Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Pauliukėno, teisėjų Stasio Valužio ir Juozapo Surblio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. V. ir nukentėjusiosios M. Š. apeliacinius skundus dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2006-05-22 nuosprendžio, kuriuo:

D. V. nuteistas pagal BK 178 str. 1 d. laisvės atėmimu 3 mėnesiams, pagal BK 138 str. 1 d. laisvės atėmimu 6 mėnesiams, pagal BK 180 str. 1 d. laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams, BK 63 str. 1 ir 4 d. tvarka šias bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, galutinė subendrinta bausmė nustatyta laisvės atėmimas 3 metams. Vadovaujantis BK 75 str., bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant nuteistąjį per mėnesį atlyginti nukentėjusiajai nusikaltimu padarytą žalą ir per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms,

D. V. nuteistas pagal BK 138 str. 1 d. laisvės atėmimu 6 mėnesiams, pagal BK 180 str. 1 d. laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams, BK 63 str. 1, 4 ir 9 d. tvarka šias bausmes ir Tauragės rajono apylinkės teismo 2005-06-27 nuosprendžiu (su Klaipėdos apygardos teismo 2005-09-12 nuosprendžiu padarytais pakeitimais) paskirtą bausmę subendrinus dalinio sudėjimo būdu, galutinė subendrinta bausmė nustatyta laisvės atėmimas 3 metams. Bausmę skirta atlikti pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo 2005-12-01, į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2005-04-11 iki 2005-06-11.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nuosprendžiu D. V. taip pat nuteistas pagal BK 178 str. 1 d., tačiau dėl šio nusikaltimo apeliacinis skundas nepaduotas.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. V. apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas, nukentėjusiosios apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl nukentėjusiosios apeliacinio skundo

Toliau kolegija pereina prie kitų lavono tyrimo metu nustatytų aplinkybių, dėl kurių reikšmės bei įtakos M. Š. mirčiai ekspertų ir specialisto nuomonės išsiskyrė, vertinimo.

Kaip jau minėta, ekspertizės akte yra teigiama, jog esant trauminės kilmės smegenų pažeidimui, nustatomos židinių pavidalo kraujosruvos, dažniausiai apie arterioles smegenų žievės audinyje su besivystančiu aplinkiniu galvos smegenų pabrinkimu. Tiriamu atveju nėra galvos smegenų sumušimą patvirtinančių galvos smegenų kontūzinių židinių žievėje. Todėl histologiškai nustatytos galvos smegenyse gilesniuose žievės sluoksniuose ir požievyje vietomis apie smulkesnes venules perivaskulinės kraujosruvėlės vertintinos ne kaip smegenų sumušimo požymis, o kaip ekstravazatai dėl ryškios veninės stazės. Kaip ekstravazatai ir pomirtinės dangalų imbibicijos požymis vertintinos ir histologiškai nustatytos vietomis perivaskulinės, keliose vietose infiltruojančios kraujosruvos minkštuosuose galvos smegenų dangaluose. Šioms išvadoms (jos visiškai atitinka aukščiau cituotus leidinyje „Teismo medicina“ įvardijamus požymius, stebimus skrodžiant apsinuodijusiojo alkoholiu lavoną), kurias ekspertai pagrindė ir apklausti teisme, paneigti specialistas A. Garmus nepateikė jokių konstruktyvių argumentų. Savo teiginį buvus kraujo pasruvimus po galvos smegenų minkštaisiais dangalais specialistas A. Garmus bandė grįsti tuo, jog pirminį tyrimą atlikęs ekspertas A. Gedminas, matomai, to nepastebėjo ir neįvertino, tačiau teismas neturi jokio pagrindo netikėti pirminio lavono tyrimo metu užfiksuotais duomenimis, jog minkštieji galvos smegenų dangalai skaidrūs, blizgantys, didžiuosiuose galvos smegenų pusrutuliuose, smegenėlėse ir smegenų kamiene kraujo išsiliejimo židinių nėra. Iš esmės objektyviais bylos duomenimis neparemta prielaida yra ir specialisto A. Garmaus samprotavimas, jog skystis akytkaulio celėse ir pleištakaulio antyje galėjo atsirasti, trauminio poveikio pasekoje trūkus vietinei kraujagyslei, pirminio tyrimo metu tai galėjo likti nepastebėta, o pakartotinio tyrimo metu kraujagyslės trūkimo pėdsakai jau galėjo būti išnykę. Kaip jau minėta, teismas neturi pagrindo netikėti pirminio lavono tyrimo metu užfiksuotais duomenimis, jog galvos smegenyse kraujo išsiliejimo židinių nėra. Teismo medicinos teorijoje laikomasi nuostatos, jog lavono vidinio tyrimo metu pleištakaulio antis paprastai neatveriama, tai daroma tik esant reikalui („Teismo medicina“, Vilnius, 2000, psl. 146), ką patvirtino ir teisme apklausti ekspertai. Todėl ta aplinkybė, jog pirminio M. Š. lavono tyrimo metu pleištakaulio antis nebuvo atverta ir nebuvo tirtas jos vidus, negali būti laikoma esminiu lavono tyrimo trūkumu. Gi iš bendrų anatomijos žinių matyti, jog akytkaulio celės nėra absoliučiai uždaros ertmės, jos susisiekia su nosiarykle. Taigi akytkaulio celės buvo prieinamos tyrimui ir atliekant pirminį lavono skrodimą, vienok jokių kraujo išsiliejimo akytkaulio celėse pirminio tyrimo metu nebuvo fiksuota. Pakartotiniam tyrimui lavonas buvo pristatytas jau išskrostas, kaukolės ir burnos ertmės prikimštos medvilninio audinio skiaučių, kurios burnos ertmėje sumirkę krauju. Tuo būdu specialisto nurodyti argumentai negali kategoriškai paneigti ekspertų vertinimo, jog skystis į pleištakaulio antį galėjo prasisunkti po pirminio skrodimo, suardžius galvos vientisumą. Atkreiptinas dėmesys ir į tą aplinkybę, jog pleištakaulio antyje buvo rastas ne kraujas, kuris, specialisto teigimu, galėjo prasisunkti iš traumos pasekoje trūkusios kraujagyslės, tačiau raudonas skystis, kas taipogi atitinka ekspertų vertinimą, jog į minimą uždarą ertmę prasisunkė pirminio skrodimo metu išlaisvinti lavono skysčiai.

Reziumuojant aukščiau pasakytą kolegija konstatuoja, jog konsultacinėse išvadose išdėstyti bei apklausos teisme metu specialisto A. Garmaus išsakyti argumentai neduoda pagrindo abejoti byloje esančios teismo medicinos ekspertizės akto dalyje dėl M. Š. mirties priežasties nustatymo pagrįstumu. Ištyrus byloje sukauptus duomenis bei išnaudojus visas galimybes papildomiems duomenims surinkti, byloje nenustatyta objektyvių ir patikimų duomenų, kurie galėtų paneigti ekspertų išvadą, jog M. Š. mirė nuo apsinuodijimo alkoholiu, ar patvirtinti prielaidą, kad M. Š. galėjo mirti nuo daugybinių trauminių galvos ir smegenų sužalojimų. Todėl nukentėjusiosios apeliacinio skundo argumentai, jog sprendžiant nuteistųjų atsakomybės klausimą liko nenustatyta M. Š. mirties priežastis, ir tuo tikslu byloje reikalinga skirti dar vieną ekspertizę, yra nepagrįsti.

Nukentėjusioji yra teisi apeliaciniame skunde teigdama, jog ekspertai ir specialistas nustatė, kad M. Š. buvo suduota ne mažiau kaip 22 smūgiai, tame tarpe ne mažiau kaip 10 smūgių (specialisto vertinimu – ne mažiau kaip 14 smūgių) į galvos sritį, tuo tarpu nuosprendyje teismas konstatavo, jog buvo suduota tik apie 9 smūgius. Skundžiamame nuosprendyje teismas pakankamai išsamiai argumentavo, jog tokį sprendimą priėmė saistomas kaltinimo ribų.

Byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 str. 1 d.). Įstatymas draudžia teismui pripažinti asmenį kaltu dėl nusikalstamų veikų, dėl kurių jis nėra perduotas teismui. BPK 255 str. 2 d. nustatytos nagrinėjimo teisme ribų pakeitimo taisyklės: kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Kaltinimo pakeitimo teisme procedūra nustatyta BPK 256 str. 1 ir 2 d. - asmuo gali būti nuteistas pagal baudžiamąjį įstatymą, nustatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba pagal faktines aplinkybes, kurios iš esmės skiriasi nuo kaltinime išdėstytųjų, tik esant prokuroro, privataus kaltintojo ar nukentėjusiojo rašytiniam prašymui, apie kurį privalo būti informuotas kaltinamasis ir jo gynėjas. Šios baudžiamojo įstatymo nuostatos skirtos užtikrinti vieną esminių kaltinamojo teisių – teisę į gynybą. Ir jeigu tokiais atvejais kaltinamajam iš anksto nepranešama apie kaltinimo pakeitimo galimybę, kaltinamojo teisė į gynybą yra suvaržoma, nes BPK 44 str., reglamentuojantis asmens teisių į gynybą apsaugą baudžiamojo proceso metu, nustato, kad kaltinamasis turi teisę žinoti kaltinimo pobūdį bei pagrindą, kad būtų pakankamai laiko bei galimybių pasirengti gynybai. Kadangi byloje valstybinį kaltinimą palaikęs prokuroras neįvykdė savo pareigos, o nukentėjusioji nepasinaudojo savo teise inicijuoti nuteistiesiems inkriminuoto kaltinimo keitimą sunkesniu, teismas neturėjo teisės savo iniciatyva sunkinti kaltinimą ir pagrįstai priėmė sprendimą dėl to kaltinimo, kuris buvo inkriminuotas. Teismas šiuo atveju tinkamai įvertino ir tas aplinkybes, jog net ir nustačius didesnį, lyginant su kaltinamajame akte inkriminuotu, nukentėjusiajam suduotų smūgių skaičių, nukentėjusiajam padaryto sveikatos sutrikdymo mastas dėl to nepasikeitė, taipogi nebuvo nustatytas ir priežastinis ryšys tarp M. Š. padarytų sužalojimų bei jo mirties, t. y. papildomų smūgių inkriminavimas duotoje situacijoje įtakos kaltininkų veikos kvalifikavimui neturėtų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 9 p. teismams yra išaiškinta, jog kaltinimo pakeitimas kaltininkų padėtį sunkinančia linkme, vėlgi, laikantis BPK 256 str. 1 ir 2 d. numatytos tvarkos, galimas ir apeliacinio proceso metu. Tenka konstatuoti, kad ir apeliaciniame procese dalyvavęs prokuroras, lygiai kaip ir pirmosios instancijos teisme valstybinį kaltinimą palaikęs jo kolega, nelaikė reikalingu inicijuoti kaltinimo pakeitimą sunkesniu. Iš kitos pusės, rašytinį prašymą pakeisti kaltinimą sunkesniu įstatymo nustatyta tvarka apeliacinės instancijos teismui galėjo pateikti ir nukentėjusioji, proceso metu besinaudojanti teisiškai kvalifikuotų atstovų (advokatų) paslaugomis. BPK 326 str. 1 d. 5 p. numato galimybę panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui dėl netinkamo kaltinamojo akto surašymo tuo atveju, kai šio pažeidimo negalima ištaisyti teisme ir jis trukdo nagrinėti bylą. Aplinkybė, jog kvalifikuota teisine advokato pagalba besinaudojanti nukentėjusioji turėjo visas galimybes pati inicijuoti kaltinimo pakeitimą sunkesniu tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliacinio proceso metu, net ir nustačius esminį aukščiau aptartą prokurorinės veiklos šioje byloje trūkumą, neduoda pagrindo sutikti su apeliantės argumentu, jog byla turi būti grąžinta prokurorui sunkesniam kaltinimui inkriminuoti, tuo labiau, kad kaltininkų veikos kvalifikacija duotu atveju nebūtų keičiama. Beje, toks apeliaciniame skunde nurodytas argumentas iš esmės prieštarauja galutiniam apeliantės prašymui nuosprendžio dalį dėl M. Š. apiplėšimo panaikinti, ir perduoti bylą teismui nagrinėti iš naujo BPK 326 str. 1 d. 4 p. numatytu pagrindu. Remiantis išdėstytu, kolegija nemato pagrindo naikinti ar keisti nuosprendį nukentėjusiosios apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais.

Dėl nuteistojo apeliacinio skundo

Nuteistojo D. V. apeliacinio skundo argumentai, jog teismas, padaręs nepagrįstą išvadą, jog jis savo kaltę pripažino tik iš dalies, nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pilno prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi nusikaltus epizode dėl V. M. nesunkaus sveikatos sutrikdymo, yra iš esmės pagrįsti. BK 59 str. 1 d. 2 p. nustato, kad kaltininko prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis nusikaltus yra jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaltininko prisipažinimas padarius nusikaltimą yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant tyrimo ir teisingumo vykdymo institucijoms teisingus parody­mus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų, o kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes. Nuteistasis D. V. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme pilnai pripažino savo padaryto V. M. nesunkaus sveikatos sutrikdymo aplinkybes ir nuoširdžiai gailėjosi nusikaltęs, nukentėjusysis ir ikiteisminio tyrimo metu (2 t., b. l. 82), ir teisme (3 t., b. l. 40) patvirtino, jog nuteistieji buvo atvažiavę jo lankyti ligoninėje, taip pat atėję į namus, siūlė atsilyginti. Nors pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad nuteistasis epizode dėl V. M. padarytų kūno sužalojimų prisipažino iš dalies, tačiau motyvuojamoje dalyje pripažindamas nuteistojo kaltę dėl šio nusikaltimo pasirėmė jo parodymais, kuriais jis neneigė savo kaltės dėl V. M. sumušimo, ir nustatė tokias nusikaltimo aplinkybes, kurias nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nurodė nuteistasis. Darydamas išvadą, jog byloje nenustatyta D. V. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, teismas netinkamai taikė BK 59 str. 1 d. nuostatas, todėl nuosprendis šioje dalyje keistinas, pripažįstant nuteistojo D. V. pilną prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi dėl V. M. nesunkaus sveikatos sutrikdymo jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

BPK 320 str. 3 d. ir 5 d. nustato, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Švelninant nuosprendį nuteistiesiems, kurių atžvilgiu nuosprendis apskųstas, remiantis pagrindais, kurie taikytini ir kitiems nuteistiesiems, nuosprendis gali būti švelninamas ir pastariesiems. Nors nuteistasis D. V. nuosprendžio neapskundė, aukščiau aptarti nuosprendžio švelninimo nuteistajam D. V. pagrindai taikytini ir nuteistajam D. V. , kadangi byloje nustatyta, jog D. V. ir D. V. nukentėjusįjį V. M. sužalojo bendrais veiksmais. Nuteistasis D. V. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme taip pat pilnai pripažino savo padaryto V. M. nesunkaus sveikatos sutrikdymo aplinkybes ir nuoširdžiai gailėjosi nusikaltęs, kaip jau minėta, apylinkės teismas nustatė būtent tokias nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, kurias nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nurodė nuteistieji. Todėl nuosprendis nuteistojo D. V. atžvilgiu švelninamas analogiškai kaip ir nuteistajam D. V. , pripažįstant D. V. atsakomybę švelninančia aplinkybę jo pilną prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi dėl V. M. nesunkaus sveikatos sutrikdymo.

Tuo tarpu nuteistojo D. V. apeliacinio skundo argumentai, jog teismas neteisingai jo nusikalstamą veiką dėl M. Š. sumušimo ir jo turto pagrobimo kvalifikavo kaip plėšimą, yra nepagrįsti. Pagal BK 180 str. 1 d. baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiajam priešintis pagrobė svetimą turtą. Plėšimo metu fizinis smurtas naudojamas kaip turto užvaldymo priemonė. Plėšimo, kaip nusikalstamos veikos, tikslas – svetimo materialaus turto užvaldymas ir pasisavinimas. Veika kvalifikuojama pagal BK 180 str. tuo atveju, kai nusikalstamas sumanymas pagrobti turtą kyla iki smurto panaudojimo arba jo panaudojimo metu. O tais atvejais, kai sumanymas pagrobti turtą kaltininkui kyla panaudojus smurtą, kaltininko veiksmai kvalifikuojami kaip dvi savarankiškos nusikalstamos veikos – sveikatos sutrikdymas ir vagystė. Nustatydamas nusikalstamo sumanymo turinį, teismas privalo aiškintis jo dinamiką visos nusikalstamos veikos darymo metu. Nustatant nusikalstamo sumanymo turinį, būtina nustatyti ne tik objektyviuosius veikos požymius, bet ir subjektyviuosius veikos požymius, t. y. kokio tikslo siekė bei kokius padarinius numatė kaltininkas. Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes bei teisingai kvalifikavo jo veiką pagal BK 180 str. 1 d. kaip svetimo turto pagrobimą panaudojant fizinį smurtą. Padarydamas išvadą, jog nors pradžioje kaltinamasis D. V. ir pavartojo smurtą, neturėdamas tikslo užvaldyti M. Š. turto, tačiau įvykių eigoje, kada kaltinamieji, betempdami M. Š. , užvaldė telefonus ir toliau jį tempė, nekreipdami dėmesio į nukentėjusiojo reikalavimus nustoti smurtauti bei grąžinti atimtus daiktus, jų smurtas buvo naudojamas tikslu užvaldyti M. Š. turtą, teismas pagrįstai pasirėmė kito nuteistojo D. V. išsamiais ir nuosekliais parodymais. Teisiamajame posėdyje D. V. parodė, kad jie su broliu D. V. ir savo draugėmis R. S. ir I. D. gėrė bare „Turistas“, prie jų prisistatė M. Š. ir jie visi kartu gėrė, po to jie nuėjo gerti į darželį „Žvaigždutė“, degtinę gėrė darželio geležiniame namuke. Begeriant M. Š. pradėjo prie jų kabinėtis ir vadinti nenormaliais. Dėl to ir įvyko konfliktas, kurio metu jo brolis Darius sudavė M. Š. , šis iškrito iš namelio. M. Š. nuvirtus ant žemės, jie pradėjo jį tempti už striukės. Betempiant iš striukės iškrito du mobilaus ryšio telefonai „Samsung“ ir „Nokia“, kuriuos jie paėmė. Betempiant jis išsimovė iš striukės. Tempiamas M. Š. šaukė, kad atiduotų jo daiktus ir baigtų jį mušti, to prašė atsiklaupęs ant kelių, tuo tarpu jie tempė nukentėjusįjį apie 7 metrus ir paskui paliko. Netikėti šiais D. V. parodymais nėra pagrindo. Sugretinus teisme ir ikiteisminio tyrimo metu duotus D. V. parodymus, matyti, jog jis teisme pakeitė ikiteisminiame tyrime duotus parodymus tik toje dalyje, kurioje parodė, jog ir jis sudavė M. Š. , tuo tarpu apie kitas fizinio smurto ir M. Š. turto pagrobimo aplinkybes, išdėstytas aukščiau, D. V. parodymai liko nuoseklūs. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 66-68) D. V. tik išsamiau paaiškino M. Š. sumušimo ir jo turto pagrobimo aplinkybes nurodydamas, jog kai M. Š. nuo smūgio nuvirto iš namelio pro laiptus, jam begulint ant žemės, jis paėmė mobilaus ryšio telefoną, tuo metu M. Š. bandė keltis nuo žemės, bet jis su broliu norėjo iš jo atimti ir striukę ir bandė jį nurengti, tempė striukę už pečių, ir nors M. Š. priešinosi, galų gale jie striukę nuvilko ir ją pasiėmė, betempiant M. Š. , jis šaukė, kad atiduotų jo daiktus ir bandė keltis, tačiau jie su pagrobtais daiktais pasišalino. Aplinkybę, jog M. Š. buvo tempiamas ir po to, kai nuo jo buvo nuvilkta striukė, teisme patvirtino ir D. V. . Atsižvelgdama į aptartas aplinkybes, kolegija visiškai sutinka su apylinkės teismo išvada, jog šioje byloje fizinis smurtas prieš M. Š. kaip asmenį buvo pradėtas naudoti, neturint tikslo užvaldyti jo turto, tačiau šio nusikaltimo eigoje fizinis smurtas buvo tęsiamas turint tikslą galutinai palaužti M. Š. valią ir pagrobti turtą. Taigi nuteistųjų kaltė dėl plėšimo visiškai įrodyta ir abejonių nekelia, apeliacinio skundo argumentai nuteistųjų kaltės ir veikos kvalifikavimo klausimu neduoda pagrindo daryti priešingas išvadas, negu skundžiamame nuosprendyje padarė apylinkės teismas.

Taip pat nepagrįsti nuteistojo D. V. apeliacinio skundo argumentai, jog teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pilno prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi nusikaltus epizode dėl M. Š. apiplėšimo. Nuteistasis D. V. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme savo kaltę dėl M. Š. apilpėšimo pripažino tik iš dalies, neigė dalį teismo pripažintų įrodytomis esminių šio nusikaltimo padarymo aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs D. V. duotų parodymų ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu turinį, pagrįstai nenustatė jo atžvilgiu BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimo dėl M. Š. apiplėšimo.

Nepagrįsti ir nuteistojo D. V. apeliacinio skundo argumentai, jog apylinkės teismas paskyrė jam per griežtą bausmę. Nežiūrint jauno amžiaus, nuteistasis D. V. yra recidyvistas, nedirba ir neturi legalaus pragyvenimo šaltinio, sistemingai daro tyčinius savanaudiškus nusikaltimus, naujus tyčinius smurtinius nusikaltimus padarė neišnykus teistumui už ankstesnius tyčinius nusikaltimus, praėjus vos metams po ankstesnės laisvės atėmimo bausmės atlikimo, prieš tai dar padarė vagystę, už kurią buvo nuteistas 2005-06-27 nuosprendžiu. Akivaizdu, kad tokiu savo elgesiu D. V. demonstruoja aiškų nenorą laikytis įstatymų ir nenusikalsti bei stoti į dorą ir sąžiningą gyvenimo kelią, piktybinį polinkį daryti baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas. Todėl teismas už naujus nusikaltimus pagrįstai skyrė jam griežčiausią sankcijoje numatytą realią laisvės atėmimo bausmę ir BK 56 str. 1 d. nuostatų nepažeidė. Paskirdamas nuteistajam D. V. už V. M. nesunkų sveikatos sutrikdymą artimą sankcijos minimumui bausmę, už M. Š. apiplėšimą artimą sankcijos vidurkiui bausmę, apylinkės teismas pakankamai atsižvelgė į nusikaltimų pavojingumą ir pobūdį, nuteistojo asmenybę, kitas BK 54 str. 2 d. numatytas reikšmingas bylos aplinkybes. Taigi, skirdamas D. V. bausmę, teismas tinkamai vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, tinkamai parinko tiek bausmės rūšį, tiek ir jos trukmę.

Nors apeliacinės instancijos teisme nustatyta abiejų nuteistųjų atsakomybė lengvinanti aplinkybė, jog jie pilnai prisipažino padarę V. M. nesunkų sveikatos sutrikdymą ir dėl to nuoširdžiai gailisi, kolegija, įvertinusi šio nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir pobūdį, nuteistųjų asmenybes, aplinkybę, kad nukentėjusysis buvo sužalotas brutualiai smurtaujant, bei atsižvelgdama į tai, kad nuteistiesiems paskirta artima sankcijos minimumui laisvės atėmimo bausmė (6 mėnesiai), daro išvadą, jog ši aplinkybė neduoda pakankamo pagrindo nuteistiesiems už nesunkų sveikatos sutrikdymą paskirtą laisvės atėmimo bausmę laikyti aiškiai per griežta. Nuteistiesiems D. V. ir D. V. paskirta teisinga bausmė, ją švelninti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Kolegija iš esmės sutinka su nuteistojo apeliacinio skundo argumentais, kuriais ginčijamas teismo sprendimas dėl turtinės žalos priteisimo. Nukentėjusioji M. Š. 2005-08-17 ieškinyje dėl žalos atlyginimo (2 t., b. l. 193) nurodė, jog dėl iš M. Š. pagrobtų dviejų telefonų, striukės ir piniginės jai padaryta 360 litų turtinė žala, ikiteisminio tyrimo metu papildomos apklausos metu M. Š. nurodė, jog šią žalą sudaro mobiliojo ryšio telefono SAMSUNG 120 litų vertė, mobiliojo ryšio telefono NOKIA 3210 140 litų vertė, striukės 70 litų vertė ir piniginės 30 litų vertė (2 t., b. l. 188). Iš bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, pilnai patenkindamas šį ieškinį neatsižvelgė į tai, jog mobiliojo ryšio telefonas SAMSUNG iš D. V. yra paimtas parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t., b. l. 70-73), apžiūrėtas ir saugomas Tauragės policijos komisariate kaip daiktinis įrodymas (1 t., b. l. 142-144, 159). Nors telefono apžiūros protokole užfiksuota, jog yra sudaužytas mobiliojo ryšio telefono SAMSUNG ekranas, tačiau iš nukentėjusiosios M. Š. , liudytojų E. T. ir S. K. parodymų matyti, jog šį telefoną sugadino ne nuteistieji, jis jau buvo sudaužytas iki pagrobimo. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji M. Š. , apibūdindama mobiliojo ryšio telefoną SAMSUNG, parodė, jog šio telefono ekranas buvo įskilęs, šią aplinkybę patvirtino ir liudytojas E. T. , teisme parodydamas, jog M. Š. paskolino savo telefoną, nes pastarojo telefono ekranas buvo suskilęs ir jis negalėjo rašyti SMS žinučių (3 t., b. l. 43), ir liudytojas S. K. , ikiteisminio tyrimo metu apklausos metu parodydamas, jog iš vaikino, kuris atnešė parduoti du telefonus, nupirko tik vieną - NOKIA 3210, o kito - SAMSUNG - nepirko, nes jis buvo sugedęs (1 t., b. l. 114). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nukentėjusiajai M. Š. priteista 360 litų turtinė žala mažinama mobiliojo ryšio telefono SAMSUNG verte iki 240 litų bei, vadovaujantis BPK 94 str. 1 d. 5 p., kaip daiktinis įrodymas byloje saugomas mobiliojo ryšio telefonas SAMSUNG grąžinamas nukentėjusiajai M. Š. .

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p. ir 3 p., 2 d. 2 p., 328 str. 1 p. ir 4 p., 330 str., 331 str.,

nusprendžia:

Tauragės rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 22 d. nuosprendį pakeisti.

Pripažinti nuteistųjų D. V. ir D. V. atsakomybę lengvinančia aplinkybe dėl V. M. nesunkaus sveikatos sutrikdymo tai, jog nuteistieji prisipažino ir nuoširdžiai gailisi padarę šį nusikaltimą.

Patenkintą nukentėjusiosios M. Š. civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo dalį sumažinti iki 240 litų, likusioje dalyje civilinį ieškinį atmesti.

Tauragės PK saugomą mobiliojo ryšio telefoną SAMSUNG grąžinti nukentėjusiajai M. Š. .

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nukentėjusiosios M. Š. apeliacinį skundą atmesti.