- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-04-25
- Bylos Nr.
- 1A-369-238-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-36-1-00293-2003-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Danguolė Šiugždinytė (pirm.), Giedrius Endriukaitis, Jurgis Kiškis
- Nuteistasis
- G. P.
- Advokatai
- Vaclovas Kaminskis, Vilija Jurčikonienė
Pranešėja: Danguolė Šiugždinytė Baudžiamoji byla Nr. 1A-369-238-2014;
Teisėjas: Nerijus Brinevičius Teisminio proceso Nr. 1-36-1-00293-2003-0;
2014 m. balandžio 25 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Giedriaus Endriukaičio, Jurgio Kiškio, sekretoriaujant Rolandai Bučmienei, dalyvaujant prokurorui Sauliui Striaušai, gynėjui advokatui Vaclovui Kaminskiui, teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. P. gynėjos advokatės Vilijos Jurčikonienės apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 28 d. nuosprendžio, kuriuo G. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu 1 (vieniems) metams 2 (dviem) mėnesiams; pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 7 (septyniems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 1 (vieniems) metams 2 (dviem) mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 65 straipsniu, prie paskirtos griežtesnės bausmės iš dalies pridėta arešto bausmė, paskirta Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013-12-17 baudžiamuoju įsakymu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 1 (vieniems) metams 3 (trims) mėnesiams, bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
nustatė:
G. P. pagal Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir BK 284 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2003 m. spalio 27 d., apie 13.30 val., viešoje vietoje Aušros-Basanavičiaus gatvių sankryžoje, Kalvarijos mieste, veikdamas su asmenimis, kurių atžvilgiu baudžiamoji byla išnagrinėta, A. P., G. S., E. G., sudavė nukentėjusiam K. B. du smūgius į veido sritį, šiam parkritus keletą kartų įspyrė į įvairias kūno vietas, padarė nukentėjusiam dešinės plaštakos I delnakaulio lūžimą, veido sumušimą, ūminį trauminį kairės ausies sraiginio nervo uždegimą, nosies sumušimą, kraujavimą iš nosies, kraujosruvas su kraujo išsiliejimu į minkštuosius audinius, kraujosruvas ir nubrozdinimus veide, kraujosruvas ir nubrozdinimus veide, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, bei savo įžūliais veiksmais rodė nepagarbą aplinkiniams, tyčia šiurkščiai pažeidė ir sutrikdė visuomenės rimtį.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde nuteistojo G. P. gynėja advokatė Vilija Jurčikonienė prašė Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 28 d. nuosprendį pakeisti, paskiriant švelnesnę, negu sankcijoje numatyta, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu, bausmę.
Apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas nuosprendyje nepasisako ir net visiškai neužsimena apie tai, kad nors G. P. ir pasislėpė nuo teismo 2004 metais, nors jam ir buvo paskelbta paieška, tačiau jis tik savo valia, savo lėšomis ir pastangomis grįžo į Lietuvą turėdamas vienintelį tikslą, prisiimti atsakomybę už daugiau kaip prieš dešimtį metų padarytas nusikalstamas veikas. Šią aplinkybę, vadovaudamasis teisingumo principu, teismas turėjo vertinti ypatingai retai praktikoje pasitaikančia ir kaltinamojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, tuo labiau kad BK 59 straipsnio 2 dalis suteikia teismui teisę pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas BK 59 straipsnio 1 dalyje nenurodytas aplinkybes. Remiantis įstatymu, iš tiesų nuosprendžiu turėjo būti pripažintos esant dvi, o ne viena jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kas būtų teisinga atsvara atsakomybę sunkinančiai aplinkybei.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas priimdamas nuosprendį sprendė, kad G. P. elgesys yra pasikeitęs, jis turi darbą užsienyje ir darbdavio charakterizuojamas teigiamai, suprato savo elgesio netinkamumą, nes daugiau nenusikalto per ilgą beveik dešimties metų laikotarpį, tačiau nurodo visiškai prieštaringą motyvą išsakytiems, kad jam turi būti paskirta tik reali laisvės atėmimo bausmė ir nenurodo jokių objektyvių motyvų, kodėl jam negali būti taikomos bausmės, nesusijusios su realiu laisvės atėmimu.
Teismas nepakankamai objektyviai vertino aplinkybes, kad G. P. grįžo į Lietuvą prisiimti atsakomybę už nebrandžioje jaunystėje padarytus pažeidimus, nors nurodo įžvelgęs, kad G. P. supratęs ankstesnio savo elgesio netinkamumą, grįžo akivaizdžiai teigiamai pasikeitęs. Tokia teisinė situacija aiškiai neatitinka teisės normų, kurias turėjo taikyti, bet netaikė pirmosios instancijos teismas G. P. atžvilgiu. BK 54 straipsnio 3 dalis numato pareigą skirti švelnesnę bausmę, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Situacija, susiklosčiusi byloje ir pasibaigusi griežtu nuosprendžiu, akivaizdžiai prieštarauja teisingumo principui, nes visiškai nuvertinamos žmogaus pastangos ir žmogaus noras pasikeisti, būti doram ir sąžiningam piliečiui. BK 62 str. pasakyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, kai kaltininkas savo noru atvyko ir pareiškė apie padarytas nusikalstamas veikas, kai gailisi ar padėjo ikiteisminiam tyrimui ir teismui išsiaiškinti nusikalstamą veiką ir kt. Nors G. P. veiksmuose nusikaltimo padarymo metu, 2003-10-27, buvo chuliganiškos paskatos, tačiau riba tarp chuliganiškų ir asmeninių paskatų labai trapi, neretai labai sunkiai suvokiama ir nustatoma, o sankcijos atotrūkis yra akivaizdus, todėl šios bylos atveju reikia vertinti kaltinamojo naudai net pastarąją aplinkybę, atsižvelgiant į tai, kad jau labai seniai padarytas nusikaltimas, nukentėjusysis akivaizdžiai jo nesureikšmino, nes byloje nebuvo pareikštas civilinis ieškinys dėl turtinės ar neturtinės žalos atlyginimo, nukentėjusysis K. B. vargiai prisimena, kad iš viso buvo toks įvykis. Bausmė kaltinamajam turi būti teisinga ir švelnesnė, nes jis akivaizdžiai pasitaisęs, ir šiam žmogui tikrai netinka nuosprendyje nurodytas motyvas, kad jis susiformavo ar susiformuos klaidingą nuomonę, jog bausmės galima išvengti slapstantis nuo ikiteisminio tyrimo ir teismo. G. P. ir toliau galėjo gyventi kaip gyvenęs, nes dirbo viešą oficialų darbą užsienio valstybėje, gyveno viešai ir jokia užsienio teisinė institucija net nesiruošė vykdyti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2004-11-22 nutarties dėl paieškos, jeigu ne paties G. P. sąmoningumas ir sąžiningumas. Bet kurio piliečio sąmoningumas yra vertybė, todėl ir teisiamojo sąmoningumas turi būti vertinamas adekvačiai jo atsakomybę švelninančia linkme, tuo labiau, kad be kita ko net įstatymo ribose jam galėjo būti taikoma BK 75 straipsnio 1 dalis, numatanti bausmės vykdymo atidėjimą.
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo G. P. gynėjos advokatės Vilijos Jurčikonienės apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliaciniu skundu G. P. kaltė padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p. ir BK 284 str. 1 d., neginčijama, todėl apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
Nuteistojo gynėja apeliaciniu skundu prašo paskirti G. P. švelnesnę bausmę, nei numatyta sankcijoje, arba atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad paskirta bausmė yra teisinga, o taikyti bausmės vykdymo atidėjimą ar BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas pagrindo nėra.
Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tas, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino asmenį dėl chuliganiškų paskaitų, baudžiamas laisvės atėmimu iki penkerių metų – šis nusikaltimas yra priskiriamas prie apysunkių nusikaltimų, už kurį numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas.
Sankcija yra įstatymu numatytos bausmės skyrimo riba ir pagal bendrą taisyklę teismas negali peržengti sankcijoje numatytų ribų. Specialiai įstatymu numatytais atvejais teismas gali paskirti bausmę švelnesnę už sankcijoje numatytąją. Tokią galimybę numato ir BK 54 straipsnio 3 dalis. Pagal šią normą teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę tais atvejais, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Tam, kad skiriant bausmę atsirastų pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį, turi būti nustatytas aiškus prieštaravimas teisingumo principui. Esant teisingumo principo sąvokos neapibrėžtumui Baudžiamajame kodekse, jis teismų praktikoje traktuotinas, prilyginant teisingos bausmės paskyrimui. Įstatymas numato už konkretų įvykdytą nusikaltimą skirti atitinkamą (minimalų ir maksimalų) bausmės dydį, todėl labai svarbus yra bausmės parinkimo uždavinys, kurį teismas turi įgyvendinti, numatydamas optimalų bausmės dydį neperžengiant sankcijos ribų tam, kad nuteistajam nebūtų suvaržoma pasitaisymo galimybė. Tik esant neginčytiniems ir pagrįstiems motyvams gali būti numatoma paskirti švelnesnę bausmę už sankcijoje nurodytąją.
BK 54 straipsnio 3 dalis nustato, kad tuo atveju, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos ir šią veiką padariusio asmens pavojingumą, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-3/2010, 2K-7/2010, 2K-128/2011, 2K-633/2011 ir kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas teisingumo principo reikšmę skiriant bausmes, ne vienoje nutartyje yra pasisakęs, kad bausmė laikoma teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Taikant BK 54 straipsnio 3 dalį svarbu ir tai, kad kaltininko asmenybės ir (ar) jo padarytos veikos vertinimas suponuotų išvadą, jog sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, nebūtų teisingas. Būtent šių aplinkybių viseto įvertinimas teismams leidžia daryti išvadą dėl bausmės atitikties teisingumo principui. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino nustatytų aplinkybių visumą ir, byloje nesant jokių išimtinių nuteistajam palankių aplinkybių, pagrįstai paskyrė jam laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis gerokai mažesnis, nei BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir BK 284 straipsnio 1 dalyje sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis.
Kolegija laiko, kad byloje nustatytomis aplinkybėmis laisvės atėmimo bausmė yra teisinga ir vienintelė atitinka bausmės paskirtį. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymas šioje byloje prieštarautų teisingumo principui.
Konstatuojama, kad nagrinėjamu atveju sprendžiant klausimą dėl galimybės G. P. paskirti švelnesnę nei sankcijoje numatytą bausmė, byloje nenustatyta pakankamai objektyvių ir pagrįstų motyvų, kurie patvirtintų, jog nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausmė akivaizdžiai prieštarautų teisingumo principui. G. P. padarytas nusikaltimas priskiriamas prie apysunkių nusikaltimų žmogaus sveikatai, todėl įstatymo leidėjas už šio nusikaltimo padarymą yra nustatęs tik griežčiausią iš bausmės rūšių – laisvės atėmimą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad G. P. padarė tyčinius nesunkų ir apysunkį nusikaltimus neišnykus teistumui, taigi jis yra recidyvistas. Lietuvos Respublikos BK 56 straipsnio 1 dalis nustato, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad G. P. po šios nusikalstamos veikos padarymo dar buvo teistas du kartus, todėl akivaizdu, kad jis išvadų nedarė ir buvo linkęs nusikalsti. Be to, pažymėtina ir tai, kad nustatyta ir viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.).
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nors G. P. ir pasislėpė nuo teismo 2004 metais, tačiau jis tik savo valia, savo lėšomis ir pastangomis grįžo į Lietuvą turėdamas vienintelį tikslą, prisiimti atsakomybę už daugiau kaip prieš dešimtį metų padarytas nusikalstamas veikas, todėl tai turėjo būti pripažįstama jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.
Įstatyme nustatyta teismo teisė, bet ne pareiga pripažinti kaltininko atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir tas, kurios nenumatytos BK 59 straipsnio 1 dalyje. Teismas pats sprendžia, ar yra byloje pagrindas tokiam atskirų bylos aplinkybių vertinimui. Todėl BK 59 straipsnio 2 dalies nuostatų netaikymas savaime negali būti pripažįstamas baudžiamojo įstatymo pažeidimu ar netinkamu jo pritaikymu. Apeliantas savo grįžimą į Lietuvos Respubliką bando pateikti kaip savanorišką siekį prisiimti atsakomybę už padarytas nusikalstamas veikas, tačiau toks vertinimas neadekvatus, nes jis pats savo išvykimu į užsienį teisėsaugos institucijas privertė imtis jo paieškos, į Lietuvą grįžo po labai ilgo laiko tarpo, slapstėsi, nevykdė savo pareigų, todėl šios faktinės aplinkybės nesudaro prielaidos pripažinti jas atsakomybę lengvinančiomis. Tokia situacija, kai asmuo apie dešimt metų slapstosi nuo teisėsaugos ir vėliau pats savo noru sutinka prisiimti atsakomybę, negali lengvinti jo situacijos labiau, nei asmens, kuris nuo teisėsaugos nesislėpė, o ši aplinkybė teismų praktikoje minėtų asmenų atžvilgiu nėra laikoma jų atsakomybę lengvinančia.
Įvertinęs šių aplinkybių visumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog tik laisvės atėmimo bausmės paskyrimas gali padėti pasiekti bausmės tikslus, t. y. sulaikyti G. P. nuo nusikalstamų veikų darymo, atimti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principą. Dėl šių aplinkybių G. P. pagrįstai už BK 138 str. 2 d. 8 p. ir BK 284 str. 1 d. numatytų nusikaltimų padarymą skirta sankcijoje numatyta bausmė – laisvės atėmimas.
Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visų aplinkybių reikšmę nustatydamas bausmės rūšį ir dydį, tinkamai įvertino nuteistojo pavojingumą ir pagrįstai skyrė laisvės atėmimo bausmę. Paskirtos bausmės rūšis ir dydis nėra aiškiai per griežti, yra teisingi ir tinkami užtikrinti bausmės tikslų įgyvendinimą.
Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1 dalis numato, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip ketveriems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
Pažymėtina, kad bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės realizavimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau iškilus pagrįstai abejonei šis institutas neturi būti taikomas.
Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio nuostatų taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga. Dėl to, net ir esant formaliems pagrindams pagal nusikalstamos veikos kategoriją, esminė minėto straipsnio taikymo sąlyga yra teismo išvada, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Sprendžiant klausimą, ar bausmės vykdymas gali būti atidėtas, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta veika, ir su nuteistojo asmenybe, turi būti įvertinta, ar yra pagrindas manyti, kad, atidėjus laisvės atėmimo bausmės vykdymą, asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir daugiau nenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas.
Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju BK 75 straipsnio nuostatos negali būti taikomos, nes tuo atveju bausmės paskirtis G. P. nebūtų pasiekta bei nebūtų užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Priešingai negu teigiama apeliaciniame skunde, nuteistojo asmenybės ir jo padarytos veikos analizė rodo, kad byloje yra pakankamai daug nepalankių nuteistajam aplinkybių, neleidžiančių taikyti BK 75 straipsnio nuostatų. Kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pakankamą pagrindą manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
Įvertinęs nustatytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 28 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, teismo nuosprendis nekeičiamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutarė:
Nuteistojo G. P. gynėjos advokatės Vilijos Jurčikonienės apeliacinį skundą atmesti.