- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-07-12
- Bylos Nr.
- 2A-586/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Audronė Jarackaitė, Vigintas Višinskis
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „KRS“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Audronės Jarackaitės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto akcinės bendrovės – firmos „VITI“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo akcinės bendrovės-firmos „VITI“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „KRS“ dėl nuostolių atlyginimo; tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, akcinė bendrovė „Lietuvos draudimas“, uždaroji akcinė bendrovė „Statybos strategija“ ir uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus vandenys“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas AB-F „VITI“ nurodė, kad 2007 m. birželio 8 d. jis (rangovas), UAB „Vilniaus vandenys“ (užsakovas) ir Aplinkos projektų valdymo agentūra (perkančioji organizacija) sudarė rangos sutartį dėl vandentiekio ir nuotekynės tinklų ir įrenginių Tarandėje, Vilniaus mieste. 2010 m. rugpjūčio 26 d. ieškovas ir atsakovas UAB „KRS“ sudarė statybos rangos sutartį, kuria atsakovas įsipareigojo atlikti vandentiekio magistralinių linijų įrengimo betranšėjiniu būdu darbus. Atsakovas darbus pabaigė 2010 m. rugsėjo 24 d.; tos dienos darbų priėmimo–perdavimo akte konstatuota, kad atsakovas darbus atliko, bei siūlyta priimti darbus į eksploataciją. Ieškovo teigimu, 2010 m. rugsėjo 30 d. buvo pastebėta, kad Tarandės gatvės atkarpoje, kurioje atsakovas įrenginėjo vandentiekio linijas, buvo pažeista kelio asfaltbetonio danga. Nepaisant to, kad šiuos darbų defektus buvo būtina pašalinti skubiai, atsakovas atsisakė tai daryti. Ieškovas pats sutvarkė sugadintas kelio atkarpas, kad bent būtų užtikrintas saugus eismas, ir dėl to patyrė 76 714,27 Lt išlaidų. Tam, kad kelio dangos būklė būtų atstatyta iki buvusios, dar bus būtina 45 985,73 Lt išlaidų. Ieškovas taip pat nurodė, kad, 2010 m. lapkričio 5 d. atliekant atsakovo įrenginėtų vandentiekio linijų hidraulinius bandymus, įvyko avarija, kurios pasėkoje buvo išplautas kelio šlaitas, sugadinta kelio danga, vandeniu užpiltos šalia esančios privačios namų valdos. Paaiškėjo, kad atsakovas nebuvo sujungęs įrengtos vandentiekio linijos su esamomis linijos atkarpomis, nors pagal sutartį tai turėjo padaryti; tai sąlygojo avarijos kilimą. Šalindamas avarijos pasekmes, taip pat sujungdamas vandentiekio linijas, atsakovas patyrė 29 690,19 Lt išlaidų. Ieškovas teigė, kad atsakovas privalo apmokėti visas nurodytas išlaidas, todėl prašė priteisti iš atsakovo 152 390,19 Lt, taip pat 6 proc. dydžio procesines palūkanas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. sausio 9 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas, spręsdamas dėl kelio asfaltbetonio dangos pažeidimų, konstatavo, kad jie atsirado dėl to, jog atsakovo atliekami vandentiekio linijų įrengimo betranšėjiniu būdu darbai buvo vykdomi neiškasus tarpinių prieduobių. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.659, 6.661 straipsniais, atmetė atsakovo argumentus, kad ieškovas, davęs nurodymus atlikti darbus be tarpinių prieduobių, kartu prisiėmė visą su tuo susijusią riziką ir dėl to atsakovo atsakomybė negali kilti. Teismo nuomone, net ir nustačius, kad toks nurodymas atsakovui buvo duotas, svarstytina, ar atsakovas elgėsi pakankamai apdairiai ir rūpestingai tęsdamas darbus be prieduobių, o ne juos sustabdydamas ar atsisakydamas sutarties. Kita vertus, atsakovas neįrodė buvus tokius ieškovo nurodymus. Nepaisant išdėstyto, teismas sprendė, kad kelio dangos pažeidimai ieškovui turėjo būti matomi priimant darbus ir pasirašant 2010 m. rugsėjo 24 d. darbų priėmimo–perdavimo aktą. Kelio dangos pažeidimai atsirado dėl to, kad, neįrengus tarpinių prieduobių, dėl susikaupusio grunto atsiradęs slėgis spaudė dangą, t. y. šie pažeidimai turėjo atsirasti būtent darbų atlikimo metu, o ne po jų. Tokią išvadą patvirtina ir atsakovo paaiškinimai, liudytojų parodymai, nuotraukos, iš dalies ir 2010 m. rugsėjo 30 d. apžiūros aktas bei pasitarimo protokolas. Teismo nuomone, ta aplinkybė, kad darbų priėmimo–perdavimo akte kelio dangos pažeidimai nenurodyti, gali reikšti, jog šie trūkumai ieškovui buvo nereikšmingi arba darbai buvo priimti jų neapžiūrėjus. Teismas atkreipė dėmesį, kad, įrengiant vandentiekio linijas betranšėjiniu būdu, kelio danga taip pat pažeidžiama įrengiant tarpines prieduobes, tačiau pažeidžiama mažiau, nei įrenginėjant linijas kitu būdu. Tai taipogi patvirtina, kad dangos pažeidimai ieškovo galėjo būti vertinami kaip nereikšmingi. Teismas, įvertinęs išdėstytą ir vadovaudamasis CK 6.662 straipsniu, konstatavo, kad ieškovas yra praradęs teisę reikšti atsakovui pretenzijas dėl aptariamų darbų trūkumų, nes priėmimo–perdavimo akte nėra nurodyta pastabų dėl jų kokybės, nors kelio dangos pažeidimai turėjo būti matomi priimant darbus.
Teismas, spręsdamas dėl įrengtų vandentiekių linijų avarijos, konstatavo, kad pareiga įrodyti, jog atsakovas neįvykdė visų sutartimi sulygtų darbų (nesujungė linijų), tenka ieškovui. Teismas pritarė atsakovui, kad sutarties 1.1 punkte vartojamo termino „įrengimas“ lingvistinė prasmė gali būti siejama ir su daliniu darbų rezultatu, t. y. tik su tam tikrais vandentiekio linijų įrengimo darbais. Be to, pagal lingvistinę aptariamo punkto formuluotę ieškovas įsipareigojo atlikti linijų įrengimo darbus betranšėjiniu būdu. Tuo tarpu vandentiekio linijų sujungimo darbai nėra atliekami betranšėjiniu būdu; pagal esamą posūkio kampą avarijos vietoje sujungti linijų atkarpas neatliekant kasimo darbų nebuvo galimybės. Teismas taip pat sutiko su atsakovu, kad jo pareigos atlikti vandentiekio linijų sujungimo darbus nepatvirtina ir sisteminis sutarties sąlygų aiškinimas. Sutartimi atsakovas įsipareigojo atlikti darbus iš ieškovo pateiktų medžiagų. Tačiau atsakovas įsipareigojo pateikti tik reikiamus vamzdžius – jokių linijų sujungimo darbams reikalingų medžiagų pateikimas sutartyje nenumatytas. Ieškovas taip pat nepaneigė atsakovo argumentų, kad sutartyje numatyta kasimo technika buvo reikalinga darbinėms prieduobėms įrengti, o ne kasimo darbams, reikalingiems vandentiekio linijų sujungimui. Teismas pripažino ieškovą nepaneigus ir atsakovo argumentų, kad pagal pateiktą darbo projektą linijos turėjo būti įrengiamos atkarpomis. Iš brėžinių negalima daryti išvados, kad pagal juos vandentiekio linijos turėjo būti vientisos, o ne išskaidytos atkarpomis, kadangi avarijos vietoje esančio linijų posūkio kampas neleidžia atlikti jų jungimo betranšėjiniu būdu. Šioje vietoje linijos turėjo būti jungiamos atliekant kasimo darbus, o ieškovui, kaip statybos profesionalui, tokios aplinkybės turėjo būti žinomos. Ieškovo profesionalumas reiškia, kad jis turėjo suvokti, kokie darbai yra priskirtini betranšėjiniams darbams; į tai atsižvelgtina vertinant sutarties 1.1 punkto formuluotę. Remdamasis išdėstytu, teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovas sulygtus darbus atliko netinkamai. Nepaisant to, teismas taip pat pažymėjo, kad avarija įvyko ieškovui atliekant vandentiekio linijos hidraulinius bandymus. Toks bandymas, kaip numatyta ir ieškovo sudarytoje generalinėje rangos sutartyje, turėjo būti vykdomas dviem etapais. Pirmojo etapo metu vamzdynų jungtys turėjo būti neužpiltos gruntu, kad šias jungtis būtų galima vizualiai apžiūrėti. Atliekant bandymus tokiu būdu, ieškovas būtų pastebėjęs vandentiekio linijų nesujungimo faktą, ir avarija nebūtų įvykusi. Tačiau ieškovas bandymus atliko ne dviem, o vienu etapu. Todėl, teismo vertinimu, net ir pripažinus, kad atsakovas pagal sutartį turėjo pareigą sujungti linijas, dėl bandymo metu įvykusios avarijos kilusi žala nėra susijusi tiesioginiu priežastiniu ryšiu su atitinkamais atsakovo veiksmais.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliantas AB-F „VITI“ prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškinį. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl kelio dangos pažeidimo. Ginčo objektas yra ne vandentiekio linijų įrengimo tinkamumas, o nuostolių apeliantui padarymas sugadinus materialinę vertybę, kuri nėra sutarties dalykas, – kelio dangą. Sutartimi atsakovas įsipareigojo įrengti vandentiekio linijas. Apeliantas šiuos darbus priėmė be pastabų, nes akivaizdžių trūkumų jie neturėjo. Tačiau kelio dangos pažeidimas yra atsakovo pagal sutartį įvykdytų darbų neigiama pasekmė, o ne sutarties darbų trūkumas. Todėl dangos pažeidimas turėjo būti vertinamas pagal civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas, o CK 6.662 straipsnio teismas šiuo atveju negalėjo taikyti. Atsakovas yra atsakingas už atsiradusią žalą, nes, kaip konstatavo teismas, prisiėmė riziką dėl netinkamo skaičiaus prieduobių iškasimo, kas lėmė kelio dangos pažeidimus.
2. Dėl vandentiekio linijos avarijos. Teismo taikytos sutarčių aiškinimo taisyklės dėl atsakovo pareigos sujungti įrengtus vandentiekio vamzdžius neturi jokios įtakos ginčo išsprendimui. Sutartimi atsakovas įsipareigojo patiesti du lygiagrečius vamzdžius pagal darbo brėžinį. Darbo projekte, kuriuo atsakovas rėmėsi atlikdamas sulygtus darbus, numatytos dvi lygiagrečios ir vientisos vandentiekio linijos; projekte nėra numatytas šių linijų įrengimas atkarpomis. Todėl atsakovas, elgdamasis priešingai, pažeidė sutartį ir darbo projekto reikalavimus. Teismas nepagrįstai besąlygiškai rėmėsi atsakovo ir liudytojo parodymais, kad vandentiekio linijų posūkio kampas lėmė jų įrengimą atkarpomis, nes šie parodymai prieštaravo apelianto paaiškinimams ir darbo projekto reikalavimams. Kitų įrodymų dėl būtinybės įrengti linijas atkarpomis, kurie būti paremti specialiomis žiniomis, atsakovas nepateikė. Kita vertus, net jei tokia būtinybė egzistavo, atsakovas apie tai privalėjo įspėti, o to nepadaręs prisiėmė riziką dėl vandentiekio linijų įrengimo atkarpomis. Jei apeliantui būtų buvę žinoma, kad atsakovas įrengė ne du vientisus lygiagrečius vamzdžius, o keturis nesujungtus vamzdžius, apeliantas nebūtų vykdęs hidraulinių bandymų ir žalos būtų buvę išvengta. Bandymai buvo vykdomi taip, kaip numatyta techninėje specifikacijoje, – buvo atidengtos įrengtų linijų pradžios ir pabaigos sujungimo vietos, palaipsniui didinamas vandens spaudimas stebint vamzdžių sujungimo vietas; jokie normatyviniai reikalavimai nebuvo pažeisti. Tai, kad atsakovas neinformavo apie vandentiekio linijų atkarpų nesujungimą, patvirtina ir atsakovo rengtas 2010 m. rugsėjo 24 d. darbų priėmimo–perdavimo aktas, kuriuo siūloma priimti atliktus darbus į eksploataciją. Akivaizdu, kad nesujungtų linijų atkarpų negalima eksploatuoti. Taigi žala atsirado atsakovui įrengus vandentiekio linijas pažeidžiant darbo projekto reikalavimus (įrengti vientisas vandentiekio linijas, o ne atkarpomis) ir apie tai (kartu ir apie nesujungtus vamzdžius) neinformavus apelianto.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „KRS“ prašo atmesti apeliacinį skundą.
Atsakovas atkreipia dėmesį, kad apeliantas nepagrįstai pakeitė savo poziciją ir apeliaciniame skunde teigia, jog kelio dangos pažeidimas yra ne sutartyje numatytų darbų trūkumas, o nuostolių padarymas dėl materialinės vertybės, nesančios sutarties dalyku, sugadinimo. Akivaizdu, kad kelio dangos pažeidimai yra sulygtų darbų atlikimo pasekmė. Kita vertus, jeigu ir būtų tiesiogiai taikomos žalos atlyginimą reglamentuojančios teisės normos, byla būtų buvusi išspręsta analogiškai, nes neteisėtus veiksmus atliko pats apeliantas – neparuošė darbinių prieduobių.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo AB „Lietuvos draudimas“ prašo atmesti apeliacinį skundą.
Trečiasis asmuo taip pat akcentuoja, kad apeliantas nepagrįstai remiasi deliktinės civilinės atsakomybės normomis.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl kelio dangos sugadinimo
Apelianto reikalavimas atlyginti išlaidas, susijusias su sugadintos kelio dangos atstatymu, savo esme yra reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo, kylantis sutartinės civilinės atsakomybės pagrindu (CK 6.245 str. 3 d., 6.249 str. 1, 3 d.). Tai, ar dangos sugadinimas tiesiogiai susijęs su vandentiekio linijų įrengimo darbais ar ne, neturi jokio įtakos tokiam kvalifikavimui, nes pareikštas reikalavimas dėl išlaidų atlyginimo nėra savarankiškas teisių gynimo būdas. Pažymėtina, kad ginčo santykių kvalifikavimas yra teismo prerogatyva.
Kelio danga buvo sugadinta dėl to, kad vandentiekio linijų įrengimo betranšėjiniu būdu darbai buvo atliekami neiškasus tarpinių prieduobių; ši pirmosios instancijos teismo išvada nėra ginčijama. Pagal sutartį pareiga iškasti prieduobes teko apeliantui (5.2.7 p.). Skundžiamame sprendime iš esmės pagrįstai konstatuota, kad atsakovas neįrodė, jog apeliantas buvo davęs nurodymus atlikti aptariamus darbus be tarpinių prieduobių, taip pat padaryta teisinga išvada, kad, net ir nustačius, kad toks nurodymas buvo, turėtų būti sprendžiama, ar atsakovas elgėsi pakankamai apdairiai ir rūpestingai tęsdamas darbus be prieduobių, o ne juos sustabdydamas ar atsisakydamas sutarties (CK 6.659 str. 1 d. 2 p., 2 d., 6.661 str.). Kita vertus, būtina atsižvelgti ir į tai, kad apeliantas leido atsakovui atlikti darbus, nors pats apeliantas nebuvo įvykdęs šiems darbams atlikti būtinų parengiamųjų darbų; apeliantas apie tai, visiškai akivaizdu, negalėjo nežinoti. Pagal CK 6.689 straipsnio 2 dalį užsakovas, nustatęs nukrypimus nuo sutarties sąlygų, kurie gali pabloginti statybos darbų kokybę, ar kitus trūkumus, privalo apie tai nedelsdamas pranešti rangovui. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, taip pat į tai, kad sutarties šalys yra statybų srities profesionalai, sprendžia, kad kelio dangos sugadinimo pasekmes jos turi prisiimti lygiomis dalimis (CK 6.4, 6.259 str.).
Nagrinėjamas kelio dangos sugadinimas yra netinkamai atliktų vandentiekio linijų įrengimo darbų pasekmė. Sutartyje aptartų darbų rezultatas, kurio siekė apeliantas, – tinkamai įrengtos vandentiekio linijos (1.1 p.). Šia prasme apeliantas iš dalies yra teisus teigdamas, kad pats darbų rezultatas jų priėmimo metu neturėjo akivaizdžių trūkumų. Kita vertus, svarbią reikšmę turi tai, kad, kaip pirmosios instancijos teismo posėdyje paaiškino darbų techninę priežiūrą vykdęs asmuo, kelio dangos sugadinimas iš pradžių buvo neryškus, o išryškėjo tik spalio mėn., t. y. jau po atliktų darbų perdavimo–priėmimo akto pasirašymo (t. 2, b. l. 252). Ši aplinkybė skundžiamame sprendime nepagrįstai liko neįvertintina, nors kiti byloje surinkti įrodymai, kuriais vadovavosi teismas, vienareikšmiškai nepatvirtino, kad toks dangos sugadinimas, kurį vėliau šalino apeliantas, egzistavo darbų priėmimo metu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 185 str.). Nurodyta teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad formalus CK 6.662 straipsnio taikymas susiklosčiusioje situacijoje neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.5 str. 4 d.) ir tik juo remiantis aptariamas apelianto reikalavimas negalėjo būti atmestas.
Apeliantas nurodė, kad atstatydamas kelio dangą patyrė 76 714,27 Lt išlaidų, taip pat dar neišvengiamai patirs 45 985,73 Lt išlaidų. Pažymėtina, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog danga šiuo metu yra visiškai atstatyta, kaip to buvo reikalaujama iš apelianto, nors toks reikalavimas buvo pareikštas dar 2011 m. birželio mėn. (t. 1, b. l. 30). Dėl šios priežasties nurodytų dar nepatirtų išlaidų negalima laikyti neišvengiamomis ir į jas šiuo metu neatsižvelgiama (CK 6.249 str. 1, 3 d.); tokių išlaidų atlyginimo klausimas galės būti keliamas tada, kai jos bus patirtos. Nors atsakovas ginčija apelianto patirtų kelio dangos atstatymo išlaidų dydį, iš esmės jokių įrodymų, galinčių patvirtinti savo teiginius, nepateikia. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo spręsti, kad toks dangos atstatymas, kokį šiuo atveju atliko apeliantas, dubliuoja jo prisiimtus įsipareigojimus pagal generalinės rangos sutartį. Kita vertus, sutiktina su atsakovu, kad apeliantas neturi teisės pretenduoti į išlaidose nurodytą 13 314,05 Lt dydžio pridėtinės vertės mokestį (t. 1, b. l. 24-25), nes apeliantas turi teisę susigrąžinti šį mokestį iš valstybės (Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 57 str.). Įvertinus tai, apeliantas šiuo metu gali pretenduoti tik į 63 400,22 Lt dydžio išlaidų atlyginimą.
Aukščiau buvo konstatuota, kad kelio dangos sugadinimo pasekmes šalys turi prisiimti lygiomis dalimis, todėl apeliantui iš atsakovo priteistina pusė patirtų išlaidų – 31 700,11 Lt, taip pat 6 proc. dydžio procesinės palūkanos už šią sumą (CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 2 d., 6.695 str. 1 d.).
Dėl vamzdžių sujungimo
Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad sutartyje nebuvo numatytas atsakovo įsipareigojimas sujungti paklotus vamzdžius. Tokia išvada padaryta taikant lingvistinį, sisteminį sutarties aiškinimo metodus, taip pat atsižvelgta į tai, kokią prasme ginčijimai nuostatai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (CK 6.193 str.). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu ir papildomai jo argumentų nekartoja. Šiuo atveju tik atkreiptinas dėmesys, kad darbų priėmimo–perdavimo akte perduodamais darbais įvardijamas uždarų požeminių perėjimų atlikimas įrengiant vamzdžius (t. 1, b. l. 18), kas tik papildomai patvirtina sprendime padarytą išvadą.
Apeliantas skunde teismo atlikto sutarties aiškinimo iš esmės neginčija, tačiau remiasi sutarties dalimi esančiu darbo brėžiniu (t. 1, b. l. 76-77), pagal kurį, pasak apelianto, turėjo būti įrengtos dvi vientisos vandentiekio linijos. Teisėjų kolegijos nuomone, neturint specialių žinių, įvertinti, kas yra nurodyta darbo brėžinyje, teismui yra sudėtinga. Apeliantas nepasitelkė jokio specialisto, kuris galėtų nešališkai paaiškinti šį brėžinį, nepasinaudojo galimybe atitinkamo klausimo užduoti liudytoju apklaustam techninę priežiūrą vykdžiusiam asmeniui, todėl laikytina, kad apeliantas neįrodė šių savo teiginių pagrįstumo, nors pareiga įrodyti sutartų darbų apimtį, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, teko būtent jam (CPK 178 str.).
Konstatavus nurodytą, teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų šios apeliacinio skundo dalies bei atitinkamos skundžiamo sprendimo dalies argumentų, nes jie nėra teisiškai reikšmingi ginčo išsprendimui. Apelianto išlaidos vamzdžių sujungimui, taip pat avarijos likvidavimui negali būti priteistos iš atsakovo.
Remiantis išdėstytu, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant apeliantui iš atsakovo 31 700,11 Lt nuostoliams atlyginti, taip pat procesines palūkanas nuo šios sumos (CPK 329 str. 1 d., 330 str.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pakeitus sprendimą, perskirstytinos pirmosios instancijos teisme šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 5 d.). Laikytina, kad buvo patenkintas 21 proc. ieškinio reikalavimų, todėl išlaidos atlygintinos pagal šią proporciją (CPK 93 str. 2 d., 98 str. 1 d.). Apeliantas sumokėjo 4 048 Lt žyminio mokesčio už ieškinį (t. 1, b. l. 8), todėl turi teisę į 850 Lt šio mokesčio. Nors atsakovas patyrė 12 100 Lt teisinės pagalbos išlaidų (t. 2, b. l. 241-242), pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai jas sumažino iki 4 040 Lt (CPK 98 str. 2 d.); atsakovas turi teisę 3 192 Lt šių išlaidų. Įskaičius šalių priešpriešinius reikalavimus, apeliantas turi padengti atsakovui 2 342 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Pakeitus sprendimą, taip pat laikytina, kad buvo patenkintas 21 proc. apeliacinio skundo reikalavimų, todėl pagal šią proporciją paskirstytinos apeliacinės instancijos teisme šalių turėtos išlaidos (CPK 93 str. 3 d.). Iš sumokėto 4 048 Lt žyminio mokesčio (t. 2, b. l. 2) apeliantas turi teisę į 850 Lt išlaidų atlyginimą. Tuo tarpu atsakovas įrodymų apie šiame procese patirtas išlaidas nepateikė. Pažymėtina, kad, priešingai nei prašo atsakovas (t. 3, b. l. 24), į pirmosios instancijos teisme patirtas išlaidas šiuo atveju negali būti atsižvelgiama.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 9 d. sprendimą ir išdėstyti sprendimo rezoliucinę dalį tokiu būdu:
„Tenkinti ieškinį iš dalies.
Priteisti ieškovui akcinei bendrovei – firmai „VITI (į. k. 221504240) iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „KRS“ (į. k. 133630961) 31 700,11 Lt (trisdešimt vieną tūkstantį septynis šimtus litų ir 11 ct) nuostoliams atlyginti ir 6 (šešių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 31 700,11 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2011 m. rugpjūčio 8 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
Kitą ieškinio dalį atmesti.
Priteisti atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „KRS“ (į. k. 133630961) iš ieškovo akcinės bendrovės – firmos „VITI (į. k. 221504240) 2 342 Lt (du tūkstančius tris šimtus keturiasdešimt du litus) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti“.
Priteisti ieškovui akcinei bendrovei – firmai „VITI (į. k. 221504240) iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „KRS“ (į. k. 133630961) 850 Lt (aštuonis šimtus penkiasdešimt litų) bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms apeliacinės instancijos teisme, atlyginti.