Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Beatos Martišienės ir Faustos Vitkienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. A. (R. A.) skundą atsakovei Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniu Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas remiasi ir tuo, kad pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 128 straipsnio 1 dalį, priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką, šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas), padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą. Nurodo, jog atsakovė priėmė išskirtinai formalų Sprendimą, visiškai neatsižvelgusi į minėtus Įstatymo nustatytus kriterijus. Pareiškėjas taip pat akcentuoja, kad atsakovė yra viešojo administravimo subjektas, jos priimti aktai turi atitikti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį.

Paaiškina, jog tikrinant pareiškėjo teisinę padėtį nustatyta, kad į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko teisėtai, turėdamas C tipo vizą 22 dienų laikotarpiui. 2019 m. spalio 10 d. pareiškėjas Migracijos departamento Imigracijos skyriui pateikė prašymą išduoti nacionalinę vizą, kuris buvo išnagrinėtas ir 2019 m. lapkričio 11 d. Migracijos departamento sprendimu Nr. (15/4-2)17I-566 pareiškėjui atsisakyta išduoti nacionalinę vizą tuo pagrindu, kad yra priimtas sprendimas, įpareigojantis pareiškėją išvykti iš Šengeno valstybės.

Nustatyta, kad pareiškėjas gyvena Lietuvos Respublikoje neteisėtai, t. y. neturėdamas galiojančio leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi jis jam buvo panaikintas Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 2 punktu, atsižvelgiant į Įstatymo128 straipsnyje nurodytas ir nustatytas faktines aplinkybes bei į tai, kad nenustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti pareiškėją į Azerbaidžano Respubliką. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas neturi teisėto pagrindo būti Lietuvos Respublikoje, buvo priimtas skundžiamas Sprendimas.

Paaiškina, kad pareiškėjas 2019 m. rugpjūčio 29 d. teisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką turėdamas Lietuvos Respublikos Šengeno vizą Nr. 004007236, galiojančią nuo 2019 m. rugpjūčio 26 d. iki 2019 m. spalio 1 d., leistinas buvimo laikas Lietuvos Respublikoje – 22 dienos. Pareiškėjas nuo atvykimo į Lietuvos Respubliką nebuvo išvykęs ir nuo 2019 m. rugsėjo 20 d. gyvena Lietuvos Respublikoje neteisėtai.

2019 m. spalio 10 d. pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti nacionalinę vizą Nr. 11-SNZ304V9. 2019 m. lapkričio 11 d. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą nustatė, kad nėra duomenų apie pareiškėjo išvykimą iš Lietuvos Respublikos po Migracijos departamento 2019 m. rugsėjo 27 d. sprendimo (pareiškėjas patvirtino, kad išvykęs nebuvo) ir priėmė sprendimą Nr. (15/4-2)17I-566 „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą arba nacionalinės vizos panaikinimo ar atšaukimo Azerbaidžano Respublikos piliečiui R. A.“.

Migracijos departamentas pažymi, jog VSAT sprendimas išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos buvo priimtas atsižvelgiant į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes - buvimo Lietuvos Respublikoje faktinį laiką, esamus socialinius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat jo šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Pažymi, kad išskyrus studijavimą Vilniaus universitete, pareiškėjo su Lietuvos Respublika nesieja jokie socialiniai, ekonominiai ar šeimyniniai ryšiai. Pareiškėjas Lietuvoje yra ganėtinai trumpą laikotarpį, be to, jis yra tik pirmo kurso studentas, pasimokęs vos kelis mėnesius, nesukūręs šeimos, gyvenantis ne savo kilmės šalyje ir viršijęs leistiną nustatytą buvimo laiką Lietuvos Respublikoje, bei neįvykdęs įpareigojimo savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos per Migracijos departamento 2019 m. rugsėjo 27 d. sprendime nustatytą laiką. Taip pat, kaip jau minėta, už neteisėtą gyvenimą Lietuvos Respublikoje, 2019 m. rugsėjo 27 d. pareiškėjui buvo surašytas nutarimas dėl administracinio nusižengimo. Priimto nutarimo pareiškėjas neskundė, vadinasi fakto, kad šalyje jis gyvena neteisėtai, jis neginčija. Papildomai pažymi, kad valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą pripažįstama tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (pvz., administracinė byla Nr. A858-1810/2010), tiek EŽTT (žr. 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus) praktikoje.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijo 2019 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. 177 URC-50 „Dėl Azerbaidžiano Respublikos piliečio R. A. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Azerbaidžiano Respubliką“, kuriuo buvo nuspręsta išsiųsti pareiškėją į Azerbaidžano Respubliką bei uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

Įvertinus į bylą pateiktus įrodymus nustatyta, kad pareiškėjas 2019 m. rugpjūčio 29 d. atvyko į Lietuvos Respubliką turėdamas Lietuvos Respublikos Šengeno vizą Nr. 004007236, galiojančią nuo 2019 m. rugpjūčio 26 d. iki 2019 m. spalio 1 d., leistinas buvimo laikas Lietuvos Respublikoje – 22 dienos.

Vilniaus universiteto išduota 2019-11-20 pažyma apie studijas Nr. 53326, kur numatoma studijų pabaiga 2023 m. birželio 30 d., patvirtina, kad pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas – studijos Vilniaus universitete.

Pareiškėjas nuo atvykimo į Lietuvos Respubliką nebuvo išvykęs (taip nurodė pats pareiškėjas).

Migracijos departamentas 2019 m. rugsėjo 27 d. priėmė sprendimą Nr. 61 „Dėl Azerbaidžano Respublikos piliečio R. A. grąžinimo į Azerbaidžano Respubliką“, kuriuo pareiškėjas buvo įpareigotas savanoriškai išvykti į Azerbaidžano Respubliką iki 2019 m. spalio 11 d., kadangi jo buvimas Lietuvos Respublikoje buvo neteisėtas nuo 2019 m. rugsėjo 20 d.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimo kodekso 538 str., kuriame numatyta administracinė atsakomybė už užsieniečių atvykimo į Lietuvos Respubliką, buvimo ar gyvenimo Lietuvos Respublikoje, vykimo per Lietuvos Respubliką tranzitu ar išvykimo iš Lietuvos Respublikos tvarkos pažeidimus, 2019 m. rugsėjo 27 d. nutarimu pareiškėjui buvo paskirta nuobauda – įspėjimas.

2019 m. spalio 10 d. pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti nacionalinę vizą Nr. 11-SNZ304V9. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, nustatė, kad nėra duomenų apie pareiškėjo išvykimą iš Lietuvos Respublikos po Migracijos departamento 2019 m. rugsėjo 27 d. sprendimo, todėl 2019 m. lapkričio 11 d. priėmė sprendimą Nr. (15/4-2)17I-566 „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą arba nacionalinės vizos panaikinimo ar atšaukimo Azerbaidžano Respublikos piliečiui R. A.“.

VSAT atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas nuo 2019 m. spalio 11 d. Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, bei į tai, kad pareiškėjas nevykdė Migracijos departamento įpareigojimo savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos iki 2019 m. spalio 11 d., priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo nusprendė išsiųsti pareiškėją į Azerbaidžano Respubliką bei uždraudė atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

Nagrinėjamoje byloje susiklosčiusius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties, kurio 39 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis gyvena Lietuvos Respublikoje be leidimo gyventi (1 punktas); gyvena Lietuvos Respublikoje turėdamas negaliojantį leidimą gyventi (2 punktas); gyvena Lietuvos Respublikoje turėdamas leidimą gyventi, kuris yra panaikintas (3 punktas); turi suklastotą leidimą gyventi (4 punktas); turi suklastotą kelionės dokumentą (5 punktas). Įstatymo 124 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki vizos arba leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos. Įstatymo 125 straipsnyje nustatyti grąžinimo į užsienio valstybę ir įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos pagrindai. Pagal to paties straipsnio 1 dalies 2 punktą, sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai užsieniečiui yra panaikintas leidimas laikinai ar leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje yra nurodytos aplinkybės, į kurias atsižvelgiama priimant sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę (bet ne dėl kurių būtų draudžiama priimti tokį sprendimą), o būtent – buvimo Lietuvos Respublikoje laikas, šeiminiai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, esami socialiniai, ekonominiai ir kiti ryšiai su Lietuvos Respublika, taip pat tai, ar užsienietis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas), padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdis ir mastas. Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyje yra nurodyti pagrindai, kada užsienietį į užsienio valstybę grąžinti draudžiama – užsienietį draudžiama grąžinti į užsienio valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę, taip pat į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas arba jis tokiu būdu bus baudžiamas. Grąžinimo į užsienio valstybę sprendimų vykdymo terminus ir tvarką reglamentuoja Įstatymo 127 straipsnis, pagal kurio 1 dalį sprendime grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, įvertinus užsieniečio galimybes kuo greičiau išvykti ir jeigu jis bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu, nustatomas nuo 7 iki 30 dienų terminas, kuris skaičiuojamas nuo sprendimo įteikimo užsieniečiui dienos ir per kurį užsienietis įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos. Pagal to paties straipsnio 3² dalį šio straipsnio 1 dalyje nurodytas terminas, per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, gali būti pratęstas dėl Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose ir 2 dalies 3, 4 punktuose nurodytų aplinkybių, tačiau bendras įpareigojimo savanoriškai išvykti terminas negali viršyti 60 dienų.

Teismas pabrėžia, kad pagal administracinių teismų praktiką (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-2624/2014) administracinės institucijos gali priimti tokio pobūdžio sprendimus, kokiais yra skundžiami sprendimai, t. y. dėl užsieniečių grąžinimo į jų kilmės valstybę tik tada, kai, pirma, nustato, jog užsieniečiui panaikintas leidimas laikinai gyventi arba leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 2 punktas), t. y. užsienietis Lietuvos Respublikoje gybena nelegaliai, ir antra, įvertina Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas ir nustatytas faktines aplinkybes, t. y. buvimo Lietuvos Respublikoje laiką, šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas) ir kt.

Pagal Įstatymo 23 straipsnį, užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį šio Įstatymo 11 straipsnio 2–5⁴, 7 dalyse užsieniečiams nustatytą buvimo joje laiką.

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, kad pareiškėjas 2019 m. rugpjūčio 29 d. teisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką, nes turėjo Lietuvos Respublikos Šengeno vizą Nr. 004007236, galiojančią nuo 2019 m. rugpjūčio 26 d. iki 2019 m. spalio 1 d., leistinas buvimo laikas Lietuvos Respublikoje – 22 dienos, ir nuo atvykimo į Lietuvos Respubliką jis nebuvo išvykęs, bei atsižvelgęs į paminėtą įstatyminį reglamentavimą, teismas konstatuoja, kad nuo 2019 m. rugsėjo 20 d. pareiškėjas gyvena Lietuvos Respublikoje neteisėtai.

Atsižvelgęs į tai, kad nuo 2019 m. rugsėjo 20 d. pareiškėjas gyvena Lietuvos Respublikoje neteisėtai, Migracijos departamentas 2019 m. rugsėjo 27 d. priėmė sprendimą Nr. 61 „Dėl Azerbaidžano Respublikos piliečio R. A. grąžinimo į Azerbaidžano Respubliką“, kuriuo pareiškėjas buvo įpareigotas savanoriškai išvykti į Azerbaidžano Respubliką iki 2019 m. spalio 11 d.

Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo 2019 m. spalio 10 d. pateiktą prašymą išduoti nacionalinę vizą Nr. 11-SNZ304V9, nustatė, kad nėra duomenų apie pareiškėjo išvykimą iš Lietuvos Respublikos po Migracijos departamento 2019 m. rugsėjo 27 d. sprendimo, todėl 2019 m. lapkričio 11 d. priėmė sprendimą Nr. (15/4-2)17I-566 „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą arba nacionalinės vizos panaikinimo ar atšaukimo Azerbaidžano Respublikos piliečiui R. A.“.

Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, administracinėje byloje Nr. eI2-2183-816/2020 pagal pareiškėjo skundą atsakovui Migracijos departamentui dėl 2019 m. rugsėjo 27 d. sprendimo Nr. 61 „Dėl Azerbaidžano Respublikos piliečio R. A. grąžinimo į Azerbaidžano Respubliką“ bei dėl 2019 m. lapkričio 11 d. sprendimo Nr. (15/4-2) 17I-566 „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą“ panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, 2020 m. vasario 7 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą, kadangi buvo praleistas terminas skundui paduoti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartimi pareiškėjo atskirasis skundas buvo atmestas ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 7 d. nutartis palikta nepakeista. Taigi, ginčijami Migracijos departamento sprendimai, kuriais pareiškėjas buvo įpareigotas savanoriškai išvykti ir kuriais vizą pareiškėjui buvo atsisakyta suteikti, yra įsiteisėję, todėl konstatuotina, kad nuo 2019 m. rugsėjo 20 d. pareiškėjas gyvena Lietuvos Respublikoje neteisėtai.

Teismo vertinimu, pakankamai svarus pagrindas neįpareigoti nelegaliai esančio užsieniečio išvykti iš Lietuvos Respublikos ar negrąžinti užsieniečio į užsienio valstybę dėl jo socialinių ar ekonominių ryšių gali būti konstatuojamas tik tuomet, kai išvykęs iš Lietuvos Respublikos užsienietis patirs itin dideles neigiamas pasekmes, pavyzdžiui neteks pragyvenimo šaltinio, bus išardyta jo šeima, kitoje valstybėje neturės gyvenamosios vietos ir pan.

Teismas pareiškėjo argumentus, susijusius su jo socialiniais ir ekonominiais ryšiais Lietuvos Respublikoje, vertina kritiškai. Teismas pažymi, jog išskyrus studijavimą Vilniaus universitete, pareiškėjo su Lietuvos Respublika nesieja jokie socialiniai, ekonominiai ar šeimyniniai ryšiai, pareiškėjas Lietuvoje yra ganėtinai trumpą laikotarpį, be to, jis yra tik pirmo kurso studentas, pasimokęs vos kelis mėnesius, nesukūręs šeimos, gyvenantis ne savo kilmės šalyje ir viršijęs leistiną nustatytą buvimo laiką Lietuvos Respublikoje, bei neįvykdęs įpareigojimo savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos per Migracijos departamento 2019 m. rugsėjo 27 d. sprendime nustatytą laiką. Taigi, teismo vertinimu, vien aplinkybė, kad pareiškėjas studijavo Vilniaus universitete, ar kad ketina tęsti studijas Lietuvoje, nesudaro pagrindo konstatuoti pakankamus socialinius ir ekonominius ryšius, galinčius būti pagrindu neįpareigoti jo išvykti iš Lietuvos Respublikos, t. y. leisti jam pasilikti Lietuvos Respublikoje be teisinio pagrindo.

Teismas, įvertinęs surinktų įrodymų visetą (pareiškėjo trumpą buvimą Lietuvos Respublikoje, esamus ekonominius ir socialinius ryšius) bei Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas aplinkybes, konstatuoja, jog pareiškėjas neturi šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, neturi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal neformaliojo ugdymo programą, o pareiškėjo ekonominiai ir socialiniai ryšiai su Lietuvos Respublika yra susiję tiek, kiek yra susiję su pareiškėjo studijomis nelaikytini tokiais, kurių pagrindu pareiškėjas negalėtų būti grąžinamas į Azerbaidžano Respubliką.

Dėl pareiškėjo teiginių, kad pareiškėjo atžvilgiu priimtas Sprendimas yra nulemtas išskirtinai formalių ir biurokratinių kliūčių, teismas pažymi, kad valstybė turi teisę ir pareigą vykdyti migracijos kontrolę, o užsieniečiai turi pareigą laikytis Lietuvos Respublikos įstatymų. Kaip antai, LVAT savo praktikoje yra nurodęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis byloje Nr. A-858-2720-2014). Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje pasisakyta, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (2012 m. birželio 12 d. sprendimas byloje Bajsultanov prieš Austriją), o valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą pripažįstama tiek LVAT (administracinė byla Nr. A858-1810/2010), tiek EŽTT (2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus) praktikoje.

Pareiškėjas skunde teigia, jog atsakovas yra viešojo administravimo subjektas, todėl jo priimti individualūs teisės aktai turi atitikti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį.

Teismas pažymi, jog ginčijamas Sprendimas yra išsamus, jame neapsiribota vien nuorodomis į teisės aktus, nurodyti pagrindiniai faktai ir argumentai, kuriais remiantis buvo priimtas toks sprendimas. Taip pat, juridiniai faktai susieti su teisės normomis, o turinys išsamiai atskleistas ir išaiškintas pareiškėjui. Šiuo aspektu pažymėtina, jog pasak Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, gero administravimo (atsakingo valdymo) principas apima ir asmens teisę į pagrįstą (faktais ir teisės normomis) bei motyvuotą administracinį sprendimą (Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis) (žr. 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-2112/2012). Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje individualiam teisės aktui nustatyti reikalavimai laikytini gero administravimo principo atspindžiu (žr., 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-737/2010; 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-47/2014; 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2760-492/2015). Gero viešojo administravimo principas įpareigoja viešojo administravimo subjektą, priimant sprendimą, jame nurodyti faktinių aplinkybių bei teisės normų, kurių pagrindu priimtas sprendimas, visumą (žr. 2013 m. gegužės 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-878/2013). Atsižvelgiant į tai, teismas daro išvadą, jog skundžiamas Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus – yra motyvuotas, pagrįstas teisės normomis, pareiškėjui išaiškinta jo apskundimo tvarka. Todėl skundžiamas Sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, tiek ir gero administravimo principą. Darytina išvada, jog pareiškėjo argumentas dėl Sprendimo neatitikimo Viešojo administravimo įstatymo 8 str. nuostatoms yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Pažymėtina, kad EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994-04-19 sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997-12-19 sprendimą Helle prieš Suomiją; LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

Teismas, atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad Sprendimas buvo priimtas iš esmės tinkamai nustačius ir išanalizavus Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas faktines aplinkybes. Todėl Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2019 m. gruodžio 18 d. sprendimas Nr. 177 URC-50 „Dėl Azerbaidžano Respublikos piliečio R. A. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Azerbaidžano Respubliką“, laikytinas teisėtu ir pagrįstu, o pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 21 d. nutartimi pareiškėjo R. A. prašymas taikyti byloje reikalavimo užtikrinimo priemonę buvo tenkintas ir laikinai, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, sustabdytas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2019-12-18 sprendimo Nr. 177 URC-50 „Dėl Azerbaidžiano Respublikos piliečio R. A. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Azerbaidžiano Respubliką“ galiojimas.

ABTĮ 70 str. 9 d. numatyta, kad teismui atmetus skundą, reikalavimo užtikrinimo priemonės, kurios buvo taikytos, paliekamos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.

Atsižvelgus į tai, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 21 d. nutartimi taikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė – sustabdyti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2019-12-18 sprendimo Nr. 177 URC-50 „Dėl Azerbaidžiano Respublikos piliečio R. A. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Azerbaidžiano Respubliką“ galiojimą – paliktina galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, o teismo sprendimui įsiteisėjus – naikintina.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132-134 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo R. A. (R. A.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 21 d. nutartimi taikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2019-12-18 sprendimo Nr. 177 URC-50 „Dėl Azerbaidžiano Respublikos piliečio R. A. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Azerbaidžiano Respubliką“ galiojimą – palikti galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, o teismo sprendimui įsiteisėjus – ją naikinti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą