- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-09-24
- Bylos Nr.
- 2-1095/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Marytė Mitkuvienė, Vigintas Višinskis
- Ieškovas
- S. K., uždarosios akcinės bendrovės „L & M Vilnius“, uždarosios akcinės bendrovės „NERLIT“, L
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Swedbank lizingas“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Marytės Mitkuvienės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų S. K. , uždarosios akcinės bendrovės „L & M Vilnius“, uždarosios akcinės bendrovės „NERLIT“ ir L&M INTERNATIONAL TRADING LTD atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovų S. K. , uždarosios akcinės bendrovės „L & M Vilnius“, uždarosios akcinės bendrovės „NERLIT“ ir L&M INTERNATIONAL TRADING LTD netiesioginį ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Swedbank lizingas“ ir bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Pramonės pastatų valdymas“ dėl sandorių pripažinimo apsimestiniais ir nuosavybės teisės į turtą pripažinimo; trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „SP sistemos“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovai S. K. , UAB „L & M Vilnius“, UAB „NERLIT“ ir L&M INTERNATIONAL TRADING LTD prašė pripažinti negaliojančiais šiuos sandorius: 1) 2006 m. birželio 12 d. tarp UAB „Swedbank lizingas“, UAB „SP sistemos“ ir UAB „Pramonės pastatų valdymas“ sudarytą sutartį dėl teisių ir pareigų pagal lizingo sutartis perleidimo; 2) 2006 m. birželio 12 d. tarp UAB „Swedbank lizingas“ ir UAB „Pramonės pastatų valdymas“ sudarytą sutartį dėl papildomo finansavimo; 3) 2006 m. birželio 12 d. tarp UAB „Swedbank lizingas“ ir UAB „Pramonės pastatų valdymas“ sudarytas lizingo sutartis; 4) 2011 m. gegužės 30 d. turto grąžinimo-priėmimo aktą, taip pat pripažinti BUAB „Pramonės pastatų valdymas“ nuosavybės teisę į šį turtą, esantį adresu (duomenys neskelbtini): 1) gamybines patalpas, pažymėtas indeksais 1-1, 1-2, 1-3, 5-1, 5-2, nuo 6-1 iki 6-9, kurių bendras plotas 633,14 m², unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 2) gamybines patalpas, pažymėtas indeksais 2-1, nuo 4-1 iki 4-14, kurių bendras plotas 546,74 m², unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 3) pastatą – smulkiųjų serijų cechą, kurio bendras plotas 1 584,83 m², unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ginčo patalpos). Ieškovų teigimu, nurodytomis sutartimis buvo susitarta ne dėl lizingo teisinių santykių, o dėl ginčo patalpų pirkimo-pardavimo išsimokėtinai, todėl, UAB „Pramonės pastatų valdymas“ už šį turtą sumokėjus daugiau negu numatyta jo kaina, nuosavybės teisė į turtą turėjo pereiti UAB „Pramonės pastatų valdymas“, o ne likti UAB „Swedbank lizingas“.
Šalies argumentai
Ieškovai taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti ginčo patalpas, uždraudžiant atsakovui UAB „Swedbank lizingas“ jas parduoti, kitaip perleisti ar apsunkinti bei pavesti AB „Vingriai“ šį turtą neatlygintinai saugoti ir prižiūrėti su teise juo naudotis. AB „Vingriai“ paskyrimą ginčo turto saugotoju ieškovai argumentavo tuo, kad atsakovas UAB „Swedbank lizingas“ neužsiima turto apsauga bei priežiūra, kad pagal 2011 m. birželio 14 d. tarp UAB „Swedbank lizingas“ ir AB „Vingriai“ sudarytą sutartį dėl ginčo patalpų apsaugos patalpos yra saugomos, prižiūrimos bei naudojamos AB „Vingriai“.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi areštavo ginčo patalpas, uždrausdamas atsakovui UAB „Swedbank lizingas“ jomis disponuoti, o areštuoto turto saugotoju paskyrė patį UAB „Swedbank lizingas“. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs ieškovų atskirąjį skundą, 2011 m. gruodžio 1 d. nutartimi paliko pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą.
Šalies argumentai
Ieškovai pateikė prašymą pakeisti laikinąsias apsaugos priemones – areštuotų ginčo patalpų saugotoju paskirti AB „Vingriai“. Ieškovai nurodė, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. gruodžio 22 d. nutartimi, priimta giminingoje civilinėje byloje pagal ieškovų netiesioginį ieškinį atsakovams AB „SEB lizingas“ ir BUAB „Pramonės pastatų valdymas“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, nutarė paskirti tos bylos ginčo dalyku esančių patalpų, besirandančių tuo pačiu adresu kaip ir nagrinėjamos bylos ginčo patalpos – (duomenys neskelbtini), saugotoju AB „Vingriai“. Apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, pažymėjo, kad, nesant įrodymų, jog daugiau kaip 6 metus patalpas besinuomojantis AB „Vingriai“ netinkamai jas naudotų, šiuo konkrečiu atveju yra tikslinga ir ekonomiška patalpų saugotoju paskirti jų faktinį naudotoją. Ieškovai nurodė, kad patalpos, tiek Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 1 d. nutartimi paliktos saugoti UAB „Swedbank lizingas“, tiek Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartimi pavestos saugoti AB „Vingriai“, yra vienos didelės fiziškai neatribotos patalpos tame pačiame pastate. Abejas patalpas AB „Vingriai“ naudoja daug metų, jose sumontuoti AB „Vingriai“ gamybos grandinę sudarantys įrenginiai ir staklės, kurių dalis yra stacionarūs. Į AB „Vingriai“ gamyboje naudojamas patalpas yra investuota 1 336 000 Lt. Ieškovų nuomone, dėl nurodytų aplinkybių tokio pačio teisinio rezultato siekiančių ieškinių užtikrinimas turėtų būti analogiškas ir todėl turėtų būti vadovaujamasi Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutarties, kaip vėlesnės, pozicija dėl skyrimo turto saugotoju jo faktinį naudotoją. Ieškovai taip pat pažymėjo, kad ginčo patalpų apsaugą, tinkamą priežiūrą bei eksploataciją tinkamiau užtikrintų AB „Vingriai“, kuris faktiškai šias patalpas ir saugo, o ne UAB „Swedbank lizingas“, kuris apskritai neužsiima turto saugojimo veikla ir kuris net po Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 16 d. nutarties nesiėmė veiksmų ginčo patalpoms saugoti. Ieškovų nuomone, vienintelis UAB „Swedbank lizingas“ siekis yra neleisti AB „Vingriai“ naudotis ginčo patalpomis ir vykdyti gamybą. Ieškovų manymu, prašomos laikinosios apsaugos priemonės atitiktų ir šiuo metu galiojančias įsiteisėjusia Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 14 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, kuriomis UAB „Swedbank lizingas“ uždrausta imtis bet kokių veiksmų, iškeldinant AB „Vingriai“ priklausantį turtą iš ginčo patalpų, taip pat kuriomis uždrausta UAB „Swedbank lizingas“ imtis bet kokių veiksmų, ribojančių AB „Vingriai“ teisę naudotis ginčo patalpomis, prieiti prie jose esančio turto, juo naudotis, jį išmontuoti. Ieškovai taip pat nurodė, kad šiuo metu galiojančių laikinųjų apsaugos priemonių dalies dėl ginčo patalpų pavedimo saugoti UAB „Swedbank lizingas“ faktiškai neįmanoma įvykdyti, nes, kaip minėta, abi patalpos yra neatribotos. Ieškovai pažymėjo ir tai, kad AB „Vingriai“ yra iškelta bankroto byla, todėl, nepakeitus ginčo patalpų saugotojo ir UAB „Swedbank lizingas“ trukdant naudoti jas, būtų sutrikdyta AB „Vingriai“ gamyba bei visos pastangos restruktūrizavimo laikotarpiu atsiskaityti su kreditoriais ir atkurti bendrovės mokumą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. vasario 27 d. nutartimi ieškovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo atmetė.
Teismas konstatavo, kad ieškovai iš esmės prašo ne pakeisti laikinąją apsaugos priemonę, o pakeisti areštuotų patalpų saugotoją. Teismas nuomone, aplinkybė, kad yra iškeltos dvi civilinės bylos, kuriose areštas yra pritaikytas skirtingoms, tačiau esančioms tame pačiame pastate, tuo pačiu adresu, fiziškai neatribotoms jokia siena patalpoms, tuo tarpu vienoje byloje patalpų saugotoju paskirtas jų savininkas UAB „Swedbank lizingas“, o kitoje – nuomininkas AB „Vingriai“, nesudaro pagrindo keisti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi paskirtą saugotoją, nes ši nutartis yra peržiūrėta apeliacine tvarka, o skirtingas vertinimas skirtingose bylose paaiškinamas individualiu įrodymų, teisinių argumentų bei faktinių konkrečios bylos aplinkybių vertinimu. Teismo nuomone, nėra pagrindo abejoti, kad tiek patalpų savininkas UAB „Swedbank lizingas“, tiek nuomininkas AB „Vingriai“ turi jiems tenkančią atitinkamą pareigą rūpintis nuosavybės teise priklausančiu ar pagal sutartį valdomu turtu. Ieškovai nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų, kad ginčo patalpų saugotojo funkcijas tinkamiau užtikrintų faktinis jų naudotojas AB „Vingriai“, kaip ir nepateikė įrodymų, kad patalpas faktiškai saugo AB „Vingriai“, nenurodė, kuo pasireiškė ieškovų įvardijamas tinkamiausias ir ekonomiškiausias būdas, dėl kurio patalpų saugotoju reikėtų skirti AB „Vingriai“. Teismo vertinimu, visiškai nepagrįstas ir deklaratyvus yra ieškovų argumentas, kad, nepakeitus ginčo turto saugotojo ir UAB „Swedbank lizingas“ trukdant AB „Vingriai“ naudoti ginčo patalpas, būtų sutrikdyta AB „Vingriai“ vykdoma gamyba bei visos pastangos restruktūrizavimo laikotarpiu atsiskaityti su kreditoriais, atkurti bendrovės mokumą. Prašyme ieškovai nurodė, kad AB „Vingriai“ ginčo patalpose aktyviai vykdo ūkinę – komercinę veiklą, naudoja jai nuosavybės teise priklausančius įrenginius (stakles), ir nepateikė jokių įrodymų bei nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, kad jų veikla yra varžoma paskirto turto saugotojo. Teismo nuomone, ieškovų nurodoma Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 14 d. nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tik pagrindžia, kad nuomininko teisės yra papildomai apsaugotos toje byloje, kurioje yra sprendžiamas ginčas, susijęs su AB „Vingriai“ teisėmis ir pareigomis, tačiau nesudaro pagrindo teismui spręsti klausimą dėl paskirto turto saugotojo pakeitimo nagrinėjamoje byloje, kurioje AB „Vingriai“ nėra dalyvaujantis byloje asmuo. Teismas taip pat pažymėjo, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, tame tarpe ir areštuoto turto saugotojo paskyrimas, turi būti siejamas su bylos šalių reikalavimais ir jų teisių laikinu apribojimu. Tuo tarpu ieškovų prašymas dėl areštuoto turto saugotojo pakeitimo yra siejamas su kitu, nagrinėjamoje byloje nedalyvaujančiu asmeniu – AB „Vingriai“, su pastarojo asmens teisėmis ir pareigomis, kurios, kaip matyti iš pareiškimo, yra kitų bylų nagrinėjimo dalykas, tačiau neturi ir negali būti aiškinamos ir nagrinėjamos šioje byloje sprendžiant klausimus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagal pareikštą ieškinį.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Apeliantai S. K. , UAB „L & M Vilnius“, UAB „NERLIT“ ir L&M INTERNATIONAL TRADING LTD prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ginčo patalpų turto saugotoju paskirti AB „Vingriai“.
Šalies argumentai
Apeliantų teigimu, teismas neįvertino, kad tiek AB „Vingriai“, tiek UAB „Swedbank lizingas“ pavestos saugoti patalpos yra vienos didelės fiziškai neatribotos patalpos tame pačiame pastate. Taip pat neįvertinta, kad abejose civilinėse bylose pareikšti reikalavimai yra analogiški, kas lėmė nepagrįstą išvadą, jog faktinė situacija nagrinėjamoje byloje turėtų būti vertinama kitaip, nei tai buvo padaryta Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartyje. UAB „Swedbank lizingas“ net nebandė neigti, kad ėmėsi kokių veiksmų Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 16 d. nutarčiai įgyvendinti, kad šiuo metu ginčo patalpas saugo AB „Vingriai“, todėl teismas neturėjo pagrindo teigti, jog apeliantai neįrodė pastarųjų aplinkybių. Teismas visiškai nepagrįstai konstatavo, kad Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nesudaro pagrindo keisti turto saugotoją – UAB „Swedbank lizingas“ negalint prieiti prie ginčo patalpose esančio AB „Vingriai“ turto, jis negali tinkamai užtikrinti patalpų su jose esančiu turtu saugojimo. Apeliantai pažymi, kad UAB „Swedbank lizingas“ siekį trikdyti patalpose esančių AB „Vingriai“ įrengimų naudojimą bei vykdomą gamybą patvirtina VPK Vilniaus miesto 4 PK 2011 m. spalio 26 d. nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą.
Apeliantai prašyme dėl papildomų įrodymų prijungimo taip pat nurodė, kad teisėja, priėmusi skundžiamą nutartį, šioje ir kitose bylose elgiasi šališkai, ji buvo nušalinta nuo kitų bylų nagrinėjimo, kas reiškia, kad ir skundžiamą nutartį priėmė neteisėtos sudėties teismas, o tai pagal formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką sudaro absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą.
Atsakovas BUAB „Pramonės pastatų valdymas“ prašo spręsti atskirąjį skundą teismo nuožiūra.
Atsiliepimas
Kiti byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į atskirąjį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje keliamas pirmosios instancijos teismo nutarties atsisakyti pakeisti areštuotų ginčo patalpų saugotoją teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
Ieškovų ieškiniu siekiamas ir deklaruojamas tikslas – grąžinti ginčo patalpas BUAB „Pramonės pastatų valdymas“ nuosavybėn. Tokį reikalavimą užtikrina šiuo metu taikomos laikinosios apsaugos priemonės – draudimas patalpų savininkui UAB „Swedbank lizingas“ jomis disponuoti, taip pat šių patalpų saugotojo paskyrimas, siekiant išvengti jų fizinės būklės pablogėjimo.
Ieškovų prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones išreikštas pageidavimas ginčo patalpų saugotoju ne tik skirti AB „Vingriai“, bet ir leisti jam naudotis patalpomis, šioje dalyje yra visiškai nesusijęs su pareikštu ieškiniu ir jam užtikrinti reikalingomis priemonėmis. Dėl to aplinkybės, liečiančios AB „Vingriai“ galimybę naudotis ginčo patalpomis vykdant gamybą ir tokios galimybės netekimo pasekmės, neturi jokios teisinės reikšmės nei sprendžiant šioje byloje pareikštą prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nei prašymą dėl pastarųjų pakeitimo. Kaip matyti iš teismų informacinės sistemos, pats AB „Vingriai“ Vilniaus miesto 4 apylinkės teisme yra inicijavęs kelias civilines bylas, kuriuose siekia teisės toliau naudotis tiek šios bylos ginčo dalyku, tiek minėtos kitos bylos dalyku esančiomis patalpomis (c. b. Nr. 2-164-807/2012, c. b. Nr. 2-155-807/2012). Pastebėtina, kad šiose bylose yra pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, kuriomis uždrausta iškeldinti AB „Vingriai“ iš patalpų, trukdyti jose vykdyti veiklą.
Pagrindas keisti paskirtą ginčo patalpų saugotoją būtų tada, jei dėl jo netinkamos veiklos saugomų patalpų fizinė būklė nepagrįstai blogėtų. Tačiau tokių aplinkybių byloje nenustatyta. Tai, kad UAB „Swedbank lizingas“ vykdoma tiesioginė veikla nėra susijusi su turto saugojimu, neturi jokios reikšmės, nes šis asmuo sutinka turtą saugoti ir prisiima atsakomybę už tokios pareigos vykdymą. Apeliantų nurodomas VPK Vilniaus miesto 4 PK 2011 m. spalio 26 d. nutarimas (T. 2, b. l. 6-8) patvirtina ne tik konfliktinę situaciją tarp AB „Vingriai“ ir UAB „Swedbank lizingas“, kaip nurodo patys apeliantai, bet ir tai, kad UAB „Swedbank lizingas“ yra ėmęsis veiksmų ginčo patalpoms saugoti.
Negalima sutikti, kad tai, jog ginčo patalpų saugotoju yra paskirtas UAB „Swedbank lizingas“, nedera su Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 14 d. nutartimi pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis (c. b. Nr. 2-164-807/2012), kuriomis, minėta, pastarajam uždrausta iškeldinti AB „Vingriai“ iš patalpų, taip pat trukdyti naudotis jame esančiu turtu. UAB „Swedbank lizingas“ yra paskirtas tik ginčo patalpų, o ne jose esančio turto saugotoju. Jei UAB „Swedbank lizingas“ pažeidžia aptariamoje byloje nustatytus draudimus, tai jo atsakomybės klausimas spręstinas būtent toje, o ne nagrinėjamoje byloje.
Apeliantų nurodoma Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta nurodytoje kitoje civilinėje byloje, taip pat nesudaro pagrindo tenkinti prašymą dėl turto saugotojo pakeitimo. Kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, įrodymus teismas vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyvių aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str. 1 d.). Šiuo atveju nėra pagrindo spręsti, kad tik AB „Vingriai“ skyrimas ginčo patalpų saugotoju užtikrintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą, o, minėta, AB „Vingriai“ galimybė šios patalpose vykdyti gamybą ir jos praradimo pasekmės nėra susiję su apeliantų ieškinio reikalavimais. Pastebėtina, kad apeliantai nepagrindžia, kokiu būdu skirtingų saugotojų paskyrimas skirtingoms, nors ir neatribotoms patalpoms, neleidžia jų tinkamai saugoti.
Skundžiamą nutartį priėmusi teisėja buvo nušalinta ne nuo nagrinėjamos bylos (T. 2, b. l. 64-66), todėl nėra pagrindo spręsti, kad apeliantų prašymą išsprendė neteisėtos sudėties teismas. Be to, kaip matyti iš išdėstyto, skundžiama nutartis yra visiškai teisėta ir pagrįsta, ir todėl negalima spręsti apie ją priėmusios teisėjos šališkumą.
Remiantis išdėstytu, skundžiama nutartis paliktina nepakeista, o skundas atmestinas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Palikti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 27 d. nutartį nepakeistą.