- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-09-15
- Bylos Nr.
- e2-1212-178/2016
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alvydas Poškus
- Ieškovas
- Nordea Bank AB
- Atsakovas
- R. V., V. V.
- Trečiasis asmuo
- K. V.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės Nordea Bank AB, veikiančios Lietuvoje per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį civilinėje byloje Nr. e2-1193-613/2016 pagal ieškovės Nordea Bank AB, veikiančios Lietuvoje per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, ieškinį atsakovėms R. V. (B.) ir V. V., trečiajam asmeniui K. V., dėl skolos iš solidarių laiduotojų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė prašo priteisti solidariai iš atsakovių R. V. (B.) ir V. V., laidavusių už trečiojo asmens K. V. prievolių, prisiimtų pagal kredito sutartį, įvykdymą, 515 351,38 USD negrąžinto panaudoto kredito, 9 228,22 USD nesumokėtų palūkanų už kredito naudojimą, 289 008,83 USD nesumokėtų įsipareigojimų nevykdymo palūkanų, 87,46 Eur nesumokėtų mokesčių už turto draudimą, 313,31 Eur patirtų išlaidų už notaro vykdomojo dokumento išdavimą, 16 proc. dydžio metines sutartines įsipareigojimų nevykdymo palūkanas nuo priteistos 524 579,60 USD sumos, skaičiuojant šias palūkanas nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 6 181,00 Eur žyminis mokestis bei teisinių paslaugų išlaidos. Nurodė, kad 2008 m. birželio 11 d. ieškovė (toliau ir – Bankas) ir trečiasis asmuo K. V. (kredito gavėjas) sudarė būsto kreditavimo sutartį (su vėlesniais pakeitimais). Kredito sutarties įvykdymas buvo užtikrintas 1) atsakovėms ir kredito gavėjui (trečiajam asmeniui K. V.) priklausiusio nekilnojamojo turto hipoteka bei 2) atsakovių R. V. ir V. V. laidavimu. Trečiajam asmeniui K. V. bei atsakovėms savo prievolės nevykdant, Bankas kredito sutartį nutraukė ir inicijavo priverstinį skolos išieškojimą iš įkeisto turto. Bankas kreipėsi į notarų biurą su prašymu išduoti vykdomąjį įrašą dėl skolos išieškojimo. 2013 m. kovo 28 d. išduotas vykdomasis įrašas, kuris perduotas antstoliui atlikti vykdymo veiksmus. Pardavus įkeistą turtą bei padengus dalį įsiskolinimo, likusi skolos dalis yra 813 588,43 USD (515 351,38 USD negrąžintas panaudotas kreditas, 9 228,22 USD nesumokėtos palūkanos už kredito naudojimą ir 289 008,83 USD nesumokėtos įsipareigojimų nevykdymo palūkanos).
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. gegužės 5 d. nutartimi ieškinį atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka (CPK 137 str. 2 d. 1 p.). Teismas rėmėsi kasacinio teismo išaiškinimais, kad nepriklausomai nuo išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūros pokyčių (nuo 2012 m. liepos 1 d.), lieka aktuali taisyklė, pagal kurią hipotekos teisėjo nutartis (šiuo metu, t. y. pakeitus ir papildžius CK, – notaro vykdomasis įrašas) dėl priverstinio skolos išieškojimo suteikia teisę hipotekos kreditoriui patenkinti savo reikalavimus skolininkui visa apimtimi (neapsiribojant vien įkeistu turtu), nesikreipiant į teismą su nauju ieškiniu. Kreditorius, patenkinęs savo reikalavimą į skolininką išieškojimo iš įkeisto turto procedūrų tvarka, netenka teisės reikalauti pakartotinai ginti jo teises bendra ginčo tvarka ir atvirkščiai. Teismas, nustatęs, jog pagal vykdomąjį įrašą ieškovei turi būti išieškota ta pati suma, kurią ieškovė prašo solidariai priteisti iš atsakovių šioje byloje pareikštame ieškinyje, išminusavus iš varžytinių parduoto turto kainą, padarė išvadą, jog ieškovė savo reikalavimus patenkino ne ginčo procedūrų tvarka dar iki ieškinio pateikimo teismui dienos. Todėl ieškinį atsisakė priimti.
III. Atskirojo skundo argumentai
Ieškovė Nordea Bank AB, veikianti Lietuvoje per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių (toliau – ir apeliantė), atskirajame skunde prašo Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – priimti apeliantės 2016 m. gegužės 3 d. ieškinį ir išspręsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pagal notaro vykdomąjį įrašą, pardavus įkeistą turtą CK 4.193 straipsnio 1 dalies pagrindu, galima tęsti išieškojimą toliau iš skolininkui priklausančio kito, neįkeisto, turto ir tam nereikalingas teismo sprendimas, tačiau toks išieškojimas negalimas atsakovių (laiduotojų) atžvilgiu. Tokį aiškinimą patvirtina ir išieškojimą nagrinėjamu atveju vykdančio antstolio pozicija.
Atsakovės nebuvo kredito gavėjos (pagrindinis skolininkas yra trečiasis asmuo K. V.), o tik įkeisto turto bendrasavininkės. Įkeisto daikto savininkas hipotekos teisės prasme atsako už skolininko įsipareigojimų įvykdymą tik įkeistu savo daiktu (CK 4.195 str.).
2. Kadangi visas įkeistas turtas jau parduotas, tačiau iš jo pardavimo gautų lėšų nebuvo padengta visa skola. Atsakovės be svetimo daikto hipotekos kredito sutarties įvykdymą yra užtikrinusios ir solidariu laidavimu, todėl apeliantė ir siekia prisiteisti skolą iš atsakovių pagal laidavimo sutartis.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacijos dalyką sudaro teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.
Iš byloje esančių duomenų matyti, jog apeliantė kreipėsi į teismą, prašydama iš atsakovių – laiduotojų (kartu buvusių ir įkaito davėjomis) pagal kredito sutartį, sudarytą su trečiuoju asmeniu, - solidariai priteisti negrąžintą panaudotą kreditą, palūkanas bei kitas su tuo susijusias sumas. Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti ieškinį kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka (CPK 137 str. 2 d. 1 p.).
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškinyje reikalaujamos priteisti sumos yra apskaičiuotos atėmus iš varžytynių parduoto įkeisto apeliantei turto kainą. Nors apeliantė ieškinyje ir nurodė, kad pardavus jai įkeistą turtą dalis skolos liko negrąžinta, teismas sprendė, jog apeliantė savo reikalavimus jau patenkino išieškojimo iš įkeisto turto procedūrų tvarka dar iki ieškinio pateikimo teismui dienos dėl to, kad yra išduotas notaro 2013 m. kovo 28 d. vykdomasis įrašas. Kaip matyti iš šio įrašo, juo siūloma priverstinai išieškoti atitinkamas sumas iš (pagrindinio) skolininko K. V., jame taip pat nurodyta, kad subsidiariai atsakingi asmenys – įkaito davėjos (atsakovės). Iš teismo motyvų galima daryti išvadą, jog procesinis sprendimas atsisakyti priimti ieškinį sprendimas grindžiamas atsižvelgus į CK 4.193 straipsnio 1 dalies nuostatą, numatančią, jog tuo atveju, kai realizavus įkeistą daiktą gaunama mažesnė suma, negu priklauso hipotekos kreditoriui, jis turi teisę reikalauti išieškoti iš kito skolininko turto bendra įstatymų nustatyta tvarka, ir ją aiškinančią kasacinio teismo praktiką, pagal kurią hipotekos teisėjo nutartis (šiuo metu, t. y. pakeitus ir papildžius CK, – notaro vykdomasis įrašas) dėl priverstinio skolos išieškojimo suteikia teisę hipotekos kreditoriui patenkinti savo reikalavimus skolininkui visa apimtimi (neapsiribojant vien įkeistu turtu), nesikreipiant į teismą su nauju ieškiniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2014).
Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, teismo nurodyti motyvai nesudaro pagrindo atsisakyti priimti ieškinį kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka,
Pagal CPK 5 straipsnio 1 dalį kiekvienas suinteresuotas asmuo, kurio teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeidžiami, turi teisę įstatymuose nustatyta tvarka kreiptis į teismą. Teismų praktikoje pažymėta, kad teisė į teisminę gynybą materialiąja prasme yra materialioji subjektinė teisė, priklausanti nuo materialiojo teisinio pobūdžio faktų. Atsakyti, ar asmuo turi šią teisę, galima tik nustačius visas bylos aplinkybes, ištyrus ir įvertinus įrodymus, nustačius taikytiną teisės normą. Teismas į šį klausimą atsako priimdamas sprendimą. Dėl to bylos iškėlimo stadijoje nėra tikrinama, ar asmuo turi teisę į teisminę gynybą (teisę į ieškinį) materialiąja prasme. Įstatymas draudžia atsisakyti priimti ieškinį ar nutraukti bylą dėl materialiojo teisinio pobūdžio motyvų (pavyzdžiui, negalima atsisakyti priimti ieškinio motyvuojant reikalavimo teisės neturėjimu ar ieškinio senaties termino praleidimu). Tai svarbu teisei į ieškinio patenkinimą, o ne procesinei teisei į ieškinio pareiškimą. Toks teisinis reguliavimas siejamas su Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir 1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais teisės į teisminę gynybą prieinamumo ir universalumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2014).
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog šioje – ieškinio priėmimo - stadijoje išsamiau nevertina ir nepasisako dėl pirmosios instancijos teismo motyvų, kurie, pasak to paties teismo, lemtų ieškinio atmetimą, (ne)pagrįstumo iš esmės. Šios apeliacijos dalykas yra tik ieškinio nepriėmimo pagrįstumo klausimo išsprendimas, o ne motyvų, dėl kurių ieškinys galėtų būti atmestas (ar patenkintas), teisingumo vertinimas. Todėl dėl skundžiamos nutarties motyvų pasisakoma tiek, kiek būtina išspręsti tik ieškinio (ne)priėmimo klausimą.
Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog įvertinus vykdomojo įrašo sukeliamas pasekmes ir bylos nagrinėjimo metu nustačius, jog apeliantės teisės buvo realizuotos ne ginčo procedūros tvarka, ieškinį toje dalyje turėtų atmesti. Taigi, teismas ir pats iš dalies pripažįsta, kad ieškinys/jo dalis turėtų būti atmesta nustačius tam tikras aplinkybes bylos nagrinėjimo metu, nors kitais skundžiamos nutarties motyvais faktiškai jau šioje stadijoje pasisako ir išsprendžia tiek dėl vykdomojo įrašo pasekmių, tiek dėl juo realizuotos apeliantės teisės apimties (kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas dėl pastarųjų motyvų teisingumo nepasisako, juo labiau, kai teismas nurodo juos ieškinio galimo atmetimo pagrindu, kas nustatinėtina nagrinėjant bylą iš esmės).
Apeliantė ieškinyje nurodo, kad pagal aptariamą vykdomąjį įrašą išieškojimas visa apimtimi gali būti vykdomas tik iš pagrindinio skolininko (K. V.), o iš atsakovių – tik hipotekinių įsipareigojimų apimtyje, tačiau jo pagrindu faktiškai nevykdomas (ir nevykdytinas) išieškojimas iš atsakovių kaip laiduotojų. Dėl to atskirajame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantės teisė atsakovių atžvilgiu yra apginta išduotu notaro vykdomuoju įrašu. Taigi, apeliantė įrodinėja turinti suinteresuotumą ginti savo teises teisme, nes vykdomojo įrašo išdavimas neužtikrina jų apsaugos visa apimtimi. Šiuo atveju apeliantės reikalavimai, kaip jie suformuluoti ieškinyje, reiškiami atsakovėms ne kaip pagrindinėms ar hipotekinėms skolininkėms pagal vykdomąjį įrašą, o laidavimo sutarčių, dėl kurių vykdomajame įraše nėra pasisakyta, pagrindu. Nėra jokio pagrindo pripažinti, kad ginčai dėl laidavimo teisinių santykių ir iš jų kylančių prievolių (ne)vykdymo nenagrinėtini teisme (CPK 1 straipsnio 1 dalis, 22 straipsnio 1 dalis). Net jei skundžiamoje nutartyje teismo nurodyti motyvai galėtų būti pripažinti pagrindu ieškinio atmetimui, tai nereikštų, kad apeliantės argumentai dėl jos suinteresuotumo išspręsti ginčą teisme gali būti išnagrinėti ir paneigti jau ieškinio priėmimo stadijoje, kas faktiškai yra padaryta, nors galutiniu procesiniu sprendimu konstatuojama, jog ginčas nenagrinėtinas teisme, skundžiamoje nutartyje.
Dėl nurodytų priežasčių yra pagrindas skundžiamą teismo nutartį panaikinti (CPK 329 straipsnio 1 dalis).
Apeliantė atskirajame skunde prašo priimti ieškinį ir išspręsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą.
Atskirasis skundas paduotas prašant pirmosios instancijos teismą pasinaikinti skundžiamą nutartį. Todėl yra pagrindas manyti, kad paminėti prašymai yra adresuoti pirmosios instancijos teismui. Kita vertus, bet kuriuo atveju ieškinio atitikimo įstatymų reikalavimams visa apimtimi vertinimas ir jo (ne)priėmimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva. Apeliacine tvarka tikrinamas tik atskirais klausimais priimtų pirmosios instancijos teismo procesinių sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas, bet netikrinamas ieškinio atitikimas įstatymo reikalavimams apskritai (turinio ir formos prasme), o tai taip pat reikšminga ieškinio (ne)priėmimo klausimui išspręsti. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apeliacinės instancijos teismas klausimą gali išspręsti tik tuo atveju, kai jo žinioje yra byla dėl ginčo esmės (CPK 147 straipsnio 2 dalis).
Pirmiau nurodytų motyvų pagrindu skundžiama nutartis naikinama ir ieškinio priėmimo klausimas perduotinas iš naujo svarstyti pirmosios instancijos teismui (CPK 337 str. 1 d. 3 p.), o prašymas išspręsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą apeliacinės instancijos teisme netenkinamas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336-338 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartį panaikinti ir ieškovės Nordea Bank AB, veikiančios Lietuvoje per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, ieškinio priėmimo klausimą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Ieškovės Nordea Bank AB, veikiančios Lietuvoje per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, prašymas išspręsti klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkinamas.