Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2007-05-05 · Administracinė byla Nr. P-403-198-07

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2007-05-05
Bylos Nr.
P-403-198-07
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Sigita Rudėnaitė (pirm.), Stasys Gudynas, Algirdas Taminskas (pran.)
Trečiasis asmuo
J. B.
Pareiškėjas
Generalinės
Atsakovas
Lietuvos gyventojų
Kategorijos
  • 66.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P6-198/2007Procesinio sprendimo kategorija 66.1(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2007 m. gegužės 5 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gudyno, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Algirdo Taminsko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo suinteresuoto asmens J. B. prašymą atnaujinti prašymo atnaujinti procesą padavimo terminą ir prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-981-3/2005 (apeliacinės instancijos teismo bylos Nr. A11-978/2006) pagal pareiškėjo Generalinės prokuratūros pareiškimą atsakovui Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, trečiajam suinteresuotam asmeniui J. B. dėl įsakymo dalies panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas Generalinė prokuratūra, gindamas viešąjį interesą, su pareiškimu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) 2000 m. kovo 10 d. įsakymo Nr. 19 „Dėl kario savanorio ir laisvės kovų dalyvio teisinio statuso pripažinimo“ 1 punkto 2 papunktį, kuriuo trečiajam suinteresuotam asmeniui J. B. buvo pripažintas kario savanorio teisinis statusas.

Pareiškėjas nurodė, kad trečiojo suinteresuoto asmens baudžiamojoje byloje esantys archyviniai dokumentai – nutarimas suimti, nuosprendis – patvirtina, jog jis tarybinių saugumo organų dėl antitarybinės veiklos buvo sulaikytas 1948 m. lapkričio 11 d. ir suimtas 1948 m. lapkričio 15 d., o vėliau nuteistas už pasipriešinimą okupaciniams režimams. Tai įrodo, kad trečiasis suinteresuotas asmuo buvo ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvis. Pareiškėjas teigė, jog trečiasis suinteresuotas asmuo sulaužė partizano priesaiką, todėl skundžiama atsakovo įsakymo dalis turi būti panaikinta. Pareiškėjas skundą grindė J. B. , N. A. , A. M. archyvinių baudžiamųjų bylų duomenimis, kurie, jo teigimu, patvirtina, kad trečiasis suinteresuotas asmuo 1948 m. ir 1949 m. apklausų metu davė parodymus apie partizanų ryšininkus V. Ž. , J. P. , partizanų rėmėją D., partizanų ryšininkę L. V. , partizanų būrio narius N. A. , A. M. . Pareiškėjas tvirtino, kad trečiasis suinteresuotas asmuo kaip rezistencijos dalyvis nesilaikė pareigos saugoti patikėtas paslaptis bei teikė Lietuvos priešams – tarybiniams saugumo organams – žinias, todėl išdavė kovos draugus, rėmėjus, ryšininkus, o tai laikytina partizano priesaikos sulaužymu. Pareiškėjas teigė, jog atsakovas, suteikdamas trečiajam suinteresuotam asmeniui kario savanorio statusą, padarė klaidą, kuri turi būti ištaisyta.

Atsiliepimas

Atsakovas LGGRTC atsiliepime į pareiškėjo Generalinės prokuratūros pareiškimą prašė pareiškimą patenkinti.

Atsakovas nurodė, kad trečiajam suinteresuotam asmeniui kario savanorio teisinis statusas suteiktas neteisėtai, nes jis, išduodamas ryšininkus V. Ž. , J. P. , partizanų rėmėją D., ryšininkę L. V. , N. A. , A. M. , sulaužė partizano priesaiką. Atsakovas pažymėjo, jog pagal Pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymo (Įstatymas) 1 straipsnio 1 dalies 4 punktą asmuo, pretenduojantis į kario savanorio statusą, turėjo būti ne tik partizanu, bet ir negalėjo būti sulaužęs partizano priesaikos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo J. B. atsiliepime į pareiškėjo Generalinės prokuratūros pareiškimą prašė pareiškimo nepatenkinti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. vasario 4 d. nutartimi paliko galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. spalio 28 d. sprendimą, kuriuo buvo panaikintas LGGRTC generalinės direktorės 2004 m. balandžio 22 d. įsakymas Nr. IV-69 „Dėl kario savanorio teisinio statuso J. B. nepripažinimo“ ir paliktas galioti LGGRTC generalinės direktorės 2000 m. kovo 10 d. įsakymo Nr. 19 1 punkto 2 papunktis. Teigė, kad nei Administracinių bylų teisenos įstatymas (ABTĮ), nei Prokuratūros įstatymas nesuteikia prokurorui įgaliojimų reikalauti pakartotinai nagrinėti bylą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. lapkričio 24 d. sprendimu pareiškėjo Generalinės prokuratūros pareiškimą patenkino. Teismas panaikino atsakovo LGGRTC 2000 m. kovo 10 d. įsakymo Nr. 19 1 punkto 2 papunktį, kuriuo trečiajam suinteresuotam asmeniui J. B. buvo pripažintas kario savanorio teisinis statusas.

Teismas pažymėjo, kad pagal Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 4 punktą asmuo, kuris siekia kario savanorio teisinio statuso, turi ne tik būti buvęs partizanu, priklausiusiu ginkluoto pasipriešinimo struktūroms, turėjusiu atpažinimo ženklus ir ginklus, gyvenusiu nelegaliai, bet ir turi būti nesulaužęs partizano priesaikos. Teismas, įvertinęs J. B. ir A. M. baudžiamųjų bylų duomenis, kitus įrodymus, padarė išvadą, kad trečiasis suinteresuotas asmuo J. B. nesilaikė pareigos saugoti patikėtas paslaptis bei išdavė tarybiniams saugumo organams partizanų ryšininkus V. Ž. , J. P. , A. M. : nurodė jų pavardes, gyvenamąsias vietas, jų veiklą. Teismas, atsižvelgęs į minėtą įstatymo nuostatą, konstatavo, jog atsakovas trečiajam suinteresuotam asmeniui kario savanorio teisinį statusą suteikė neteisėtai. Todėl pareiškėjo pareiškimas, paduotas vadovaujantis ABTĮ 56 straipsnio 1 dalimi, tenkintinas remiantis Viešojo administravimo įstatymo 32 straipsniu, kuris reglamentuoja klaidų ištaisymo procedūrą, ir atsakovo 2000 m. kovo 10 d. įsakymo Nr. 19 1 punkto 2 papunktis naikintinas kaip neteisėtas (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p.). Teismas pažymėjo, kad trečiojo suinteresuoto asmens J. B. parodymų, duotų N. A. baudžiamojoje byloje ir jo paties baudžiamojoje byloje, dėl partizanų rėmėjos D. ir ryšininkės L. V. nevertina kaip partizano priesaikos sulaužymo, nes vien šių parodymų nepakanka tokiai išvadai padaryti (ABTĮ 57 str.). Nustatė, kad pareiškėjas atsakovo 2005 m. vasario 17 d. prašymą Nr. 35R-27 gavo 2005 m. vasario 17 d., o į teismą kreipėsi 2005 m. kovo 18 d., t. y. nepraleidęs vieno mėnesio termino (ABTĮ 66 str. 2 d.).

III.

Trečiasis suinteresuotas asmuo J. B. apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. lapkričio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo Generalinės prokuratūros pareiškimą.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad teismas neatsižvelgė į įrodymų visumą, objektyviai ir teisingai neįvertino jo elgesio pasipriešinimo okupantams kovoje, jo suėmimo aplinkybių (suimtas po išdavystės). Teigia, jog teismas nepagrįstai konstatavo, kad jis sulaužė partizano priesaiką. Atkreipia dėmesį, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2004 m. spalio 28 d. sprendimu nustatė, jog nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių jo kaltę sulaužius partizano priesaiką, išdavus bendražygius.

Pareiškėjas Generalinė prokuratūra atsiliepime į trečiojo suinteresuoto asmens J. B. apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodo, kad teismas, nustatęs visas bylai svarbias aplinkybes, visapusiškai, objektyviai jas ištyręs, teisingai išaiškino ir pritaikė teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3–495/2003).

Atsiliepimas

Atsakovas LGGRTC atsiliepime į trečiojo suinteresuoto asmens J. B. apeliacinį skundą prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. lapkričio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad trečiasis suinteresuotas asmuo kaip rezistencijos dalyvis nesilaikė pareigos saugoti patikėtas paslaptis bei teikė Lietuvos priešams – tarybiniams saugumo organams – žinias, todėl išdavė kovos draugus, o tai laikytina partizano priesaikos sulaužymu. Pripažįstant trečiajam suinteresuotam asmeniui kario savanorio statusą buvo padaryta klaida, kuri ištaisyta pirmosios instancijos teismo sprendimu. Teismas, priimdamas tokį sprendimą, nenukrypo nuo teismų praktikos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3 – 495/2003).

IV.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gegužės 30 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. lapkričio 24 d. sprendimas paliktas nepakeistu, o trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinis skundas atmestas.

Teismas nurodė, kad pareiškėjo (Generalinės prokuratūros) prašymas panaikinti atsakovo įsakymą dėl kario savanorio statuso pripažinimo trečiajam suinteresuotam asmeniui buvo pareikštas teismui po to, kai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2005 m. vasario 4 d. nutartimi, palikdama galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. spalio 28 d. sprendimą (kuriuo buvo panaikintas paties atsakovo 2004 m. balandžio 22 d. priimtas įsakymas dėl šioje byloje ginčijamo įsakymo panaikinimo), nurodė, kad šio statuso suteikimo pagrįstumas galėjo (turėjo) būti pakartotinai sprendžiamas Viešojo administravimo įstatymo 32 straipsnio 6 dalyje nustatyta tvarka, o ne paties atsakovo, nes atsakovas nėra kompetentingas panaikinti savo priimtus įsakymus dėl tokio statuso pripažinimo. Šioje nutartyje kolegija nurodė, kad minėtas teismo (2004 m. spalio 28 d.) sprendimas paliekamas galioti ne jo nurodytais motyvais (kuriais teismas įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė išvadą apie šių įrodymų nepakankamumą panaikinti trečiajam suinteresuotam asmeniui suteiktą kario savanorio statusą), o kitais, kolegijos nutartyje nurodytais motyvais dėl atsakovo kompetencijos pakartotinai spręsti klausimą apie tokio statuso panaikinimą nebuvimo. Tai reiškia, kad minėtame 2004 m. spalio 28 d. sprendime teismo padarytos išvados byloje esančių įrodymų įvertinimo klausimu teisiniu požiūriu nėra reikšmingos. Todėl atitinkami apelianto argumentai dėl šio teismo sprendimo reikšmės šiai bylai kolegijos pripažinti nepagrįstais.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų įvertinimo teisingumo aspektu, sutiko su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nurodytoje baudžiamojoje byloje esantys trečiojo suinteresuoto asmens apklausos protokolai Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo požiūriu traktuotini kaip partizano priesaikos sulaužymas. Tai yra pakankamas pagrindas pripažinti šioje byloje ginčijamą sprendimą nepagrįstu ir jį panaikinti. Todėl teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

V.

2006 m. spalio 30 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo gautas J. B. prašymas atnaujinti terminą paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. I-981-3/2005 bei prašymas dėl proceso atnaujinimo paminėtoje byloje. Prašymą atnaujinti terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti jis grindžia tuo, kad yra ligotas ir senas, kad jo sveikata yra prasta, o po 2006 m. gegužės 30 d. sprendimo labai susinervino, gulėjo ligoninėje dėl širdies ritmo sutrikimo, ko pasėkoje apie du mėnesius niekur neišėjo iš namų, nes buvo silpna, svaigo galva. J. B. teigia, kad jo žmona taip pat yra invalidė, jos sveikata irgi yra silpna. Todėl teismo prašo pripažinti, kad terminą praleido dėl svarbių priežasčių ir jį atnaujinti.

Prašyme dėl proceso atnaujinimo J. B. iš esmės akcentuoja, jo nuomone, netinkamą byloje surinktų įrodymų vertinimą. Pažymi, kad dabar yra du įsiteisėję teismo sprendimai, kuriais skirtingai vertinamos faktinės aplinkybės, todėl mano, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. lapkričio 24 d. sprendimas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gegužės 30 d. nutartis yra be motyvų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VI.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 158 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. ABTĮ 156 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas; asmenims, praleidusiems prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, praleistas terminas gali būti atnaujintas, jeigu prašymas dėl termino atnaujinimo paduotas ne vėliau kaip po vienerių metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

J. B. nagrinėjamu atveju prašo atnaujinti terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti. Taigi nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija visų pirma turi išspręsti, ar yra pagrindas atnaujinti prašymo padavimo terminą.

Kaip matyti iš J. B. prašymo dėl proceso atnaujinimo turinio, jis prašymą atnaujinti procesą turėjo paduoti per tris mėnesius nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gegužės 30 d. nutarties paskelbimo dienos, t. y. iki 2006 m. rugpjūčio 30 d. Tačiau J. B. prašymas buvo gautas 2006 m. spalio 30 d., o išsiųstas ne anksčiau kaip 2006 m. spalio 27 d., t. y. įstatymo nustatytą terminą praleidus beveik du mėnesius.

Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, esktraordinarios. Spręsdamas, ar termino paduoti atitinkamą procesinį dokumentą praleidimo priežastys yra svarbios, teismas vertina, ar minėtos aplinkybės galėjo užkirsti kelią asmeniui laiku ir tinkamai realizuoti šią teisę, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Taip pat teismas turi įvertinti ir kitas reikšmingas aplinkybes. Teismų praktikoje pripažįstama, kad priežastimis, kurių pagrindu gali būti atnaujintas praleistas terminas, laikytinos tik tos aplinkybės, kurios objektyviai trukdė asmeniui įstatymo nustatytu laikotarpiu kreiptis į teismą, tai yra nepriklausė nuo jo valios.

Atsižvelgdama į paminėtas nuostatas, teisėjų kolegija pažymi, kad liga svarbia skundo pateikimo termino praleidimo priežastimi pripažintina priklausomai nuo to, kiek ji galėjo įtakoti sergančiojo asmens valią ar fizines galimybes paštu ar per atstovą savalaikiai paduoti skundą. Tik tuo atveju, jeigu liga buvo tokio pobūdžio, kad dėl jos asmuo apskritai negalėjo išreikšti savo valios arba ribojo jo fizines galias tokiu laipsniu, kad jis pats negalėjo skundo surašyti ir pasiųsti paštu ar pasirūpinti tinkamu savo teisių atstovavimu, gali būti pripažinta svarbia termino praleidimo priežastimi.

J. B. , prašydamas atnaujinti terminą prašymui paduoti, pateikė išrašą iš medicininių dokumentų, patvirtinantį, kad jis buvo hospitalizuotas nuo 2006 m. rugpjūčio 5 d. iki 2006 m. rugpjūčio 8 d. Jokių kitų įrodymų apie jo sveikatos būklę J. B. nepateikė. Įvertinusi byloje pateiktus įrodymus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog J. B. sveikatos būklė visą arba bent jau didžiąją dalį laikotarpio nuo 2006 m. gegužės 30 d. iki 2005 m. rugpjūčio 30 d. (termino pateikti prašymą pabaigos) buvo tokia sunki, kad jis negalėjo nei pats kreiptis į teismą, nei pavesti, kad tai padarytų kitas asmuo. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad terminas paduoti prašymą praleistas beveik du mėnesius, t. y. ženkliai, trijų mėnesių terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti yra pakankamai ilgas, kad per jį būtų galima realizuoti savo teises pačiam ar pavesti tai padaryti kitam asmeniui. Juolab, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme J. B. turėjo atstovą – advokatę A. V. . Dėl aukščiau išdėstytų argumentų teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo atnaujinti terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti, todėl jis laikytinas paduotu praleidus įstatymo nustatytą terminą. Vadovaujantis ABTĮ 159 straipsnio 1 dalimi, procesą atnaujinti atsisakytina.

Kadangi pagal ABTĮ 155 straipsnio 2 dalį prašymas dėl proceso atnaujinimo žyminiu mokesčiu neapmokestinamas, o J. B. 2006 m. spalio 27 d. sumokėjo 100 Lt žyminį mokestį, šis mokestis, vadovaujantis ABTĮ 42 straipsnio 1 dalies 1 punktu, jam grąžintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi aukščiau išdėstytu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 42 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 155 straipsniu, 156 straipsniu, 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Prašymo atnaujinti terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I‑981‑3/2005 (apeliacinės instancijos teismo bylos Nr. A11-978/2006) pagal pareiškėjo Generalinės prokuratūros pareiškimą atsakovui Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui.

Grąžinti J. B. jo sumokėtą 100 Lt (vienas šimtas litų) žyminį mokestį.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gudynas Sigita Rudėnaitė Algirdas Taminskas