nustatytų reikalavimų, tačiau toks neatitikimas buvo pašalintas, pakeičiant šviestuvus. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija 11-o būrio 11-os gyvenamosios patalpos oro temperatūros ir santykinės drėgmės pažeidimų nenustatė. Pripažino, kad gyvenamųjų pastatų, kuriose gyveno pareiškėjas, stogo dangoje yra asbestinio šiferio. Asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant ar apdorojant, kai aplinkoje pasklinda labai smulkios, akimis nematomos skaidulos. Įstaigoje iki 2014 m. liepos 24 d. nebuvo vykdomi darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių. Pareiškėjas 2014 m. liepos 24 d. buvo perkeltas iš pataisos namų 3-io sektoriaus į pataisos namų 2-ą sektorių, nes 3-iame sektoriuje buvo planuojama atlikti rekonstrukcijos darbus, taip pat gerinant kriminogeninę situaciją. Laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 8 d. iki 2014 m. liepos 24 d. pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nėra įrašų apie jo nusiskundimus susisijusius su įkalinimo sąlygomis (regėjimo pablogėjimu), jo teiginiai apie sutektą nekvalifikuotą sveikatos priežiūros pagalbą, nepagrįsti jokiais faktais. Į Psichologinę tarnybą dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas nesikreipė. Pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Dienotvarkėje nustatytu laiku nuteistieji gali vaikščioti savo būrio patalpose bei lokalinio sektoriaus pasivaikščiojimų kieme, lankytis sporto aikštynuose ir salėse, koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje (dėl ligos), dalyvauti bendruose masiniuose renginiuose. Nuteistieji miega miegamuosiuose, kurie nerakinami. Minimaliai tenkančio vienam kalinamam bendrabučio tipo patalpose asmeniui gyvenamųjų patalpų ploto norma pažeista nebuvo. Pažymėjo, jog šiuo konkrečiu atveju pareiškėjas neįrodo nei pažeidimo fakto buvimo, nei padarytos žalos, nei priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (veikimo) ir atsiradusios žalos, todėl pareiškėjo skundas yra nepagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas atmestinas.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo dėl jo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN 3-iame sektoriuje. Bylos duomenys patvirtina, kad Pravieniškių PN 3-iame sektoriuje laisvės atėmimo bausmę jis atliko jo nurodytu laikotarpiu, t. y. nuo 2013 m. balandžio 10 d. iki 2014 m. liepos 24 d., išskyrus laikotarpius, kai buvo išvykęs į Kauno tardymo izoliatorių (b. l. 20-21). Pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.126 straipsnio 1 dalį reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs. Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju atsakovas prašymo dėl ieškinio senaties taikymo nesuformuluoja, todėl teismas šiam ginčui neturi pagrindo taikyti CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytą sutrumpintą ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo nurodytų ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių neanalizuoja.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau tekste – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).

Pareiškėjas nurodo, kad Pravieniškių PN pastatų konstrukcijose yra asbesto, dėl ko kilo pavojus jo sveikatai.

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusios Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 6 punkte buvo nurodoma, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Atsakovas atsiliepime patvirtino, kad gyvenamųjų patalpų stogai dengti šiferiu, dangoje yra asbestinio šiferio, tačiau paaiškino, jog asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant, apdorojant, kai aplinkoje pasklinda smulkios, akimi nematomos skaidulos. Byloje nėra duomenų, kad Pravieniškių PN 3-iame sektoriuje ginčui aktualiu laikotarpiu būtų vykdomi remonto darbai ar būtų išardyti paviršiai, kurių sudėtyje yra asbesto, pareiškėjui nenurodžius aplinkybių, leidžiančių daryti priešingą išvadą, ir nepateikus asbesto dulkių pasklidimo aplinkoje galimybę patvirtinančių įrodymų, teismas neturi teisinio pagrindo išvadai, kad pareiškėjo gyvenamojoje aplinkoje buvo kenksmingų asbesto dulkių, kurios galėjo turėti įtakos pareiškėjo sveikatai. Šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsakovo į bylą pateikta Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus parengta pažyma (b. l. 61) patvirtina, kad 11-o būrio 11-a gyvenamoji patalpa vėdinama per langus ir ventiliacines angas. Kauno visuomenės sveikatos centras 2014 m. rugpjūčio 20 d. patikrinimo akte (b. l. 63-65) taip pat konstatavo, kad Pravieniškių PN gyvenamųjų patalpų natūralus vėdinimas užtikrinamas per langus. Toks vėdinimas atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus, todėl atsakovas dėl patalpų vėdinimo teisės aktų normų nėra pažeidęs.

Pareiškėjas nurodo, kad neturtinę žalą patyrė dėl netinkamo gyvenamųjų patalpų apšvietimo ir jose esančios drėgmės.

Reikalavimai gyvenamųjų patalpų apšvietai reglamentuoti Higienos normos HN 76:2010 22 punkte, pagal kurį natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Santykinė oro drėgmė šiltuoju metų periodu turi būti 35–65 proc., šaltuoju metų periodu – 35–60 proc. (Higienos normos HN 76:2010 26 p.). Kauno visuomenės sveikatos centro A. T. adresuotame 2014 m. rugpjūčio 20 d. rašte Nr. 2-3196-7(4.11) (b. l. 8-9) nurodoma, jog išnagrinėjus pareiškėjo prašymą dėl 3-iojo sektoriaus, 11-o būrio, 1-os sekcijos patalpų higieninės būklės oro temperatūros, santykinės oro drėgmės, oro judėjimo greičio, natūralaus bei dirbtinio apšvietimo ir gaunamo maisto energetinės vertės, dirbtinė apšvieta neatitiko Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų (nustatyta 84 lx, turi būti 200 lx), su nustatytais pažeidimais supažindinti atsakingi asmenys ir įpareigoti juos pašalinti pagal nustatytus terminus. Higienos normos HN 76:2010 26 punkto pažeidimas nenustatytas (santykinė oro drėgmė nustatyta 56 proc. - atitiko reikalavimus; b. l. 67). Pravieniškių PN 2014 m. lapkričio 25 d. raštu Nr. S-31563 Kauno visuomenės sveikatos centrą informavo, kad Higienos normos HN 76:2010 22 punkto pažeidimas pašalintas, pakeisti keturi 60 W šviestuvai į keturis 100 W šviestuvus (b. l. 62). Patikrinimas atliktas 2014 m. rugpjūčio 12 d., t. y. po pareiškėjo perkėlimo į 2-ą sektorių (b. l. 71), todėl teismas negali daryti išvados, kad dirbtinė apšvieta neatitiko Higienos normos HN 76:2010 22 punkto reikalavimų ir tada, kai pareiškėjas buvo apgyvendintas 3-iojo sektoriaus, 11-o būrio, 1-oje sekcijoje, o šiuo metu pareiškėjo nurodytų faktų dėl netinkamo kamerų apšvietimo, praėjus ilgam laiko tarpui, nustatyti negalima. Kita vertus, bylos duomenys patvirtina, kad į nuteistųjų skundus dėl galimai netinkamų dirbtinio ir natūralaus apšvietimo, oro temperatūros, drėgmės patalpose, kitų kalinimo sąlygų yra reaguojama, atliekami patikrinimai, randami trūkumai, jie šalinami. Pravieniškių PN Sveikatos priežiūros tarnybos Medicininis pažymėjimas (b. l. 69) patvirtina, kad nuteistasis A. T. dėl pablogėjusio regėjimo į sveikatos priežiūros specialistus nesikreipė (b. l. 69), todėl nėra teisinio pagrindo išvadai, kad dėl netinkamo apšvietimo pareiškėjas galėjo patirti jo nurodytą neturtinę žalą.

Pareiškėjas nurodo, kad sanitariniai mazgai buvo tiesiog skylė grindyse ir tai žemino jo savivertę bei orumą.

Pagal Dabartinės lietuvių kalbos žodyną (Vilnius, 2012. 7-asis patais. ir papild. leid.) tualetas yra išvietė, o unitazas - tualeto kriauklė. Lietuvos higienos normoje HN 55:2001 „Viešieji tualetai“ (patvirtinta 2001 m. lapkričio 30 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr.622, galiojo iki 2016 m. birželio 27 d.) 3.4. punkte unitazas apibrėžiamas kaip tualeto kriauklė išmatoms ir nešvariam vandeniui nutekėti. Taigi, nėra nustatyta, kad tualetas turi būti sukonstruotas naudotis sėdint. Todėl, darytina išvada, jog teisės aktuose nėra nustatyti konkretūs reikalavimai pataisos namuose įrengiamų tualetų konstrukcijai ir pareiškėjo skundo argumentai dėl to, jog Pravieniškių PN sanitariniame mazge nebuvo įrengti sėdimi tualetai atmestini kaip neturintys teisinės reikšmės ginčo sprendimui.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad lova buvo surūdijusi, girgždėdavo, durdavo, tačiau šių teiginių nepagrindė jokiais įrodymais, patvirtinančiais, kad dėl to jam kilo sveikatos problemos. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Pareiškėjas, paduodamas skundą, teismui turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Pravieniškių PN administraciją su skundu, jog naudojantis lova jam kilo nepatogumai. Todėl teismas sprendžia, kad šiuo aspektu nėra Pravieniškių PN neteisėtų veiksmų, o pareiškėjo abstraktūs teiginiai negali būti laikomi pagrįstais dėl to atmestini.

Pareiškėjas nurodė, kad buvo teikiama nekvalifikuota ir nekokybiška medicininė pagalba, neturėjo teisės būti apžiūrėtas gydytojo, aptarnaujančio asmenis gyvenančius laisvėje.

Pastebėta, kad sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo ar nesuteikimo, tinkamo ar netinkamo gydymo vertinimas nepriklauso administracinio teismo kompetencijai. Ginčą dėl žalos, kildinamos iš sveikatos priežiūros paslaugų teikimo, galėtų spręsti pagal kompetenciją Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija, veikianti prie Sveikatos apsaugos ministerijos, Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka. Pasinaudojus nustatyta privaloma išankstine ginčo nagrinėjimo tvarka, toks ginčas būtų teismingas bendrosios kompetencijos teismui (Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 str. 8 d.). Dėl nurodytų priežasčių sveikatos priežiūros paslaugų teikimo kokybė ir iš šios paslaugos kildinama neturtinė žala, nagrinėjamu atveju nevertinama. Taip pat akcentuotina, kad tam tikri nepatogumai (neturėjimas teisės būti apžiūrėtam gydytojo, aptarnaujančio laisvėje gyvenančius asmenis) yra neatsiejama laisvės atėmimo bausmės pasekmė. Pareiškėjas buvo laikomas lygiomis sąlygomis su kitais nuteistaisiais, byloje nėra duomenų, kad Pravieniškių PN su juo būtų sąmoningai elgtasi nežmoniškai.

Pareiškėjo nurodytas argumentas, kad jo prašymą dėl kalinimo sąlygų pagerinimo pareigūnas atsisakė užregistruoti ir gal būt dėl pateikto prašymo po kelių dienų jis buvo pervežtas į kitus pataisos namus, vertintinas kritiškai, nes bylos duomenys patvirtina, kad buvo užregistruotas ir perduotas pareiškėjo 2016 m. birželio 15 d. kreipimasis į Pravieniškių PN (b. l. 7), 2014 m. liepos 25 d. gautas jo kreipimasis Kauno visuomenės sveikatos centre (b. l. 8-9), užregistruotas ir išsiųstas skundas teismui nagrinėjamas šioje administracinėje byloje (b. l. 5-6), užregistruotas ir išsiųstas prašymas teismui (b. l. 44). Be to, iš 2014 m. liepos 23 d. Pravieniškių PN pateiktą Nuteistųjų laisvės atėmimo bausme priskyrimo grupėms ir paskyrimo į būrius komisijos 3-iame sektoriuje protokolo Nr. 63-2212 (b. l. 71) matyti, kad iš 3-io sektoriaus į 2-ą sektorių buvo nutarta perkelti 9 nuteistuosius dėl planuojamų rekonstrukcijos darbų ir gerinant kriminogeninę situaciją sektoriuje (b. l. 72). Pareiškėjas prašo liudytoju apklausti E. V., šiuo metu bausmę atliekantį Pravieniškių PN 3-iame sektoriuje. Kadangi įrodinėjimo procese yra reikšmingi tik tie įrodymai, kurie gali patvirtinti ar paneigti ginčo išsprendimui reikšmingas konkrečias aplinkybes, atsižvelgiant į tai, kad pateikiant ir renkant įrodymus, be kita ko, turi būti paisoma įrodymų sąsajumo reikalavimų, ir nė vienos proceso šalies pozicija dėl įrodymų vertinimo teismui nėra privaloma, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios (ABTĮ 56 str. 6 d.), teismas vertina, kad pareiškėjo prašymas apklausti liudytoją neužtikrintų racionalaus proceso, todėl skunde nurodytas asmuo liudytoju nekviečiamas.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė didelius dvasinius skausmus, depresiją, buvo sužalota sveikata, būdavo irzlus, piktas, susidarydavo konfliktinės situacijos, stresuodavo. Atsakovo į bylą pateikta Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos Psichologinės tarnybos pažyma (b. l. 70) patvirtina, jog dėl netinkamų sąlygų pataisos namuose jis į specialistus nesikreipė. Sveikatos priežiūros tarnybos Medicininiame pažymėjime (b. l. 69) nurodytos A. T. nustatytos diagnozės iš esmės nesiskyrė nuo asmenų, kurie niekada nėra padarę jokių nusikaltimų ir gyvena laisvėje, sveikatos būklės ir atsirandančių sveikatos sutrikimų. Todėl nėra pagrindo išvadai, kad sveikatos sutrikimus pareiškėjui sukėlė išimtinai tik kalinimo sąlygos. Taigi, teismas vertina, kad administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl kalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio (ABTĮ 57 str.).

Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose higienos ir buitinio aprūpinimo sąlygų analizę, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką administracinėse bylose dėl asmenų kalinimo sąlygų, teismas daro išvadą, kad Pravieniškių PN pareigūnai, apgyvendindami pareiškėją 3-io lokalinio sektoriaus būriuose ir gyvenamosiose patalpose laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 10 d. iki 2014 m. liepos 24 d., pareiškėjo skunde nurodytų neteisėtų veiksmų (veikimo ar neveikimo) neatliko. Pareiškėjo nurodyti abstraktūs teiginiai, jų nepagrindžiant, negali būti pripažinti netinkamų kalinimo sąlygų pasekmėmis, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Nenustačius būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų ir žalos), nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti ir nėra pagrindo priteisti pareiškėjui jo prašomą žalos atlyginimą (CK 6.271 str. 3 d.; ABTĮ 88 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniu 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. T. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti apskųstas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjas Rimantas Giedraitis