- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2010-04-15
- Bylos Nr.
- 1A-58-282-2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Virginija Žindulienė (pirm.), Zigmas Kavaliauskas, Vaclovas Iždonas
- Nuteistasis
- V. B.
- Nukentėjusysis
- Ž., Ž. A., Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros
- Advokatai
- Edmundas Jankaitis
- Kategorijos
1.2.5.4., 1.2.7.1.1., 1.2.29.3., 2.1.7.4., 2.1.15.3.1., 2.4.6.3.1.
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS
NUOSPRENDIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. balandžio 15 d.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios Ž. A. ir Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 20 d. nuosprendžio, kuriuo V. B. pripažintas kaltu ir nuteistas
pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. dėl 2006-06-25 padarytos veikos – laisvės apribojimu 8 mėnesiams, uždraudžiant bet kokiomis priemonėmis bendrauti su Ž. A., įpareigojant būti namuose nuo 23 val. iki 7 val., dirbti arba registruotis darbo biržoje;
pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. dėl 2006-07-13 padarytos veikos – laisvės apribojimu 10 mėnesių, uždraudžiant bet kokiomis priemonėmis bendrauti su Ž. A., įpareigojant būti namuose nuo 23 val. iki 7 val., dirbti arba registruotis darbo biržoje.
Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d., bausmės subendrintos, ir galutinė bausmė V. B. paskirta laisvės apribojimu 1 metams 6 mėnesiams, uždraudžiant bet kokiomis priemonėmis bendrauti su Ž. A., įpareigojant būti namuose nuo 23 val. iki 7 val., dirbti arba registruotis darbo biržoje.
V. B. pagal LR BK 140 str. 1 d.(dėl fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiajai 2007-01-29), pagal LR BK 145 str. 2 d., pagal LR BK 149 str. 1 d., pagal LR BK 302 str. 1 d. išteisintas, nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. B. nuteistas už tai, kad 2006-06-25 apie 9 val. autobusų stotelėje, esančioje priešais restoraną „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), spirdamas Ž. A. vieną kartą į kairę šlaunį, rankomis smaugdamas už kaklo, sugriebdamas ranka už smakro ir dešinės rankos, padarė Ž. A. kraujosruvas dešiniajame dilbyje, žaste, kairėje šlaunyje, t. y., nežymų sveikatos sutrikdymą.
Be to, V. B. nuteistas už tai, kad 2006-07-13 apie 1 val. (duomenys neskelbtini), prie (duomenys neskelbtini) namo ranka sugriebė Ž. A. už sprando ir sudavė vieną kartą kumščiu į veidą, tuo padarė Ž. A. kairės akies apatiniame voke kraujosruvą, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.
V. B. buvo kaltinamas tuo, kad sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą, tai yra 2006 metų pavasarį, ikiteisminio tyrimo metu tiksli data nenustatyta, apie 21.30 val., (duomenys neskelbtini) namo laiptinėje, spardydamas buto Nr. (duomenys neskelbtini) duris bei jas sugadindamas ir grasindamas suduoti ranka Ž. A., taip ją baugino;
tęsdamas savo nusikalstamą veiką ir turėdamas vieningą tyčią, 2006-06-25 apie 9 val., (duomenys neskelbtini), autobusų stotelėje, esančioje priešais restoraną „(duomenys neskelbtini)“, adresu (duomenys neskelbtini), keršydamas už tai, kad Ž. A. išlipo iš mikroautobuso ir atsisakė toliau su juo važiuoti, spirdamas Ž. A. vieną kartą į kairę šlaunį, rankomis smaugdamas už kaklo, sugriebdamas ranka už smakro ir dešinės rankos, taip baugino Ž. A.;
tęsdamas savo nusikalstamą veiką ir turėdamas vieningą tyčią, 2006-06-28 apie 8 val., (duomenys neskelbtini), prie Šiaurės Lietuvos kolegijos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), sugriebdamas ir užsukdamas Ž. A. rankas, neleisdamas jai eiti ir grasindamas, kad ji nenueis į paskaitas, nebaigs mokslų kolegijoje, taip baugino Ž. A.;
tęsdamas savo nusikalstamą veiką ir turėdamas vieningą tyčią, 2006-07-13 apie 1 val., (duomenys neskelbtini), prie (duomenys neskelbtini) namo, versdamas Ž. A. eiti kartu, o jai atsisakius, sugriebdamas ranka ją už sprando ir suduodamas vieną kartą kumščiu į veidą ir taip sutrikdydamas Ž. A. sveikatą, baugino Ž. A.;
tęsdamas savo nusikalstamą veiką ir turėdamas vieningą tyčią, 2006-09-13 apie 14 val., (duomenys neskelbtini) namo laiptinėje, spardydamas buto Nr. (duomenys neskelbtini) duris, kviesdamas Ž. A. išeiti į laiptinę, o jai išėjus, spirdamas Ž. A. vieną kartą į koją, sugriebęs ją už rankos ir tempdamas laiptais, bei išsivedęs Ž. A. į (duomenys neskelbtini) namo kiemą, grasindamas dujų balionėliu ir sakydamas, kad neleis jai važiuoti gydytis į Kauno klinikas, taip baugino Ž. A.;
tęsdamas savo nusikalstamą veiką ir turėdamas vieningą tyčią, 2006-09-18 19.26 val., iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto telefono ir vietos, į Ž. A. mobilųjį telefoną atsiųsdamas SMS žinutę „Tau batai, tavo tėvui irgi, o man kalėjimas'", baugino Ž. A.;
tęsdamas savo nusikalstamą veiką ir turėdamas vieningą tyčią, 2006-09-19 15.06 val., iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto telefono ir vietos, į Ž. A. mobilųjį telefoną atsiųsdamas SMS žinutę „Aš nemeluoju, apsiversit jūs katpėdėlėje", baugino Ž. A.;
tęsdamas savo nusikalstamą veiką ir turėdamas vieningą tyčią, 2006-09-27 17 val., 17.02 val., 17.05 val., ikiteisminio tyrimo metu tiksli vieta nenustatyta, iš telefono Nr. (duomenys neskelbtini) į Ž. A. mobilųjį telefoną atsiųsdamas SMS žinutes .,Aš dabar reguliuosiu eismą", „Pasirinkimas tau vienas, aš labai rimtai" ir „Ne gy“, tokiu būdu baugino Ž. A., naudodamas psichinę prievartą.
Be to, V. B. buvo kaltinamas tuo, kad 2007-01-29 nuo 11.30 iki 13.30 val., tikslus laikas nenustatytas, (duomenys neskelbtini), prie autobusų stotelės, esančios prie prekybos centro „(duomenys neskelbtini)", adresu (duomenys neskelbtini), sugriebdamas Ž. A. už palto ir nutempdamas ją į (duomenys neskelbtini) namo laiptinę, kur 3-4 kartus, ikiteisminio tyrimo metu tikslus skaičius nenustatytas, užvažiavus liftu iki vieno iš paskutinių aukštų, jėga tempdamas Ž. A. prie lango ir grasindamas pro jį išstumti, sakydamas „tu negyvensi“, taip terorizavo Ž. A., grasindamas padaryti gyvybei ir sveikatai pavojingą veiką, bei naudodamas fizinį smurtą prieš Ž. A., tai yra suduodamas tris kartus delnu per veidą, ir tuo padarydamas jai kairiojo skruosto patinimą ir paraudimą, sukėlė Ž. A. fizinį skausmą.
Be to, V. B. buvo kaltinamas tuo, kad 2006-09-13 apie 14.50 val. (duomenys neskelbtini), Viešosios įstaigos Gubernijos ambulatorija patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), iš bendruomenės slaugytojos J. M. pagrobė fizinio asmens dokumentą – Ž. A. ambulatorinę kortelę.
Be to V. B. buvo kaltinamas tuo, kad laiku nuo 2007-03-30 16 val. iki 2007-03-31 9 val. viešbutyje „(duomenys neskelbtini)“, esančiame (duomenys neskelbtini) kambaryje, panaudodamas fizinį smurtą – suduodamas Ž. A. rankomis ne mažiau kaip 12 smūgių į galvą, veidą, krūtinę, rankas, sėdmenis, kairę koją, suimdamas ranka jai už kaklo, padarė jai poodines kraujosruvas kairės akies apatiniame voke, dešinės akies vokų išoriniame kampe, dešinėje kaklo pusėje, dešinėje krūtyje, kairiame žaste, abiejuose dilbiuose, abiejuose sėdmenyse, kairio kelio priekiniame paviršiuje ir kairėje blauzdoje, t.y. nežymų sveikatos sutrikdymą, tris kartus lytiškai santykiavo su Ž. A. prieš jos valią.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nukentėjusioji Ž. A. prašo: 1) panaikinti netikslumus kaltinamajame akte bei kituose dokumentuose, nubausti kaltą asmenį pagal nusikalstamas veikas, įrodytas ikiteisminio tyrimo metu: už grasinimus, pasikėsinimą į nukentėjusiosios gyvybę, kas apibrėžiama pagal LR BK 145 str. 2 d., skiriant realią bausmę ir jos vykdymą atidedant; 2) tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą, kuris tiksliai apibrėžtų padarytą faktinę žalą nukentėjusiojo sveikatai, įtraukiant neginčijamus įrodymus – med. pažymą, patenkinti civilinio ieškinio dalį, susijusią su fizinio žalojimo pasekmėmis sveikatai; 3) nubausti kaltą asmenį V. B. pagal LR BK 138 str. 1 d., LR BK 138 str. 2 d. 8 p., LR BK 138 str. 2 d. 9 p.; 4) pripažinti kaltu pagal LR BK 302 str. 1 d.; 5) taikyti LR BK 67 str. – įpareigoti nesiartinti prie nukentėjusiojo asmens.
Apeliantė skunde nurodė, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnų (tyrėjos R. P.), prokuroro kaltinamajame akte ir priimtame nuosprendyje buvo užfiksuoti duomenys, neatitinkantys tikrovės, o būtent telefono numeris, iš kurio V. B. siuntė grasinamo pobūdžio žinutes, nes iš tyrimo medžiagos matyti, jog žinutės buvo siunčiamos iš telefono numerio Nr. (duomenys neskelbtini).
Savo skunde apeliantė teigia, kad į ekspertizę, kuria buvo remtasi priimant išteisinamąjį nuosprendį, buvo įtraukti pasenę duomenys (1996 metų) apie nukentėjusį asmenį, dėl ko civilinis ieškinys buvo tenkintas iš dalies, nes pagal ekspertizės išvadą sveikatos sutrikdymo mastas buvo nustatytas neteisingai – neįvertinti smurtiniai poveikiai, vykdyti sistemingai per tam tikrą laikotarpį, ir vėliau sekusios pasekmės nukentėjusiam asmeniui – žandikaulio skylimas, fistulės žandikaulyje pašalinimas. Tuo pačiu pažymima, kad ekspertizėje minimi duomenys apie traumas, smurtą namuose yra niekiniai, nes 2008 metais pareigos darbovietėje buvo vykdomos be pertrūkių.
Be to nukentėjusioji skunde teigia, kad nuosprendyje klaidingai interpretuojamas kalto asmens elgesys, įvardintas, kaip betarpiškas bendravimas. Apeliantė tvirtina, kad V. B., nepaisydamas jokių perspėjimų nebendrauti, sąmoningai užpuldinėjo, žalojo, grasino, kitaip atvirai tyčiojosi, šmeižė, gadino turtą, drumstė aplinkinių žmonių ramybę ir kt., todėl jis turėjo būti traukiamas ir administracinėn atsakomybėn už chuliganizmą. Taip pat nukentėjusioji siūlo atkreipti dėmesį ir į tai, kad 2005-07-15 V. B. buvo pateikti kaltinimai dėl grasinimo buvusiai draugei S. N..
Apeliantė taip pat skunde teigia, kad ji buvo išžaginta, panaudojant smurtą, ką patvirtina smurtinių poveikių žymės, likusios po priverstinio įkalinimo viešbučio kambaryje. Tuo pačiu nurodo, kad kai kurių viešbučio liudytojų parodymai yra melagingi, nes V. B. yra pastovus viešbučio lankytojas.
Savo skunde nukentėjusioji teigia, kad V. B., rinkdamas duomenis, nukentėjusio asmens med. kortelę pagrobė, turėdamas tikslą susidoroti su žmogumi. Tuo pačiu pažymima, kad liudytoja J. M., akistatos su V. B. metu, prisipažino, jog pastarąjį žino iš matymo, o V. B. irgi prisipažino kaltu iš dalies, teigdamas, jog neprisimena įvykių.
Apeliaciniu skundu Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros prokurorė prašo nuosprendį pakeisti, vadovaujantis LR BK 63 str. 1, 4 d., bausmes subendrinti iš dalies sudedant ir galutinę bausmę V. B. paskirti laisvės apribojimą 1 metams 4 mėnesiams, uždraudžiant bet kokiomis priemonėmis bendrauti su Ž. A., įpareigojant būti namuose nuo 23 val. iki 7 val., dirbti arba registruotis darbo biržoje. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nukentėjusioji Ž. A. prašė jos apeliacinį skundą tenkinti, prokurorės skundą – atmesti, prokurorė prašė prokurorės apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiosios apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis V. B. ir jo gynėja prašė nukentėjusiosios apeliacinį skundą atmesti, o prokurorės skundą patenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Nukentėjusiosios Ž. A. apeliacinis skundas atmetamas, o prokurorės apeliacinis skundas tenkinamas.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 str. nuostatų. Apylinkės teismas, pripažinęs V. B. kaltu 2006-06-25 ir 2006-07-13 nežymiai sutrikdžius nukentėjusiosios Ž. A. sveikatą, pagrįstai nuteistąjį išteisino dėl kitų kaltinimų – 2007-01-29 sukėlus nukentėjusiajai fizinį skausmą (BK 140 str. 1 d.), bauginus ir terorizavus (BK 145 str. 2 d.), išžaginus (BK 149 str. 1 d.), pagrobus dokumentą (BK 302 str. 1 d.). Apeliantė iš esmės nesutinka su V. B. išteisinimu ir prašo pastarąjį pripažinti kaltu ne tik dėl nusikalstamų veikų, kurių padarymu pastarasis buvo kaltinamas (t. 1, b. l. 155–158; t. 3, b. l. 14–18) ir dėl kurių byla buvo nagrinėjama pirmosios instancijos teisme, bet ir dėl kitų veikų, už kurias baudžiamoji atsakomybė numatyta BK 138 str. 1 d., 138 str. 2 d. 8 p. ir 138 str. 2 d. 9 p.
Kaltinamasis aktas yra išeities pozicija bylos nagrinėjimui pirmosios instancijos teisme. Taigi, kaltinamasis aktas apibrėžia tam tikras bylos nagrinėjimo ribas pirmosios instancijos teisme ir todėl byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 str.).
Tokiu būdu apylinkės teismas pagrįstai sprendė V. B. kaltės ir atsakomybės klausimus jam pareikštų kaltinimų ribose, nes taip, kaip numatyta BPK 256 str., kaltinimas teisme nebuvo keičiamas. Pažymėtina, kad nukentėjusiosios prašymas, pateiktas teisiamojo posėdžio metu (t. 4, b. l. 109–110), pripažinti V. B. padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 str. 1 d., BK 138 str. 2 d. 8 p. ir BK 138 str. 2 d. 9 p., neatitiko tokiam prašymui keliamų reikalavimų (BPK 256 str. 2 d.), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesprendė klausimo dėl pareikšto kaltinimo pakeitimo teisme. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nukentėjusiajai buvo sudarytos sąlygos pateikti prašymą dėl V. B. pareikštų kaltinimų pakeitimo sunkesniais. Tačiau apeliantės pateikti prašymai neatitiko tokiam dokumentui keliamų reikalavimų – prašymuose nebuvo išdėstytos konkrečios naujos faktinės aplinkybės, prašant V. B. pripažinti kaltu pagal BK 138 str. 1 d., 138 str. 2 d. 8 p. ir 138 str. 2 d. 9 p. Dėl minėtų priežasčių Ž. A. prašymas nebuvo svarstomas ir nagrinėjamas, nes tuo būtų pažeistos baudžiamojo proceso įstatyme numatytos kaltinamojo teisė į gynybą bei teisė žinoti, kuo yra kaltinamas.
Nukentėjusioji savo skundu kritikuoja apylinkės teismo nuosprendį ir ikiteisminio tyrimo dokumentus, teigdama, jog juose užfiksuoti tikrovės neatitinkantys duomenys, o būtent – telefono numeris. Dėl tokių apeliacinio skundo argumentų kolegija pažymi, kad taisyti, keisti, panaikinti ir pan. ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų surašytus procesinius dokumentus, kai byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje ar jau išnagrinėta, nėra nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismo kompetencija. Konkrečiu atveju teismas nagrinėja tą medžiagą, dokumentus ir tą informaciją, kuri juose užfiksuota. Būtent dėl to, kad kaltinamajame akte buvo nurodytas telefono numeris (duomenys neskelbtini), tas pats telefono numeris nurodomas ir skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, aprašant V. B. pareikštą kaltinimą dėl tęstinės nusikalstamos veikos pagal BK 145 str. 2 d., nes V. B. buvo kaltinamas 2006-09-27 siuntęs SMS žinutes į Ž. A. mobilųjį telefoną iš telefono, kurio numeris (duomenys neskelbtini) (t. 3, b. l. 14–15). Tuo pačiu pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatytas V. B. naudotas telefono numeris (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 84–93) ir jis teisingai buvo nurodytas apylinkės teismo, aprašant įrodymus, skundžiamame nuosprendyje.
Nagrinėjamu atveju neteisingai nurodytas telefono numeris kaltinamajame akte, o vėliau ir skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje, nedarė įtakos pirmosios instancijos sprendimui dėl V. B. kaltės ir jo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 145 str. 2 d. Apylinkės teismas konstatavo, kad tarp V. B. ir Ž. A. iš tikrųjų vyko intensyvus bendravimas SMS žinutėmis, tačiau nenustatęs, jog SMS žinutėmis, nurodytomis kaltinime, buvo siekiama įbauginti žinučių gavėją, pagrįstai V. B. išteisino pagal BK 145 str. 2 d. Taigi, akivaizdu, kad ne rašybos klaida kaltinamajame akte, vėliau atsispindėjusi ir skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje, nulėmė teismo sprendimą išteisinti V. B. dėl pareikštų kaltinimų pagal BK 145 str. 2 d., o visai kitos aplinkybės. Tokiu būdu nėra jokio pagrindo dėl kaltinime neteisingai nurodyto telefono numerio keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį, kaip prašo apeliantė.
Kita vertus, V. B. buvo kaltinamas ne tik dėl nukentėjusiosios bauginimo, siunčiant jai kaltinime nurodyto turinio žinutes. V. B. buvo kaltinamas tęstiniu Ž. A. bauginimu, naudojant psichinę prievartą ir fizinį smurtą, kas pasireiškė atliekant įvairius veiksmus apeliantės atžvilgiu (buto durų spardymu, smūgių sudavimu, tampymu ir kt. fiziniais veiksmais), grasinimais (suduoti smūgius, grasinant dujų balionėliu, grasinant neleisti nukentėjusiajai eiti į paskaitas, pabaigti mokslų kolegijoje, važiuoti gydytis į Kauno klinikas, grasinant Ž. A. padaryti gyvybei ir sveikatai pavojingą veiką ir pan.) ir, kaip jau buvo minėta, siunčiant į Ž. A. mobilųjį telefoną bauginančio pobūdžio SMS žinutes. Be abejonės, kaltinime išvardinti veiksmai Ž. A. atžvilgiu nėra pateisinami, tačiau už atitinkamą veikimą ar neveikimą pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 str. 4 d.). Taigi, pripažįstant asmenį kaltu padarius nusikalstamą veiką, būtina nustatyti baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visumą, kurie apibūdina atitinkamą pavojingą veiką.
Žmogaus terorizavimas – tai iš esmės tam tikras bauginimo procesas, baimės kitam asmeniui sukėlimas. V. B. buvo kaltinamas įvairiais pavojingais tyčiniais poveikiais kito žmogaus psichikai, versdamas bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. BK 145 str. 2 d. numatytas nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia, todėl būtina nustatyti, kad grasinantysis supranta, jog pavojingai psichiškai veikia kitą žmogų, keldamas jam baimę, kad priverstų jį paklusti savo valiai, ir nori taip elgtis.
Byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma neįrodo, kad V. B. būtų siekęs įbauginti Ž. A.. Iš byloje surinktų ir pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų – liudytojų R. Š., V. J., D. B., L. A., B. A. parodymų, išteisintojo V. B. ir pačios nukentėjusiosios parodymų akivaizdu, kad V. B. su Ž. A. bendravo nuo 2005 metų pavasario, kurį laiką sutarė gerai, su pertraukomis kartu gyveno Ž. A. bute, lankydavosi V. B. namuose, tačiau periodiškai tarp jų kildavo konfliktai. Apie tai liudija ir byloje esančios Šiaulių miesto VPK registruotos medžiagos dėl Ž. A. pareiškimų (t. 2, b. l. 31–38; 40–44; 46–53; 55–62), dėl kurių ikiteisminiai tyrimai pradedami nebuvo, o Ž. A. buvo siūloma kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka, tačiau duomenų apie pastarosios kreipimąsi į teismą byloje nėra. Iš paminėtų Ž. A. pareiškimų akivaizdu, kad jie buvo rašomi ir dėl tų įvykių, dėl kurių vėliau buvo pareikšti kaltinimai V. B. pagal BK 145 str. 2 d. V. B. buvo kaltinamas nuo 2006 m. pavasario iki 2006 m. rugsėjo 27 d. Ž. A. atžvilgiu atlikęs aštuonis nusikalstamus veikimus, o 2007 m. sausio 29 d. dar sykį terorizavęs nukentėjusiąją. Pasak Ž. A., ji su V. B. susirašinėjo SMS žinutėmis, 2006 m. liepos 13 d. vėl buvo susitikę, gėrė alkoholinius gėrimus, vyko kartu prie ,,...prūdelio...“, jai dovanojo gėles, ,,...ant kelių prašė, kad grįžčiau“ ir pan. (t. 3, b. l. 163–164). Įvertinus tokią įvykių seką nėra pagrindo daryti išvadą, kad nukentėjusioji V. B. veiksmus suvokė ir vertino kaip prievartą ir realius grasinimus. Visa tai rodo, kad savaime kiekvienas V. B. neigiamas poelgis (grasinimai, atlikti neteisėti veiksmai) nebuvo efektyvūs ir neveikė nukentėjusiosios psichinės būsenos – nebaugino jos, kaip nurodoma kaltinime. Po įvykusių konfliktų Ž. A. ir toliau savo valia bendraudavo su V. B., todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog, anot apeliantės, išteisintasis, grasindamas ar kitaip neteisėtai elgdamasis, suvokė savo elgesio bauginamąjį pobūdį ir norėjo nukentėjusiajai sukelti realų baimės jausmą.
Apeliantė teisiamajame posėdyje parodė, kad judviejų su V. B. bendravimas tęsėsi iki 2006 m. pavasario ir tuo pačiu pripažino, kad po to dar kelis kartus intymiai bendravo su juo, kelis kartus buvo viešbutyje ir pan. (t. 3, b. l. 165). Kolegija atkreipia dėmesį, kad net po 2007-01-29 įvykio, kuomet apeliantė kaltino V. B. ją užpuolus, nutempus į (duomenys neskelbtini) namo laiptinę, ten sumušus ir pagrasinus išmesti pro langą, Ž. A. nenustojo bendrauti su išteisintuoju. 2007-03-30 ir 2007-03-31 V. B. kvietimu nukentėjusioji vyko į viešbutį, kur praleido vieną naktį, o po to atvyko ir kitą dieną (t. 4, b. l. 159). Pasak Ž. A., vykdama į viešbutį ji nieko bloga negalvojo, su V. B. viskas buvo gerai, jis buvo išgėręs, tačiau agresyvus nebuvo. Akivaizdu, kad nukentėjusioji neturėjo pagrindo manyti, jog ankstesnis V. B. elgesys, Ž. A. teigimu, grasinimai ir bauginimai, gali būti įvykdyti, nes susitikdavo su juo vėl ir vėl.
Teisiamajame posėdyje ištirti ir aptarti įrodymai vienareikšmiai patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadas apie V. B. ir Ž. A. bendravimo pobūdį. Darytina išvada, kad išteisintojo veiksmai pagal nustatytus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius neatitinka nusikaltimo, numatyto BK 145 str. 2 d., sudėties, todėl teismas pagrįstai V. B. išteisino dėl abiejų kaltinimų pagal BK 145 str. 2 d. Be to, kolegija pažymi, kad byloje, be pačios nukentėjusiosios parodymų, nėra kitų objektyvių įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, jog Ž. A. ir V. B. išvis buvo susitikę 2007-01-29, ką teisingai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Dėl paminėtų aplinkybių nėra pagrindo konstatuoti V. B. kaltę 2007-01-29 ne tik terorizavus nukentėjusiąją, bet ir sukėlus pastarajai fizinį skausmą.
Tuo pačiu kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nedetalizavo, dėl kurių pareikštų kaltinimų išteisina V. B. pagal BK 145 str. 2 d. Kita vertus iš nuosprendžio aprašomosios dalies akivaizdu, jog teismas tyrė įrodymus ir nagrinėjo baudžiamąją bylą dėl kaltinimų pagal BK 145 str. 2 d. – 2006 m. pavasarį – 2006 m. rugsėjo 27 d. ir 2007-01-29, tai yra dėl abiejų pareikštų kaltinimų. Kad skundžiamas nuosprendis būtų pakankamai aiškus ir nekeltų abejonių, kolegija mano esant reikalinga aiškiai nurodyti skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje, konkrečiai, dėl kokių veikų V. B. išteisinamas. Tokiu būdu skundžiamo nuosprendžio rezoliucinė dalis tikslintina, aiškiai nurodant, kad V. B. išteisinamas dėl abiejų kaltinimų pagal BK 145 str. 2 d., tai yra dėl 2006 m. pavasario – 2006-09-27 tęstinės veikos ir dėl 2007-01-29 veikimo.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą dėl apskųsto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio baudžiamojoje byloje. Nėra teisinio pagrindo analizuoti, spręsti klausimo, ar V. B. turėjo, galėjo būti traukiamas administracinėn atsakomybėn už chuliganizmą, kaip savo skunde siūlo apeliantė. Konkrečiu atveju tai nėra apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas.
Nukentėjusiosios siūlymas atkreipti dėmesį į tai, jog 2005-07-15 V. B. buvo pateikti kaltinimai dėl grasinimo buvusiai draugei S. N. (t. 5, b. l. 92) niekaip nesusiję su nagrinėjama byla ir joje pareikštais kaltinimais V. B., todėl kolegija dėl to nepasisako.
Nukentėjusioji apeliaciniame skunde tvirtindama, kad V. B., visgi, ją išžagino, apeliuoja į specialisto nustatytus jos kūno sužalojimus ir teigia, kad kai kurių liudytojų parodymai yra melagingi, nes, pasak Ž. A., V. B. yra nuolatinis viešbučio lankytojas.
Konkrečiu atveju kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog byloje nėra neginčijamų įrodymų, kad Ž. A. 2007-04-02 tyrimo metu nustatyti sužalojimai buvo padaryti V. B., siekiant palaužti jos pasipriešinimą lytinei prievartai. Specialisto tyrimo metu nenustatyti Ž. A. sužalojimai, būdingi prievartiniam lytiniam aktui (t. 1, b. l. 58-59). Be to buvo nustatyta, jog sužalojimai Ž. A. buvo padaryti kietais bukais daiktais ne mažiau, kaip 12 trauminių poveikių pasėkoje prieš 2–4 paras iki apžiūros (2007-04-02). Iš specialisto išvados negalima vienareikšmiai spręsti, kad Ž. A. buvo sužalota išžaginimo metu nuo 2007-03-30 16 val. iki 2007-03-31 9 val., kuo buvo kaltinamas V. B.. Atkreiptinas dėmesys, kad pati Ž. A. su pareiškimu kreipdamasi į policiją 2007-03-31 nurodė, jog V. B. delnais jai smūgiavo į įvairias kūno vietas (t. 1, b. l. 36), kas, kolegijos nuomone, prieštarauja specialisto tyrime konstatuotam sužalojimų atsiradimų mechanizmui. Be kitų sužalojimų Ž. A. buvo nustatytos poodinės kraujosruvos kairės akies apatiniame voke, dešinės akies vokų išoriniame kampe, dešinėje kaklo pusėje, tai yra kūno vietose, kurios, paprastai yra gerai matomos aplinkiniams, tačiau viešbučio darbuotojai (liudytojos R. M., A. T.) jokių sužalojimų nepastebėjo, nors matė Ž. A. 2007-03-31 dienos rytą ir vėliau atėjusią su policijos pareigūnais (t. 3, b. l. 145–146; 159–160).
Be pačios apeliantės nevienodų, nenuoseklių ir kartais nelogiškų parodymų, daugiau byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių V. B. kaltę dėl išžaginimo. Pasak Ž. A., jai 2007-03-29 paskambino V. B., ji su juo susitiko ir nuvažiavo į viešbutį, kur kartu išgėrė. Nukentėjusiosios teigimu, iš pradžių V. B. buvo geras, tačiau po to pradėjo ją mušti, nors tą naktį teigia su juo nemiegojusi (t. 3, b. l. 164). Kitos apklausos metu Ž. A. parodė, jog praleidusi vieną naktį viešbutyje su V. B., 2007-03-30 ryte grįžo į savo namus (duomenys neskelbtini). ir vėliau vėl nuvyko pas V. B. į viešbutį (t. 4, b. l. 159). Konkrečiu atveju Ž. A. parodymai nepagrįsti logiškai, nes paprastai žmogus savo noru nevyktų į tą pačią vietą ir pas tą patį asmenį, kuris dar prieš dieną smurtavo ir elgėsi nepateisinamai atvykusiojo atžvilgiu. Ž. A. teigimu, V. B. smurtaujant prieš ją, žaginant, ji šaukėsi pagalbos, o 2007-03-31 ryte, po nevienkartinio žaginimo V. B. nusitempė ją į viešbučio kavinę, kur ji verkė (t. 3, b. l. 164). Tačiau jokio pagalbos šauksmo negirdėjo to paties viešbučio gyventojai (S. B., A. P., I. B. (t. 1, b. l. 38). Liudytojais apklausti viešbučio darbuotojai (R. M., A. T., I. M. (t. 3, b. l. 145–146; 159–160; t. 4, b. l. 55–56) taip pat nepatvirtino nukentėjusiosios parodymų apie buvusį triukšmą, žaginimą, nors šalia kambario, kur buvo apsistojęs V. B. su Ž. A., buvo apsistoję daug viešbučio klientų ir niekas nieko apie jokį incidentą neminėjo. Priešingai, liudytoja R. M., 2007-03-30–2007-03-31 dirbusi viešbučio bare, tvirtino, kad Ž. A. su V. B. buvo viešbučio kavinėje ir 2007-03-30 vakare, ir 2007-03-31 ryte, tada kavinėje prabuvo apie 2 valandas, išeidavo kartu parūkyti, nukentėjusioji neverkė, niekuo nesiskundė, ant jos jokių sumušimo žymių nepastebėjo, todėl nematė pagrindo kviesti policiją. Nėra pagrindo netikėti liudytojų parodymais vien dėl to, kad jie nepatvirtina Ž. A. parodymų, o V. B. yra dažnas viešbučio klientas. Iš minėtų liudytojų parodymų aišku, kad viešbučio darbuotojams V. B. yra žinomas tiek pat, kiek ir pati nukentėjusioji, nes jie ne sykį kartu yra lankęsi viešbutyje ir jokių konfliktų su jais nėra buvę (t. 3, b. l. 145).
Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir objektyviai įvertino visus įrodymus, tame tarpe specialisto išvadą apie Ž. A. padarytus sužalojimus ir liudytojų parodymus, kas buvo aptarta iš šiame nuosprendyje. Nukentėjusioji apeliaciniu skundu neprašė V. B. pripažinti kaltu dėl jos išžaginimo pagal BK 149 str. 1 d., todėl bet kuriuo atveju nuteisus V. B. dėl Ž. A. išžaginimo būtų peržengtos apeliacinio skundo ribos (BPK 320 str. 3 d.). Nepaisant to, kolegija pritaria apylinkės teismo išvadai, kad byloje nėra neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, jog V. B. nuo 2007-03-30 16 val. iki 2007-03-31 9 val. panaudodamas fizinį smurtą, lytiškai santykiavo su Ž. A. prieš jos valią, todėl nėra pagrindo pripažint, jog V. B. išžaginimo ar sužalojo nukentėjusiąją, kaip teigiama apeliaciniame skunde.
Savo skunde apeliantė tvirtina, kad V. B., rinkdamas duomenis, pagrobė jos ambulatorinę kortelę iš Gubernijos ambulatorijos, ir prašo pripažinti V. B. dėl to kaltu pagal BK 302 str. 1 d.
Iš tikrųjų, V. B. buvo kaltinamas dėl fizinio asmens dokumento pagrobimo ir pirmosios instancijos teismas ištyrė įrodymus susijusius su minėtu kaltinimu, tačiau jų nevertino, konstatavęs, jog Ž. A. ambulatorinė kortelė nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 302 str. 1 d., dalykas. Kitaip tariant, apylinkės teismas nelaikė ambulatorinės kortelės dokumentu ir padarė išvadą, kad pagrobus asmens ambulatorinę kortelę nepadaroma veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kolegija kategoriškai nesutinka su minėtomis pirmosios instancijos teismo išvadomis ir pažymi, kad asmens ambulatorinė kortelė atitinka BK 302 str. 1 d. dispozicijoje įvardinto fizinio asmens dokumento požymius. Asmens ambulatorinėje kortelėje yra fiksuojama svarbi informacija apie individualų asmenį, apie jo sveikatos būklę ir pan. Minėtos informacijos naudojimą, disponavimą, apskaitą ir kt. griežtai reglamentuoja atitinkami teisės aktai ir tai rodo, kad įstatymų leidėjas informacijai apie asmens sveikatą teikia ypatingą dėmesį. Tokiu būdu nekyla abejonių, kad asmens ambulatorinės kortelės pagrobimas užtraukia asmeniui baudžiamąją atsakomybę.
Kita vertus iš byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų neginčijamai spręsti apie V. B. kaltę, pagrobus Ž. A. ambulatorinę kortelę, nėra pagrindo.
Iš apeliacinio skundo ir Ž. A. parodymų pirmosios instancijos teisme akivaizdu, kad kaltindama V. B. jos ambulatorinės kortelės grobimu, remiasi tik savo manymais ir spėjimais. Liudytoja apklausta Gubernijos šeimos gydytojų centro slaugytoja J. M. patvirtino faktą apie Ž. A. ambulatorinės kortelės pagrobimą 2006-09-13, tačiau negalėjo nurodyti, kas tą kortelę pagrobė. Asmens parodymo pagal nuotraukas metu J. M. abejodama nurodė, kad tai galėjo padaryti V. B. (t. 1, b. l. 24–26). J. M., apklausiama liudytoja ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 27) ir akistatos metu su V. B., nurodė, kad negali patvirtinti, jog į akistatą atvestas vyriškis yra tas pats asmuo, kuris iš registratūros 2006-09-13 pagrobė Ž. A. ambulatorinę kortelę (t. 1, b. l.73). Pats V. B. viso baudžiamojo proceso metu nepripažino savo kaltės dėl nukentėjusiosios ambulatorinės kortelės pagrobimo (t. 1, b. l. 68–69; t. 3, b. l. 162), tvirtindamas, kad jokios ambulatorinės kortelės negrobė ir kur ji yra nežinantis.
Byloje nėra neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, jog Ž. A. ambulatorinę kortelę pagrobė V. B.. Teismas negali priimti apkaltinamojo nuosprendžio remdamasis abejonėmis. Esant tokiai situacijai abejonės vertinamos kaltinamojo naudai ir V. B. išteisintinas pagal BK 302 str. 1 d., tačiau ne tuo pagrindu, kurį nurodė apylinkės teismas. Faktas tas, kad fizinio asmens dokumentas buvo pagrobtas, tačiau nenustatyta, jog V. B. dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (BPK 303 str. 5 d. 2 p.). Tokiu būdu pirmosios instancijos nurodytas pagrindas dėl V. B. išteisinimo pagal BK 302 str. 1 d. keičiamas.
Skirdamas nuteistajam V. B. bausmes, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, į bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir BK 54 str. 2 d. nuostatų nepažeidė. Kolegijos nuomone V. B. paskirtos bausmės yra proporcingos jo įvykdytoms nusikalstamoms veikoms, tinkamai individualizuotos ir padės įgyvendinti BK 41 str. numatytą bausmės paskirtį. Prokurorė savo apeliaciniu skundu neprašė keisti V. B. paskirtų bausmių ir skirtų įpareigojimų, tačiau nurodė, jog teismas subendrindamas bausmes neteisingai subendrino V. B. paskirtas bausmes. Iš tikrųjų, pirmosios instancijos teismas ne kartą skundžiamame nuosprendyje pasisakęs apie V. B. paskirtų bausmių dalinio sudėjimo bendrinimo būdą, tačiau faktiškai bausmes visiškai sudėjo ir paskyrė galutinę subendrintą bausmę – laisvės apribojimą 1 metams 6 mėnesiams (8 mėnesiai + 10 mėnesių = 1 metai 6 mėnesiai). Tokiu būdu kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 63 str.), todėl skundžiamas nuosprendis keičiamas (BPK 328 str. 1 p.).
BK 67 str. yra numatytas baigtinis baudžiamojo poveikio priemonių sąrašas ir jame nėra priemonės, kuria būtu draudžiama vienaip ar kitaip artintis prie tam tikrų objektų, žmonių ir pan. Tokiu būdu svarstyti Ž. A. prašymą dėl uždraudimo V. B. artintis prie nukentėjusiojo asmens nėra pagrindo.
BPK 109 str. numato, kad asmuo dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti civilinį ieškinį. Tokiu būdu, apylinkės teismas, pripažinęs kaltu V. B. tik dėl dviejų pareikštų kaltinimų pagal BK 140 str. 1 d. – dėl nežymaus Ž. A. sveikatos sutrikdymo 2006-06-25 ir 2006-07-13, ir priėmęs išteisinamąjį nuosprendį dėl kitų kaltinimų – dėl Ž. A. bauginimo ir terorizavimo atitinkamai nuo 2006 m. pavasario iki 2006-09-27 ir 2007-01-29 pagal BK 145 str. 2 d., dėl apeliantės išžaginimo pagal BK 149 str. 1 d. ir dėl nukentėjusiosios dokumentų pagrobimo pagal BK 302 str. 1 d., proporcingai pripažino tenkintiną tik mažesnę civilinio ieškinio dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo. Kolegijos nuomone Ž. A. priteista neturtinė žala atitinka teisingumo, protingumo ir proporcingumo principus, todėl nėra pagrindo priteisti ją didesnę. Nėra pagrindo daryti išvadą, kad nukentėjusiosios skunde minimas jos žandikaulio skilimas, fistulės pašalinimas yra susiję su V. B. neteisėtu elgesiu 2006-06-25 ir 2006-07-13, nes pastaroji diagnozė buvo nustatyta tik 2009 metais ir eksperto tyrime aiškiai konstatuota, jog Ž. A. dėl patirtų sužalojimų, kurių padarymu pripažintas kaltu V. B., somatinėmis ligomis nesusirgo ir ligos, kuriomis ji sirgo iki minėtų sužalojimų, nepaūmėjo (t. 4, b. l. 148–152). Tokiu būdu apylinkės teismas pagrįstai netenkino Ž. A. civilinio ieškinio dėl turtinės žalos, patirtos, kaip nurodė nukentėjusioji, perkant vaistus, mokant už diagnostinius tyrimus, keliones pas gydytojus (į Vilnių), gydytojų konsultacijas (t. 4, b. l. 89–107), nes Ž. A. teismui pateikti duomenys nepatvirtina išlaidų, patirtų dėl V. B. nusikalstamų veikų, už kurias jis buvo nuteistas.
Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai ir aiškiai nurodė argumentus, dėl kurių tenkina Ž. A. civilinį ieškinį iš dalies ir apeliantės teiginiai, kad jos civilinis ieškinys nebuvo tenkinamas visiškai remiantis vien ekspertizė aktu, nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
nukentėjusiosios Ž. A. apeliacinį skundą atmesti.
Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 20 d. nuosprendį pakeisti ir, vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d., V. B. paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir galutinę bausmę paskirti laisvės apribojimą 1 metams 4 mėnesiams, uždraudžiant bet kokiomis priemonėmis bendrauti su Ž. A., įpareigojant būti namuose nuo 23 val. iki 7 val., dirbti arba registruotis darbo biržoje.
Patikslinti nuosprendžio rezoliucinę dalį dėl V. B. išteisinimo pagal BK 145 str. 2 d., nurodant, kad jis pagal BK 145 str. 2 d. išteisintas dėl 2006 m. pavasario – 2006-09-27 ir dėl 2007-01-29 veikų.
Pakeisti V. B. išteisinimo pagal BK 302 str. 1 d. pagrindą, nurodant, jog V. B. pagal BK 302 str. 1 d. išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (BPK 303 str. 5 d. 2 p.).
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.