- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-22
- Bylos Nr.
- 2A-1054-516/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Rasa Gudžiūnienė, Andžej Maciejevski
- Ieškovas
- I. S.
- Atsakovas
- UAB „Avenire“
- Trečiasis asmuo
- VSDFV Vilniaus skyrius
- Kategorijos
- 121.7pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Romualdos Janovičienės ir Andžej Maciejevski,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės I. S.- J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. spalio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. S. – J. ieškinį atsakovui UAB „Avenire“ dėl žalos atlyginimo. Tretysis asmuo VSDFV Vilniaus skyrius.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovė I. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo UAB „Avenire“ 6257,70Lt nuostolių, 5 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad 2008-06-30 darbo sutarties ir 2008-07-01 autorinės sutarties Nr. 143 pagrindu dirbo atsakovo įmonėje. Atsakovas pagal autorinę sutartį liko skolingas ieškovei už 2008 m. spalio ir lapkričio mėnesiais atliktus darbus. Ieškovės advokatas 2009-01-13 pateikė atsakovui pretenziją dėl skolos. Atsakovas, vykdydamas pretenziją, pasirašė priėmimo-perdavimo aktus už 2008 m. spalio ir lapkričio mėnesius, o 2009-02-02 į ieškovės sąskaitą pervedė 2000 Lt sumą už minėtus mėnesius autorinio atlyginimo. Atsakovas taip pat sumokėjo įmokas valstybiniam socialiniam draudimui nuo priskaičiuoto autorinio atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas įsiskolinimą pagal autorinę sutartį sumokėjo jau ieškovės nėštumo ir gimdymo atostogų metu, o pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 5 str. 5 d. 1 p. bei Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų, patvirtintų LR Vyriausybės 2001-01-25 nutarimu Nr. 86, motinystės pašalpa mokama, tik jei moteris neturi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ligos ir motinystės socialinio draudimo įmokos. VSDFV Vilniaus skyrius 2009-08-25 ir 2009-10-12 sprendimais nustatė ieškovei 4777,92 Lt permoką laikotarpiu nuo 2009-04-13 iki 2009-07-31 ir šią permoką išskaičiavo iš ieškovei mokamų pašalpų. Taip pat VSDFV pripažino, kad ieškovė laikotarpiu nuo 2009-02-02 iki 2009-02-26 gavo pajamų, todėl ieškovė papildomai negaus 2927,24 Lt motinystės pašalpos, bei neįvertinus gaunamo autorinio atlyginimo, ieškovei skiriama motinystės pašalpa sumažėjo iš viso 3330,46 Lt. Bendra atsakovo veiksmais padaryta žala ieškovei jos paskaičiavimu sudaro 6257,70 Lt.
II.Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. spalio 22 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė.
Teismas priteisė iš ieškovės I. S. 1500 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovui UAB „Avenire“.
Teismas konstatavo, jog pagal autorinę kūrinio užsakymo sutartį autorius įsipareigoja sukurti sutarties sąlygas atitinkantį kūrinį ir perduoti užsakovui sutartyje nurodytas autorių turtines teises į kūrinį arba suteikti užsakovui teises naudoti kūrinį nurodant kūrinio naudojimo būdą, o užsakovas įsipareigoja sumokėti autoriui sutartyje nustatytą autorinį atlyginimą, jeigu kitaip nenustatyta sutartyje (LR Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 41 straipsnis). Šalių sudarytos autorinės sutarties 1.2. punktas nustato, kad šalims patvirtinus Kūrinį ir pripažinus jį tinkamu naudoti ir priėmus jį naudoti, užsakovas įsipareigoja sumokėti už Kūrinį sutartyje nustatyta tvarka, išskyrus atvejus, kai šalys susitaria dėl avansinio apmokėjimo. Autorinėje sutartyje konkrečiai nenumatyta šalių pareiga pasirašyti kūrinio priėmimo-perdavimo aktus, tačiau kaip abi šalys nurodo, priėmimo-perdavimo aktus rengdavo ieškovė, pagal susiklosčiusią praktiką šalys kūrinių priėmimą-perdavimą fiksuodavo priėmimo-perdavimo aktais. Nagrinėjamu atveju ieškovė nepateikė įrodymų, kad kreipėsi į atsakovą su reikalavimu pasirašyti priėmimo-perdavimo aktus, kad jie buvo pateikti atsakovui anksčiau negu pateikiant 2009-01-13 pretenziją, tačiau abi šalys bylos nagrinėjimo metu neginčijo, kad kūriniai atlikti ir perduoti atsakovo klientams 2008 m. spalio-lapkričio mėn., tai patvirtina ir byloje esantys trečiųjų asmenų rašytiniai patvirtinimai. Tačiau tarp šalių kilo ginčas dėl atsiskaitymo pareigos pagal autorinę sutartį atsiradimo momento.
Remiantis autorine sutartimi, atsakovo prievolė atsiskaityti atsiranda po kūrinio perdavimo (šalių sutarties 1.2 p., 3.1 p.), tačiau sutartyje nesant aiškiai apibrėžto atsiskaitymo momento, teismas sprendė, jog prievolė atsikaityti apibrėžiama pareikalavimo momentu (CK 6.53 str. 2 d.). Šalys neginčija, kad kūriniai buvo atlikti dar prieš ieškovei išeinant motinystės atostogų, tačiau ieškovė neįrodė, kad buvo pateikusi reikalavimą atsakovui atsiskaityti pagal autorinę sutartį anksčiau, negu 2009-01-13. Teismo teigimu, matyti, kad 2009-01-13 pretenzijoje ieškovės advokatas negalėjo nurodyti skolos dydžio, todėl galima daryti išvadą, kad tarp šalių nebuvo žodinių derybų dėl autorinio atlyginimo dydžio ir apmokėjimo sąlygų. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas laikė, kad atsakovo pareiga atsiskaityti atsirado nuo tada, kai jis gavo ieškovės reikalavimą sumokėti autorinį atlyginimą. Kadangi ieškovė nepateikė įrodymų, kad būtų pateikusi šį reikalavimą anksčiau (CPK 178 str.), atsakovo prievolė atsiskaityti atsirado po 2009-01-13 pretenzijos gavimo. Atsakovas savo prievolės atsiskaityti neginčijo, ją įvykdė 2009-02-02.
2008 m. gruodžio 18 d. buvo priimti LR Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – Įstatymas) pakeitimai, kurie įsigaliojo nuo 2009-01-01. Pagal priimtus Įstatymo pakeitimus, nuo 2009-01-01 asmenys, gaunantys pajamas pagal autorines sutartis, privalomai draudžiami ligos ir motinystės socialiniu draudimu (Įstatymo 4 str. 3 d.). Pagal Įstatymo 5 str. 5 d. 1 p. nuo 2009-01-01 motinystės pašalpa mokama, jeigu moteris neturi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ligos ir motinystės socialinio draudimo įmokos. Motinystės pašalpa apskaičiuojama ir mokama Vyriausybės tvirtinamų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų nustatyta tvarka (Įstatymo 18 str. 2 d.). Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų, patvirtintų LR Vyriausybės nutarimu Nr.86 (toliau – Nuostatai) atitinkami pakeitimai, padaryti sutinkamai su 2008-12-18 priimtais Įstatymo pakeitimais, buvo priimti 2009-04-08, o įsigaliojo 2009-04-17. Pagal 2009-04-17 pakeistą Nuostatų 41 punktą, asmenys, gaunantys pajamų pagal autorines sutartis, laikomi turinčiais draudžiamųjų pajamų visą mėnesį, jeigu valstybinio socialinio draudimo įmokos sumokėtos nuo sumos, ne mažesnės negu MMA, priešingu atveju šių asmenų draudžiamųjų pajamų laikotarpis laikomas proporcingai mažesniu. Trečiojo asmens atstovė posėdžio metu patvirtino, kad Nuostatai, kuriais remiantis apskaičiuojamos motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos, įsigaliojo tik 2009 m. balandžio 17 dieną, iki tol nebuvo galima tiksliai nustatyti pašalpų, mokėtinų ieškovei, dydžio.
Taigi teismo teigimu, nei 2009-01-13 pretenzijos pateikimo metu, nei autorinio atlyginimo sumokėjimo momentu 2009-02-02 šalys neturėjo galimybės prognozuoti būsimus nuostolius, kadangi minėti Nuostatų pakeitimai dar nebuvo priimti, ieškovei mokamos motinystės išmokos nebuvo ir negalėjo būti perskaičiuojamos iki Nuostatų pasikeitimo, todėl atsakovas negalėjo ir neturėjo galimybės numatyti, kad dėl tokio jo pareigų vykdymo atsiras nuostolių.
Atsakovas, sumokėdamas ieškovei autorinį atlyginimą, negalėjo žinoti ieškovės gaunamų pašalpų dydžio, atsakovui negalėjo būti žinoma apie tai, ar ieškovė gauna daugiau pajamų pagal kitas autorines sutartis ir atsisako motinystės pašalpos, ar gauna motinystės pašalpas ir nedirba pagal autorines sutartis, nuo ko priklausytų ieškovės gaunamų pašalpų dydžiai. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, kad ieškovė būtų pateikusi šią informaciją atsakovui. Taigi laikytina, kad atsakovas kaip įmonė negali atsakyti už nuostolius, kurių jis negalėjo ir neturėjo numatyti. Tuo labiau, kad nuostoliai paaiškėjo tik po to, kai 2009-04-17 buvo pakeisti Nuostatai ir jų pagrindu perskaičiuota ieškovės pašalpa. Atsakovas negalėjo turėti jokios įtakos Vyriausybės nutarimų ir įstatymų pakeitimų priėmimui ir autorinio atlyginimo mokėjimo momentu (2009-02-02) negalėjo tokių pasekmių numatyti.
Teismas pažymėjo, jog ieškovė kreipėsi į atsakovą dėl prievolės vykdymo jau galiojant Įstatymo pakeitimams, todėl turėjo ir galėjo numatyti tokio prievolės įvykdymo pasekmes jos gaunamoms socialinėms išmokoms, įvertinti gaunamą ar prarandamą naudą bei prisiimti su tuo susijusią riziką. Įvertindama riziką, ieškovė galėjo kreiptis į atsakovą anksčiau, nei įsigaliojo Įstatymo pataisos, bei nurodyti atsakovui, kad jam neįvykdžius prievolės iki 2009-01-01, ieškovei atsiras nuostolių, t.y. bus sumažintos motinystės išmokos. Todėl laikytina, kad ieškovė pati prisiėmė savo veiksmų riziką.
Tarp atsakovo veiksmų ir ieškovės patirtų nuostolių nėra teisiškai reikšmingo priežastinio ryšio, kadangi ieškovės nuostoliai atsirado dėl nuo atsakovo nepriklausančių aplinkybių - įgyvendinus Įstatymo 2009-01-01 pakeitimus ir Nuostatų 2009-04-17 pakeitimą, kurie sąlygojo motinystės išmokų perskaičiavimą ieškovei. Byloje nenustatyta, ar motinystės bei motinystės (tėvystės) išmokos buvo ieškovei paskirtos ir apskaičiuotos (perskaičiuotos) teisėtai. Teismas pažymėjo, kad teismui nėra privalomas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos priimtas sprendimas, priimtas išnagrinėjus ieškovės ir trečiojo asmens ikiteisminį ginčą dėl permokų apskaičiavimo. Ieškovė turėjo teisę kreiptis į teismą ir įstatymo nustatyta tvarka apskųsti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos priimtą sprendimą dėl motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos, tačiau ieškovė neišnaudojo visų teisinių galimybių nuginčyti skiriamų socialinių išmokų apskaičiavimą, teismo tvarka neskundė jai priimto nepalankaus ikiteisminio ginčų nagrinėjimo institucijos priimto sprendimo, todėl negalima nustatyti, ar ieškovė tikrai patyrė tokio dydžio nuostolius.
Atsižvelgiant į visas nurodytas aplinkybes, teismas laikė, kad atsakovo veiksmuose nenustatyta visų civilinės atsakomybės taikymui būtinų pagrindų, todėl ieškovės ieškinys atmestinas.
III.Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė I. S. - Janavičienė prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010-10-22 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį patenkinto.
teismas neteisingai išaiškino tarp šalių pasirašytos autorinės sutarties 1.2 p., numatantį atsiskaitymo su autoriumi tvarką bei terminus, pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles, suformuluotas CK 6.193 str., bei nukrypo nuo LAT formuojamos praktikos šiuo klausimu. Teigia, kad teismas netyrė ir nesiaiškino kaip turėjo būti apskaičiuotas autorinis atlyginimas, kokiais įkainiais remiantis jis buvo nustatomas, nesiaiškino, kodėl autorinėje sutartyje nebuvo numatyta nei autorinio atlyginimo apskaičiavimo tvarka, nei autorinio atlyginimo dydis, nei jo sumokėjimo terminai, bei kokie tarp šalių iš tikrųjų buvo susiklostę teisiniai santykiai, atsiskaitymo tvarka, kodėl nepriklausomai nuo atliktų darbų kiekių konkretų mėnesį, ieškovei buvo mokamas iš esmės vienodas autorinis atlyginimas. Apeliantės teigimu, teismas be pagrindo sureikšmino kūrinių atlikimo ir priėmimo aktų pasirašymo faktą, kadangi šiuose teisiniuose santykiuose jie iš esmės atliko formalų vaidmenį: ieškovei nebuvo pateikiami jokie atskirai surašomi užsakymai, kuriuose iš anksto būtų įrašomos užsakomų atliktų darbų kainos, t.y. iš anksto nebuvo susitariama dėl darbų įkainių, o atsakovas juose savo nuožiūra įrašydavo jau atliktus darbus, tačiau taip, kad bendra suma už per mėnesį atliktus darbus būtų 2200-2300 Lt. Apeliantė pažymi, kad teismas visiškai netyrė tos aplinkybės, kaip kiekvieną mėnesį buvo nustatomi autorinio mokesčio dydžiai, kada dėl jų buvo tariamasi, kas, kada ir kuo remiantis tokius įkainius įrašydavo į kūrinių atlikimo ir priėmimo aktus. Nepagrįsta teismo išvada, kad ginčo mokėjimo už 2008-10-11 tvarkai turi būti CK 6.53 str. 2 d. įtvirtinta taisyklė, nes tai prieštarauja tarp šalių nusistovėjusiai mokėjimų iki to laiko tvarkai. Be to, tai prieštarauja autorinės sutarties 1.2 p. Pats kreipimosi teisinės gynybos faktas 2009 m. sausio mėnesį ir ieškovės atstovo pretenzijos atsakovui pateikimo faktas leidžia teigti, jog niekaip kitaip atgauti jai priklausančių piniginių lėšų ieškovė negalėjo, juolab, kad ir pačioje pretenzijoje atsakovui buvo nurodoma, kad atsakovas nepagrįstai atsisako pasirašyti jam pateikiamus aktus, kas rodo, kad didesnė tikimybė, jog aktai pasirašymui atsakovui buvo pateikti, nei nepateikti. Apeliantės nuomone, šie argumentai rodo, jog priešingai pirmosios instancijos teismo išvadoms, atsakovas pažeidė autorinę sutartį ir dėl jo kaltės mokėjimas ieškovei atliktas pavėluotai, jau motinystės atostogų laikotarpiu, dėl ko už šių neteisėtų veiksmų pasekoje atsiradusią žalą atsakingas atsakovas;nepagrįsta teismo išvada, jog atsakovas mokėdamas autorinį atlyginimą 2009 m. vasario mėn., negalėjo prognozuoti tokių pasekmių. Teigia, kad atsakovas autorinį atlyginimą ieškovei mokėjo jau galiojant LR Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 5 str. 5 d. 1 p. nuostatai. Mokėjimo metu atsakovas galėjo prognozuoti, jog jam pavėluotai mokant autorinį atlyginimą, ieškovei atsiras neigiamos pasekmės. Apeliantės nuomone, šiuo aspektu nėra svarbu, kad pati pašalpų perskaičiavimo tvarka pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 41 p. buvo patvirtinta vėliau, nes tai reikšminga perskaičiuojant pašalpos dydžiui, bet ne pačiam faktui, jog ieškovei nebus mokama visa pašalpa;nepagrįstas teismo tvirtinimas, kad tarp atsakovo veiksmų ir atsiradusių pasekmių nėra teisiškai reikšmingo priežastinio ryšio – byloje eigoje tretysis asmuo neginčytinai patvirtino aplinkybę, jog pašalpų perskaičiavimas ieškovei įvyko dėl pavėluoto atsakovo mokėjimo, kurio nebūtų, jei atsakovas savo prievolę būtų įvykdęs iki 2009-01-01. Apelianto nuomone, taip pat neaišku, kuo remiantis teismas abejojo trečiojo asmens atliktais pašalpų perskaičiavimais. Dėl pašalpų perskaičiavimo pagrįstumo ne kartą buvo kreiptasi tiek į trečiąjį asmenį, tiek į VSDFV prie SADM ir pašalpų perskaičiavimas visais atvejais buvo pripažintas pagrįstu, Ta aplinkybė, kad ieškovė neskundė teismui trečiojo asmens veiksmų, dar nerodo, kad trečiojo asmens veiksmai yra neteisėti.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas UAB „Avenire“ prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010-10-22 sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Teigia, kad ieškovė dirbo pas atsakovą pagal 2008-06-30 darbo sutartį ir jai buvo mokamas 3000 Lt atlyginimas, todėl nėra pagrindo teigti, kad autoriniu atlyginimu buvo maskuojami darbo santykiai.
Argumentą, kad 2008-07-01 autorine sutartimi atsakovas maskavo darbo santykius, ieškovė nurodė tik apeliaciniame skunde. Iki tol ieškovė pripažino autorinę sutartį ir jos pagrindu mokėtą atlyginimą už autorinius darbus.
Nurodo, jog atsakovas iki 2009-01-13 advokato pretenzijos nėra gavęs iš ieškovės kūrinio atlikimo ir priėmimo aktų, todėl negalėjo ir neturėjo pareigos apmokėti už autorinius kūrinius. Teismo posėdžio metu ieškovė patvirtino, kad šalys kūrinių priėmimą – perdavimą fiksuodavo kūrinio atlikimo ir priėmimo aktais, bei kad priėmimo – perdavimo aktus rengdavo apeliantė. Atsakovo nuomone, teismas teisingai konstatavo, kad ieškovė kreipėsi į atsakovą dėl prievolės vykdymo jau galiojant įstatymo pakeitimams, todėl turėjo ir galėjo numatyti tokio prievolės įvykdymo pasekmes jos gaunamoms socialinėms išmokoms, įvertinti gaunamą naudą bei prisiimti su tuo susijusią riziką. Be to, teismas teisingai konstatavo, kad tarp atsakovo veiksmų ir ieškovės patirtų nuostolių nėra teisiškai reikšmingo priežastinio ryčio, kadangi ieškovės nuostoliai atsirado dėl nuo atsakovo nepriklausančių aplinkybių - įgyvendinus įstatymo pakeitimus.
Teigia, kad VSDFV rašte nurodo, kad nei Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme, nei Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatose nėra nustatyta, kad mokant motinystės pašalpą gali būti nevertinami tiek asmens autoriniai atlygiai, kuriuos draudėjas išmoka pavėluotai. Atsakovas taip pat pažymi, kad paminėtuose aktuose nenustatyta, jog pajamomis pripažįstamos uždirbtomis pinigų gavimo mėnesį, nevertinant darbų atlikimo laiko. Atsižvelgiant į tai VSDFV formaliai išnagrinėjo pretenziją, nevertindama ieškovės pateiktos informacijos ir dokumentų. Ieškovė per 20 dienų turėjo teisę apskųsti VSDFV sprendimą teismui, tačiau to nepadarė.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai
Byloje kilo ginčas dėl autorinės sutarties nuostatų aiškinimo, atsakovo pareigos apmokėti už atliktus autorinius darbus atsiradimo momento bei dėl atsakovo atsakomybės už pasekmes, kilusias atsakovui sumokėjus autorinį atlyginimą po to, kai ieškovė išėjo motinystės atostogų.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai nurodė, jog sutartinės civilinės atsakomybės taikymui turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos (neteisėti veiksmai, kaltė, priežastinis ryšys ir nuostoliai).
Vertinant atsakovo veiksmus jų teisėtumo aspektu, aktualus Autorinės sutarties 1.2 punkto aiškinimas. Šiame punkte Užsakovo (t.y. atsakovo) pareiga sumokėti už kūrinį siejama su kūrinio patvirtinimu, jo pripažinimu tinkamu naudoti ir priėmimu naudoti. Pažymėtina, jog aptariamame sutarties punkte šie veiksmai siejami su abiem šalimis, t.y. kūrinį patvirtinti, pripažinti tinkamu bei priimti naudoti turėtų abi šalys. Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai nurodė, jog nei aptariamame punkte, nei sutarties 2 punkte (autoriaus atlyginimas ir atsiskaitymai) bei 3 punkte (Kūrinio kokybė ir perdavimas- priėmimas) nėra aiškiai apibrėžta, kokiu dokumentu šalys turi įforminti kūrinio perdavimą- priėmimą bei termino, per kurį nuo kūrinio perdavimo- priėmimo už jį turi būti atsikaityta. Tokiu atveju, aiškinant atitinkamas sutarties nuostatas ir tokiu būdu užpildant sutarties spragas, turi būti vadovaujamasi Civilinio kodekso 6.193 str. numatytomis taisyklėmis.
Ieškovės apeliaciniame skunde, grindžiant jį netinkamu Civilinio kodekso 6.193 str. nuostatų taikymu, daug dėmesio skiriama argumentui, kad autorine sutartimi iš esmės buvo maskuojami darbo santykiai, autoriniu atlyginimu- darbo užmokestis. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog ieškovė nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, šiais argumentais nesirėmė (jie nėra nurodyti nei ieškinyje, nei ieškovės bei jos atstovo paaiškinimuose pirmosios instancijos teisme (b.l. 56-57). Remiantis Civilinio proceso kodekso 306 str. 2 d., apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas nenagrinėja argumentų, susijusių su autorinės sutarties aiškinimu, ta apimtimi, kuria jie grindžiami naujomis, pirmosios instancijos teisme nenagrinėtomis aplinkybėmis, būtent, dėl autorinės sutarties bei jos nuostatų santykio su darbo sutartimi.
Dėl kitų apeliantės argumentų, susijusių su netinkamu autorinės sutarties nuostatų aiškinimu, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad teismas nukrypo nuo Civilinio kodekso 6.193 str. įtvirtintų sutarčių aiškinimo taisyklių bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos dėl sutarčių aiškinimo. Būtent, teismas, nagrinėdamas bylą, pagal šalių nurodomas faktines aplinkybes (pažymėtina, jog procesas civilinėje byloje vyksta vadovaujantis dispozityvumo bei rungimosi principais, o tai reiškia, kad teismas šalių teisnių santykių kvalifikavimą atlieka pagal tai, kokias faktines aplinkybes nurodo ginčo šalys), autorinės sutarties 1.2 punktą išaiškino tiek sistemiškai, atsižvelgdamas į kitas sutarties sąlygas, tiek į sutarties vykdymo praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo. Minėta, kad autorinės sutarties 1.2 punkte užsakovo pareiga apmokėti vienareikšmiai yra siejama su abišaliu kūrinio patvirtinimu, jo pripažinimu tinkamu ir priėmimu kūrinį naudoti. Be to, sutarties 2.1 punkte numatyta, kad užsakovas įsipareigoja sumokėti autorinį atlyginimą už kūrinio sukūrimą ir autoriaus teisių perleidimą; sutarties 3.1 punktas numato užsakovo pareigą įvertinti kūrinio kokybę bei jo atitikimą sutarties sąlygoms. Taigi, visa eilė sutarties nuostatų kalba apie formalizuotą ne tik paties kūrinio, bet ir autorinių teisių į jį perdavimą. Ta aplinkybė, kad pačioje sutartyje nėra tiesiogiai įvardijamas dokumentas, kuriuo šalys turi įforminti minėtų teisių perdavimą- priėmimą, aiškinant sutartį negali reikšti, jog priėmimas- perdavimas kaip toks, sutartyje nenumatytas. Iš minėtų sutarties nuostatų akivaizdžiai seka šalių pareiga įforminti kūrinio perdavimą, o faktinė aplinkybė, jog anksčiau vykdant šią sutartį, šalys pasirašydavo kūrinio priėmimo- perdavimo aktus, suponuoja išvadą, jog ir šiuo atveju kūrinio perdavimas- priėmimas turėjo būti įformintas būtent tokiu aktu. Be to, kadangi vykdant sutartį, susiklostė praktika, jog tokius aktus parengdavo autorė (ieškovė), nėra pagrindo spręsti, kad nagrinėjamu atveju turėjo būti elgiamasi kitaip. Teismas taip pat pažymi, jog praktika, kad perduodama darbų rezultatą perduodamų darbų aktą surašo (parengia) perduodančioji šalis, yra įprasta tiek autorinių sutarčių vykdymo praktikoje, tiek ir kitų sutarčių, kurių vykdymas susijęs su tam tikrų darbų perdavimu (pvz. rangos), praktikoje, kadangi būtent darbą atlikusi, o ne jį priimanti šalis geriausiai žino atliktų darbų esmę, jų kiekį ir kitas reikšmingas aplinkybes.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog byloje, viena vertus, nėra ginčo dėl fizinio kūrinio perdavimo momento, kita vertus, nėra įrodymų, kad teisine prasme, pagal sutarties sąlygas ir jos vykdymo praktiką, ieškovė kūrinį perdavė atsakovui, t.y. kad ji anksčiau negu 2009-01-13, kai kartu su pretenzija išsiuntė atsakovui ir kūrinio atlikimo ir priėmimo aktus (b.l. 8-10), tokio pat turinio aktus buvo perdavusi užsakovui. Nors apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas turėjo spręsti, esą labiau tikėtina, kad atitinkamus darbų atlikimo aktus ieškovė buvo perdavusi atsakovui kartu su jos sukurtais kūriniais, šis argumentas nepripažįstamas pagrįstu: tuo atveju, jeigu ieškovė, kaip kad ji nurodo, kartu su kūriniais būtų perdavusi ir kūrinio atlikimo ir priėmimo aktus, dar 2008 m. spalio ir lapkričio mėnesiais, mažai tikėtina situacija, kad su užsakovu nebūtų suderinusi perduodamų darbų apimties bei kainų. Tuo tarpu aktuose, išsiųstuose su 2009-01-13 pretenzija, darbų kainos nenurodytos, jos buvo suderintos po pretenzijos gavimo ir, atsižvelgiant į tai, kad gavęs aktus atsakovas suderino darbų apimtis, kainas ir atliko mokėjimą pretenzijoje nurodytu terminu, labiau tikėtina atsakovo pozicija, jog darbų priėmimo- perdavimo aktai anksčiau jam nebuvo pateikti.
Remiantis išdėstytais argumentais, nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovas, atlikdamas mokėjimą 2009-02-02, pažeidė prievolės įvykdymo terminą, apibrėžtą pareikalavimo momentu (Civilinio kodekso 6.53 str.), ir kad jo veiksmai turėtų būti vertinami kaip neteisėti. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta pagrįstu pirmosios instancijos teismo argumentą, jog ieškovės patirtus nuostolius lėmė ne atsakovo neteisėti veiksmai, o atitinkamas teisinis reglamentavimas, kurio atsakovas nei pretenzijos gavimo momentu, nei mokėjimo metu negalėjo numatyti bei jo įtakoti.
Kiti apeliantės argumentai taip pat grindžiami pavėluotai atliktu autorinio atlyginimo mokėjimu, tačiau nustačius, kad atsakovas nėra pažeidęs prievolės įvykdymo termino, detaliau dėl šių argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, nenustatė Civilinio proceso kodekso 329, 330 str. numatytų pagrindų panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o ieškovės apeliacinis skundas atmetamas (Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.).
Nors ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, šiuo atveju iš apeliantės į valstybės biudžetą procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme išlaidos nėra priteisiamos (Civilinio proceso kodekso 96 str. 6 d.), kadangi jos yra mažesnės negu Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro ir Finansų ministrės 2011 m. lapkričio 7 d. įsakyme Nr. 1R-261/ 1K-355 nustatyta minimali suma: remiantis Vilniaus apygardos teismo pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu išlaidų suma yra 7,45 Lt (b.l. 87), kai minimali priteistina suma yra 10 Lt.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325- 331 str., teismas
nutaria:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. spalio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.