- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-06-07
- Bylos Nr.
- 2-1151-485/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-01428-2011-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Algirdas Remeika
- Atsakovas
- G. M., L. M., I. M., M. U., I. U., E. T. Č., J. N. Č., R. K.
- Trečiasis asmuo
- notarei B
- Advokatai
- Ričardas Lilas, Linas Meškys
- Kategorijos
- 35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 116.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo teisėjas Algirdas Remeika, sekretoriaujant Ramintai Samušytei, dalyvaujant ieškovės bankrutavusios G. M. firmos „Gemila“ atstovui advokatui Linui Meškiui, atsakovams G. M., L. M., jų ir atsakovų I. M., M. U., I. U., R. K. atstovui advokatui Ričardui Lilui, atsakovei E. T. Č., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios G. M. firmos „Gemila“ ieškinį atsakovams G. M., L. M., I. M., J. N. Č., E. T. Č., R. K., M. U., I. U., trečiajam asmeniui notarei B. R. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė ieškiniu prašo:
pripažinti negaliojančia 2008-11-25 dovanojimo sutartį (notarinio reg. BRM-6442), kurios pagrindu atsakovai L. M. ir G. M. dovanojo, o atsakovė I. M. įgijo žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir pastatus – gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), garažą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kiemo statinius (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini) ir taikyti restituciją;pripažinti negaliojančia 2009-02-25 Buto pirkimo – pardavimo sutartį (notarinio reg. Nr. BRM-932), kurios pagrindu atsakovė L. M. pardavė, o atsakovai E. T. Č. ir J. N. Č. įgijo nuosavybės teises į butą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) ir taikyti restituciją;pripažinti negaliojančia 2009-04-07 pirkimo – pardavimo sutartį (notarinio reg. Nr. BRM-1714), kurios pagrindu atsakovai L. M. ir G. M. pardavė, o atsakovė R. K. įgijo nuosavybės teises į žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir pastatą – gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini) ir taikyti restituciją;pripažinti negaliojančia 2009-04-14 pirkimo – pardavimo sutartį (notarinio reg. Nr. BRM-1881) kurios pagrindu atsakovai L. M. ir G. M. pardavė, o atsakovai M. U. ir I. U. įgijo nuosavybės teises į žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bei pastatą – gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini) ir taikyti restituciją.
Šalies argumentai
Ieškovė nurodė, jog teismas G. M. firmos „Gemila“ bankroto byloje yra patvirtinęs kreditorių reikalavimus, todėl kreditoriai turi neabejotinas ir galiojančias reikalavimo teises į G. M. firmą „Gemila“. Šios įmonės savininkas G. M. ginčytinų sandorių sudarymo metu žinojo tiek savo, tiek individualios įmonės neribotos atsakomybės civilinės atsakomybės ypatumus, be to, žinojo, jog G. M. firma „Gemila“ yra nemoki. Ieškovė reikalavimą dėl sandorių pripažinimo negaliojančiu grindžia CK 6.66 straipsnio nuostatomis. Ieškovė teigia, jog turtas parduotas už nepagrįstai mažą kainą įmonės faktiško nemokumo metu, siekiant išvengti proporcingo atsiskaitymo su įmonės kreditoriais; atsakovai buvo nesąžiningi, kadangi G. M. ir L. M. pardavė žemės sklypus su pastatais, neatsižvelgdami į kreditorių interesus. Atsakovai G. M. ir L. M. neturėjo teisinės pareigos sudaryti ginčijamus sandorius, o šiais sandoriais buvo pažeisti kreditorių interesai, nes jų sudarymo metu įmonė jau buvo nemoki. Atsakovai L. M. ir G. M. dovanojimo sutartimi turtą padovanojo savo dukrai I. M., todėl preziumuotinas dovanojimo sutarties šalių nesąžiningumas.
Atsiliepimas
Atsakovai E. T. Č. ir J. N. Č. atsiliepimu nesutinka su ieškiniu. Nurodo, jog 2009-02-25 Buto pirkimo – pardavimo sutartimi atsakovė L. M. pardavė, o atsakovai E. T. Č. ir J. N. Č. įgijo nuosavybės teises į butą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini). Šalys buvo sutarę, jog visą kainą už įsigytiną turtą atsakovai sumokės iki 2014-03-01. Po sandorio sudarymo atsakovė L. M. pranešė, jog šiam turtui įsigyti turi kitą pirkėją, kuris visą kainą sumokės iš karto, todėl atsakovai parašė įgaliojimą A. M., kuriuo įgaliojo ją parduoti atsakovams priklausantį turtą. A. M. turtą pardavė kitiems asmenims.
Atsakovai G. M., L. M., I. M., R. K., M. U., I. U. atsiliepimu į ieškinį prašo jį atmesti.
Atsakovai nurodo, jog turto dovanojimo ir pardavimo sandoriai buvo sudaryti laikotarpiu nuo 2008-11-25 iki 2009-04-14, t.y. iki nutarties iškelti G. M. firmai „Gemila“ bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Atsakovas G. M. sudarydamas sandorius veikė ne kaip firmos savininkas, o kaip individualus asmuo, kuris turėjo teisę savo nuožiūra valdyti ir disponuoti turtu. Dovanojimo sandorio sudarymo metu G. M. neturėjo kreditorių, turtui nebuvo taikyti jokie suvaržymai. Be to, visi sandoriai buvo tinkamai įtvirtinti pagal įstatymą, sandoriai buvo patvirtinti notaro. Atsakovai nurodo, jog ieškovė praleido vienerių metų senaties terminą sandoriams skųsti, kadangi apie ginčytinų sandorių sudarymą atsakovės administratoriui jau buvo žinoma 2010-11-05, kai G. M. firmos „Gemila“ kreditoriai šį klausimą nagrinėjo kreditorių susirinkimo metu. Ieškinio senaties terminas baigėsi 2011-11-05, o į teismą ieškovė kreipėsi tik 2011-11-24.
Šalies argumentai
Teismo posėdyje ieškovės atstovas paaiškino, jog ginčytini sandoriai pažeidė kreditorių interesus, perleidus nekilnojamąjį turtą, sumažėjo įmonės mokumas. Administratorius kreipėsi į teismą ginčydamas sandorius tada, kai tai nurodė kreditoriai, iki ieškinio pareiškimo kai kurie kreditoriai abejojo būtinumu kreiptis į teismą. Administratoriaus įgaliotas asmuo nurodė, jog jis ginčija tik pradinius sandorius, nors po šių sandorių atlikimo su ginčo turto buvo atlikti ir kiti sandoriai. G. M. žinojo apie įmonės būklę, todėl tokių sandorių sudaryti neturėjo pagrindo. Asmenys, kurie įsigijo turtą iš G. M., turėjo žinoti apie pardavėjo finansinę padėtį, turėjo įsitikinti ar vėliau dėl to nekils teisinių konfliktų. Byloje nėra duomenų, kad atsakovai elgėsi apdairiai ir rūpestingai, todėl jie laikytini nesąžiningais, nes savo pareigų neatliko. Apie ginčijamus sandorius administratorius sužinojo 2010-11-05 kreditorių susirinkime. Šio susirinkimo metu buvo svarstomi G. M. firmos „Gemila“ turto perleidimo sandoriai. Susirinkime nutarta pritarti teisinės analizės išvadoms. Šis klausimas pakartotinai svarstytas 2011-11-04 kreditorių susirinkime, tada administratorius gavo įpareigojimą kreiptis į teismą dėl šių sandorių ginčijimo.
Atsiliepimas
Atsakovų atstovas nurodė, jog atsakovai negali būti laikomi nesąžiningais, kadangi įsigydami ginčytiną turtą, atsakovai negalėjo žinoti, jog G. M. įmonė turi finansinių sunkumų. Sandorių sudarymo metu bankroto byla dar nebuvo iškelta, sandoriai buvo patvirtinti notaro. Atsakovų atstovas nurodo, jog ieškovė praleido ieškinio senaties terminą, jos atstatyti neprašo, svarbių priežasčių dėl ko terminas buvo praleistas nenurodė.
Atsakovai G. M. ir L. M. nurodė, jog ginčytinus sandorius sudarė siekiant įgyti lėšų pragyvenimui taip pat atstatyti G. M. firmos „Gemila“ turtinei padėčiai. Lėšos taip pat buvo būtinos dukros studijoms. Turtui nebuvo pritaikyti jokie apribojimai, turtas buvo įgytas paveldėjimo ar dovanojimo pagrindu, todėl atsakovai turėjo teisę savo turtu disponuoti.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Byloje nustatyta, jog 2008-11-25 dovanojimo sutartimi atsakovai L. M. ir G. M. dovanojo atsakovei I. M., kuri yra L. M. ir G. M. dukra, žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir pastatus – gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), garažą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kiemo statinius (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini). 2009-02-25 Buto pirkimo – pardavimo sutartimi atsakovė L. M. pardavė, o atsakovai E. T. Č. ir J. N. Č., kuris yra atsakovės L. M. dėdė, įgijo butą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini). E. T. Č. ir J. N. Č. 2009-09-09 Įgaliojimu įgaliojo A. M. parduoti atsakovams bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini). A. M. 2009-09-29 Buto pirkimo pardavimo sutartimi minėtą butą pardavė V. J. Z.. Administratorius šių sandorių neginčijo. 2009-04-07 pirkimo – pardavimo sutartimi atsakovai L. M. ir G. M. pardavė, o atsakovė R. K. nupirko žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir pastatą – gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini). 2009-04-14 pirkimo – pardavimo sutartimi atsakovai L. M. ir G. M. pardavė, o atsakovai M. U. ir I. U. nupirko žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bei pastatą – gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini). Ieškovė visus šiuos sandorius ginčija CK 6.66 str. pagrindu, kaip prieštaraujančius kreditorių interesams.
Actio Pauliana ieškiniu įstatymų leidėjas įtvirtino teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių jis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Actio Pauliana ieškinio institutas skirtas kreditoriaus teisėms apginti nuo tokio nesąžiningo skolininko, kuris, perleidęs savo turtą trečiajam asmeniui, tampa nemokus, todėl negali vykdyti savo prievolės kreditoriui ir taip pažeidžia kreditoriaus teises. Pripažinti sandorį negaliojančiu šiuo pagrindu bei taikyti jo teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 nustatytų sąlygų visetui, kad būtų užkertamas kelias galimam kreditoriaus piktnaudžiavimui šiuo institutu bei nepagrįstam skolininko teisių suvaržymui. Būtina, kad kreditorius turėtų neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui; actio Pauliana pagrindu ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises ir interesus; sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu, jei skolininkas neprivalėjo jo sudaryti; atlygintinio sandorio atveju turi būti nustatytas skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumas. CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu (actio Pauliana) kreditorius ieškinį dėl pažeidžiančio jo teises arba interesus skolininko sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu turi teisę pareikšti per vienerių metų ieškinio senaties terminą.
Sandorius ieškovė ginčija CK 6.66 straipsnyje pagrindu, tačiau teismas sprendžia, jog ieškovė neįrodė šių sąlygų viseto savo reikalavimui pagrįsti.
Viena iš esminių actio Pauliana ieškinio reiškimo sąlygų yra tai, kad ginčijamu sandoriu turi būti pažeidžiamos kreditoriaus (kreditorių) teisės. Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalies nuostatas sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Ieškovė kreditorių teisių pažeidimą grindžia tuo, kad ginčo sandoriais buvo sumažintas atsakovų G. M. ir L. M. turtas ir sudarytos sąlygos nevykdyti įsipareigojimų, kadangi sudarę sutartis atsakovai neteko turto, kuris galėjo būti panaudotas kreditorių interesams tenkinti. Tai reiškia, kad ieškovė įrodinėja buvus CK 6.66 straipsnio 1 dalyje numatytą kitokį kreditoriaus teisių pažeidimą, t.y., kad ginčo sandoriais, įmonei jau esant nemokiai, buvo dar labiau sumažinta atsakovų turto vertė, ir sumažėjusios turto vertės neužtenka kreditoriaus (kreditorių) reikalavimams patenkinti arba skolininkas gerokai sumažindamas savo turtą sukėlė grėsmę, kad įsipareigojimai kreditoriams nebus tinkamai įvykdyti. Kaip byloje nustatyta, ginčo sandoriai buvo sudaryti laikotarpiu nuo 2008-11-25 iki 2009-04-14. Bankroto byla G. M. firmai „Gemila“ buvo iškelta 2009-10-13 (įsiteisėjo 2009-10-26). Kauno apygardos teismas 2009-10-13 nutartimi nustatė, jog 2009-07-31 balanso duomenimis įmonės balansinė turto vertė buvo 2 804 320 Lt, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 2 914 339 Lt, 2008-12-31 balanso duomenimis balansinė turto vertė sudarė 4 288 614 Lt, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 3 363 972 Lt. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad ginčo sandoriais atsakovams sumažinus turimo turto vertę, pačioje įmonėje vis tiek liko pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti. Be to, kaip teigė atsakovai G. M. ir L. M. gautos lėšos iš perleisto turto taip pat buvo naudojamos ir atsiskaitymams su kreditoriais. Šių aplinkybių ieškovė nepaneigė. Atsakovai taip pat tvirtino, jog sudarė minėtus sandorius būdami įsitikinę, jog jie yra teisėti, visi šie sandoriai buvo patvirtinti notaro. Atsakovas G. M. nurodė, jog ginčo sandoriais perleistas turtas buvo jo ir jo sutuoktinės nuosavybė, todėl jie turėjo teisę juo disponuoti. Vadovaujantis kasacinio teismo praktika, suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartyje, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010 dėl kreditorių teisių pažeidimo vertinimo, administratoriui ginčijant sandorius actio Pauliana pagrindu, svarbu įvertinti įrodinėjamo pažeidimo pobūdį sandorio sudarymo metu egzistuojančiomis sąlygomis, atsižvelgiant į reikalavimą pareiškusio administratoriaus statusą ir ginčijamų sandorių esmę. „Vien tik faktas, jog sandorius ginčija bankroto administratorius, nesudaro pagrindo ginčijamus ir iki bankroto bylos iškėlimo sudarytus sandorius vertinti pagal taisykles, kurios yra būdingos bankroto procesui. Actio Pauliana negali būti aiškinamas taip, kad sudarytų prielaidas ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla. Toks įstatymo aiškinimas ir taikymas sukeltų teisinį neapibrėžtumą, nepasitikėjimą finansinių problemų turinčiu skolininku ir nepagrįstai ribotų jo galimybes vykdyti veiklą bei siekti atsiskaitymo su visais kreditoriais išvengiant bankroto, o bankroto administratoriui sudarytų nepagrįstas prielaidas ginčyti visus be išimties iki bankroto bylos iškėlimo sudarytus sandorius taip piktnaudžiaujant savo teisėmis“. Atsižvelgiant į tai, teismas negali daryti išvados, jog vien tik ginčytinų sandorių sudarymas įtakojo G. M. firmos „Gemila“ nemokumą, o atlikti sandoriai galimai buvo atlikti taip pat ir siekiant atsiskaityti su kreditoriais bei išvengti bankroto.
Net ir pripažinus, kad ginčo sandoriais galėjo būti pažeistos kreditorių teisės, ieškinys negalėtų būti tenkinamas ir dėl tos priežasties, kad neįrodyta, jog atsakovai, sudaręs su skolininkais atlygintinius dvišalius sandorius, buvo nesąžiningi. CK 6.66 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad dvišalį sandorį pripažinti negaliojančiu šio straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu galima tik tuo atveju, kai trečiasis asmuo, sudarydamas su skolininku sandorį, buvo nesąžiningas, t.y. žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises. CK yra įtvirtinta, jog ginčijamas atlygintinis dvišalis sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu tik tuo atveju, jeigu sandorio kita šalis (trečiasis asmuo) buvo nesąžininga. Neatlygintinis sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu nepaisant trečiojo asmens sąžiningumo ar nesąžiningumo. Taikant CK 6.66 straipsnį svarbu laikytis kreditoriaus ir skolininko interesų balanso principo, todėl kreditoriaus teisės neturėtų būti suabsoliutinamos, t. y. kreditoriams neturėtų būti suteikiamos privilegijos skolininko ir trečiojo asmens atžvilgiu. Dėl šios priežasties CK ir yra įtvirtinta imperatyvioji nuostata dėl trečiojo asmens nesąžiningumo. Šioje byloje ieškovė atsakovų nesąžiningumą įrodinėja jų pareigos elgtis apdairiai, t.y. prieš sudarant sandorius pasidomėti, ar patikima kita sandorio šalis ir ar ji elgiasi sąžiningai, nevykdymu, tačiau pažymėtina, jog ieškovė šiuo atveju jokiomis įrodinėjimo priemonėmis, išskyrus bendro pobūdžio paaiškinimus apie kitų šalių pareigą elgtis itin apdairiai ir privalomai pasidomėti kita sandorio šalimi, nepagrindė atsakovų nesąžiningumo. Kaip matyti visi atsakovų G. M. ir L. M. sudaryti sandoriai yra sudaryti tarp fizinių asmenų. Atsakovai G. M. ir L. M. dovanojo savo dukrai atsakovei I. M. žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir pastatus – gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), garažą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kiemo statinius (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini). CK 6.67 straipsnio, kuris nustato atvejus, kai yra preziumuojama, kad trečiasis asmuo buvo nesąžiningas, 1 dalies 1 punktas nustato, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas sudarė sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais giminaičiais. Pirmiausia pažymėtina, jog minėtas sandoris buvo sudarytas 2008-11-25. Kaip jau buvo minėta, 2008-12-31 atsakovės balanso duomenimis balansinė G. M. firmos „Gemila“ turto vertė sudarė 4 288 614 Lt, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 3 363 972 Lt. Tai reiškia, jog net atsakovams padovanojus savo dukrai ginčo turtą, 2008 metų pabaigai G. M. firma „Gemila“ disponavo beveik 1 mln. didesniu turtu, nei įmonė turėjo įsipareigojimų, o tai neleidžia teismui daryti išvados, jog minėtas dovanojimo sandoris pažeidė kreditorių interesus. Atsižvelgiant į tai, atsakovės I. M. nesąžiningumas šioje byloje negalėtų būti preziumuojamas. Ieškovė taip pat byloje ginčija sandorį, kuriuo L. M. pardavė, o atsakovai E. T. Č. ir J. N. Č., kuris yra atsakovės L. M. dėdė, įgijo butą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esant į(duomenys neskelbtini). Tačiau kaip byloje yra nustatyta, E. T. Č. ir J. N. Č. 2009-09-09 Įgaliojimu įgaliojo A. M. parduoti atsakovams bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), o A. M. 2009-09-29 Buto pirkimo pardavimo sutartimi minėtą butą pardavė Vandai J. Z.. Pažymėtina, jog administratorius byloje ginčijo tik pradinį sandorį, tuo tarpu iš jo sekusių sandorių neginčijo. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog tolimesnė šio sandorio analizė teisiškai tampa nereikšminga, kadangi teismo išvada nesukels ieškovės prašomų teisinių pasekmių ir ieškovės reikalavimas taikyti restituciją būtų neįmanomas. Dėl šio ir kitų ieškovės ginčijamų sandorių pažymėtina, jog ieškovė nepateikė įrodymų, kad atsakovams, įgijusiems turtą, būtų buvusi žinoma bloga G. M. firmos „Gemila“ turtinė padėtis ar kitokios sandorių negalimumą įrodančios aplinkybės, ieškovė nenurodė kitų duomenų, leidžiančių spręsti apie kitos sandorio šalies - fizinių asmenų – nesąžiningumą, todėl nėra pagrindo vertinti, jog atsakovai, įgiję turtą pagal ginčijamus sandorius, buvo nesąžiningi. Todėl atsakovai, esant nurodytoms aplinkybėms, turėjo pagrindą tikėtis, jog kita sandorio šalis yra moki ir pajėgi vykdyti įsipareigojimus ir nekils grėsmės kreditorių reikalavimų vykdymui, o atsakovai dėl minėtų sandorių nepatirs jokių nuostolių. Taip pat pažymėtina, jog teismas laiko nepagrįstais ieškovės argumentus, jog turtas buvo perleistas už per mažą kainą, kadangi šių aplinkybių ieškovė neįrodė. Ieškovė byloje rėmėsi VĮ Registro centro duomenimis apie perleistų objektų vidutinę rinkos kainą, tačiau, kaip žinoma, ginčytini sandoriai buvo sudaryti 2009 metais, kai nekilnojamojo turto kaina rinkoje iš esmės buvo sumažėjusi.
Kaip minėta, ieškiniai pagal CK 6.66 straipsnį (actio Pauliana) gali būti reiškiami per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Tuo atveju, kai bankrutuojančios įmonės administratorius nurodytu pagrindu ginčija prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus sandorius, nustatant, ar nepraleistas vienerių metų ieškinio senaties terminas, taikytinos ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punkto nuostatos, reglamentuojančios terminą, nuo kurio bankroto administratorius sužino apie bankrutuojančios įmonės sandorius. Pagal ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punkto redakciją, įsigaliojusią nuo 2008 m. liepos 1 d., administratorius apie sandorius sužino nuo dokumentų apie šių sandorių sudarymą gavimo dienos. Byloje ieškovės administratorius pripažino, jog apie ginčytinus sandorius sužinojo nuo bankroto bylos G. M. firmai „Gemila“ iškėlimo dienos, tačiau laikėsi nuomonės, jog senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2011-11-04, t.y. nuo tada, kai G. M. firmos „Gemila“ kreditoriai kreditorių susirinkime įpareigojo administratorių kreiptis į teismą dėl šių sandorių ginčijimo. Su tokia administratoriaus nuomone teismas nesutinka. Pažymėtina, jog į bylą yra pateikti įrodymai, kurie patvirtina, jog jau 2010-11-05 G. M. firmos „Gemila“ kreditorių susirinkime buvo svarstomas klausimas dėl G. M. turto perleidimo sandorių teisėtumo. Iš teismui pateikto kreditorių susirinkimo protokolo turinio matyti, jog administratorius buvo pateikęs kreditoriams pasiūlymą pritarti 2010-10-26 advokatės A. M. atliktai G. M. firmos „Gemila“ savininko turto perleidimo sandorių teisinei analizei ir kreiptis į teismą dėl šių sandorių ginčijimo. Tai reiškia, jog G. M. firmos „Gemila“ administratoriui jau 2010-11-05 buvo žinoma apie ginčijamus sandorius, todėl administratorius nepagrįstai ieškinio senaties terminą skaičiuoja nuo 2011-11-04. Atsižvelgdamas į tai, teismas daro išvadą, jog senaties terminas šioje byloje skaičiuotinas nuo 2010-11-05, o administratoriui kreipusis su ieškiniu į teismą tik 2011-11-24, laikytina, jog ieškovė praleido ieškinio senaties terminą minėtiems sandoriams ginčyti. Teismų praktikoje yra nurodoma, jog nustačius ieškinio senaties terminą esant praleistą ginčyti sandoriams actio Pauliana pagrindu, teismas turi svarstyti dėl galimybės atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nes jis gali būti atnaujintas, nustačius svarbias priežastis, dėl kurių jis buvo praleistas. Teismų praktikoje pripažįstama, kad svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino metu buvusios aplinkybės, sutrukdžiusios asmeniui laiku ginti savo pažeistas teises ir interesus bei nepriklausė nuo asmens valios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2010, 2010 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2010, 2007 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-434/2007, 2006 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2006). Kiekvienu atveju dėl konkrečių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos ir pagrindo jį atnaujinti, teismas sprendžia, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ginčo esmę, šalių elgesį bei kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Šioje byloje nustatyta, jog administratorius atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą neprašė, teismui nenurodė jokių aplinkybių, dėl ko ieškinio senaties terminas galėtų būti atnaujintas. Teismas laiko, jog šiuo atveju terminas buvo praleistas dėl administratoriaus neveikimo, todėl jo neveikimas negalėtų būti pripažintas svarbia priežastimi, dėl kurios praleistas ieškinio senaties terminas turėtų būti atnaujintas. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog atnaujinti ieškinio senaties termino pagrindo nėra, o šio termino praleidimas šioje byloje laikytinas savarankišku pagrindu ieškiniui atmesti.
Vadovaujantis išdėstytais argumentais, ieškinys atmestinas kaip neįrodytas (CPK 178, 185 str.).
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 259, 263, 268 straipsniais, 269 straipsnio pirmąja dalimi, 270 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
ieškinį atmesti.
Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti apskųstas Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.