Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Mefodijos Povilaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ernesto Spruogio, dalyvaujant pareiškėjos UAB „Alfa Media“ atstovei advokatei Viktorijai Budreckienei, atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus atstovui Deividui Velkui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Alfa Media“ skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui A. M. dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėja UAB „Alfa Media“ 2013-01-23 teismui padavė skundą, prašydama: 1) panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus 2012-12-20 sprendimą Nr. SPR-140 toje dalyje, kurioje A. M. skundas buvo pripažintas pagrįstu, ir pripažinti A. M. skundą nepagrįstu; 2) priteisti žyminį mokestį (b. l. 1-7).

Pareiškėja nesutinka su Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimu, kuriuo A. M. skundas pripažintas iš dalies pagrįstu, pareiškėja įspėta dėl Visuomenės informavimo įstatymo 3 str. 3 d., 16 str. 1 d., 19 str. 2 d., 22 str. 8 d. 2 p. pažeidimų bei įpareigota paneigti arba sudaryti pačiam A. M. galimybę atsakyti ar paneigti nustatytą tikrovės neatitinkančią informaciją „<...> K.: M. šmeižia ir kerštauja <...>“. Pareiškėjos nuomone, skundžiamas sprendimas yra prieštaringas ir nepagrįstas. Mano, kad minėtame teiginyje aiškiai nurodoma, kad tai D. K. pozicija, be to, sudaromas įspūdis, jog straipsnio dalies antraštė neatitinka teisės aktų reikalavimų. Pažymi, kad visame straipsnyje ir jo paskutinėje dalyje, kurios pavadinimu ginčo teiginys yra, nagrinėjama dviejų pusių pozicija ir pateikiami D. K. pasisakymai, tam tikrų įvykių vertinimas. Taigi teiginys, būdamas skyriaus antrašte, atspindi pateikiamos nuomonės esmę. Sprendime taip pat nurodoma, kad skleidėjo taikomas visuomenės informavimas yra nesąžiningas. Pareiškėja negali būti atsakinga už tai, kad D. K. klaidingai vertino įvykius ir jų seką, straipsnyje pateikiama jo subjektyvi nuomonė, o pareiškėja, paskelbdama šiuos vertinimus, neturi pagrindo jais abejoti. Be to, A. M. yra viešasis asmuo, todėl informacijos netikslumai ir agresyvi kritika nėra pagrindas taikyti atsakomybę. Pareiškėja, siekdama užtikrinti nuomonių įvairovę spaudoje, kreipėsi į D. K., kad šis pateiktų savo poziciją. Mano, kad reikalavimas kreiptis į A. M. dėl D. K. subjektyvių vertinimų nepagrįstas. Pažymi, kad A. M., kaip politiko, vieši pasisakymai dėl klausimų, tiesiogiai susijusių su jo politine veikla, yra vieša informacija, aktuali visuomenei. A. M. taip pat kreipėsi į Žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją, tačiau ši konstatavo, kad viešo asmens kritikos ribos nebuvo peržengtos, o publikacijoje pateikta ir kritikuojamos pusės nuomonė.

Per teismo posėdį pareiškėjos atstovė prašė skundą tenkinti.

Atsakovas Žurnalistų etikos inspektorius atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 41-43).

Nurodė, kad sprendime aiškiai nurodyta, jog ginčo teiginio dalyje paskelbta informacija yra konstatuojamojo pobūdžio, kuria perteikiama D. K. viešosios informacijos rengėjui suteikta žinia apie tai, kad A. M. šmeižia, juodina kitus asmenis. Po D. K. pavardės sekantis skyrybos ženklas parodo, kad būtent šiam asmeniui priskiriama informacijos autorystė, tačiau jis nereiškia, jog ši informacija yra asmens nuomonė ar vertinimas; savo pobūdžiu žodis „šmeižti“ perteikia informaciją, kuri gali būti patikrinta. Pareiga įrodyti paskelbtos informacijos teisingumą tenka pareiškėjai, tačiau tokių duomenų nebuvo pateikta. Ginčo teiginiai aiškiai nepateikia ir neįvardija konkretaus asmens ar asmenų, kuriuos juodino trečiasis suinteresuotas asmuo. Teiginiai yra abstraktūs, jie atskleidžia D. K. konkrečios politinės partijos ir atskirų jos dalyvių veiksmų vertinimus, tačiau neįrodo trečiojo suinteresuoto asmens nesąžiningų veiksmų. Iš ginčo citatų aišku, ką šmeižė R. P. ir A. Č., bet nenurodyti asmenys, kuriuos šmeižė A. M., teiginys vartojamas sensacingumui sukurti. Pažymi, kad viešosios informacijos rengėjui nustatyta pareiga įsitikinti skelbiamos informacijos teisingumu, tikslumu ir objektyvumu. Atsakovo teigimu, pareiškėja elgėsi nesąžiningai, o šališkos ir neteisingos informacijos paskleidimo buvo galima išvengti, jei būtų užtikrinta trečiojo suinteresuoto asmens teisė pateikti savo argumentus ir paaiškinimus. Pareiškėja A. M. ankstesnius kitoms visuomenės informavimo priemonėms pateiktus paaiškinimus nurodo kaip šiam asmeniui suteiktą galimybę išreikšti savo poziciją ir argumentus dėl konkrečioje publikacijoje aprašomų įvykių. Nepaisant to, kad asmuo viešas, turi būti išklausyta jo nuomonė, o anksčiau pasakyti žodžiai ar pateikta informacija kitoms informavimo priemonėms negali būti pagrindas ignoruoti asmens nuomonę.

Per teismo posėdį atsakovo atstovė prašė skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. M. atsiliepimo į pareiškėjos skundą nepateikė ir teismo posėdyje nedalyvavo.

Skundas netenkintinas.

2012-06-13 UAB „Alfa Media“ interneto svetainėje www.alfa.lt buvo paskelbtas G. P. straipsnis „Vidaus reikalų ministras keršija K. už protesto akcijas?“ (b. l. 48-49).

2012-06-19 A. M. kreipėsi į Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą su skundu dėl 2012-06-13 interneto svetainėje www.alfa.lt publikuotame straipsnyje padarytų pažeidimų ir prašė priimti sprendimą dėl A. M. pažeistos garbės ir orumo, žeminančios dalykinės reputacijos bei visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktuose nustatytų principų nesilaikymo (b. l. 44-47, 50-53).

2012-07-25 UAB „Alfa Media“ pateikė paaiškinimus, kuriuose nurodė, jog elgėsi sąžiningai, laikėsi visų jai, kaip visuomenės informavimo priemonei, keliamų reikalavimų ir nėra atsakinga už kitų asmenų paskleistus teiginius (b. l. 55-56).

2012-09-24 Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija, išnagrinėjusi A. M. skundus dėl 2012-06-13 www.alfa.lt publikacijos „Vidaus reikalų ministras keršija K. už protesto akcijas?“, nusprendė, kad viešo asmens kritikos ribos peržengtos nebuvo, cituojami ankstesni A. M. pasisakymai, tokiu būdu pateikta kritikuojamos pusės nuomonė, todėl Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas pažeistas nebuvo (b. l. 19).

2012-12-21 žurnalistų etikos inspektorė, sprendimu Nr. SPR-140, vadovaudamasi Visuomenės informavimo įstatymo 50 str. 3 d. 1 p., pripažino A. M. skundą iš dalies pagrįstu, nurodė įspėti viešosios informacijos rengėją (skleidėją) UAB „Alfa Media“ dėl Visuomenės informavimo įstatymo 3 str. 3 d., 16 str. 1 d., 19 str. 2 d., 22 str. 8 d. 2 p. nuostatų pažeidimo ir pareikalavo, kad UAB „Alfa Media“ paneigtų teiginio „<...> K.: M. šmeižia ir kerštauja <...>“ paskelbtą informaciją apie A. M. arba sudarytų jam galimybę pačiam atsakyti ir paneigti tokią informaciją (b. l. 62-69).

Nagrinėjamoje byloje turi būti sprendžiamas klausimas dėl žurnalistų etikos inspektorės 2012-12-21 sprendimo Nr. SPR-140 teisėtumo ir pagrįstumo.

1996 m. liepos 2 d. Visuomenės informavimo įstatymo Nr. I-1418 (redakcija iki 2013-01-01, toliau – Įstatymas) 49 str. 1 d. nustato, kad žurnalistų etikos inspektorius yra valstybės pareigūnas, kuris prižiūri, kaip įgyvendinamos šio Įstatymo nuostatos. Remiantis šio straipsnio 5, 6 d., inspektorius vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, ratifikuotomis Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Europos Sąjungos teisės aktais, Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksu ir kitais teisės aktais. Inspektoriaus veikla grindžiama teisėtumo, nešališkumo, nepriklausomumo, teisingumo ir viešumo principais. Įstatymo 50 str. 1 d. 1 p. įtvirtinta inspektoriaus funkcija nagrinėti suinteresuotų asmenų skundus (pareiškimus) dėl visuomenės informavimo priemonėse pažeistos jų garbės ir orumo. Įstatymo 50 str. 3 d. 1 p. nustatyta, kad atlikdamas šio straipsnio 1 dalyje nurodytas funkcijas, inspektorius gali įspėti viešosios informacijos rengėjus ir skleidėjus, už visuomenės informavimo priemonių turinį atsakingus (fizinius) asmenis apie pastebėtus šio Įstatymo ir kitų visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus ir reikalauti juos pašalinti.

Nagrinėjamu atveju žurnalistų etikos inspektorė pareiškėją įspėjo dėl Visuomenės informavimo įstatymo 3 str. 3 d., 16 str. 1 d., 19 str. 2 d., 22 str. 8 d. 2 p. nuostatų pažeidimų, padarytų publikacijoje „Vidaus reikalų ministras keršija K. už protesto akcijas?“ (2012-06-13, www.alfa.lt), ir pareikalavo paneigti paskelbtą informaciją.

Įstatymo 3 str. 3 d. nustatyta, kad viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai.

Įstatymo 16 str. 1 d. nustatyta, kad, gerbdami nuomonių įvairovę, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai turi visuomenės informavimo priemonėse pateikti kuo daugiau viena nuo kitos nepriklausomų nuomonių.

Įstatymo 19 str. 2 d. nustatyta, kad draudžiama platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą.

Įstatymo 22 str. 8 d. 2 p. nustatyta, kad viešosios informacijos rengėjai privalo būti objektyvūs ir nešališki, pateikti kuo daugiau nuomonių ginčytinais politikos, ekonomikos ir kitais visuomenės gyvenimo klausimais.

Nagrinėjamoje byloje A. M. kreipėsi į žurnalistų etikos inspektorę dėl garbę ir orumą žeminančios, tikrovės neatitinkančios, dalykinę reputaciją pažeidžiančios informacijos. Žurnalistų etikos inspektorė A. M. skundą pagrįstu pripažino iš dalies, t. y. konstatavo, kad teiginiu „<...> Alfa.lt primena, kad A. M. į parlamentarus dėl Pilietinės visuomenės institutui skirtų lėšų pagrįstumo kreipėsi tą pačią dieną, kai prie VRM buvo surengta pilietinė akcija <...>“ paskleista neteisinga (klaidinanti) informacija; teiginiais „<...> K.: M. šmeižia ir kerštauja <...>“ dalyje „šmeižia“, „<...> VRM vadovas tokiu elgesiu tik bando nuslėpti savo atstovaujamos politinės jėgos nelegalią, „užklasinę“ veiklą ir toliau tęsti savo „šmeižto akciją“ <...>“, „<...> Pasirinktas puolimo kelias, užsiimama šmeižto akcija“, - aiškino D. K. <...>“ ir „<...> Buvęs vidaus reikalų ministras R. P. šmeižė generolą, buvusį FNTT vadovą V. G., tą darė ir liberalcentristų vadovas A. Č. Akivaizdu, kad šmeižto akcija yra tęsiama“, - sakė pašnekovas <...>“ paskleista tikrovės neatitinkanti informacija bei pažeista A. M. dalykinė reputacija; teiginiai „<...> Vidaus reikalų ministras keršija K. už protesto akcijas? <...>“, „<...> Visuomenininkas taip pat neatmetė galimybės, kad ministras A. M., paskųsdamas Pilietinį visuomenės institutą AK, galėjo siekti keršto už rengiamas pilietines akcijas, kuriose buvo ne kartą aštriai kritikuotas <...>“ ir „<...> K.: M. šmeižia ir kerštauja <...>“ dalyje „kerštauja“ yra laikytini nuomonėmis; teiginiai „<...> Pats D. K. mano, kad vidaus reikalų ministras tokiu savo elgesiu bando pridengti neskaidrią savo atstovaujamos politinės jėgos veiklą bei atkeršyti pilietinių akcijų organizatoriams <...>“, „<...> Pilietinės visuomenės instituto vadovas D. K., Alfa.lt komentuodamas ministro A. M. skundą, patikino, jog VRM vadovas tokiu elgesiu tik bando nuslėpti savo atstovaujamos politinės jėgos nelegalią, „užklasinę“ veiklą ir toliau tęsti savo „šmeižto akciją“ <...> ir „<...> Ministras tokiu skundu tik bando pridengti neskaidrią liberalcentristų veiklą <...>“ yra laikytini viešąja nuomone. UAB „Alfa Media“ ginčą kelia dėl tikrovės neatitinkančios, dalykinę reputaciją pažeidžiančios informacijos paskelbimo ir atsakymo teisės A. M. neužtikrinimo.

Asmens garbė ir orumas yra ginami, kai nustatoma šių faktų visuma: 1) žinių paskleidimo faktas; 2) faktas, kad žinios yra apie pareiškėją; 3) faktas, kad paskleistos žinios yra apie pareiškėją; 4) faktas, kad paskleistos žinios neatitinka tikrovės (1998 m. gegužės 15 d. LAT Senato nutarimo Nr. 1 „Dėl LR civilinio kodekso 7,7(1) straipsnių ir LR visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas“ 3 p.).

Įstatymo 2 str. 33 d. nustatyta, kad nuomonė – tai visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Įstatymo 2 str. 69 d. nustatyta, kad žinia – tai visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas faktas ar tikri (teisingi) duomenys.

„Ar konkrečiame teiginyje yra paskelbta žinia, ar išsakyta nuomonė, turi būti sprendžiama vadovaujantis nuostatomis, kad žinia – tai informacija apie faktus ar jų duomenis, o nuomonė – tai asmens subjektyvus tų faktų vertinimas (Civilinio kodekso 2.24 str. 1 d.). Nuomonės ir žinios atskyrimo pagrindas yra tai, kad žiniai taikomas tiesos kriterijus, nes įrodymais galima patikrinti, ar pateikti teiginiai egzistuoja. Tuo tarpu nuomonei negalima taikyti tiesos kriterijaus. Vertinant, ar pareikšti su pagrindiniu faktu susiję duomenys yra nauja informacija, ar pagrindinį faktą apibūdinanti nuomonė, išreiškianti požiūrį į faktą, turi būti atkreipiamas dėmesys, ar pagrindinis faktas yra vienareikšmiškai aiškus. Jeigu faktas yra pakankamai aiškus, kad nesąžininga būtų jį traktuoti kitaip, tai pateikti duomenys dėl jo vertinimo kitokia prasme galėtų būti pripažinti nauju faktu. Jeigu pradinis faktas nėra visiškai aiškus, o gali būti įvairiai interpretuojamas, tai teigiamo ar neigiamo turinio interpretacija gali būti vertinama kaip asmeniui palanki ar nepalanki nuomonė arba vertinimas“ (LAT 2002-09-09 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-973/2002).

Pažymėtina, kad anksčiau nurodytos Įstatymo normos patvirtina, jog Įstatymo pažeidimu yra laikomas ne tik dezinformacijos skleidimas, bet ir vien informacijos, šmeižiančios, įžeidžiančios žmogų, žeminančios jo garbę ir orumą, skleidimas. Pastaruoju atveju nereikalaujama, kad tai būtų neatitinkanti tikrovės informacija.

Pareiškėjos teigimu, publikacijoje buvo pateikta D. K. nuomonė, vertinimai, bet ne žinios, o pareiškėja esą neatsako už tokių teiginių teisingumą. Viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) atsakingas ne tik už informacijos techninę sklaidą, bet ir už jos turinį. Nėra reikšminga, kas ir kaip parengė informaciją, svarbus šios informacijos turinio teisėtumas. Tik įsitikinęs, kad skleidžiama informacija atitinka šiuos reikalavimus, viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) elgiasi sąžiningai.

Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad veiksmus, kuriems apibūdinti vartojamas žodis „šmeižtas“, galima objektyviai patikrinti, todėl teismas sutinka, jog anksčiau nurodytuose teiginiuose, kuriuose kalbama apie šmeižimą, yra paskleista žinia. Teismo vertinimu, žodis „šmeižtas“ suprantamas vienareikšmiškai neigiamai, kadangi šmeižtas yra sąmoningas tikrovės neatitinkančių duomenų skleidimas, t. y. pateikimas kaip tikrų informacijos, faktų ar kitų duomenų, kurie iš tikrųjų neegzistuoja, yra išgalvoti ar iš esmės iškreipti, be to, tokie veiksmai yra nusikalstami ir dėl jų vykdymo kyla baudžiamoji atsakomybė. Remiantis Lietuvių kalbos žodyno pateikiama reikšme, „šmeižtas“ – garbę plėšiantis melas, juodinimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2001 m. vasario 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2001 yra išaiškinęs, jog žinia apie netinkamą asmens elgesį yra žeminančio pobūdžio, kai kiekviename ginčo objektu esančiame teiginyje yra duomenys, kurie teisės, moralės ar kitų visuomenėje pripažintų normų ir priimtinų elgesio taisyklių požiūriu rodo esant nepriimtiną, netoleruotiną asmens elgesį ar jį vaizduoja kitokiu neigiamu aspektu. Pagal 1998 m. gegužės 15 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo Nr. 1 6 p., teiginių, kurie visuomenėje suprantami vienareikšmiai ir jų paskleidimas protingam, moraliam žmogui sukelia neigiamą nuomonę apie asmenį, žeminantis pobūdis nenustatinėjamas, kadangi jais išsakytos žinios yra akivaizdžiai žeminančios. Taigi nagrinėjamu atveju kalbama apie veiksmus, kurių negatyvi reikšmė preziumuojama visuomenėje. Pareiškėja nenurodė ir nepagrindė, kokius asmenis šmeižia A. M. ir kaip, todėl laikytina, kad paskelbta žinia neatitinka tikrovės ir yra klaidinga. Net ir pripažinus, kad publikacijoje išsakyta nuomonė, o ne paskelbta žinia, vertintina, kad tokia informacija yra šmeižianti ir įžeidžianti asmenį. Teismo vertinimu, paskelbtos informacijos pobūdis žeminantis pobūdis nekelia įrodinėjimo problemų, kai konkretūs duomenys, teiginiai, pagal savo prasmę ir turinį yra akivaizdžiai žeminantys ir turi visuotinai pripažintą, įžeidžiančią, niekinančią reikšmę ir jų paskleidimas, vadovaujantis protingumo kriterijumi, atrodo menkinantis kitą asmenį, formuojantis neigiamą jo įvaizdį ir adekvačiai neigiamą visuomenės nuomonę.

Pareiškėja nesutinka, kad publikacijos skyriaus pavadinimas „<...> K.: M. šmeižia ir kerštauja <...>“ neatitinka tikrojo paskleistos informacijos turinio. Publikacijos antraštė skirta nusakyti pagrindinei temai, kuri bus nagrinėjama, atskleidžiama. Ginčo publikacijos dalyje nurodoma, kad V. G. šmeižė R. P. ir A. Č., tačiau neįvardijami subjektai, kuriuos šmeižia A. M., abstrakčiai kalbama apie keršto veiksmus. Atsižvelgdamas į tai, teismas sutinka, kad tokio pobūdžio antraštė skirta publikacijos sensacingumui sukurti visuomenei aktualia tema.

Įstatymo 16 str. 1 d. ir 22 str. 8 d. 2 p. įpareigoja pateikti kuo daugiau įvairių nuomonių, užtikrinti nešališkumą. Pareiškėjos teigimu, A. M. pozicija į aprašomus įvykius yra pateikta, kadangi esą remiamasi jo anksčiau kitose visuomenės informavimo priemonėse išsakytais teiginiais. Pažymėtina, kad ginčas nėra keliamas dėl A. M. komentarų panaudojimo publikacijoje. Šiuo atveju svarbu tai, kad trečiajam suinteresuotam asmeniui nesuteikta galimybė atsikirsti į konkrečiame kontekste vartojamus teiginius, skleidžiamas žinias. Viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) galėjo ir turėjo sudaryti galimybę trečiajam suinteresuotam asmeniui pateikti savo argumentus, paaiškinimus ar pakomentuoti teiginius, tačiau to nepadarė, informacijos netikrino, nepateikė jokių objektyvių jo paskleistą informaciją patvirtinančių duomenų.

Pažymėtina, kad ginčo dėl Įstatymo 19 str. 2 d. nuostatų pažeidimo, t. y. dėl to, kad teiginiu „<...> Alfa.lt primena, kad A. M. į parlamentarus dėl Pilietinės visuomenės institutui skirtų lėšų pagrįstumo kreipėsi tą pačią dieną, kai prie VRM buvo surengta pilietinė akcija <...>“ buvo paskleista klaidinanti informacija, nėra.

Dėl nurodytų motyvų, konstatuotina, kad ginčijamas sprendimas pagrįstas surinktais duomenimis ir teisės normomis, todėl atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 str. reikalavimus viešojo administravimo subjektui savo sprendimus pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), yra teisėtas ir todėl jo naikinti, vadovaujantis pareiškėjos nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo.

Dėl techninio pobūdžio klaidos

Skundžiamo Žurnalistų etikos inspektoriaus 2012-12-20 sprendimo Nr. SPR-140 nusprendžiamoje dalyje nuspręsta: „1. Pripažinti pareiškėjo A. M. skundą dėl publikacijoje „A. M. keršija D. K. už nepaklusnumo akcijas po VRM langais?“ (www.balsas.lt, 2012-06-13) paskelbtos informacijos iš dalies pagrįstu.“

Pareiškėja nurodo, kad šioje dalyje informacijos šaltinio adresas (www.balsas.lt) yra klaidingas.

Atsakovo atstovas teismo posėdyje pripažino, kad padaryta techninė klaida ir turi būti nurodyta www.alfa.lt.

Įvertinus viso skundžiamo sprendimo kontekstą, akivaizdu, kad pareiškėjos nurodyta klaida yra techninio pobūdžio, jos ištaisymas nereikštų piliečiui ar kitiems asmenims suteiktos ir pagal nustatytą tvarką įsigaliojusios teisės atėmimą ar suvaržymą, todėl sprendimą priėmusi institucija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Viešojo administravimo įstatymo 32 str. nuostatomis, turi ją ištaisyti be klaidų ištaisymo procedūros ir apie tai informuoti pareiškėją.

Dėl žyminio mokesčio

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 1 d., proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Netenkinus pareiškėjos skundo, žyminis mokestis pareiškėjai nepriteisiamas.

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

pareiškėjos UAB „Alfa Media“ skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.