- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-02-19
- Bylos Nr.
- I-734-394/2015
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arvydas Martinavičius, Jarūnė Sedalienė (pran.), Žanas Kubeckas
- Pareiškėjas
- T. V.
- Atsakovas
- Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Advokatai
- Aušra Žukienė
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų kolegijos pirmininkės ir pranešėjos teisėjos Jarūnės Sedalienės, teisėjų Arvydo Martinavičiaus ir Žano Kubecko,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo skundą dėl Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo Šiaulių apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą išduoti pareiškėjui leidimą įsigyti ginklą, jį laikyti ir nešiotis.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu prašydamas panaikinti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2014 m. spalio 16 d. sprendimą Nr. 14-12-40-03431-E ir įpareigoti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Šiaulių apskrities VPK) išduoti pareiškėjui leidimą įsigyti ginklą, jį laikyti ir nešiotis.
Pareiškėjo skunde (2-4 b. l.) nurodoma, kad 2014 m. spalio 16 d. Šiaulių apskrities VPK Viešosios tvarkos biuro viršininkas priėmė sprendimą dėl atsisakymo išduoti jam leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, nurodant, kad pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas) 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 18 straipsnio 2 dalies 4 punkto reikalavimų. Pareiškėjas prašė išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus medžioklės tikslams, nes tapo medžiotoju. Policijos sprendime teigiama, kad pareiškėjas 2002-12-12 Raseinių rajono apylinkės teismo buvo pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 234 straipsnio 2 dalyje (neteisėtas šaunamojo ginklo laikymas, įgijimas). Vadovaujantis LR BK 45 str. 2 d., 45 str. 6 d. – nubaustas pataisos darbais be laisvės atėmimo 2 metams, išskaitant 20 procentų iš pareiškėjo gaunamo uždarbio į valstybės pajamas. 2003-09-30 Raseinių rajono apylinkės teismo nutartimi jam paskirta bausmė buvo pakeista – dėl BK straipsnio galiojimo iki 2003-05-01, paskiriant galutinę bausmę – baudžiamojo poveikio priemonę – įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą (8 MGL) 1000 litų. Piniginę įmoką sumokėjo. Nurodė, jog atsakovas sprendime akcentavo, kad vadovaujantis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 str. 2 d. 4 p. (įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, susijusį su disponavimu ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis ar radioaktyviosiomis medžiagomis arba karine įranga, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo), todėl pareiškėjas negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 str. 1 d. 2 p. nurodoma, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo nesantis nepriekaištingos reputacijos. Tuo pagrindu buvo atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Su policijos sprendimu nesutinka, nes, pirmiausia, paskirtą teismo bausmę atliko, naujų nusikalstamų veikų nepadarė, jo teistumas yra išnykęs. Mano, kad neteisinga persekioti asmenį visą likusį gyvenimą už anksčiau padarytas klaidas. Pareiškėjas nurodė, kad nuteistas už tai, jog 2002 m. sausio mėnesį, nenustatytą dieną, neteisėtai įgijo brizantinės sprogstamosios medžiagos, ją laikė ir neteisėtai pardavė. Pažymėjo, jog buvo nuteistas už tai, už ką vadovaujantis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 1 straipsnio 3 dalies 9 punktu 2002 m. sausio 15 d. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas Nr. IX-705 ir nauja jo 2011-03-01 redakcija yra netaikomas. Nurodyta, kad „šio įstatymo nuostatos netaikomos sprogstamosioms medžiagoms". Todėl vien jau tuo remiantis pareiškėjas negalėjo būti pripažintas priekaištingos reputacijos asmeniu, kuriam neišduodamas leidimas laikyti (nešiotis) medžioklinį ginklą (B-C kategorijų). Pareiškėjas mano, kad policijos pareigūnai priimtu sprendimu kažkodėl pamiršo išspręsti klausimą dėl leidimo įsigyti ginklą išdavimo ar ne, nes Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnyje nurodyti teisės įsigyti ir turėti ginklus ir šaudmenis apribojimai. Taigi, čia sprendžiamas klausimas, kas negali įsigyti ir laikyti B ir C kategorijų ginklų ir jų šaudmenų. Įstatymo leidėjas visiškai nekalba apie leidimą nešiotis ginklus ir jų šaudmenis. Pareiškėjas nurodė, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 13 straipsnyje nustatyti griežtesni nei iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusioje Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti teisės turėti ginklus apribojimai netaikomi asmenims, kurie ginklus įsigijo iki šio įstatymo įsigaliojimo, jei aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo. Pareiškėjas nurodė, kad jeigu ir pripažinus tai, kad jis neatitinka nepriekaištingos reputacijos asmens (Įstatymo 17 str. 1 d. 2 p.), reikalinga nustatyti koks įstatymas galiojo, kai jis įsigijo sprogstamąją medžiagą. Nuosprendyje nustatyta, kad tai įvyko 2002 m. sausio mėnesio nenustatytą dieną. Policijos pareigūnų taikomas Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas buvo priimtas 2002-01-15, įsigaliojo 2002-02-06. Taigi, nusikaltimo padarymo metu, ši Įstatymo redakcija dar negaliojo.
Pareiškėjas teismo posėdžio metu teismo prašė tenkinti jo skundą ir panaikinti Šiaulių apskrities VPK 2014 m. spalio 16 d. sprendimą Nr.14-12-40-03431-E bei įpareigoti Šiaulių apskrities VPK išduoti pareiškėjui leidimą įsigyti ginklą, jį laikyti ir nešiotis. Nurodė, jog ginklas reikalingas medžioklei, tai yra pragyvenimo šaltiniui.
Pareiškėjo atstovė advokatė Aušra Žukienė teismo posėdžio metu teismo prašė tenkinti pareiškėjo skundą ir panaikinti Šiaulių apskrities VPK 2014 m. spalio 16 d. sprendimą Nr.14-12-40-03431-E bei įpareigoti Šiaulių apskrities VPK išduoti pareiškėjui leidimą įsigyti ginklą, jį laikyti ir nešiotis. Nurodė, kad pareiškėjas nuteistas 2002 m. gruodžio 12 d., bausmė atlikta, teistumas išnykęs, todėl pareiškėjas mano, kad neteisinga persekioti asmenį visą likusį gyvenimą už padarytas klaidas. Atstovė pažymėjo, kad kitoje byloje teismas kreipėsi į Konstitucinį Teismą dėl Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo atitikimo Konstitucijai. Nurodė, kad pagal šio įstatymo 1 straipsnio 3 dalies 9 punktą, Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas netaikomas sprogstamosioms medžiagoms. Nuosprendyje nurodyta, jog pareiškėjas disponavo sprogstamosiomis medžiagomis. Nurodė, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 13 straipsnis numato ginklų, šaudmenų įsigijimo ir turėjimo reikalavimus ir jis nenumato reikalavimų ginklo laikymui (nešiojimui). Atsakovas atsiliepime nurodė, kad jis vadovavosi Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu, tačiau atstovė pažymėjo, jog atsakovas turėjo laikytis teisės aktų hierarchijos, todėl ginčijamas atsakovo sprendimas yra netikslus, neaiškus ir vien dėl to turėtų būti panaikintas. Nurodė, jog atsakovas vadovaujasi Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsniu, kuris numato teisės įsigyti ir turėti ginklus ir šaudmenis apribojimus ir nenumato apribojimų laikyti (nešioti). Atstovės nuomone, tai skirtingi elementai. Atstovė mano, kad atsakovas priėmė sprendimą nepilnai ir neišsamiai ištyręs visas reikšmingas aplinkybes, netinkamai vadovavosi teisės normomis, neatsižvelgė į teisės principus. Paminėjo, kad pareiškėjo padarytas nusikaltimas yra vienkartinis ir atsitiktinis, jis yra doras pilietis, laikosi įstatymų ir viešosios tvarkos. Atstovė prašė teismo taikyti teisingumo principą ir atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2007-05-15 ir 2009-09-21 nutartis. Nurodė, kad jei atsakovas priėmė teisėtą sprendimą ir gali būti, jog pareiškėjas nėra nepriekaištingos reputacijos, atstovė prašė atsižvelgti į tai, kad nusikaltimas padarytas prieš 12 metų, pareiškėjas turi šeimą, darbovietėje charakterizuojamas teigiamai, turi medžiotojo bilietą, jokių kitų teisės pažeidimų nepadarė, vėliau patikslino, jog pareiškėjas 2006 metais teistas, tačiau už mažiau pavojingą veiką, už kurią nuteistas baudžiamuoju įsakymu, dėl šio nusikaltimo pripažino savo kaltę. Be to, pareiškėjo 2002 metais padarytas nusikaltimas nebuvo itin pavojingas, tai įrodo pareiškėjui paskirta sankcija – įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą. Nurodė, kad pareiškėjo asmeninės savybės ir byloje susiklosčiusi situacija šiuo išskirtiniu atveju sudaro pagrindą nukrypti nuo įstatyme įtvirtintų reikalavimų ir netaikyti teisės įsigyti ir turėti ginklus ir šaudmenis apribojimų. Atstovės nuomone, atsakovo priimtas sprendimas prieštarauja protingumo, proporcingumo ir teisingumo principams, todėl turėtų būti panaikintas, o atsakovas įpareigotas išduoti pareiškėjui leidimą įsigyti ginklą, jį laikyti ir nešiotis.
Atsiliepimas
Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato atsiliepime (23-24 b. l.) nurodoma, kad atsakovas su pareiškėjo skundu nesutinka, teismo prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad 2014-10-13 Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro Licencijavimo skyriuje buvo gautas T. V. prašymas (registracijos Nr. 14-G-40-04535-e) dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus. Atliekant Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003-06-23 įsakymu Nr. V-362 (Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011-03-01 įsakymo Nr. 5-V-172 redakcija) patvirtintų Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių 12 punkte nurodytus patikrinimus, gautas Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašas apie T. V., kuriame pateikta informacija, kad T. V. 2002-12-12 Raseinių rajono teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą LR Baudžiamojo kodekso 234 str. 2 d., ir nuteistas pataisos darbų be laisvės atėmimo 2 m. PD - 20 %. Nurodė, jog vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003-06-23 įsakymu Nr. V-362 (Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011-03-01 įsakymo Nr. 5-V-172 redakcija) patvirtintų Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių 16 punktu, jeigu patikrinimo metu buvo nustatyta priežasčių, dėl kurių leidimas laikyti (nešiotis) ginklus neišduodamas remiantis patikrinimo rezultatais, parengiamas neigiamas sprendimas ir atsakymas asmeniui dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus neišdavimo ir Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 str. (teisės įsigyti ir turėti ginklus ir šaudmenis apribojimai) 1 d. (B ir C kategorijų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo) 2 p. (nesantis nepriekaištingos reputacijos), 18 str. (nepriekaištingos reputacijos asmuo) 2 d. (nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo), 4 p. (įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, susijusį su disponavimu ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis ar radioaktyviosiomis medžiagomis arba karine įranga, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo), T. V. atsisakyta išduoti laikyti (nešiotis) ginklus.
Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo šaukimu. Atsakovo atsiliepime nurodyta, jog Šiaulių apskrities policijos komisariato atstovas teismo posėdyje nedalyvaus.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo T. V. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Byloje ginčas kilo dėl Šiaulių apskrities VPK Viešosios tvarkos biuro 2014 m. spalio 16 d. sprendimo Nr.14-12-40-03431-E, kuriuo buvo atsisakyta išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, teisėtumo ir pagrįstumo.
Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas iš esmės sietinas su pareiškėjo nepriekaištingos reputacijos vertinimu sprendžiant dėl jo teisės gauti leidimą laikyti (nešiotis) ginklą, Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo taikymu pareiškėjo atžvilgiu.
Konstitucinis Teismas 2001 m. balandžio 12 d. nutarime akcentavo, kad ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką.
Lietuvos Respublikoje ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą reglamentuoja Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas, kuris numato inter alia ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartos ir apyvartos kontrolės teisinius pagrindus ir subjektų, kurių veikla susijusi su ginklais ir šaudmenimis, teises ir pareigas (Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 1 str. 1, 2 d.).
Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau ir Įstatymas) 17 str. 1 d. 2 p. nustatyta, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos. Įstatymo 18 str. 2 d. 4 p. numatyta, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, susijusį su disponavimu ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis ar radioaktyviosiomis medžiagomis arba karine įranga, už kurį Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 2010 m. lapkričio 18 d. pakeitimo įstatymu pakeitus Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalį, nustatančią sąrašą atvejų, kada asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, buvo nustatyti griežtesni apribojimai, negu galioję anksčiau. Atitinkamai, šiuo pakeitimu buvo įtvirtintas ir Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytas griežtesnis apribojamas, kuriuo remiantis atsakovas ir atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.
Šiuo aspektu pastebėtina, jog vienas iš būdingų teisės sistemos ypatumų yra nuolatinė teisinio reguliavimo raida. Ji priklauso nuo visuomenėje vykstančių pokyčių ir dėl to atsirandančios būtinybės sureguliuoti tiek naujus, tiek pasikeitusius senus visuomeninius santykius. Atsižvelgiant į tokią teisinio reguliavimo įstatymais ir kitais teisės aktais būtinybę yra įtvirtinamos naujos, tobulinamos galiojančios ar pašalinamos pasenusios teisės normos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1692/2012). Teisėjų kolegija pastebi, jog įstatymų leidėjas, Ginklų ir šaudmenų kontrolės pakeitimo įstatymu sugriežtindamas ir nustatydamas papildomas sąlygas, kada asmuo laikytinas nepriekaištingos reputacijos, siekia užtikrinti viešąją tvarką bei visuomenės saugumą. Be to, tokiu numatytu asmens teisių ir laisvių ribojimu yra siekiama skirtingų interesų pusiausvyros užtikrinimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas aiškinamas nurodytas teisės normas yra taip pat pažymėjęs, jog, kai įstatymo leidėjas priima sprendimą sugriežtinti priemonių, kurios gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, naudojimo sąlygas, jų taikymas visuomeniniams santykiams, atsirandantiems po tokio įstatymo įsigaliojimo, negali būti vertinamas kaip griežtesnių teisės normų galiojimas atgal, toks vertinimas neatitiktų įstatymo pakeitimu siekiamų prevencinių tikslų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1692/2012, 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1233/2012, 2013 m. vasario 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-233/2013).
Kita vertus, pažymėtina, jog Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio nuostatos, nustatančios Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo įsigaliojimą ir įgyvendinimą, įtvirtino konkrečias taisykles, turėjusias užtikrinti ir principo lex retro non agit įgyvendinimą, esant susiklosčiusiems atitinkamiems teisiniams santykiams. Nurodyto straipsnio 4 dalyje (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo redakcija Nr. XI-1146) buvo įtvirtinta, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje numatyti griežtesni apribojimai netaikomi asmenims, kurie ginklus įsigijo iki šio įstatymo įsigaliojimo, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo. Taigi įstatymų leidėjas griežtesnių nepriekaištingos reputacijos reikalavimų netaikymą nustatė tiems asmenims, kurie atitiko dvi sąlygas: 1) aplinkybė, dėl kurios gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo; 2) asmuo ginklus įsigijo iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo.
Teisėjų kolegija, vertindama, ar pareiškėjui taikomos nurodytos nuostatos, pažymi, jog aplinkybė, dėl kurios pareiškėjui gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo, t. y. pareiškėjas 2002-12-12 Raseinių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal 1961 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 234 straipsnio 2 dalį, tačiau nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų ginklus įsigijęs iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo. Atsižvelgusi į tai, jog pareiškėjas neatitinka vienos iš griežtesnių nepriekaištingos reputacijos reikalavimų netaikymui keliamų sąlygų, teisėjų kolegija vertina, kad pareiškėjui taikytinos griežtesnės Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatos, t. y. jam yra taikytinas Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punktas.
Pareiškėjas su prašymu išduoti leidimą laikyti (nešioti) ginklą medžioklei (lygiavamzdžiai, graižtviniai ir kombinuoti šaunamieji ginklai) kreipėsi 2014 spalio 13 d. (16 b. l.), byloje nėra duomenų, kad jis 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, todėl šiuo atveju taikoma 2012 m. birželio 29 d. Įstatymo Nr. XI-2156 (Žin., 2012, Nr. 81-4222) redakcija.
Iš ginčijamo sprendimo matyti, jog pagrindiniu motyvu atsisakyti išduoti leidimą buvo aplinkybė, kad T. V. 2002-12-12 Raseinių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal 1961 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 234 straipsnio 2 dalį (Neteisėtas šaunamojo ginklo laikymas, įgijimas). Iš administracinėje byloje esančio Raseinių rajono apylinkės teismo 2002 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio (40-43 b. l.) matyti, jog pareiškėjas pripažintas kaltu pagal 1961 m. LR BK 234 str. 2 d. už sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų laikymą, vartojimą, apskaitos ar gabenimo taisyklių pažeidimą, už kurį baudžiama laisvės atėmimu iki penkerių metų arba pataisos darbais iki dvejų metų, arba bauda, t.y. sankcijos viršutinė riba viršija 3 metus laisvės atėmimo.
Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punkto taikymo prasme minėtos faktinės aplinkybės laikytinos pagrindu pripažinti, jog pareiškėjas neturi nepriekaištingos reputacijos ir pagal Įstatymo 17 str. 1 d. 2 p. negali įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklų.
Teisėjų kolegija pažymi, jog šiuo atveju yra skrupulingai vertinama prašančiojo išduoti leidimą įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklą reputacija, kadangi asmuo, piktnaudžiaujantis teise laikyti ir įsigyti ginklą, kelia grėsmę ne tik savo, bet ir kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.
Pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, kad jo teistumas išnykęs, teisėjų kolegija nurodo, jog Konstitucinis Teismas 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime yra pažymėjęs, kad teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Vadinasi, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi.
Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo argumentais, jog vadovaujantis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 1 straipsnio 3 dalies 9 punktu, jo atžvilgiu negalėjo būti taikomos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatos. Pažymėtina, jog pareiškėjo minimas Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 1 straipsnis reglamentuoja šio įstatymo tikslus ir paskirtį, tai yra nurodo santykius, kuriems jis taikomas ar netaikomas. Lingvistiškai ir sistemiškai vertinant šio straipsnio nuostatas matyti, jog Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas reglamentuoja ginklų, jų priedelių ir šaudmenų apyvartą, bet nereglamentuoja santykių, susijusių su sprogstamųjų medžiagų apyvarta. Pareiškėjas atsakovo prašė išduoti leidimą laikyti (nešioti) ginklą medžioklei (lygiavamzdžiai, graižtviniai ir kombinuoti šaunamieji ginklai), todėl sprendžiant tokio pobūdžio prašymus atsakovas privalėjo vadovautis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymu.
Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo atstovės argumentais, jog Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 13 ir 17 straipsniai numato ginklų, šaudmenų įsigijimo ir turėjimo reikalavimus ir jie nenumato reikalavimų ginklo laikymui (nešiojimui).
Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės 12 straipsnio 1 dalį leidimus įsigyti ginklus, leidimus laikyti ir leidimus nešiotis A, B, C kategorijų ginklus išduoda policijos įstaigos, gavusios asmenų rašytinius prašymus arba elektroninėmis priemonėmis per Paslaugų ir gaminių kontaktinį centrą arba Policijos elektroninių paslaugų sistemą, pagal kuriuos galima identifikuoti juos pateikusį asmenį (toliau šiame straipsnyje – prašymas). Leidimas laikyti ginklus suteikia teisę įsigyti jame nurodytus ginklus ir šaudmenis turimiems ginklams (12 str.5 d.). Taigi, akivaizdu, jog išduodant leidimus laikyti (nešioti) ginklus privaloma taikyti Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnyje numatytų teisės įsigyti ir turėti ginklus ir šaudmenis apribojimus. Pažymėtina, jog pareiškėjas ir jo atstovė netinkamai interpretuoja sąvoką „turėti ginklus“. Teisėjų kolegijos nuomone, ginklų turėjimas apima sąvokas laikyti ar nešioti ginklą.
Teisėjų kolegija atsižvelgdama į administracinėje byloje pateiktų įrodymų visumą bei aukščiau paminėtas ginčui taikytinas Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatas, daro išvadą, kad atsakovas priėmė teisėtą ir pagrįstą individualų administracinį aktą.
Pareiškėjas teismo prašo panaikinti skundžiamą sprendimą atsižvelgiant į teisingumo principą.
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.A662-1553/2014 nurodoma, kad šiuolaikinė teisės samprata remiasi aiškiu teisės ir įstatymo skyrimu, pripažįstant teisę fundamentalesniu dalyku negu įstatymas. Jeigu teisė visada būtų imperatyviai tapatinama su įstatymu, tai teisės praktikos požiūriu pirmenybė būtų teikiama ne teisingumui, o teisėtumui. Formalus įstatymų taikymas nulemtų teisėtą sprendimą, kuris ne visada gali būti teisingas. Teismas akcentuoja, kad turi būti pripažįstamas ne bet koks teisėtumas, o tik teisingumo teisėtumas. Tuo atveju, kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus akivaizdu, jog sprendimas konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu bus formalus, bet neteisingas, būtina pirmumą teikti bendrajai teisės sampratai, nes ne viskas gali būti reglamentuota įstatymų ir tilpti į tam tikras teisės normas. Be to, ir Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad iš Konstitucijos 109 str. 1 d. turinio teismams kyla imperatyvi pareiga teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus (Konstitucinio Teismo 2007-05-15 nutarimas). Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas. Konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi. Vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006-09-21 nutarimas).
Pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. rugpjūčio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.A662-1553/2014 taip pat pabrėžė, kad asmens teisės ir laisvės ribojimo pagrįstumą demokratinėje visuomenėje galima vertinti vadovaujantis protingumo ir akivaizdžios būtinybės kriterijais, jis inter alia turi atitikti teisingumo sampratą (Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d., 2000 m. birželio 13 d. nutarimai), o teismas, priimdamas sprendimą byloje, visuomet turi vadovautis įstatymais ir teise, inter alia iš Konstitucijos kylančiais teisingumo, protingumo, proporcingumo, sąžiningumo principais.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teismui pateikė duomenis apie turimą darbą, teigiamą charakteristiką, šeimos sudėtį (33-39 b. l.), tačiau, teismo nuomone, vien tik šios aplinkybės nesudaro pagrindo nukrypti nuo Įstatyme įtvirtintų reikalavimų ir netaikyti Įstatyme įtvirtintų teisės įsigyti ir turėti ginklus ir šaudmenis apribojimų (Įstatymo 17 str.). Be to, iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo apie fizinį asmenį (18-19 b. l.) matyti, jog pareiškėjas Raseinių rajono apylinkės teismo 2006 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu buvo pripažintas kaltu pagal LR BK 300 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 1 dalį, taigi pareiškėjo teiginys, kad jis vėliau jokių teisės pažeidimų nepadarė, neatitinka tikrovės.
Teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2014 m. spalio 16 d. sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje numatytiems individualiems administraciniams aktams nustatytiems reikalavimams. Teismo nuomone, ginčijamame sprendime nurodyti pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas adekvatus, aiškus ir pakankamas, todėl naikinti Atsakovo sprendimo nėra teisinio pagrindo.
Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas 2014 m spalio 16 d. sprendimu teisėtai ir pagrįstai atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Pareiškėjo T. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.