Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Artūro Ridiko (pirmininkaujantysis), Valdo Meidaus ir Bronės Vidzėnienės,

išteisintajam N. D.

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-04-17 nuosprendžio, kuriuo N. D. išteisintas iš kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 str. 1 d. ir 290 str., nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. D. išteisintas iš kaltinimų pagal BK 284 str. 1 d. ir 290 str. tuo, kad jis 2014-11-18, apie 16.20 val., (duomenys neskelbtini) areštinės kameroje Nr. x, esančioje (duomenys neskelbtini), savo įžūliu elgesiu, patyčiomis demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės tvarką ir įžeidė savo pareigas einančius valstybės tarnautojus, o būtent: būdamas susipažinęs su (duomenys neskelbtini) areštinėje laikomų asmenų vidaus tvarkos taisyklėmis vykdyti teisėtus policijos areštinės pareigūnų nurodymus, (duomenys neskelbtini) viršininkui G. M., (duomenys neskelbtini) postiniui V. G. ir specialistui S. Ž., kurie vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymo Nr. 5-V-677 „Dėl policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“ ir kitais įstatyminiais aktais, vykdė tiesiogines pareigas atlikti N. D. visą asmens kratą, siekiant surasti draudžiamus daiktus, G. M. pranešus apie jo visą asmens kratą ir pareikalavus nusirengti, jis pakeltu tonu, vartodamas necenzūrinius žodžius, atsisakė vykdyti teisėtą pareigūno reikalavimą nusirengti, tyčia, savo įžūliu elgesiu – nusimaudamas kelnes ir atvirai demonstruojamas lytinį organą, tuo G. M. parodydamas neigiamą savo požiūrį į valstybės tarnautoją, atliekantį viešojo administravimo funkcijas, įžeidė valstybės tarnautojų funkcijas atliekančius policijos pareigūnus ir demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė nustatytą (duomenys neskelbtini) areštinės ir konvojaus skyriaus tvarką.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, prokuroras, teigdamas apie, jo manymu, neteisingai atliktą įrodymų tyrimą bei baudžiamojo proceso pažeidimus, nesutinka su N. D. išteisinimu pagal BK 284 str. 1 d. ir 290 str. Tačiau teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas. Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant N. D. kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, skyrė pakankamą dėmesį parodymų vertinimui, atliko parodymų analizę, tarpusavyje lygindamas parodymus bei gretindamas juos su kita bylos medžiaga ir visiškai pagrįstai N. D. išteisino, jam nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Prokuroras skunde naujų aplinkybių, paneigiančių teismo išvadas ir įgalinančių byloje surinktus įrodymus vertinti kitaip, nenurodė. Teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo padarytų išvadų ar jomis abejoti, su jomis sutinka, todėl prokuroro apeliacinį skundą atmeta.

Skunde teigiama, kad N. D. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis vartodamas necenzūrinius žodžius bei nusimaudamas kelnes ir atvirai demonstruodamas lytinį organą, įžeidė valstybės tarnautojų funkcijas atliekančius policijos pareigūnus bei sutrikdė nustatytą areštinės ir konvojaus skyriaus tvarką. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamos bylos kontekste N. D. nėra pagrindo taikyti baudžiamosios teisės kaip ultima ratio (paskutinė priemonė), nes kaltinime nurodytuose jo veiksmuose nėra nusikaltimų, numatytų BK 284 str. 1 d. ir 290 str., sudėčių.

Pagal BK 290 str. atsako tas, kas įžeidė savo pareigas einantį valstybės tarnautoją ar viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį. Įžeidimas padaromas tik tiesiogine tyčia ir jis reiškia, kad kaltininkas prieš pareigas vykdantį nukentėjusįjį atlieka nepadorius veiksmus, išsako žeminančius žodžius, demonstruoja bendrą neigiamą jo asmenybės vertinimą, diskredituoja jį ir kenkia jo moraliniam prestižui tiek aplinkinių, tiek ir jo paties akyse, ir taip elgiasi dėl nukentėjusiojo pareigų, o kaltininko neteisėto elgesio motyvas yra atsakas į teisėtą pavestų pareigų atlikimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-525/2011). Pažymėtina, kad labai svarbu nustatyti ir pasakytų žodžių prasmę, t. y. ar jie tikrai buvo nukreipti asmeniškai į nukentėjusįjį, kokie įžeidžiantys žodžiai buvo vartojami, ar jie buvo protestuojant prieš valstybės tarnautojų veiksmus, ar buvo siekiama šį asmenį įžeisti. Svarbi žodžių ar veiksmų vartojimo vieta, aplinka, negatyvus įvykio dalyvių nusistatymas vienas kito atžvilgiu, ar nebuvo kaltininkas išprovokuotas tokiam elgesiui ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-324/2013).

Pagal BK 284 str. 1 d. atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Taikant šią normą, be kita ko, būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešojoje vietoje ir kad dėl jų kilo neigiami padariniai – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia, taigi būtina, kad toks asmuo suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių norėtų.

Kaip matyti iš bylos duomenų, visi N. D. inkriminuoti kaltinime nurodyti veiksmai atlikti (duomenys neskelbtini) areštinės ir konvojaus skyriaus areštinės, esančios (duomenys neskelbtini), kameroje Nr. x. Byloje surinktų įrodymų visuma nustatyta, kad policijos pareigūnams G. M., V. G. ir S. Ž. minėtose patalpose ketinant atlikti visą N. D. asmens kratą ir pareikalavus jo nusirengti, pastarasis emocijomis bei necenzūriniais žodžiais reiškė nepasitenkinimą dėl tokio reikalavimo, nusimovė kelnes bei atvirai pademonstravo lytinį organą. Šie N. D. veiksmai buvo atlikti pakankamai uždaroje erdvėje, dalyvaujant tik minėtiems policijos pareigūnams, nesant pašalinių asmenų, ir šie veiksmai trūko tik kelias sekundes. Nors nukentėjusysis G. M. teigė, kad N. D. savo veiksmais sutrikdė nustatytą (duomenys neskelbtini) Viešosios tvarkos biuro areštinės ir konvojaus skyriaus tvarką, tačiau iš G. M. parodymų matyti, kad jis nurodo kitus, jo manymu, minėtą tvarką sutrikdžiusius N. D. veiksmus, o ne konkrečiai kaltinime nurodytus veiksmus. Byloje esantys duomenys rodo, kad dėl kaltinime nurodytų N. D. veiksmų užtruko jo asmens kratos atlikimo procedūra, tačiau jokie objektyvūs duomenys nepatvirtina, kad kaltinime nurodytais veiksmais N. D. sukėlė BK 284 str. 1 d. numatytus būtinuosius padarinius, t. y., kad buvo sutrikdyta (duomenys neskelbtini) Viešosios tvarkos biuro areštinės ir konvojaus skyriaus veikla ar nustatyta tvarka.

Taip pat nėra pagrindo kaltinime nurodytus N. D. veiksmus laikyti nusikalstamais BK 290 str. kontekste. Nors pagal nukentėjusiojo G. M., liudytojų V. G., K. V., L. Š. parodymus N. D. vartojo necenzūrinius žodžius, kurie gali būti vertinami kaip įžeidžiantys juos girdinčius asmenis, tačiau nagrinėjamu atveju tokie žodžiai N. D. buvo ištarti abstrakčiai, akivaizdžiai siekiant išreikšti nepasitenkinimą susiklosčiusia situacija dėl to, kad iš jo buvo reikalaujama atlikti veiksmus, kurių jis atlikti nenorėjo ir nesuvokė jų reikalingumo. Be to, policijos pareigūnų parodymų turinys rodo, kad N. D. minėtoje situacijoje išsakytų žodžių jie nesureikšmino ir neįsidėmėjo.

N. D. inkriminuotas įžeidimas prokuroro buvo grindžiamas ir atviru lytinio organo demonstravimu. Tuo tarpu N. D. teigė neįžeidinėjęs policijos pareigūnų, o kelnes nusimovęs ir parodęs lytinius organus tikslu parodyti, jog po apatiniais rūbais neturi paslėptų jokių daiktų. Liudytojai B. G. ir S. Ž. parodė, kad N. D. lytinio organo demonstravimas jų neįžeidė ir išskirtinių, šokiruojančių emocijų nesukėlė. Sutinkamai su policijos pareigūnų parodymais, asmens kratų darymas yra jų darbo dalis, o nuogo kūno matymas kratos metu yra įprastas reiškinys. Be to, kaip minėta, toks N. D. veiksmas tetruko kelias sekundes. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, per trumpą laiką N. D. išsakyti žodžiai bei kelias sekundes trukęs savo lytinio organo demonstravimas kaltinime nurodytomis aplinkybėmis buvo spontaniška, momentinė reakcija į įvykio metu susiklosčiusią nepageidaujamą situaciją. Tuo tarpu policijos pareigūnų profesinis pasirengimas įpareigoja sugebėti šalinti ir spręsti bręstančias ar jau kilusias konfliktines situacijas, kurių metu atitinkamų asmenų pasakytų žodžių ir jų turinio toleravimo laipsnis turi būti daug aukštesnis.

Vertinant aukščiau aptartas ir skundžiamame teismo nuosprendyje nurodytas aplinkybes bei tai, jog byloje nenustatyti neigiami padariniai nukentėjusiojo G. M. autoritetui ar pan., konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje visiškai pagrįstai pripažinta, jog nėra pagrindo kaltinime nurodytus N. D. veiksmus laikyti tokio pavojingumo laipsnio, kad jie užtrauktų baudžiamosios atsakomybės taikymą. Be to, toks pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimą, kad kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis priemonėmis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.), bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuostatą, jog negali būti pritarta tokiai baudžiamojo įstatymo praktikai, kai asmens elgesys, esant išimtinai civiliniams, administraciniams ar drausminiams teisiniams santykiams, yra vertinamas kaip nusikalstamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-396/2009, 2K-409/2011 ir kt.). Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, kad kaltinime pateikta konkreti situacija nepatenka į baudžiamojo įstatymo reguliavimo sritį ir N. D. išteisindamas iš kaltinimų pagal BK 290 str. ir 284 str. 1 d., baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, apylinkės teismo nuosprendis surašytas laikantis BPK XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų ir jame nurodytos motyvuotos išvados tiek dėl baudžiamojo įstatymo taikymo, tiek dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo. Kartu pažymėtina ir tai, kad kitų proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, ko apeliacinės instancijos teismas šioje byloje nenustatė, nėra pagrindas naikinti teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl kaltinamojo išteisinimo, pripažįsta, jog teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, atsižvelgė į surinktų duomenų visumą, juos tinkamai analizavo ir padarė teisėtas bei pagrįstas išvadas. Prokuroro apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti šių išvadų pagrįstumu ir N. D. kaltės klausimu daryti priešingas išvadas.

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti skundžiamą Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-04-17 nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.