- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-12-08
- Bylos Nr.
- A-469-2627-06
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Kryževičius (pirm.), Romanas Klišauskas, Sigita Rudėnaitė (pran.)
- Pareiškėjas
- J.K.
- Atsakovas
- Pravieniškių gydymo
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Sigitos Rudėnaitės (pranešėja),
dalyvaujant pareiškėjui J.K.
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J.K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J.K. skundą atsakovui Pravieniškių gydymo ir pataisos namams dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
J.K. prašė administracinį teismą priteisti jam iš atsakovo 5042,31 Lt nesumokėtą neteisėtai taikant indeksavimą 2002 m. liepos -2004 m. rugsėjo mėnesiais darbo užmokesčio dalį ir delspinigius. Pareiškėjo teigimu, atsakovas, skaičiuodamas ir mokėdamas jam darbo užmokestį, taikė Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančias teisės normas.
Atsakovo atstovas su reikalavimais iš dalies sutiko, tačiau prašė reikalavimui dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo taikyti senaties terminą, o reikalavimą priteisti delspinigius atmesti, nesant atsakovo kaltės.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2006 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu prašymą patenkino iš dalies, priteisdamas J.K. iš Pravieniškių gydymo ir pataisos namų 1889,29 Lt neišmokėto darbo užmokesčio, o prašymą dėl delspinigių priteisimo atmesdamas. Teismas nustatė, jog darbo užmokesčio indeksavimo koeficientas pareiškėjui buvo taikomas vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo nuostatomis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu teisės aktus, kurių pagrindu pareiškėjui buvo taikomi darbo užmokesčio indeksavimo koeficientai ir jam buvo mokamas ne visas darbo užmokestis, pripažino prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Teismo konstatavimu, dėl to išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų grįsti ne viso darbo užmokesčio mokėjimą pareiškėjui, ir pastarojo reikalavimai dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo tenkintini. Teismas pažymėjo, jog tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai - valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir suteikti kitas įstatymuose nustatytas socialines garantijas. Nustatyta, jog pareiškėjas atliko savo kaip valstybės tarnautojo pareigas, tačiau jam nuo 2002 m. liepos 1 d. iki 2004 m. balandžio 1 d. (b.l.7) nebuvo mokamas visas pagal įstatymą priklausantis darbo užmokestis. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies ir Konstitucinio teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostatomis, konstatuodamas, jog Konstitucinio Teismo 2004-12-13 nutarimas įsigaliojo dar neužbaigus atitinkamų teisės normų taikymo procedūros, t.y. išlikus galimybei teismine tvarka koreguoti tarp pareiškėjo ir atsakovo dėl darbo užmokesčio mokėjimo susiklosčiusius teisinius santykius. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio „sprendimo įvykdymu" Konstitucinio teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir priešingai, ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų nustatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma "įvykdytu sprendimu" Konstitucinio teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Atkreiptas dėmesys, kad reikalavimams dėl darbo užmokesčio išieškojimo nustatytas bendras 3 metų ieškinio senaties terminas (Darbo kodekso 27 str. 2 d.), kuris skaičiuojamas nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos (dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; Civilinio kodekso 1.127 str. 1 d.). Nustatyta, jog šiuo atveju apie savo teisės pažeidimą pareiškėjas sužinojo 2002 m. rugpjūčio mėnesį, kai jam buvo išmokėtas sumažintas darbo užmokestis už tų pačių metų liepos mėnesį, tačiau į teismą kreipėsi tik 2006 m. birželio 12 d., praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą. Atsakovui prašant pareiškėjo reikalavimams taikyti senatį, pareiškėjui priteista tik nuo 2003 m. liepos 1 d. iki 2006 m. rugsėjo 30 d. neišmokėta (1889,29 Lt) darbo užmokesčio dalis ( b.l. 7-8 ). Teismas nurodė, jog nenustačius atsakovo kaltės (tokių duomenų byloje nėra, jų nepateikė ir pareiškėjas), pareiškėjo prašymas dėl delspinigių priteisimo atmestinas.
III.
Pareiškėjas J.K. apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2006-08-31 sprendimą pakeisti, priteisiant jam iš atsakovo neteisėtai neišmokėtą nuo 2002-07-01 iki 2004-09-30 darbo užmokesčio dalį (5042,31 Lt) ir Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje numatytus 0,06 procento delspinigius nuo neišmokėtos darbo užmokesčio sumos už kiekvieną kalendorinę dieną nuo 2004-09-30 iki visiško atsiskaitymo su juo. Pareiškėjo manymu, teismo sprendimas nepagrįstas, teismas neteisingai išaiškino ir pritaikė Lietuvos Respublikos Darbo kodekso, Civilinio kodekso normas, visapusiškai ir išsamiai neišnagrinėjo bylos aplinkybių, sprendimą motyvavo tik atsakovo pateiktais argumentais, nepatvirtintais jokiais objektyviais įrodymais ar dokumentais, o jo argumentus ir nurodytas faktines aplinkybes atmetė, jų neanalizuodamas ir nenurodydamas atmetimo motyvų. Pareiškėjas pažymi, kad apie mokamą ne visą darbo užmokestį sužinojo tik 2006 m. birželio 2 d., iš Pravieniškių gydymo ir pataisos namų paštu gavęs pažymą Nr. 8-1539 apie neišmokėtos darbo užmokesčio dalies dydį (anksčiau apie neišmokėtos darbo užmokesčio dalies dydžius jokios informacijos iš Pravieniškių gydymo ir pataisos namų nebuvo gavęs, apskaičiuojant ir išmokant darbo užmokestį, atsakovas nenurodė, kokia darbo užmokesčio dalis jam nebuvo išmokama). Pareiškėjo teigimu, nei pasirašytinai, nei žodžiu jis su įsakymais ir kitais teisės aktais, kurių pagrindu jam neteisingai buvo apskaičiuojamas ir išmokamas darbo užmokestis, nebuvo supažindintas, todėl nežinojo ir negalėjo žinoti, kad atsakovas mokėjo mažesnį darbo užmokestį, nei nustatyta įstatymu. Todėl teismas, nustatydamas ieškinio senaties termino pradžią, neteisingai pritaikė Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 ir 5 dalių normas. Be to, Pravieniškių gydymo ir pataisos namų administracija, neišmokėdama viso darbo užmokesčio, vykdė tęstinį pažeidimą, todėl, kaip nurodo apeliantas, ieškinio senaties terminas skaičiuotinas vadovaujantis Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 5 dalimi ir jis šio termino nepraleido (kreipėsi į teismą per 10 dienų nuo to nuo pažymos apie neišmokėtą darbo užmokestį gavimo).
Apelianto teigimu, teismas neteisingai apskaičiavo ir priteisė iš atsakovo jam neišmokėtą darbo užmokesčio dalį (1889,29 Lt), nes pagal atsakovo pateiktą pažymą už laikotarpį nuo 2003 metų birželio 12 d. iki 2004 m. rugsėjo 30 d. jam neišmokėta 2666,95 Lt darbo užmokesčio (1889,29 Lt nepriemoka už darbą nakties metu, 416,29 Lt nepriemoka už darbą švenčių ir poilsio dienomis ir 361,37 Lt nepriemoka už viršvalandinius darbus). Teismas priteisė tik nepriemoką už darbą nakties metu, o nepriemokų už darbą poilsio ir švenčių dienomis bei viršvalandinius darbus nepriteisė, šio savo sprendimo nemotyvuodamas, nors atsakovas atsiliepime į skundą pripažino reikalavimą dėl neišmokėtų sumų už darbą poilsio ir švenčių dienomis bei viršvalandinius darbus laikotarpiu nuo 2006 m. birželio 12 d. iki tarnybos santykių pabaigos priteisimo. Apelianto manymu, teismas nepagrįstai atsisakė priteisti iš atsakovo ir delspinigius už laiku neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, pažymėdamas, jog atsakovo veiksmai, sumažinant darbuotojams įstatymais nustatytą darbo užmokestį, demokratinėje teisinėje valstybėje traktuotini kaip tyčinis grubus Lietuvos Respublikos Konstitucijos, kitų įstatymų, darbuotojų teisių pažeidimas (atsakovas privalėjo imtis visų priemonių, kad būtų skirta papildomų asignavimų darbo užmokesčiui, o nesant asignavimų, neskirti darbuotojų dirbti viršvalandžius, nakties ir poilsio metu bei švenčių dienomis).
Atsiliepimas
Atsakovas Pravieniškių gydymo ir pataisos namai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo su apeliacinio skundo reikalavimais nesutinkąs. Atsakovo teigimu, apie savo teisės pažeidimą apeliantas sužinojo arba turėjo sužinoti 2002 m. rugpjūčio mėnesio pradžioje, kai jam buvo išmokėtas mažesnis negu priklausė pagal galiojusius teisės aktus darbo užmokestis už liepos mėnesį. Atsakovas pažymi, jog darbo užmokestis yra periodinės išmokos, mokamos kiekvieną mėnesį, todėl senaties terminas jų išieškojimui taikytinas atskirai, apeliantas kreipėsi į teismą praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą, o teismas pagrįstai pritaikė ieškinio senatį neišmokėtai darbo užmokesčio daliai, paskaičiuotai už laikotarpį nuo 2002 m. liepos 1 d. iki 2003 m. birželio 12 d., šioje dalyje reikalavimą atmesdamas. Atsakovas sutinka, jog apygardos administracinio teismo sprendime įsivėlė klaida (rašymo apsirikimas), nes teismas, priteisdamas pareiškėjui neišmokėto darbo užmokesčio dalį, atsižvelgiant į ieškinio senaties terminą, sprendimu vietoje priteistinos 2666,95 Lt sumos priteisė 1889,29 Lt. Atsakovo manymu, tai atsitiko dėl nepakankamai tinkamai paruoštos ir teismui pateiktos pažymos. Atsakovas pažymi, apskaičiuodamas pareiškėjui darbo užmokestį, vadovavęsis galiojusiais teisės aktais, dėl ne viso darbo užmokesčio mokėjimo nesąs kaltas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Pirmasis apeliacinio skundo argumentas yra susijęs su ieškininės senaties instituto taikymu ginčo teisiniams santykiams. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas tinkami įvertino faktines bylos aplinkybes ir teisingai pritaikė ieškininės senaties terminą pareiškėjo reikalavimams. Administracinių teismų praktika analogiškose bylose yra susiformavusi, joje vieningai pripažįstama, kad pareigūnų, dėl neteisėto darbo užmokesčio indeksavimo gavusių sumažintą darbo užmokestį, teisių pažeidimas pasireiškė ne darbdavio lokalinių teisės aktų, numatančių indeksavimą, priėmimu, o faktiniu mažesnio negu nustatyta įstatyme darbo užmokesčio mokėjimu. Iš to seka, kad ieškininės senaties termino eigos pradžia laikytinas momentas, kai pareiškėjas faktiškai gavo indeksuotą mėnesinę algą. Pareiškėjo teiginys, kad apie savo teisių pažeidimą jis nežinojo iki 2006 m. birželio 2 d. atsakovo pažymos gavimo momento neįtikinamas ir atmestinas. Tai, kad pareiškėjas iki šios pažymos nežinojo tikslios negauto užmokesčio sumos nereiškia, kad iki tol jis negalėjo kreiptis į teismą dėl pažeistos savo teisės gauti įstatymu nustatyto dydžio darbo užmokestį gynimo.
Kartu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, teisingai apibrėžęs laikotarpį, už kurį turi būti patenkinti pareiškėjo reikalavimai, neteisingai nustatė priteistiną neišmokėto darbo užmokesčio sumą, dėl to skundžiamas teismo sprendimas atitinkamai pakeičiamas, patenkintų reikalavimų sumą padidinant iki 2666,95 Lt.
Antrasis pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas susijęs su delspinigių už pavėluotai neišmokėtą darbo užmokestį mokėjimą reglamentuojančių teisės normų taikymą ginčo teisiniams santykiams.
Lietuvos Respublikos Darbo kodekso 207 straipsnio 1 dalyje, kurioje yra įtvirtinta darbuotojų teisė į delspinigius už pavėluotą darbo užmokesčio mokėjimą, yra nustatyta ir būtina šiai teisei atsirasti sąlyga- darbdavio kaltė. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje, priimtoje 2005m. gruodžio 21 d. išnagrinėjus administracinę bylą Nr. A1-638/2005, yra konstatuota, kad pareigūnų darbo užmokesčio sumažinimas dėl indeksavimo negali būti vertinamas kaip darbo užmokesčio neišmokėjimas dėl darbdavio kaltės. Taigi nėra įstatyminio pagrindo pareiškėjo reikalavimų dėl delspinigių priteisimo tenkinimui.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo apeliacinį skundą patenkinti iš dalies. Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą pakeisti, padidinant pareiškėjui J.K. priteistą iš atsakovo sumą iki 2666,95 Lt.
Kitoje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.