Vilniaus apygardos teismo nutartis

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. liepos 25 d. sprendimu (b.l. 215-219) atmetė ieškovo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ieškinį dalyje dėl nuomos sutarties nutraukimo ir iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų. Ieškovo SĮ ,,Vilniaus miesto būstas‘‘ ieškinį dalyje dėl skolos priteisimo tenkino. Priteisė iš atsakovo O. B. ieškovo SĮ ,,Vilniaus miesto būstas‘“ naudai 1697,48 Lt skolos, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos (1697,48 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme – 2010-11-15 - iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Išdėstė sprendimo dalies, kuria ieškovo SĮ ,,Vilniaus miesto būstas‘‘ naudai priteista 1697,48 Lt skolos, 5 procentai metinių palūkanų nuo priteistos sumos (1697,48 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme – 2010-11-15 - iki teismo sprendimo visiško įvykdymo vykdymą, įpareigojant atsakovą O. B. nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos grąžinti ieškovui po 141,46 Lt per mėnesį, o palūkanas sumokėti paskutinį sprendimo įvykdymo mėnesį; ieškovo Vilniaus miesto savivaldybė ieškinį dalyje dėl skolos priteisimo tenkino. Priteisė iš atsakovo O. B. ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės naudai 2648,52 Lt skolos, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos (2648,52 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme – 2010-11-15 - iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Išdėstė sprendimo dalies, kuria ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės naudai priteista 2648,52 Lt skolos, 5 procentai metinių palūkanų nuo priteistos sumos (2648,52 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme – 2010-11-15 - iki teismo sprendimo visiško įvykdymo vykdymą, įpareigojant atsakovą O. B. nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos grąžinti ieškovui po 220,71 Lt per mėnesį, o palūkanas sumokėti paskutinį sprendimo įvykdymo mėnesį.

Teismas nustatė, kad pagal 1999-07-14 Gyvenamosios patalpos bendrabutyje sutartį Nr.6, atsakovas prievolės sumokėti už Gyvenamosios patalpos, esančios adresu Žolyno g. 6-8, Vilniuje, nuomą nevykdė, todėl iš jo ieškovo SĮ ,,Vilniaus miesto būstas‘‘ naudai priteisė 1697,48 Lt skolos. Teismas ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės naudai regreso tvarka iš atsakovo priteisė 2 648,52 Lt skolos, kadangi ieškovas apmokėjo 2 648,52 Lt skolos už gyvenamojo namo patalpoje Žolyno g. 6-8, Vilniaus m. teiktas komunalines paslaugas, nors iš esmės energijos vartotojas buvo atsakovas. Teismas įvertinęs tai, jog atsakovo turtinė padėtis ilgą laiką buvo itin bloga, tačiau šiuo metu atsakovas dirba, turi pajamų, tačiau jų nepakaktų iš karto įvykdyti teismo sprendimą, patenkino atsakovo prašymą ir priteistų skolų mokėjimą už nuomą ir komunalines paslaugas išdėstė. Pažymėjo, jog atsakovas ilgą laiką ir, visą laiką, už kurį reikalaujama priteisti skolą, negavo jokių pajamų tik ypač nedideles socialines išmokas, todėl neturėjo galimybės mokėti nuomos ir komunalinius mokesčius, todėl teismas padarė išvadą, kad nėra atsakovo kaltės dėl netinkamo prievolių vykdymo. Įvertinęs tai, kad atsakovas niekur nedirbo, buvo užsiregistravęs darbo biržoje, dėl turimo invalidumo jam ilgą laiką nepavyko įsidarbinti, tačiau jis kaip įmanoma siekė spręsti visas savo materialines problemas, o šiuo metu gauna darbo užmokestį ir gali bei nori padengti įsiskolinimą, taigi turi realias galimybes mokėti tiek nuomos, tiek komunalinius mokesčius, konstatavo, kad nėra pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimą dėl nuomos sutarties nutraukimo ir atsakovo iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų. Be to nurodė, jog atsakovas nebuvo tinkamai įspėtas apie nuomos sutarties nutraukimą su juo.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovui nuosavybės teise priklausantis butas, esantis adresu g., Vilniuje, pagal 2001-07-31 tarp atsakovo O. B. ir UAB „Bendruva“ sudarytą Gyvenamosios patalpos bendrabutyje nuomos sutartį Nr.6, buvo išnuomotas atsakovui, atsakovas įsipareigojo už nuomos paslaugas mokėti nuomos ir komunalinius mokesčius. Ieškovo pateiktoje pažymoje apie įsiskolinimą nurodyta, kad nuo 2008-04-01 iki 2010-09-03 už Gyvenamosios patalpos nuomos paslaugas liko nesumokėta 1697,48 Lt suma (b.l.135, 156-157). 2009-12-21 sprendimu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas priteisė iš ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės UAB ,,Vilniaus energija‘‘ naudai bendrai 2648,52 Lt už suteiktas paslaugas, nurodydamas, kad įsiskolinimas yra susidaręs už butą g., Vilniuje, kuris išnuomotas O. B. (b.l.48-52), o priteista skola yra sumokėta Vilniaus miesto savivaldybės 2010-04-12 mokėjimo nurodymu Nr. 159 (b.l.47).

Ieškovas savo apeliacinį skundą grindžia aplinkybe, kad atsakovas, gyvendamas Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančiose gyvenamosiose patalpose, nemoka mokesčių už suteiktas paslaugas t.y. mokesčių už nuomą bei komunalines paslaugas. Pažeisdamas nuomos sutartį ilgiau kaip 30 mėnesiu nemoka patalpų nuomos mokesčio bei vengia mokėti skolą, todėl taikytinos CK 6.611 str. normos, numatančios, kad jei nuomininkas nuolat (ne mažiau kaip tris mėnesius, jeigu sutartis nenumato ilgesnio termino) nemoka buto nuompinigių ar mokesčio už komunalines paslaugas, nuomos sutartis gali būti nutraukta ir asmenys iškeldinami iš nuomojamos patalpos nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Ginčo dėl priteistų skolų (mokesčių už nuomą bei komunalines paslaugas), jų dydžio nėra.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. sausio 17 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-110/2012 pagal Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovams V. R., T. S., D. S. dėl nuomos sutarties nutraukimo ir iškeldinimo, pakeitusi iki tol galiojusią kasacinio teismo praktika dėl socialinio būsto nuomos sąlygų ir nutraukimo tvarkos taikymo gyvenamųjų patalpų nuomos sutartims, sudarytoms iki 2002 m. gruodžio 31 d., konstatavo, kad tokių sutarčių nutraukimui taikytinos Civilinio kodekso, o ne Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo normos. Pagal CK 6.576 str. gyvenamosios patalpos nuomos sutartimi nuomotojas įsipareigoja suteikti už mokestį gyvenamąją patalpą nuomininkui laikinai valdyti ir naudoti gyvenimui, o nuomininkas įsipareigoja naudotis šia patalpa pagal paskirtį ir mokėti nuomos mokestį. Nuomininkui nevykdant vienos iš pagrindinių pareigų – mokėti periodiškai nuomos mokestį – nuomotoja turi teisę reikalauti nutraukti nuomos santykius ir nuomininką iškeldinti nesuteikiant jam kitos gyvenamosios patalpos (CK 6.611 str.). Minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad sprendžiant tokio pobūdžio ginčus turi būti vertinamas tokios teisinės priemonės (sutarties nutraukimo) proporcingumas padarytam pažeidimui, taip pat sutarties nutraukimo neigiami padariniai kartu su teisės į būstą ribojimo pagrįstumu ir teisėtumu. Teismai kiekvienu konkrečiu atveju privalo spręsti dėl teisės į būstą apribojimo proporcingumo ir atitikties būtinumui asmens nenaudai priimti griežčiausią teisinę sutarties pažeidimo priemonę – iškeldinimą iš gyvenamųjų patalpų nesuteikiant kitų (CK 6.611 straipsnis). Nors gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nutraukimo teisėtumo vertinimui taikytinos CK normos, tačiau ginčo šalis sieja išskirtinio pobūdžio nuomos sutartis – socialinio būsto nuoma, todėl teismai turi atsižvelgti ir į ginčo sutarties pobūdį ir sudarymo tikslus, kurie suponuoja didesnę labiau pažeidžiamų visuomenės grupių apsaugą, be nacionalinės teisės normų subsidiariai garantuojamą ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų, dėl kurių Lietuva įsipareigojo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija, pasisakydama dėl nuomos mokesčio nuolatinio nemokėjimo kaip pagrindo nutraukti socialinio būsto nuomos sutartį, minėtoje nutartyje konstatavo, kad nustatęs pažeidimą, teismas nuomos sutartį gali nutraukti ir nuomininką iškeldinti iš nuomojamos patalpos nesuteikiant jam kitos gyvenamosios patalpos, kartu pažymėjo, jog griežčiausią už pažeidimą taikomą teisinę priemonę – būsto netekimą – teismas taiko individualiai, įvertindamas galimybes taikyti kitus prievolinės teisės pažeidimų pašalinimo būdus, pavyzdžiui, nustatyti terminą, per kurį laiką pažeidimas turi būti pašalintas, prievolės įvykdymą išdėstyti dalimis ir kt. (CK 6.38 str., 6.39–6.40 str.). Teismo apsisprendimą kiekvienu atveju gali nulemti atitinkamos aplinkybės, iš kurių pažymėtina, ar pažeidimu taip pažeidžiamos nuomotojo teisės, kad jų gynyba galima tik sutarties nutraukimu, o ne nuomininko teisės į būstą išsaugojimu. Tam turi reikšmės nuomininko ryšio su ginčo patalpa teisėtumas, trukmė, priežastys, kodėl buvo padaryta sutarties pažeidimų, veiksmai, kurių ėmėsi nuomininkas tam, jog sumokėtų nuompinigius ir (ar) komunalinius mokesčius (pvz., pateikė prašymą juos sumažinti, atidėti) ir pan.

Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vieningą socialinio būsto nuomos santykių įstatyminio reglamentavimo praktiką, yra nurodęs, kad asmens teisė į savivaldybei priklausančių ar patikėjimo teise valdomų gyvenamųjų patalpų nuomą turi specifinę socialinę prigimtį, nes tai yra valstybės paramos mažas pajamas turinčioms asmenims (šeimoms) forma. Valstybės paramos būstui įsigyti ar išnuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 2 str. 7 p. nustatyta, kad socialinis būstas – nekomerciniu pagrindu, pagal Vyriausybės nustatytą nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarką nuomojamos savivaldybės gyvenamosios patalpos, skirtos mažas pajamas turintiems asmenims ir šeimoms apgyvendinti pagal šio Įstatymo nustatytas sąlygas. Ši teisės norma reiškia, kad socialinis būstas suteikiamas ne kiekvienam asmeniui, o tik tokiam, kuris atitinka šiame įstatyme nustatytas sąlygas (2009 m. lapkričio 16 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-501/2009, Vilniaus miesto savivaldybė v V. M., V. M., V. M., V. M., R. M., 2010 m. vasario 9 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-51/2010, Vilniaus miesto savivaldybė v A. S., L. R., A. Ž., minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis ir kt.).

Byloje nėra ginčo dėl to, kad tarp atsakovo ir ieškovo susiklostė socialinio būsto nuomos teisiniai santykiai, pats ieškovas savo raštuose atsakovui (b.l.13,14) šalių nuomos sutartį įvardija kaip socialinio būsto nuomą praneša apie jos formos pakeitimus. Todėl pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 str. 12 p., savivaldybė, vykdydama savo socialinę funkciją, privalo rūpintis atsakovo galimybe naudotis socialiniu būstu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai sprendė, kad atsakovo iškeldinimas iš ginčo būsto nesuteikiant jam kitos gyvenamosios patalpos šiuo atveju būtų neproporcinga ir todėl netaikytina priemonė. Atsižvelgiant į aukščiau minėtus motyvus, reikšminga tai, kad atsakovas ginčo bute gyvena nuo 1999 metų, su ginčo patalpa jį sieja ilgalaikis ryšys ir atsakovo teisė į ginčo patalpą saugotina kaip teisė į būstą pagal Konvencijos 8 straipsnį. Kito gyvenamojo būsto neturi. Taip pat atmestini apelianto argumentai, kad atsakovas piktnaudžiavo savo teisėmis, nesidomėjo savo pareigomis, elgėsi nerūpestingai, nesąžiningai, neteisingai, taip pat kad atsakovas vengia ir ateityje tikėtinai vengs tinkamai vykdyti prievoles, kylančias iš nuomos teisinių santykių. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis, atsakovas nuo 1998-10-27 iki 2005-03 gavo invalidumo pensiją, invalidumas atsakovui buvo nustatytas iki 2007-02-28, vėliau atsakovas gaudavo 315 Lt socialinę pašalpą, buvo bedarbis, dėl turimo invalidumo ilgą laiką nepavyko įsidarbinti, tik nuo 2011-06-20 atsakovas sudarė neterminuotą darbo sutartį, todėl kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovas, laikotarpiu už kurį prašomos priteisti skolos, iš esmės gavo tik nedideles socialines išmokas, kas realiai apsunkino prievolių vykdymą. Tačiau kaip matyti iš bylos medžiagos atsakovas skolą pripažino, jos neginčijo, nori padengti įsiskolinimą pagal savo turtines galimybes. Ieškovo nurodyta aplinkybė dėl galimo atsakovo piktnaudžiavimo, jog atsakovas pradėjęs dirbti nuo 2011-06-20, atidirbęs 13 dienų ir gavęs atlyginimą, mokėjimų neatliko, nėra įrodyta, todėl vien ši aplinkybė nėra pagrindas pripažinti, jog atsakovas vengia atlikti mokėjimus. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog ieškovas neįrodė atsakovo nesąžiningumo, jo piktnaudžiavimo savo teisėmis. Atsakovas yra socialiai pažeidžiamas, dėl ko jam ir buvo suteiktas socialinis būstas, o esant dabartinei jo turtinei padėčiai, iškeldinimas dar labiau socialiai pažeistų atsakovo teises ir teisėtus interesus.

Atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad skundžiamu sprendimu atsižvelgta tik į nuomininko interesus, o savininko teisės yra ignoruojamos. Minėtas proporcingumo principas reikalauja, kad netaikant griežčiausios įstatymo numatytos nuomos sutarties pažeidimo pasekmės – būsto netekimo, nebūtų pažeistos ir būsto savininko teisės ir įstatymo saugomi interesai. Tačiau be nuomos santykių nutraukimo bei iškeldinimo galimi ir kitokie, nuomininko atžvilgiu švelnesni ieškovo teisių gynimo būdai.

Dėl apelianto argumento, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išdėstė sprendimo vykdymą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo sprendimo vykdymo išdėstymas (CPK 284 straipsnio 1 dalis) reiškia nukrypimą nuo bendrosios sprendimų vykdymo tvarkos, todėl galimas tik išimtiniais atvejais, kai sprendimo įvykdyti iš karto negalima dėl laikinai sunkios skolininko turtinės padėties ar kitų ypač svarbių aplinkybių. Skolininko turtinė padėtis turėtų būti išimtinai bloga, vien įprastai blogos materialinės padėties konstatavimas nesudaro pagrindo taikyti šį procesinį institutą. Sprendžiant klausimą dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo ar išdėstymo yra aktualūs lygiateisiškumo ir teisėtų lūkesčių principai; turi būti išlaikyta abiejų šalių teisėtų interesų pusiausvyra, atsižvelgta į tai, ar, atidėjus teismo sprendimo įvykdymą, bus užtikrintas tinkamas jo įvykdymas, ar nebus iš esmės paneigtas teismo sprendimas ir pažeisti šalies, kurios naudai jis priimtas, teisėti lūkesčiai. Teismo sprendimo vykdymo išdėstymas neturi suteikti nepagrįstą pranašumą skolininkui, o išieškotojas neturi patirti nepagrįstų nuostolių. Kasacinis teismas, taikydamas CPK 284 straipsnį, yra nurodęs, kad vien turtinė padėtis negali lemti būtino sprendimo įvykdymo išdėstymo; teismas taip pat turi nustatyti ar, išdėsčius teismo sprendimo įvykdymą tam tikram laikotarpiui, bus užtikrintas tinkamas sprendimo įvykdymas, ar nebus sumenkintas pats teismo sprendimas ir nebus pažeisti teisėti išieškotojo interesai. Tokiu būdu klausimą dėl teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir lygiateisiškumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal skolininkės A. S. pareiškimą dėl sprendimo įvykdymo išdėstymo, bylos Nr. 3K-3-1113/2001). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nudorė, jog atsakovo turtinė padėtis ilgą laiką buvo itin bloga, t.y. atsakovas niekur nedirbo, buvo užsiregistravęs darbo biržoje, dėl turimo invalidumo jam ilgą laiką nepavyko įsidarbinti, tačiau atsižvelgiant į tai, jog atsakovas dirba, turi pajamų, tačiau jų iš karto įvykdyti teismo sprendimui nepakaktų, teisingai sprendė, jog yra pagrindas išdėstyti teismo sprendimą. Taip pat atsakovas iki visiško sprendimo įvykdymo mokės ieškovui ir 5 procentų įstatymines palūkanas, taip kompensuodamas nuostolius. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas nepažeidžia nei CPK 284 straipsnio nuostatų, nei CPK 3 ir 17 straipsniuose numatytų teisingumo, protingumo ir lygiateisiškumo principų.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir ištyrė bylai reikšmingas aplinkybes ir dėl jų motyvuotai pasisakė, teisingai taikė ir aiškino šalių santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos įstatymo taikymo ir aiškinimo praktikos nurodyto pobūdžio bylose. Todėl apylinkės teismo sprendimas pripažintinas teisėtu ir pagrįstu ir jo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. liepos 25 d. sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas – atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).