Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-09-18 · Administracinė byla Nr. I-3293-484/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-09-18
Bylos Nr.
I-3293-484/2018
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01868-2018-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Ina Kirkutienė, Jūratė Gaidytė-Lavrinovič, Violeta Balčytienė
Pareiškėjas
F. H.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-3293-484/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01868-2018-7Procesinio sprendimo kategorijos: 8.1.2; 55.1.1. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 .m. rugsėjo 18 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės, Jūratės Gaidytės-Lavrinovič ir Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo F. H. (F. H.) skundą atsakovui Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas F. H. (toliau – pareiškėjas ar užsienietis) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo: panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados Egipte (toliau – Ambasada) 2018 m. gegužė 16 d. sprendimą atsisakyti išduoti jam vizą; įpareigoti Lietuvos Respublikos ambasadą Egipte priimti naują sprendimą – išduoti jam vizą.

Skunde nurodo, kad 2018 m. gegužės 11 d. pateikė Ambasadai prašymą trumpalaikei Šengeno vizai (C) gauti ir visus dokumentus, reikalaujamus pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 patvirtinto Vizos išdavimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 76 punktą. Pareiškėjas 2018 m. gegužės 21 d. elektroniniu paštu gavo Ambasados sprendimą atsisakyti išduoti vizą.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Ambasados sprendimu, nurodo, kad nepagrįstai suabejota jo pateiktais dokumentais dėl vykimo tikslo bei buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygų. Teigia, kad prašyme išduoti nacionalinę vizą yra nurodytas jo vykimo į Lietuvos Respubliką tikslas – aplankyti šeimos narius. Su prašymu buvo pateikti dokumentai: santuokos liudijimas, dukters gimimo liudijimas, sutuoktinei priklausančio nekilnojamojo turto registro išrašas, pažyma apie banko sąskaitoje turimas pinigines lėšas, sveikatos draudimas, skrydžio bilietai į abi puses ir kt., kas patvirtina, kad jis turi Lietuvoje gyvenančius sutuoktinę ir mažametę dukrą, turi pinigines lėšas pragyvenimui Lietuvoje ir grįžimui į Libaną, bei visas gyvenimo Lietuvoje sąlygas (sutuoktinės turimame name).

Pareiškėjo tvirtinimu, taip pat nepagrįstai Ambasados sprendime teigiama, kad nėra galimybės numatyti, jog jis ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Paaiškina, kad jis pateikė konsuliniam pareigūnui bilietus skrydžiui lėktuvu į Lietuvą ir atgal į Libaną. Tvirtina, kad jis jau beveik 10 metų yra įregistravęs santuoką su Lietuvos Respublikos piliete, turi mažametę dukrą ir neketina pažeisti vizų režimo. Ambasada, atsisakydama išduoti vizą, visiškai ignoravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnyje nurodomas vertybes, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.

Pabrėžia, kad Prašymų dėl vizų išdavimo nagrinėjimo tikslas – nustatyti tuos pareiškėjus, kurie remdamiesi su turizmu, verslo reikalais, mokslu, darbu ar šeimos lankymu susijusiomis priežastimis, siekia imigruoti į valstybes nares ir jose įsikurti. Tuo pačiu tikslu svarbiausias dėmesys kreipiamas į asmeninį pokalbį su pareiškėju, siekiant nustatyti jo kelionės paskirtį, taip pat galima reikalauti papildomų dokumentų. Teigia, kad jam nežinomi kriterijai, remiantis kuriais konsulinis pareigūnas vertino jo nelegalios migracijos grėsmę. Nurodo, kad konsulinės įstaigos pareigūnas, susisiekęs su juo telefonu, paklausė, ar jis neturi ryšių su Pakistano struktūromis, į ką buvo atsakyta neigiamai, ir pasiteiravo dėl santuokos tikrumo. Daugiau jokių pokalbių su pareiškėju neatliko ir papildomų dokumentų nereikalavo.

Pareiškėjas remiasi Bendrijos vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punkto nuostatomis, ir akcentuoja, kad šioje normoje numatytas pagrindas atsisakyti išduoti vizą apima pagrįstas abejones. Tokio sprendimo pagrindas turi būti aiškus, pagrįstas tiek nustatytais faktais, tiek teisės aktų nuostatomis. Mano, kad šiuo atveju Ambasada savo sprendimo nepagrindė, todėl jis turi būti panaikintas (b. l. 1-4).

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija (toliau – atsakovas ar Ministerija) atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jo netenkinti (b. l. 22-29).

Nurodo, kad pareiškėjas 2018 m. gegužės 9 d. pateikė Ambasadai prašymą Šengeno vizai gauti, nurodęs pagrindinį kelionės tikslą – šeimos ar draugų lankymas (21 p.), per pastaruosius 3 metus nebuvo išduotos Šengeno vizos (26 p.), anksčiau prašant išduoti Šengeno vizą buvo paimti pirštų antspaudai 2017 m. kovo 20 d. (27 p.), kviečiantis asmuo K. V. H., sutuoktinė (31, 35 p.). Pareiškėjas nieko nenurodė dėl kelionės ir pragyvenimo lėšų buvimo Lietuvoje metu (33 p.). Konsulas, spręsdamas pareiškėjo prašymą, 2018 m. gegužės 10 d. nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. kovo mėnesį kreipėsi į Ambasadą dėl nacionalinės vizos gavimo ir 2017 m. kovo 30 d. buvo priimtas sprendimas atsisakyti ją išduoti, nes užsienietis negalėjo pagrįsti numatomo buvimo tikslo bei sąlygų ir yra laikomas keliančiu grėsmę valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui. Konsulas pokalbio metu nustatė, kad pareiškėjas iki 2010 metų turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, tačiau didžiąją laiko dalį praleido Vokietijoje. Deklaravo, kad Lietuvoje kurs verslą – teiks kirpimo – barzdaskučio paslaugas arba pardavinės automobilius, tačiau šių aplinkybių labiau pagrįsti nesugebėjo. Nurodo, kad Vokietija yra uždraudusi pareiškėjui atvykti į šalį ir išdavusi du arešto orderius, nes pareiškėjas laikomas keliančiu grėsmę valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai ar tarptautiniams santykiams. Pareiškėjas nustatyta teismine tvarka 2017 m. kovo 30 d. sprendimo neginčijo.

Pažymi, kad konsulo pokalbio su pareiškėju metu pastarasis nuslėpė aplinkybę, jog jis kreipėsi į Austrijos ambasadą, tačiau ši Ambasada atsisakė išduoti vizą. Konsulas, 2018 m. gegužės 10 d. vykdydamas Vizų išdavimo tvarkos aprašo 123 ir 124 punktus, kreipėsi konsultacijos dėl duomenų apie pareiškėją į Vokietijos, Vengrijos, Italijos, Lenkijos, Maltos, Prancūzijos ambasadas bei VSAT ir VSD. Migracijos departamentas 2018 m. gegužės 15 d. konsului pateikė konsultacijų metu iš Vokietijos gautą neigiamą atsakymą dėl vizos išdavimo pareiškėjui. Konsulas iš pareiškėjo pateiktų dokumentų ir gautos informacijos analizės padarė išvadą, jog pareiškėjas, norėdamas gauti vizą, (i) nepagrindžia numatomo buvimo tikslo ir sąlygų, (ii) pateikta nepatikima informacija apie numatomo vykimo tikslo ir sąlygų pagrindimą, (iii) nebuvo galima nustatyti, ar užsienietis ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki vizos galiojimo laikotarpio pabaigos, todėl 2018 m. gegužės 15 d. priėmė sprendimą atsisakyti išduoti Šengeno vizą pareiškėjui.

Remdamasi Europos Teisingumo Teismo bei nacionalinių teismų praktika bylose dėl nacionalinių vizų (ne)išdavimo, Ministerija nurodo, kad kompetentingos institucijos (šiuo atveju Ambasada) turi diskreciją vertinti, ar kyla abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikusio asmens ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos, kad galėtų nustatyti, ar yra Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punkte numatytas pagrindas atsisakyti išduoti vizą. Teisės aktuose nereikalaujama, kad kompetentingos institucijos, siekdamos nustatyti, ar privalo išduoti vizą, įsitikintų, jo prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Priešingai, jos turi nustatyti, ar kyla pagrįstų abejonių dėl tokio ketinimo. Mano, kad nagrinėjamu atveju Ministerijos konsulinis pareigūnas teisingai įvertino surinktus duomenis bei susiklosčiusią teisinę situaciją, nes pareigūnui svarstant pareiškėjo prašymą dėl vizos išdavimo kilo pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo vykimo į Lietuvą tikslo ir buvimo sąlygų bei dėl prašymą išduoti vizą pateikusio asmens ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos, todėl Ministerijos konsulinis pareigūnas turėjo teisę atsisakyti pareiškėjui išduoti vizą. Teigia, kad pareiškėjas nepaisė teisės normų reikalavimo, kad pats prašantis vizą išduoti asmuo privalo pateikti reikiamus, patikimus ir objektyvius įrodymus apie buvimo Lietuvoje, kaip ES šalyje, tikslą, pagrindžiančius buvimo Lietuvoje, kaip ES šalyje, sąlygas, dėl ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos.

Išreiškė poziciją, kad negali būti bylos nagrinėjimo dalyku pareiškėjo skundo prašymas įpareigoti Lietuvos Respublikos ambasadą Egipte priimti naują sprendimą – išduoti pareiškėjui vizą. Remiasi Lietuvos Respublikos konsulinio statuto nuostatomis ir nurodo, kad konsulinis pareigūnas atsako už sprendimus, kuriuos jis pagal savo įgaliojimus atlikdamas konsulines funkcijas priima savarankiškai (10 str. 2 d.). Konsulinis pareigūnas yra atsakingas už vizų ar joms prilyginamų dokumentų išdavimo teisėtumą, o jo sprendimas atsisakyti išduoti vizą ar jai prilyginamą dokumentą negali būti skundžiamas administracine tvarka (23 str. 2 d.). Taip pat remiasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi, kuri nustato, kad administracinis teismas, spręsdamas viešojo administravimo srities ginčus, tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas ar veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017-04-10 nutartyje adm. byloje Nr. A-140-602/2017 ir 2017-04-28 nutartyje adm. byloje Nr. eA-222-602/2017 pažymėjo, kad administracinį sprendimą priima viešojo administravimo institucija, o ne teismas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos ambasados Egipte 2018 m. gegužės 16 d. sprendimo Nr.33, kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą, teisėtumo ir pagrįstumo (b. l. 5-6, 34).

Nustatyta, kad pareiškėjas prašymą išduoti nacionalinę vizą Ambasadai pateikė 2018 m. gegužės 11 d. (b. l. 30-33). Prašyme kaip kelionės tikslą pareiškėjas nurodė šeimos ar draugų lankymą (prašymo formos 21 p.). Numatoma atvykimo į Šengeno erdvę data (prašymo formos 29 p.) – 2018 m. birželio 19 d., numatoma išvykimo iš Šengeno erdvės data (prašymo formos 30 p.) – 2018 m. rugsėjo 19 d. Kviečiantis asmuo valstybėje narėje – K. V. H., sutuoktinė (prašymo formos 31, 35 p.).

Ambasados konsulinis pareigūnas 2018 m. gegužės 16 d. sprendimu atsisakė išduoti vizą tuo pagrindu, jog: užsienietis nepagrindė numatomo buvimo tikslo bei sąlygų; buvo pateikta nepatikima informacija apie numatomo buvimo tikslo ir sąlygų pagrindimą; nebuvo galima nustatyti, ar užsienietis ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki vizos galiojimo laikotarpio pabaigos.

Europos Parlamento ir Tarybos 2006-03-15 reglamento (EB) Nr.562/2006, nustatančio taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Bendrijų kodeksą (Šengeno sienų kodeksas) 5 straipsnio 1 dalies c papunktis nustato, kad trečiųjų šalių piliečiams nustatomos tokios atvykimo sąlygos - jie turi pagrįsti numatomo buvimo tikslą bei sąlygas ir turi pakankamai pragyvenimo lėšų numatomo buvimo laikotarpiui ir grįžimui į kilmės šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jie tikrai būtų įleisti, arba gali teisėtai gauti tokių lėšų.

Vizų išdavimo sąlygas, atsisakymo išduoti vizą ir vizos panaikinimo pagrindus bei kitus su vizomis susijusius klausimus nustato Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (Vizų kodeksas), nuostatos. Vizų kodekso 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nagrinėjant prašymą išduoti vienodą vizą, nustatoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka Šengeno sienų kodekso 5 straipsnio 1 dalies a, c, d ir e punktuose nustatytas atvykimo sąlygas, ir ypatingas dėmesys skiriamas įvertinimui, ar jis nekelia nelegalios imigracijos rizikos ar rizikos valstybių narių saugumui, ir ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tikrindamas, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka atvykimo sąlygas, konsulatas patikrina: ar pateiktas kelionės dokumentas nėra netikras, suklastotas arba padirbtas; prašymą išduoti vizą pateikusio asmens pateiktą numatomo buvimo tikslą ir sąlygas ir ar jis turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį, arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba gali teisėtai gauti tokių lėšų; ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo yra asmuo, dėl kurio Šengeno informacinėje sistemoje (SIS) buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti; ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo nėra laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams, visų pirma kai valstybių narių nacionaliniuose registruose nebuvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti dėl tų pačių priežasčių; kai taikoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo turi tinkamą galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu. To paties straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad prašymo nagrinėjimas visų pirma grindžiamas pateiktų dokumentų autentiškumu bei patikimumu ir prašymą išduoti vizą pateikusio asmens padarytų pareiškimų tikrumu bei patikimumu, o 8 dalyje – kad nagrinėdami prašymus konsulatai gali pagrįstais atvejais pakviesti prašymą išduoti vizą pateikusį asmenį pokalbiui ir paprašyti pateikti papildomus dokumentus.

Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, nepažeidžiant 25 straipsnio 1 dalies, vizą išduoti atsisakoma: a) jei prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo: i) pateikia netikrą, suklastotą arba padirbtą kelionės dokumentą; ii) nepagrindžia numatomo buvimo tikslo ir sąlygų; iii) nepateikia įrodymų, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo laikotarpio trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba kad gali teisėtai gauti tokių lėšų; iv) valstybių narių teritorijoje jau išbuvo 90 dienų per pastarąjį 180 dienų laikotarpį turėdamas vienodą vizą arba riboto teritorinio galiojimo vizą; v) yra asmuo, dėl kurio SIS buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti; vi) laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams, visų pirma, kai valstybių narių nacionaliniuose registruose buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti dėl tų pačių priežasčių; arba vii) nepateikia įrodymo, kad turi tinkamą galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu, kai to reikalaujama; arba b) jei kyla pagrįstų abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo, prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens pareiškimų arba jo ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki baigiantis prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpiui patikimumo.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) yra išaiškinęs, kad Vizų kodekso 23 straipsnio 4 dalis, 32 straipsnio 1 dalis ir 35 straipsnio 6 dalis aiškintinos taip, kad valstybės narės kompetentingos institucijos, išnagrinėjusios prašymą išduoti vienodą vizą, gali atsisakyti išduoti tokią vizą prašymą pateikusiam asmeniui tik tuo atveju, kai yra vienas iš šiose nuostatose išvardytų pagrindų atsisakyti išduoti vizą (žr. ESTT 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą R. K. prieš Vokietijos Federacinę Respubliką (C-84/12).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2017 m. rugsėjo 5 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-4285-624/2017, pažymėjo, kad Vizų kodekso 4 straipsnio 1–4 dalyse išvardintos kompetentingos institucijos turi didelę diskreciją, susijusią su šio kodekso 32 straipsnio 1 dalies, ir 35 straipsnio 6 dalies taikymu ir su svarbių faktinių aplinkybių vertinimu siekiant nustatyti, ar galima neišduoti prašomos vizos remiantis šiose nuostatose išvardintais pagrindais; šiose nuostatose kompetentingos institucijos įpareigojamos įvertinti prašymą išduoti vizą pateikusio asmens keliamą „nelegalios imigracijos riziką“, skirti „ypatingą dėmesį“ tam tikriems jo padėties aspektams ir nustatyti, ar kyla „pagrįstų abejonių“ dėl tam tikrų aplinkybių. Iš to matyti, kad kompetentingos institucijos, be kita ko, turi diskreciją vertinti, ar kyla abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikusio asmens numatomo buvimo kitoje šalyje tikslo ir sąlygų tinkamo pagrindimo, pateiktos informacijos patikimumo, kad galėtų nustatyti, ar yra Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punkte numatytas pagrindas atsisakyti išduoti vizą. LVAT praktikoje taip pat nurodoma, kad pareiškėjui tenka pareiga pateikti informaciją, kurios patikimumas būtų patvirtinamas svarbiais ir patikimais dokumentais, galinčiais išsklaidyti tokias abejones (LVAT 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-619/2014). Šiuo atveju nėra numatyta baigtinio sąrašo dokumentų, kurie turėtų būti pateikti siekiant pagrįsti prašymą išduoti vizą, sprendimas atsisakyti išduoti vizą priimamas kompleksiškai įvertinus atitinkamą konkrečią situaciją (žr., pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-619/2014, 2016 m. gegužės 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3274-662/2016 ir kt.).

Taigi, Ambasada, nagrinėdama pareiškėjo prašymą išduoti vizą, tam, kad galėtų nuspręsti, ar yra Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punkte numatytas pagrindas atsisakyti išduoti vizą, t. y. ar kyla pagrįstų abejonių dėl jo numatomo buvimo kitoje šalyje tikslo ir sąlygų tinkamo pagrindimo, pateiktos informacijos patikimumo, privalėjo įvertinti pareiškėjo pateiktus duomenis.

Pareiškėjo teigimu, Ambasadai jis pateikė visus dokumentus, kurie yra tinkami, pagrindžia jo numatomo buvimo tikslą ir sąlygas, t. y. santuokos liudijimą, dukters gimimo liudijimą, sutuoktinei priklausančio nekilnojamojo turto registro išrašą, pažymą apie banko sąskaitoje turimas pinigines lėšas, sveikatos draudimą, skrydžio bilietus į abi puses ir kt.

Byloje ginčo dėl to, kad pareiškėjas yra sudaręs santuoką su Lietuvos Respublikos piliete K. V. H. ir turi nepilnametę dukrą, nėra (b. l. 8,9). Kaip minėta, nustatytos formos prašyme pareiškėjas deklaravo savo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą – šeimos ar draugų lankymas. Pareiškėjas nurodė, jog keliauja su sutuoktine Lietuvos Respublikos piliete į Lietuvą lankyti šeimos. Teigia, kad yra turėjęs Šengeno vizą, tačiau pateiktame pase jos nebuvo. Nustatytos formos prašyme pareiškėjas deklaravo, kad per pastaruosius trejus metus Šengeno vizos jam nebuvo išduotos (26 p.).

Nustatyta, kad pareiškėjas su prašymu išduoti nacionalinę vizą į Lietuvos Respublikos ambasadą Egipte kreipėsi ne pirmą kartą. Ambasados 2017 m. kovo 30 d sprendimu pareiškėjui atsisakyta išduoti nacionalinę vizą tuo pagrindu, kad: užsienietis negali pagrįsti numatomo buvimo tikslo bei sąlygų; užsienietis yra laikomas keliančiu grėsmę valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai ar tarptautiniams santykiams (į valstybių narių duomenų bazes nėra įvestas perspėjimas dėl draudimo jam atvykti ir apsigyventi dėl šių priežasčių) (b. l. 35-36, 37-38). Šis sprendimas priimtas įvertinus nustatytas aplinkybes, kad iki 2010 metų pareiškėjas turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, tačiau didžiąją laiko dalį praleido Vokietijoje. Pareiškėjas yra teistas Vokietijoje, atliko laisvės atėmimo bausmę kalėjime, o vėliau grįžo į L. Pareiškėjui draudžiama atvykti į Vokietiją iki 2022 metų. Pareiškėjas negalėjo pagrįsti savo teiginių, kad kurs verslą Lietuvoje, nenurodė, kiek planuoja investuoti Lietuvoje, kokie rinkos poreikiai. Jis taip pat negalėjo tiksliai įvardinti, koks jo vykimo į Lietuvą tikslas: verslas ar šeimos susijungimas.

Konsulinis pareigūnas taip pat nustatė, kad pareiškėjas nuslėpė informaciją, jog Austrijos ambasada 2017 m. vasarą atsisakė išduoti jam vizą, kadangi: buvo pateikta nepatikima informacija apie numatomo buvimo tikslo ir sąlygų pagrindimą; nebuvo galima nustatyti, ar užsienietis ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki vizos galiojimo pabaigos; pareiškėjas laikomas keliančiu grėsmę viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte arba tarptautiniams valstybių narių santykiam; pareiškėjas nepagrindžia numatomo buvimo tikslo ir sąlygų (b. l. 42).

Bylos duomenys taip pat rodo, kad 2018 m. gegužės 10 d. konsulinis pareigūnas, vykdydamas Aprašo 123 ir 124 punktus, kreipėsi konsultacijos dėl duomenų apie pareiškėją į Vokietijos, Vengrijos, Italijos, Lenkijos, Maltos, Prancūzijos ambasadas bei VSAT ir VSD. Migracijos departamentas 2018 m. gegužės 15 d. konsului pateikė konsultacijų metu iš Vokietijos gautą neigiamą atsakymą dėl vizos išdavimo pareiškėjui (b. l. 43-44).

Aukščiau nurodytos aplinkybės patvirtina, kad šiuo atveju pareiškėjas nesilaikė teisės normų reikalavimų, nustatančių, kad pats prašantis vizą išduoti asmuo privalo pateikti reikiamus, patikimus ir objektyvius įrodymus apie buvimo Lietuvoje, kaip Europos Sąjungos (toliau – ES) šalyje, tikslą, pagrindžiančius buvimo Lietuvoje, kaip ES šalyje, sąlygas, dėl ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Pareiškėjo pateikta informacija ir dokumentai buvo prieštaringi. Pareiškėjo nurodytas argumentas, kad jis pateikė visus Apraše nurodytus dokumentus nacionalinei vizai gauti, nesudaro besąlygiško pagrindo išduoti jam nacionalinę vizą. Vien tai, kad užsienietis formaliai įvykdė reikalavimą pateikti dokumentus, pagrindžiančius numatomo buvimo valstybėje narėje tikslą ir sąlygas nereiškia, kad jam nacionalinė viza privalo būti išduota. Kaip minėta, konsulinis pareigūnas, prieš priimdamas sprendimą dėl nacionalinės vizos išdavimo privalo įvertinti pateiktų dokumentų patikimumą ir autentiškumą.

Įvertinus aptartą teisinį rentavimą, LVAT praktiką, byloje esančius duomenis, darytina išvada, kad konsulinis pareigūnas šiuo atveju teisingai įvertino surinktus duomenis bei susiklosčiusią situaciją, konsuliniam pareigūnui svarstant pareiškėjo prašymą dėl nacionalinės vizos išdavimo pagrįstai kilo abejonės dėl pareiškėjo vykimo į Lietuvą tikslo ir buvimo sąlygų, be to, buvo pateikta nepatikima informacija apie numatomo buvimo ir sąlygų pagrindimą. Nors šiuo atveju pareiškėjas konsulinei įstaigai pateikė skrydžių pirmyn ir atgal į kilmės valstybę bilietus, įvertinus aukščiau nustatytų aplinkybių kontekstą, darytina išvada, kad konsuliniam pareigūnui taip pat pagrįstai kilo abejonės dėl pareiškėjo ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad konsulinis pareigūnas turėjo teisę atsisakyti pareiškėjui išduoti vizą.

Nagrinėjamu atveju skundžiamą sprendimą priėmė kompetentingas subjektas, jį priimant nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

LVAT praktikoje nurodoma, kad pats sprendimas neišduoti vizos turi būti objektyviai pagrįstas, tačiau, atsižvelgiant į Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalį, asmuo apie tai yra informuojamas naudojant Vizų kodekso VI priede nustatytą standartinę formą, kurioje pažymimi atsisakymo pagrindai, atitinkantys išvardintus Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje (LVAT 2014 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-73/2014). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apie atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindus informuotas teisės aktuose numatytu būdu.

Teismas, atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes daro išvadą, kad Lietuvos Respublikos ambasados Egipte 2018 m. gegužės 16 d. sprendimas, kuriuo atsisakyta išduoti nacionalinę vizą F. H., yra teisėtas ir pagrįstas.

Teismui konstatavus, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo įpareigoti Ambasadą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl nacionalinės D vizos išdavimo ir priimti sprendimą vizą išduoti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo , 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo “Dėl užsieniečių teisinės padėties” 140 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo F. H. (F. H.) atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Violeta BalčytienėJūratė Gaidytė-LavrinovičIna Kirkutienė