- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-02-18
- Bylos Nr.
- I-594-644/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01155-2013-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Audrius Grauželis
- Pareiškėjas
- AB „Lietuvos draudimas“
- Atsakovas
- Kauno miesto savivaldybės
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos
- Advokatai
- Tadas Dumbliauskas
- Kategorijos
- 15.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Audrius Grauželis, sekretoriaujant Henrikai Žibutytei, dalyvaujant pareiškėjo AB „Lietuvos draudimas“ atstovui advokatui Tadui Dumbliauskui, atsakovės Kauno miesto savivaldybės atstovei R.D.,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo AB „Lietuvos draudimas“ skundą atsakovei Kauno miesto savivaldybei, trečiasis suinteresuotasis asmuo Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos, dėl turtinės žalos atlyginimo bei palūkanų priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundą palaikė ir prašė priteisti AB „Lietuvos draudimas“ naudai iš Kauno miesto savivaldybės 1116 Lt turtinės žalos atlyginimui, 5 procentų dydžio metines palūkanas už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei atstovavimo išlaidas.
Pareiškėjas skunde bei jo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad 2012 m. balandžio 6 d transporto priemonė „Ford Focus“, V/Nr. (duomenys neskelbtini), Veiverių g., Kaune, įvažiavo į kelio važiuojamojoje dalyje esančią duobę, kuri nebuvo pažymėta jokiais kelio ženklais ar atitvarais, ko pasėkoje minėta transporto priemonė buvo apgadinta. Transporto priemonė buvo apdrausta Transporto priemonių draudimu. Į eismo įvykio vietą atvykus policijos pareigūnams ir apžiūrėjus įvykio vietą, transporto priemonės vairuotojo veiksmuose Kelių eismo taisyklių pažeidimo nebuvo nustatyta, kadangi vairuotojas neturėjo galimybės pastebėti duobės ir ją apvažiuoti. Nagrinėjamu atveju draudėjas pateikė pareiškėjui PVM sąskaitą – faktūrą Nr. AAA0022, pagrindžiančią išlaidas dėl eismo įvykio metu transporto priemonei atsiradusios žalos pašalinimo. Pareiškėjas įvertino ir apskaičiavo, kad dėl eismo įvykio sugadintų transporto priemonės dalių atkūrimo išlaidos sudaro 1116 Lt bei jas kompensavo išmokėdamas draudėjui draudimo išmoką. Rašant skundą buvo padaryta techninė klaida nurodant neteisingą priteistiną iš atsakovo sumą, reikalautina suma yra 1116 Lt. Kadangi automobiliui pakeistos dalys buvo nenusidėvėjusios, todėl joms nebuvo taikomas nusidėvėjimas. Vairuotojo veiksmai po eismo įvykio, t.y. nuvažiavimas į už maždaug 100 m. esančią degalinę, automobilio apgadinimams reikšmės negalėjo turėti, taip buvo pasielgta dėl eismo saugumo. Išmokėjęs draudimo išmoką pareiškėjas įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už žalos padarymą asmenį (Civilinio kodekso – (toliau – ir CK) 6.1015 str.). 2012 m. rugpjūčio 22 d. pretenzija ragino atsakovą atlyginti nuostolius, tačiau šis nuostolių neatlygino. Nagrinėjamu atveju yra visos būtinosios viešosios atsakomybės sąlygos - Kauno miesto savivaldybės darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl privalo atlyginti žalą.
Atsiliepimas
Atsakovė prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimu į skundą, taip pat teismo posėdžio metu nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta visų privalomų viešosios atsakomybės sąlygų, todėl savivaldybei nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Iš pareiškėjo skundo bei prie jo pateiktų įrodymų nėra aišku, kaip nurodomi automobilio sugadinimai siejasi su ginčo duobe, kodėl būtent tokio dydžio žala patirta, nei viename iš pateiktų dokumentų nėra jokios išvados, kad būtent ginčo duobė galėjo sukelti ir sukėlė nurodytus automobilio apgadinimus ir dėl to buvo patirta 1116 Lt turtinė žala. Be to, iš pareiškėjo skundo ir jo priedų nėra aišku kada, kur, nuo ko, per kiek laiko ir pan. atsirado nurodomi automobilio sugadinimai, už kuriuos prašoma atlyginti neaišku kuo pagrįstą turtinę žalą. Nėra pateikti rašytiniai įrodymai, kurie pagrįstų žalos padarymo faktą, tariamą eismo įvykio vietą, duobės buvimo vietą, kelių nepriežiūrą ir priežastinio ryšio tarp duobės ir automobilio apgadinimo egzistavimą. Be to, atlyginamos (kompensuojamos) tik tos išlaidos, kurios būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti. Pareiškėjas nurodė, kad pakeistos dalys nebuvo nusidėvėjusios, todėl nusidėvėjimas nebuvo išskaičiuotas, tačiau kaip matyti iš 2012 m. gegužės 8 d. PVM sąskaitos – faktūros buvo keistos ne tik dvi padangos, bet ir ratlankiai bei šarnyras, tačiau nepaaiškinta, kodėl šioms dalims neišskaičiuotas nusidėvėjimas, be to, toks skaičiavimas neatitinka teisės aktų reikalavimų. Dėl eismo įvykio metu atsiradusios žalos yra atsakingas ir pats vairuotojas, kuris neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, kelio būklę, nebuvo atidus iškilus grėsmei eismo saugumui. Vairuotojas, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, privalėjo elgtis rūpestingai ir atidžiai, saugiai ją apvažiuoti. Be to, po tariamo eismo įvykio vairuotojas apie 100 m. važiavo iki degalinės bei vėliau, pakeitęs padangas važiavo atlikti transporto techninę apžiūrą į Alytų, todėl darytina išvada, kad šie vairuotojo veiksmai galėjo turėti įtakos automobilio apgadinimams, t.y. didesnei žalai kilti. Vadovaujantis Draudimo įstatymo nuostatomis, draudimo įmoka yra paskaičiuojama įvertinus draudimo riziką, ši įmoka yra panaudojama draudimo rizikos dengimui. Ginčo atveju, pareiškėjas buvo gavęs 778 Lt draudiminių įmokų, įmokų rizikos dengimui, kas iš dalies padengia draudimo išmoką, t.y. skundo reikalavimą. Transporto priemonei daryta žala 100 procentų negali būti išmokėta, nes tai prieštarautų Draudimo įstatymo 93 str. 1 d. dėl draudimo rizikos prisiėmimo, nes tokiu atveju draudimo rizikos nebelieka. Pagal eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių, patvirtintų LR Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795, 38 ir 40 punktus pareiškėjas, nenustatęs esminių bylos aplinkybių, savo rizika išmokėjo apgadinto automobilio savininkui žalą ir nepagrįstai siekia šios žalos priteisimo regreso tvarka iš atsakovo. Nesutiko su pareiškėjo reikalavimu priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas, kadangi, atsakovo nuomone, CK 6.37 str. 2 d. ir 6.210 str. 1 d. nuostatos ginčo dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo atveju neturėtų būti taikomos, kadangi šiuo atveju žala yra kildinama iš viešosios teisės normų. Kauno miesto savivaldybė kelių priežiūrą atlieka tinkamai pagal turimas finansines galimybes, t.y. ji yra priklausoma nuo Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos skiriamų lėšų, todėl ne tik atsakovas, bet ir ši institucija yra atsakinga už Kauno gatvių priežiūrą, atitinkamai už kilusios žalos atsiradimą. Prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 10 str. 4 d. ir Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų naudojimo tvarkos aprašo, patvirtinto LR Vyriausybės 2005-04-21 nutarimu Nr. 477, 3 p., 5.3. p. (5.3.1., 5.3.2 p.) atitikties LR Konstitucijos 21, 29, 94 str. nuostatoms.
Trečiasis suinteresuotasis asmuo - Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos (toliau – Kelių direkcija) dėl pareiškėjo skundo reikalavimų pagrįstumo prašė spręsti teismo nuožiūra. Atsiliepime į skundą (b.l.4-7) nurodė, kad Kelių direkcija nėra atsakinga už blogą Kauno miesto gatvių priežiūrą. Vietos savivaldos įstatymo 6 str. 32 p. nustatytos savivaldybių savarankiškos funkcijos vykdymui papildomas finansavimo šaltinis pagal Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo vykdymą yra Kelių priežiūros ir plėtros programa. Kelių direkcijos direktorius, laikydamasis nustatytos tvarkos, savivaldybėms (tarp jų ir Kauno miesto) kasmet skiria Programos lėšų. Šias lėšas savivaldybės gali naudoti savo nuožiūra parinktiems vietinės reikšmės keliams (gatvėms) tiesti, taisyti (remontuoti), prižiūrėti ir saugaus eismo sąlygoms užtikrinti (darbams finansuoti), tačiau programos lėšos yra tik papildomas vietinės reikšmės susisiekimo infrastruktūros objektų finansavimo šaltinis. Situacija finansuojant vietinės reikšmės susisiekimo infrastruktūros objektus iš esmės pagerėtų, jei savivaldybės daugiau naudotų savo biudžeto lėšų ir ieškotų kitų finansavimo šaltinių.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas tenkintinas.
Teismui pateiktų įrodymų visetas patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad 2012 m. balandžio 6 d., apie 10.20 val. Kauno mieste įvyko eismo įvykis, kurio metu M. R., vairuodamas L. R. nuosavybės teise priklausantį automobilį „FORD FOCUS“, V/Nr. (duomenys neskelbtini), Veiverių g., Kaune, įvažiavo į kelio važiuojamoje dalyje esančią duobę ir jį apgadino. Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdyba 2012 m. balandžio 6 d. nutarimu nutraukė administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, nenustačiusi administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties. Kadangi minėta transporto priemonė buvo apdrausta AB „Lietuvos draudimas“ (Transporto priemonių draudimo liudijimas TIA Nr. 185498425), todėl apie eismo įvykį 2012 m. balandžio 6 d. buvo pranešta draudimo bendrovei (2012 m. balandžio 6 d. M.R. prašymas), atlikta transporto priemonės techninė apžiūra bei surašytas aktas (2012 m. balandžio 6 d. Transporto priemonės techninės apžiūros aktas). Draudėjas pateikė pareiškėjui dokumentus, patvirtinančius dėl transporto priemonės sugadinimo patirtas išlaidas (2012 m. gegužės 8 d. PVM sąskaitą – faktūrą Nr. 0022). AB „Lietuvos draudimas“ apskaičiavo draudimo išmokos dydį (AB „Lietuvos draudimas“ aktas prie žalos bylos Nr. 1257985) ir dėl minėto eismo įvykio 2012 m. gegužės 14 d. išmokėjo transporto priemonės savininkui 1116 Lt draudimo išmoką. 2012 m. rugpjūčio 22 d. pareiškėjas pateikė pretenziją Nr. R0001293113 Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl 1116 Lt turtinės žalos atlyginimo, tačiau ji nebuvo patenkinta. Pareiškėjo atstovas teismo posėdyje patvirtino, jog nurodant priteistiną turtinės žalos sumą įsivėlė techninė klaida, nurodė, kad prašoma priteisti suma yra 1116 Lt.
CK 6.1015 straipsnio, reglamentuojančio draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), 1 dalyje nustatyta, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Todėl, nagrinėjamu atveju, reikia vadovautis teisės normomis, reglamentuojančiomis atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų.
Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis anksčiau nurodytomis CK 6.271 straipsnio nuostatomis, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijų darbuotojų veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Tiek Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte, tiek Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punkte nustatyta, kad užtikrindamas eismo saugumą, savivaldybės administracijos direktorius rūpinasi vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, transporto infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, gatvių tiesimu, taisymu ir rekonstravimu. Lietuvos Respublikos valstybinės ir vietinės reikšmės automobilių kelių priežiūros organizavimą, jos vykdymą ir naudojimąsi jais nustato 2004 m. vasario 11 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 155 patvirtinta Kelių priežiūros tvarka. Tvarkos 6 punkte nustatyta, kad savivaldybės atlieka vietinės reikšmės viešųjų kelių ir gatvių taisymo bei priežiūros darbų ir saugaus eismo sąlygų užtikrinimo užsakovo funkcijas, vykdo vietinės reikšmės viešųjų kelių (gatvių) naudojimo priežiūrą, organizuoja techninę jų priežiūrą. Tvarkos 12 punkte nustatyta, jog kelius prižiūrintys juridiniai ir (ar) fiziniai asmenys privalo: taisyti (remontuoti) ir tvarkyti žemės sankasą, važiuojamąją dalį, kelkraščius, skiriamąją juostą, kelio griovius, sankryžas, autobusų sustojimo aikšteles, poilsio aikšteles, pėsčiųjų ir dviračių takus, kelio statinius, technines eismo reguliavimo priemones, želdynus, esančius kelio juostoje, kelio oro sąlygų stebėjimo ir transporto eismo apskaitos, apšvietimo ir kitus kelio įrenginius su šių objektų užimama žeme, kad šie objektai atitiktų jiems keliamus reikalavimus ir atliktų savo funkcijas; prižiūrėti, kad kelias, jo statiniai (iš jų ir techninės eismo reguliavimo priemonės) būtų techniškai tvarkingi, estetiški, atitiktų Lietuvos standartus ir normas; prižiūrėti kelio juostoje augančius medžius ir kitus želdinius, pašalinti išdžiūvusius medžius, keliančius pavojų saugiam eismui, bloginančius kelio, šalikelės ir ženklų matomumą; neleisti, kad pakelėje būtų sodinami želdiniai, keliantys grėsmę saugiam eismui, – medžiai ir krūmai turi būti šalinami Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka. Už kelių priežiūrą atsakingi asmenys ir pareigūnai, pažeidę šios Tvarkos reikalavimus arba nesiėmę reikiamų priemonių, kad laiku būtų uždraustas arba apribotas eismas kelių ruožuose, kai naudojimasis jais kelia grėsmę saugiam eismui, atsako įstatymų nustatyta tvarka (42 punktas). CK 6.266 str. nustatyta, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 str. 1 d. nustatytos aplinkybės: nenugalima jėga, nukentėjusio asmens tyčia ar didelis neatsargumas. Remiantis Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalies nuostatomis, vietinės reikšmės keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms.
Sistemiškai vertinant visas aukščiau paminėtas teisės aktų nuostatas pripažintina, jog pareiškėjo prašomos atlyginti turtinės žalos atsiradimas kildinamas iš Kauno miesto savivaldybės veiklos viešojo administravimo srityje, todėl nagrinėjamu atveju spręstinas deliktinės civilinės atsakomybės taikymo klausimas.
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Tai reiškia, jog pareiškėjas, paduodamas skundą, teismui turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 24 str., 57 str. 4 d., 68 str., 72 str.). Įstatymų leidėjo administraciniam teismui suteikta teise rinkti įrodymus, teismas gali ir turi pasinaudoti tais atvejais, kai byloje paaiškėja, jog ginčui svarbių aplinkybių nustatymui ir visapusiškam, objektyviam jų ištyrimui turi būti pateikti papildomi duomenys (ABTĮ 57 str.4 d., 68 str.1 d., 80 str.1 d., 81 str.). Bylą nagrinėjantis teismas visada turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais (įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip materialios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu).
Byloje nėra objektyvių, neginčijamų duomenų, kad asmuo, vairavęs transporto priemonę, būtų pažeidęs Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių nuostatas (ABTĮ 57 str.).
Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos 2012 m. balandžio 6 d. nutarimu nutraukta administracinio teisės pažeidimo teisena (Toliau tekste – Nutarimas), automobilio vairuotojo veiksmuose administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties nenustatyta. Policijos pareigūnai įvykio vietoje betarpiškai apžiūrėjo sugadintą transporto priemonę, taip pat eismo įvykio schemoje užfiksavo su įvykiu susijusias aplinkybes – jo vietą, nepažymėtą gatvėje esančią duobę, jos matmenis (0,40 m. pločio, 1,5 m. ilgio, 0,15 m. gylio), dislokaciją automobilio atžvilgiu, kitus reikšmingus atstumus (Kauno apskrities VPK Patrulių rinktinės 2012 m. balandžio 6 d. Eismo įvykio vietos schema (Toliau tekste – Eismo įvykio schema)). Byloje esantys pareigūno A.P. tarnybinis pranešimas, Eismo įvykio schema, M.R. 2012 m. balandžio 6 d. paaiškinimas dėl eismo įvykio, liudytojo M.R. duoti parodymai teismo posėdžio metu, Nutarimas, bei M.R. prašymas išmokėti draudimo išmoką, patvirtina patį eismo įvykio faktą t.y., kad 2012 m. balandžio 6 d. apie 10.20 val. Veiverių g., Kaune, įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadintas automobilis „FORD FOCUS“, V/Nr. (duomenys neskelbtini).
Byloje nėra ginčo, kad konkreti kelio duobė, Veiverių g., Kaune važiuojamojoje dalyje, kurioje buvo apgadintas automobilis, buvo nepaženklinta, neaptverta ar kitaip pažymėta. Duomenų apie tai, kad šioje gatvėje buvo pastatyti atitinkami įspėjamieji kelio ženklai, perspėjantys eismo dalyvius apie važiuojamosios kelio dangos nelygumus (kelio bangas, duobes), taip pat nėra.
Atsakovės atstovė teigė, jog vairuotojas, vairuodamas automobilį minėtoje gatvėje, privalėjo elgtis atidžiai, rūpestingai ir atsargiai, pasirinkti saugų greitį, vadovaudamasis Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-12-11 nutarimo Nr.1950 19, 133, 134 punktu, ir šių nuostatų nevykdymas galėjo sąlygoti žalos atsiradimą, tačiau šios aplinkybės nebuvo ištirtos. Kaip matyti iš Nutarimo vairuotojo veiksmuose Kelių eismo taisyklių pažeidimo nenustatyta. Be to, minėtame nutarime nurodyta, kad vairuotojas iš anksto numatyti duobės buvimo neturėjo galimybės, Nutarimas priimtas nepažeidžiant esminių ATPK nuostatų, yra motyvuotas ir, tuo pačiu, procesiškai įsiteisėjęs. Vairuotojas M.R. 2012 m. balandžio 6 d. paaiškinime nurodė, jog važiavo leistinu apie 40-50 km/h greičiu paskui autobusiuką, kuris ginčo duobę pravažiavo apžergęs ją ratais, tik šiam autobusiukui pravažiavus duobę ją pamatė, todėl neturėjo galimybės pastebėti minėtos duobės bei ją apvažiuoti kaire eismo juosta, nes ja važiavo kiti automobiliai. Įvertinus minėtą M.R. paaiškinimą, Eismo įvykio schemoje pažymėtos kelio duobės, kurioje buvo apgadintas automobilis, lokaciją, jos dydį, neesant duomenų, kad vairuotojas viršijo leistiną greitį, darytina išvada, jog vairuotojas galėjo nepamatyti ginčo duobės dėl objektyvių priežasčių (dėl priekyje važiavusios transporto priemonės, kuri ginčo duobę uždengė), kas objektyviai apsunkino vairuotojo galimybę, elgiantis rūpestingai ir apdairiai, pastebėti, sustoti ar kitaip išvengti važiuojamojoje kelio dalyje esančios duobės. Taigi, aukščiau nurodytos aplinkybės bei jas pagrindžiantys įrodymai patvirtina, jog transporto priemonės vairuotojo veiksmuose nebuvo jokių didelio neatsargumo, nerūpestingumo požymių, taip pat nėra jokio pagrindo svarstymui apie nenugalimos jėgos egzistavimą ginčo situacijoje.
Nutarime ir Eismo įvykio schemoje yra nurodyta, kad eismo įvykio metu apgadintos automobilio dvi dešinės pusės padangos bei ratlankiai, t.y. nurodyti akivaizdūs ginčo duobės padaryti automobilio pažeidimai, todėl atsakovės atstovės argumentai dėl vairuotojo kaltės, įtakos automobiliui padarytos žalos dydžiui, eksploatuojant automobilį po eismo įvykio - nuvairuojant automobilį į degalinę bei vėliau, pakeitus ratus, nuvažiuojant į Alytų automobilio techninei apžiūrai atlikti, laikomi nepagrįstais ir atmestinais.
Kaip buvo minėta, proceso šalys privalo teikti įrodymus, pagrindžiančius reikalavimus ir atsikirtimus (ABTĮ 57 str.). Atsakovės ir jos atstovės nurodytos aplinkybės, kad pats vairuotojas nebuvo atsargus, atidus ir pasirinkęs saugų greitį galėjo išvengti eismo įvykio bei automobilio apgadinimo dėl įvažiavimo į duobę, grindžiami vien prielaidomis, tačiau objektyvių įrodymų, patvirtinančių vairuotojo neteisėtus veiksmus, kurie būtų sąlygoję autoįvykį ar prisidėję prie jo kilimo, teismui nepateikta, todėl išvadai, jog pats vairuotojas nesilaikė KET reikalavimų, ar atliko kitus veiksmus, kurie bent iš dalies įtakojo žalos atsiradimą, jos dydį, nėra jokio pagrindo.
Pažymėtina, kad atsakovės ir jos atstovės argumentai, jog riziką už automobilio sugadinimus turi prisiimti pats vairuotojas, sudarytų dar didesnes prielaidas atsakovei ir toliau elgtis neatsakingai, ignoruoti teisės aktuose numatytas pareigas dėl kelių priežiūros bei remonto, taip keliant grėsmę eismo saugumui, neprisiimti atsakomybės, nepagrįstai perkeliant ją patiems eismo dalyviams (ABTĮ 57 str.).
Atsakovė ginčydama atsakomybės už patirtą žalą pagrindus, taip pat ginčija priežastinio ryšio tarp automobilio apgadinimų bei ginčo duobės buvimo faktą, nurodydama, jog nei Nutarime, nei Transporto priemonės techninės apžiūros akte nėra nurodytas automobilio šarnyro apgadinimas, kuris, anot pareiškėjo, buvo pakeistas.
Nutarime, Eismo įvykio schemoje ir 2012 m. balandžio 6 d. Transporto priemonės techninės apžiūros akte AB „Lietuvos draudimas“ nurodyta, jog apgadintos ir keistinos priekinė ir galinė dešinės pusės padangos (8 mm) bei priekinis ir galinis dešinės pusės ratlankiai.
Į bylą pateiktoje 2012 m. gegužės 8 d. PVM sąskaitoje – faktūroje Nr. 0022 nurodyta, kad automobiliui taip pat pakeistas šarnyras.
Nutarime, Eismo įvykio schemoje bei Transporto priemonės techninės apžiūros akte automobilio apgadinimai nustatyti tik išoriškai apžiūrėjus automobilį, tačiau akivaizdu, kad tik atlikus minėto automobilio patikrinimą UAB „Kemi ir Daisotra“, buvo nustatytas šarnyro apgadinimas, kuris, teismo nuomone, gali būti susijęs su ginčo eismo įvykiu. Atsakovė nepateikė teismui jokių įrodymų, paneigiančių šio automobilio apgadinimo (šarnyro sugadinimo) sąsają su eismo įvykiu, todėl darytina išvada, kad automobilio šarnyras buvo sugadintas 2012 m. balandžio 6 d. įvykusio eismo įvykio metu.
Byloje esantys įrodymai (2012 m. balandžio 6 d. Transporto priemonės techninės apžiūros aktas, Nutarimas, Eismo įvykio schema, pareigūno A.P. tarnybinis pranešimas, M.R. paaiškinimai dėl eismo įvykio, M.R. paaiškinimai duoti teismo posėdžio metu, aktas prie žalos bylos Nr. 1257985 ir PVM sąskaita – faktūra Nr. 0022) patvirtina priežastinio ryšio buvimą tarp eismo įvykio mechanizmo ir užfiksuotų automobilio apgadinimų, todėl atsakovės atstovės argumentai dėl priežastinio ryšio tarp automobilio apgadinimų bei duobės nebuvimo atmestini kaip nepagrįsti.
Atsakovė nesutinka su draudimo išmokos dydžiu, nurodydama, kad pakeistoms automobilio detalėms - ratlankiams bei šarnyrui nebuvo taikomas nusidėvėjimas.
Atlyginamų draudėjui nuostolių dydį, rūšis ir tvarką apibrėžia draudimo sutartis ir civilinės atsakomybės draudimo taisyklės (LAT Teisėjų senato 2000-06-16 nutarimas Nr. 27). Draudimo išmoka buvo apskaičiuota pagal Transporto priemonių draudimo taisykles Nr. 021 (2010-03-31 redakcija, galioja nuo 2010-04-19) (toliau - Taisyklės) bei transporto priemonių draudimo liudijime numatytą draudimo sąlygų variantą (draudimas išskaitant nusidėvėjimą), pasirinktą draudėjos L.R. Nurodytų taisyklių 9 dalies 9.1 punkte numatyta, jog nuostolių dydį nustato draudikas, vadovaudamasis draudimo sutarties sąlygomis ir surinktais dokumentais, pagrindžiančiais nuostolį ir jo dydį. Apskaičiuojant nuostolio dydį atsižvelgiama tik į įvykio metu tiesiogiai padarytus sugadinimus. Transporto priemonės sugadinimo atveju, nuostolio dydis nustatomas pagal remonto išlaidas, būtinas atkurti sugadintą transporto priemonę ar jos detalių ir (ar) dalių rinkos vertę iki draudžiamojo įvykio (Taisyklių I dalies „Draudimo sąlygos“ 9.5. p.).
Draudėjas padarytą žalą pagrindė UAB „Kemi ir Daisotra“ 2012 m. gegužės 8 d. PVM sąskaita – faktūra Nr. 0022.
Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ginčo automobilis buvo draustas draudimu išskaitant nusidėvėjimą (Draudimo liudijimas LD Nr. 95140593), tačiau pagal UAB „Kemi ir Daisotra“ 2012 m. gegužės 8 d. PVM sąskaitos – faktūros Nr. 0022, akto prie žalos bylos Nr. 1257985 duomenis bei pareiškėjo atstovo paaiškinimus, nusidėvėjimas keičiamoms detalėms (ratlankiams ir šarnyrui) nebuvo išskaitytas, nes šios detalės buvo pakeistos neoriginaliomis, kurių vertė neviršijo „Audatex“ sistemoje nurodytų kainų. Atsakovė nepateikė teismui jokių šiuos įrodymus paneigiančių duomenų, todėl, įvertinus aukščiau išdėstytų faktinių aplinkybių visumą, darytina išvada, kad, įvertindamas nuostolio dydį bei jį apskaičiuodamas, pareiškėjas laikėsi Taisyklėse nustatytų reikalavimų. Draudimo išmoka buvo apskaičiuota pagal Taisyklių 9 punkto nuostatas, apskaičiuojant nuostolio dydį buvo atsižvelgiama į įvykio metu tiesiogiai padarytus sugadinimus. Automobiliui padarytos žalos dydis 1116 Lt (Aktas prie žalos bylos Nr. 1257985, UAB „Kemi ir Daisotra“ 2012 m. gegužės 8 d. PVM sąskaita – faktūra Nr. 0022), ji išmokėta draudėjui (2012 m. gegužės 14 d. AB „Lietuvos draudimas“ vietinio mokėjimo nurodymas).
Vadovaujantis aukščiau minėta įrodinėjimo taisykle, įrodymų, paneigiančių keičiamų detalių įsigijimo bei remonto išlaidas ir (ar) patvirtinančių mažesnę jų kainą ar objektyvių duomenų, jog buvo kompensuotos didesnės išlaidos, nei tos, kurios būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti, teismui nebuvo pateikta. Pagal automobilio sugadinimo pobūdį, nurodytos išlaidos laikytinos realiai pagrįstomis ir įrodytomis. Atsakovės motyvai dėl žalos dydžio pagrįsti prielaidomis, todėl atmestini.
Atsakovės argumentas, jog visiškas draudimo išmokos kaip žalos priteisimas draudimo bendrovei prieštarauja Draudimo įstatymo 93 str. 1 d. įtvirtintai nuostatai, kad draudikas prisiima riziką, atmestinas. Atsakovė neigia subrogacijos instituto taikymą. Išmokėjus draudimo išmoką, pasikeičia žalos atlyginimo santykio šalys – t.y. nukentėjusįjį asmenį pakeičia draudikas, kuris perima jo teisę reikalauti iš žalą padariusio asmens atlyginti žalą. Tačiau toks santykio šalių pasikeitimas (draudimo išmokos išmokėjimo faktas) nepanaikina žalos atlyginimo prievolės, nes, priešingu atveju, susidarytų teisiškai nelogiška situacija, jog atsakingo už padarytą žalą asmens padarytus nuostolius (jų dalį, patenkančią į draudimo įmokų ribas) padengtų pats nuostolį patyręs asmuo, taip sudarant sąlygas šiam išvengti atsakomybės.
Esant šioms aplinkybėms ir įrodymams pripažintina, kad savivaldybė šiuo konkrečiu atveju neįvykdė pareigos tinkamai prižiūrėti, remontuoti Veiverių gatvę Kaune bei užtikrinti saugų eismą joje, todėl dėl tokio neteisėto neveikimo buvo apgadinta L.R. nuosavybės teise priklausanti transporto priemonė. Teismui nekyla abejonių, kad tarp neteisėtų savivaldybės veiksmų (šiuo atveju – neveikimo) ir patirtos žalos yra priežastinis ryšys. Taigi, nagrinėjamu atveju, esant visoms būtinosioms viešosios (valstybės) atsakomybės sąlygoms, pareiškėjo skundo reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo pagrįstas ir tenkintinas. Pareiškėjui AB „Lietuvos draudimas“ iš atsakovės priteistinas 1116 Lt turtinės žalos atlyginimas.
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, tokio pobūdžio bylose, t.y. bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo, priteisiamos 5 procentų dydžio metinės palūkanos (pvz., 2010-12-02 sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010, 2011-12-08 nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3550/2011, 2012-06-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1673/2012, 2013-10-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1265/2013), todėl vadovaujantis Civilinio kodekso 6.2. straipsnyje, 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika pareiškėjui iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos, skaičiuojamos nuo 1116 Lt sumos, nuo kreipimosi į teismą dienos (2013-09-24) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Pareiškėjas taip pat prašo priteisti 200 Lt išlaidų už teisines paslaugas. Pareiškėjas teismui yra pateikęs sąskaitą už teisinę pagalbą, kuri patvirtina išlaidas už skundo parengimą. Atsižvelgiant į tai, jog sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, bei į tai jog prašoma priteisti suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių, iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės priteistina 200 Lt AB „Lietuvos draudimas“ (ABTĮ 44 str., 45 str.).
Atsakovės prašymas sustabdyti administracinę bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 10 str. 4 d., Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų naudojimo tvarkos aprašo, patvirtinto Vyriausybės 2005-04-21 nutarimu Nr. 477, 3, 5.3, (5.3.1, 5.3.2 p.) atitikties Konstitucijos 21, 29, 94 str., yra atmestinas, kadangi atsakovės paminėti teisės aktai netaikomi sprendžiant šį konkretų pareiškėjo regresinį reikalavimą, kylantį iš draudimo teisinių santykių, todėl kreiptis į Konstitucinį teismą nėra pagrindo (ABTĮ 4 str. 2 d., 57 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 45 straipsniu teismas,
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą patenkinti.
Priteisti iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės pareiškėjo AB „Lietuvos draudimas“ naudai 1116 Lt (tūkstantį šimtą šešiolika litų) turtinės žalos atlyginimui.
Priteisti iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės pareiškėjo AB „Lietuvos draudimas“ naudai 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo administracinės bylos iškėlimo teisme (2013 m. rugsėjo 24 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
Priteisti iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės pareiškėjo AB „Lietuvos draudimas“ naudai 200 Lt (du šimtus litų) išlaidų, susijusių su administracinės bylos nagrinėjimu.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.