- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-01-14
- Bylos Nr.
- 2A-826-585/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vytautas Zelianka, Neringa Švedienė, Ona Gasiulytė
- Ieškovas
- A. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei
- Kategorijos
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės, Neringos Švedienės ir Vytauto Zeliankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo A. B. apeliacinį skundą, pareikštą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 5 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo (tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų ir veikiantys atsakovės pusėje, Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba ir advokatė V. L.),
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pasak ieškovo, Akmenės rajono apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 8 d. nutartimi skyrė jam dešimčiai dienų kardomąją priemonę – suėmimą. Teismas 2011 m. lapkričio 17 d. nutartimi pratęsė kardomąją priemonę šešiolikai dienų. Teismas 2011 m. gruodžio 2 d. nutartimi pratęsė kardomąją priemonę keturiasdešimt dviem dienoms. Šiaulių apygardos teismas 2011 m. gruodžio 14 d. nutartimi panaikino Akmenės rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį ir paleido ieškovą iš suėmimo. Ieškovo teigimu, jis dėl neteisėtų Akmenės rajono apylinkės teismo veiksmų, pasireiškusių kardomosios priemonės – suėmimo – skyrimu ir pratęsimu, patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 20 000 Lt. Ieškovas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, atstovaujanti valstybei, atlygino jam 2 400 Lt neturtinę žalą, patirtą dėl jo neteisėto kalinimo, trukusio nuo 2011 m. gruodžio 2 d. iki 2011 m. gruodžio 14 d. Pasak ieškovo, liko neatlyginta neturtinė žala, kurią jis patyrė dėl neteisėto kalinimo, trukusio nuo 2011 m. lapkričio 8 d. iki 2011 m. gruodžio 2 d.
Atsakovė, atstovaujama Teisingumo ministerijos, nesutiko su ieškiniu, prašė atmesti ieškovo materialinį reikalavimą. Atsakovės teigimu, paties ieškovo elgesys nulėmė suėmimo jam skyrimą. Atsakovė pažymėjo, jog ieškovas atvykdavo į teisiamuosius posėdžius, būdamas neblaivus, teko jį atvesdinti. Be to, atsakovė akcentavo, jog ieškovas nepasinaudojo savo teise apskųsti nutartis, kuriomis buvo skirta ir pratęsta kardomoji priemonė – suėmimas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. birželio 5 d. sprendimu atmetė ieškinį. Pirmosios instancijos teismas, be kitų faktinių aplinkybių, nustatė, jog Akmenės rajono apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 8 d. nutartimi, atsižvelgdamas į tas aplinkybes, jog ieškovas du kartus į teisiamuosius posėdžius atvyko, būdamas neblaivus (teismo vertinimu, tokiu elgesiu trukdydamas nagrinėti bylą), skyrė jam dešimčiai dienų kardomąją priemonę – suėmimą; teismas 2011 m. lapkričio 17 d. nutartimi pratęsė kardomąją priemonę šešiolikai dienų. Pasak teismo, ieškovas girtauja ir tokiu savo elgesiu trukdys išnagrinėti bylą; teismas 2011 m. gruodžio 2 d. nutartimi pratęsė kardomąją priemonę keturiasdešimt dviem dienoms; Šiaulių apygardos teismas 2011 m. gruodžio 14 d. nutartimi panaikino Akmenės rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį ir paleido ieškovą iš suėmimo; Teisingumo ministerija atlygino ieškovui 2 400 Lt neturtinę žalą, patirtą dėl jo neteisėto kalinimo, trukusio nuo 2011 m. gruodžio 2 d. iki 2011 m. gruodžio 14 d.
Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo sutikti su ieškovu, jog Akmenės rajono apylinkės teismo veiksmai, pasireiškę suėmimo ieškovui skyrimu nuo 2011 m. lapkričio 8 d. iki 2011 m. gruodžio 2 d., yra neteisėti. Pasak teismo, ieškovas, kaip kaltinamasis, trukdė išnagrinėti baudžiamąją bylą, nes į teisiamuosius posėdžius atvyko ir buvo atvesdintas neblaivus. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Akmenės rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 8 d. ir 2011 m. lapkričio 17 d. nutartys, kuriomis buvo skirta ir pratęsta kardomoji priemonė – suėmimas, nebuvo apskųstos baudžiamojo proceso tvarka, vadinasi, yra įsiteisėjusios ir teisėtos. Todėl, pasak pirmosios instancijos teismo, nėra pagrindo konstatuoti, jog teismo veiksmai, skiriant ir pratęsiant kardomąją priemonę, buvo neteisėti. Teismas papildomai pažymėjo, jog ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių prašomo priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydį, ir, apibendrindamas nustatytas aplinkybes, konstatavo, jog ieškinys yra nepagrįstas.
Ieškovas, nesutikdamas su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 5 d. sprendimu, pareiškė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Ieškovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai išnagrinėjo bylą. Pasak ieškovo, neginčytinas faktas, jog jo kalinimas, trukęs nuo 2011 m. lapkričio 8 d. iki 2011 m. gruodžio 2 d., buvo neteisėtas. Ieškovo įsitikinimu, jo prašomas priteisti neturtinės žalos atlyginimas yra protingas ir proporcingas padarytam pažeidimui.
Šalies argumentai
Atsakovė, atstovaujama Teisingumo ministerijos, atsiliepdama į apeliacinį skundą, pareiškė, jog nesutinka su skundu, prašė palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Pasak atsakovės, ieškovas, prašydamas panaikinti sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, neįrodė, jog egzistuoja absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ar padarė procesinius pažeidimus. Atsakovės vertinimu, ieškovo teiginiai, jog Akmenės rajono apylinkės teismo veiksmai, pasireiškę kardomosios priemonės skyrimu ir pratęsimu, buvo neteisėti, nėra pagrįsti bylos faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniu skundu nustatytų ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti šios bylos ribas, nustatytas ieškovo apeliaciniu skundu, be to, neegzistuoja absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).
Apeliantas šios bylos procese įrodinėja, kad jis buvo neteisėtas suimtas ir kalinamas, bei reikalauja kompensuoti neturtinę žalą. Ginčo materialinį teisinį santykį reglamentuoja Civilinio kodekso 6.272 straipsnio 1 dalis. Šioje materialiojo įstatymo normoje nustatyta, jog žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Aptariama teisės norma reglamentuoja specialiuosius deliktinės civilinės atsakomybės atvejus. Civilinio kodekso 6.272 straipsnio 1 dalyje expressis verbis nustatyta, jog valstybės atsakomybė kyla be atitinkamo subjekto – ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuratūros pareigūno ar teismo – kaltės. Taigi, analizuojamoje teisės normoje yra nustatyta griežtoji deliktinė civilinė atsakomybė. Vadinasi, asmeniui, siekiančiam gauti turtinės ir / ar neturtinės žalos atlyginimą / atlyginimus (Civilinio kodekso 6.272 straipsnio 3 dalis), pakanka įrodyti subjekto, įvardyto Civilinio kodekso 6.272 straipsnio 1 dalyje, neteisėtus veiksmus, žalą (jos patyrimo faktą ir dydį) bei priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį. Egzistuojant šioms sąlygoms, valstybei kyla pareiga kompensuoti asmens patirtą žalą.
Šios bylos procese, be kitų faktinių aplinkybių, nustatyta, jog, pirma, Akmenės rajono apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 8 d. nutartimi panaikino apeliantui taikytą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – ir skyrė kitą kardomąją priemonę – suėmimą; antra, Akmenės rajono apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 17 d. nutartimi pratęsė kardomosios priemonės – suėmimo – taikymą šešiolikai dienų; trečia, Akmenės rajono apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 2 d. nutartimi pratęsė suėmimo taikymą keturiasdešimt dviem dienoms; ketvirta, Šiaulių apygardos teismas 2011 m. gruodžio 14 d. nutartimi panaikino Akmenės rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį ir paleido apeliantą iš suėmimo.
Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti, jog Akmenės rajono apylinkės teismo veiksmai, pasireiškę suėmimo skyrimu ir pratęsimu, yra neteisėti. Apeliantas nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada, teigdamas, jog akivaizdu, kad jo kalinimas, trukęs nuo 2011 m. lapkričio 8 d. iki 2011 m. gruodžio 2 d., buvo neteisėtas. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis apelianto argumentas yra nepagrįstas.
Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenys (Civilinio proceso kodekso 179 straipsnio 3 dalis) patvirtina, kad Akmenės rajono apylinkės teismas (iš)nagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje apeliantas buvo kaltinamas, padaręs nusikalstamą veiką. Šioje baudžiamojoje byloje 2011 m. spalio 26 d. vyko teisiamasis posėdis. Apeliantas atvyko į šį teisiamąjį posėdį, būdamas neblaivus, jam buvo nustatytas sunkus neblaivumo laipsnis. Atsižvelgiant į šią aplinkybę, buvo atidėtas bylos nagrinėjimas, be to, siekiant užtikrinti apelianto dalyvavimą kitame teisiamajame posėdyje, skirta procesinės prievartos priemonė – atvesdinimas. Apeliantas buvo atvesdintas į teisiamąjį posėdį, vykusį 2011 m. lapkričio 8 d. Padarius teisiamojo posėdžio pertrauką, paaiškėjo, jog apeliantas vėlgi yra neblaivus, jam buvo nustatytas sunkus neblaivumo laipsnis. Atsižvelgiant į nurodytą aplinkybę, buvo atidėtas teisiamasis posėdis ir apeliantui, panaikinus kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, skirtas suėmimas. Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenys taip pat patvirtina, jog 2011 m. lapkričio 17 d. ir, padarius pertrauką, 2011 m. gruodžio 2 d. vyko teisiamasis posėdis.
Kardomosios priemonės gali būti skiriamos siekiant užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms (Baudžiamojo proceso kodekso 119 straipsnis). Taigi, teismo taikomos kardomosios priemonės paskirtis (įstatyme nurodyta pirmiausia) yra užtikrinti kaltinamojo dalyvavimą procese ir netrukdomą bylos nagrinėjimą teisme. Be kitų kardomųjų priemonių, įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam gali būti skiriamas suėmimas (Baudžiamojo proceso kodekso 120 straipsnio 1 dalis). Suėmimas – ultima ratio, kitaip tariant, kraštutinė (paskutinioji) priemonė. Ši kardomoji (procesinės prievartos) priemonė gali būti skiriama tik tais atvejais, kai švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti tikslų, kuriuos įgyvendinti yra skirtos kardomosios priemonės (Baudžiamojo proceso kodekso 122 straipsnio 7 dalis).
Kaip jau buvo nustatyta, apeliantas atvyko į pirmąjį teisiamąjį posėdį, būdamas neblaivus, taip eliminuodamas galimybę nagrinėti bylą šiame teisiamajame posėdyje. Siekiant užtikrinti apelianto dalyvavimą kitame teisiamajame posėdyje, buvo nutarta jį atvesdinti. Ši procesinės prievartos priemonė nebuvo efektyvi dėl paties apelianto veiksmų. Taikius aptariamą priemonę, buvo užtikrintas apelianto dalyvavimas teisiamajame posėdyje. Kita vertus, net ir užtikrinus apelianto dalyvavimą atvesdinimu, nebuvo galimybės nagrinėti bylą, nes, kaip nustatyta, apeliantas vėlgi buvo neblaivus. Akmenės rajono apylinkės teismas, reaguodamas į tokį apelianto elgesį, skyrė suėmimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie teismo veiksmai buvo adekvatūs ir proporcingi. Apelianto veiksmai, neabejotinai, be jokio teisėto pagrindo sutrukdė nagrinėti bylą. Pašalinti šį trukdį nepakako procesinės prievartos priemonės – atvesdinimo. Tokiomis aplinkybėmis kitos (net ir kelios taikomos kartu) kardomosios priemonės nebūtų buvusios efektyvios, siekiant išvengti pakartotinio bylos nagrinėjimą trukdančių aplinkybių atsiradimo ir užtikrinti apelianto tinkamą dalyvavimą teisiamajame posėdyje bei kartu netrukdomą bylos nagrinėjimą. Tik baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka suvaržius apelianto laisvę, buvo galima pasiekti įvardytus tikslus. Taigi, pats apeliantas savo veiksmais sukūrė tokią faktinę situaciją, kurios tebuvo galima išvengti taikant ultima ratio – suėmimą. Labai svarbu pažymėti, jog Akmenės rajono apylinkės teismo sprendimai skirti ir pratęsti suėmimą nebuvo savitiksliai procesiniai veiksmai. Kaip jau buvo nustatyta, 2011 m. lapkričio 17 d. ir, padarius pertrauką, 2011 m. gruodžio 2 d. vyko teisiamasis posėdis. Vadinasi, teismo sprendimai skirti ir pratęsti suėmimą, įforminti 2011 m. lapkričio 8 d. ir 2011 m. lapkričio 17 d. nutartimis, buvo efektyvūs procesiniai veiksmai, nes, juos atlikus, buvo užtikrintas tiek apelianto dalyvavimas teisiamajame posėdyje, tiek ir netrukdomas bylos nagrinėjimas. Be to, svarbus ir tas aspektas, kurį akcentavo pirmosios instancijos teismas, jog Akmenės rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 8 d. ir 2011 m. lapkričio 17 d. nutartys nebuvo apskųstos ir peržiūrėtos baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Vadinasi, šios teismo nutartys, apeliacinės instancijos teismui jų neperžiūrėjus ir nekonstatavus kitaip, yra teisėtos ir pagrįstos, o jomis paskirta kardomąja priemone suėmimu buvo pasiektas įstatyme numatytas tikslas, kurio tomis aplinkybėmis nebuvo galima efektyviai pasiekti kitomis priemonėmis – kaltinamojo (apelianto šioje byloje) dalyvavimas procese ir netrukdomas bylos nagrinėjimas teisme. Svarbu ir tai, kad paskyrus kardomąją priemonę suėmimą, bylos nagrinėjimas teisme buvo tęsiamas, įvyko teismo posėdžiai.
Apibendrinant galima konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas neįrodė, jog Akmenės rajono apylinkės teismo veiksmai, pasireiškę suėmimo skyrimu ir pirminiu pratęsimu, yra neteisėti, yra pagrįsta. Kaip jau buvo nurodyta, valstybės deliktinei atsakomybei pagal Civilinio kodekso 6.272 straipsnio 1 dalį atsirasti yra būtinas sąlygų – neteisėtų veiksmų, žalos ir priežastinio neteisėtų veiksmų ir žalos ryšio – visetas. Vadinasi, vienos sąlygos nebuvimas eliminuoja atsakomybės taikymo galimybę. Apeliantas neįrodė neteisėtų veiksmų fakto, vadinasi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė jo ieškinį. Todėl skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Apeliacinio skundo argumentai, kurie nebuvo išanalizuoti šiame procesiniame sprendime, neturi teisinės reikšmės teisingai išspręsti šią bylą, todėl apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytą aspektą, nevertina kitų apelianto argumentų, kurie kartu su šiame procesiniame sprendime išanalizuotais argumentais yra suformuluoti jo apeliaciniame skunde.
Bylos dalyviai nereikalavo bylinėjimosi išlaidų kompensacijų ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog jie šios bylos apeliaciniame procese patyrė bylinėjimosi išlaidas. Todėl darytina išvada, jog bylos dalyviai nepatyrė išlaidų, kurias reikėtų paskirstyti šiuo apeliacinės instancijos teismo procesiniu sprendimu.
Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepaskirstytinos bylos šalims, nes šios išlaidos yra mažesnės negu minimalus į valstybės biudžetą priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas
nutarė:
palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 5 d. sprendimą nepakeistą.