Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Zitos Smirnovienės, kolegijos teisėjų Henricho Jaglinskio, Jadvygos Mardosevič, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Compensa Towarzystwo Ubezpieczen S. A. Vienna Insurance Group Lietuvos filialo apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-04-09 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus ieškinį atsakovui Compensa Towarzystwo Ubezpieczen S. A. Vienna Insurance Group Lietuvoje veikiančiam per Compensa Towarzystwo Ubezpieczen S. A. Vienna Insurance Group Lietuvos filialą dėl žalos atlyginimo (tretieji asmenys – E. Š. ir I. Š.).

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Ginčo esmė

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius prašė priteisti iš Compensa Towarzystwo Ubezpieczen S. A. Vienna Insurance Group Lietuvos filialo 7770,27 Lt žalos atlyginimo. Paaiškino, kad 2011-08-05 dėl E. Š. kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sužalota I. Š. I. Š. dėl patirtų sužalojimų buvo nedarbinga laikotarpiu nuo 2011-08-03 iki 2011-11-18, jai paskirta ir išmokėta 7770,27 Lt ligos pašalpa. E. Š. civilinė atsakomybė pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą buvo apdraustą pas atsakovą Compensa TU.S.A Vienna Insurance Group Lietuvos filiale. Atsakovas pagal TPVCAPD įstatymo 19 str. 10 d. regreso tvarka privalo grąžinti ieškovui, ieškovo nukentėjusiajai išmokėtą draudimo išmoką. Tačiau atsakovas atsisakė atlyginti žalą.

Compensa Towarzystwo Ubezpieczen S. A. Vienna Insurance Group Lietuvos filialas prašė ieškinį atmesti. Paaiškino, kad draudikui nekyla pareiga atlyginti dėl E. Š. kaltės padarytą žalą jo sutuoktinei I. Š., nes pagal TPVCAPD įstatymo 3 str. 3 d. šio įstatymo nustatyta tvarka nei draudikas, nei biuras nemoka išmokos dėl žalos padarymo atsakingam už žalos padarymą valdytojui, jo naudojamai transporto priemonei ir joje esančiam turtui bei kitam tos transporto priemonės draudėjo ar savininko turtui. Ieškovo išmokėta ligos pašalpa buvo kompensuotos nukentėjusiosios I. Š. negautos pajamos (darbo užmokestis) dėl 2011-08-02 įvykio metu patirtos traumos, tapus laikinai nedarbinga. Išmokėjus išmokas nukentėjusiajai, ieškovas įstojo į nukentėjusiosios vietą, todėl jam atsiranda teisė reikalauti išmokėtų socialinio draudimo išmokų (atlygintos žalos), kiek būtų turėjęs teisę reikalauti nukentėjęs asmuo iš kaltininko. Sutuoktinių nuosavybės dalys jų bendrame turte nėra nustatytos ir išskirtos, todėl visas turtas laikomas bendru. Todėl pajamos iš darbinės veiklos, kurių negavo I. Š. ir kurias kompensavo ieškovas, mokėdamas ligos pašalpas, priklausė ne tik nukentėjusiajai, bet ir E. Š., t. y. buvo jų bendra jungtinė nuosavybė (CK 3.88 str. 1 d. 5 p.). Taigi neteisėtais E. Š. veiksmais žala buvo padaryta paties kaltininko turtui ir nėra pagrindo reikalauti negautų pajamų atlyginimo. Taip pat ieškiniu reikalaujam suma yra per didelė, nes ieškovas I. Š. atlygino 6138,52 Lt negautų pajamų, o prašo priteisti 7770,27 Lt sumą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Nepagrįstai priteista ne ieškovo išmokėta ligos pašalpos suma (6138,52 Lt), o paskaičiuota 7770,27 Lt suma, nuo kurios buvo atskaičiuotas 1165,54 Lt gyventojų pajamų mokestis (GPM) ir 466,21 Lt privalomojo sveikatos draudimo įmoka (PSDĮ). Realiai nukentėjusiajai I. Š. išmokėta tik 6138,52 Lt ligos pašalpa, t. y. tik šia suma buvo atlygintos nukentėjusiosios negautos pajamos. Išimtinai visuose teisės aktuose, kurie įtvirtina ieškovo teisę pateikti subrogacinį reikalavimą draudikui (CK 6.290 str. 1 ir 3 d., Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 31 str., TPVCAPD įstatymo 19 str. 10 d.), nustatyta, kad išmokas išmokėjęs atitinkamas subjektas turi teisę reikalauti būtent nukentėjusiajam išmokėtų (ne paskaičiuotų) sumų atlyginimo. Pagal nustatytą teisinį reguliavimą nei socialinio draudimo įstaigos, nei mokesčių inspekcija (į valstybės biudžetą, mokant GPM) nelaikytini nukentėjusiais trečiaisiais asmenimis, kuriems turėtų būti mokama draudimo išmoka draudimo sutarties pagrindu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pabrėžęs, jog „Vietoje nukentėjusiojo į deliktinę prievolę dėl žalos atlyginimo įstoja socialinio draudimo fondas. Tai nėra novacija, priešingai negu regreso atveju, ir, įvykus subrogacijai, neatsiranda naujos prievolės, egzistuojanti prievolė nepasibaigia, ji išlieka ir naujasis kreditorius (subrogatorius) išsaugo visas buvusio kreditoriaus teises ir privalumus. Tai reiškia, kad socialinio draudimo fondas, išmokėjęs socialinio draudimo išmokas, tampa kreditorius deliktinėje prievolėje dėl žalos atlyginimo (CK 6.280 straipsnio 1 dalis; 6.290 straipsnio 3 dalis; Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnis; Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 31 straipsnis). Skolininko padėtis tokiu atveju nesikeičia. Nesikeičia ir prievolės dėl žalos atlyginimo pobūdis“ (2010-03-02 nutartis Nr. 3K-3-83/2010). Taigi ieškovo reikalavimui netaikytinas CK 6.251 str., kuriame įtvirtintas visiškas nuostolių atlyginimo principas, nes šiuo atveju atlyginami ne jo, o nukentėjusiosios I. Š. dėl eismo įvykio patirti nuostoliai. Valstybinio socialinio draudimo pašalpa ir draudimo išmoka, mokama pagal sudarytas draudimo sutartis, yra skirtingi žalos kompensavimo būdai. Draudimo išmoka – žalos (nuostolių) kompensavimo būdas, kuriam taikytinos draudimo teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos, tarp kurių Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 str. 1 d. 7 p. nustatantis, kad ne gyvybės draudimo išmokos išlaidoms, nuostoliams ar žalai visiškai ar iš dalies kompensuoti priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms. Gyventojų pajamų mokesčio mokėjimo pareiga draudimo išmokos mokėjimo atveju nenustatyta. Juo labiau jokie teisės aktai nenustato draudikui pareigos mokėti PSD įmokų už nukentėjusįjį. Taigi draudikas turi pareigą atlyginti nukentėjusiojo negautas pajamas, išmokant atitinkamo dydžio draudimo išmoką, tačiau jokių mokestinių ar kitų prievolių (GPM ar PSDĮ mokėjimo pareigos) neturi. Ieškovas bet kuriuo atveju negali reikalauti daugiau nei nukentėjusiajai realiai atlyginta turtinė žala, taip pat viršyti draudikui tenkančią pareigą, taigi reikalavimas atlyginti sumokėtas GPM ir PSDĮ įmokas, kurios sudaro 1631,75 Lt yra neteisėtas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 str. bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 str. 2 d. nenustatyta. Todėl apeliacine tvarka byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, nes ginčas šioje byloje neliečia viešojo intereso klausimų (CPK 320 str. 2 d.).

Apeliaciniu skundu nėra skundžiama teismo sprendimo dalis dėl faktinių aplinkybių nustatymo, todėl neanalizuotina teismo sprendimo dalis, kuria nustatytos autoįvykio aplinkybės ir nedarbingumo atlyginimo nukentėjusiajai I. Š. išmokėjimo faktai. Apeliaciniu skundu paaiškinama, kad teismas neteisingai taikė teisę ir neteisingai nustatė atlygintinos žalos dydį. Todėl nagrinėjant bylą apeliacine tvarka pasisakoma tik dėl šių argumentų.

Civilinės atsakomybės draudimu buvo apdrausta transporto priemonė, autoįvykio metu vairuota E. Š. Pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 2 str. draudimo išmoka – draudiko ar Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro mokama nukentėjusiam trečiajam asmeniui pinigų suma arba kita sutarta išmokos mokėjimo forma, skirta žalai asmeniui, turtui ir (ar) neturtinei žalai atlyginti. Taigi pagal šį įstatymą nukentėjusiam nuo autoįvykio asmeniui žala turi būti atlyginta. Šio įstatymo 2 str. 22 d. yra išaiškinta, kad žala nukentėjusiam trečiajam asmeniui yra žala trečiojo asmens sveikatai ir (ar) žala, atsiradusi dėl gyvybės atėmimo. Žalos dydis nustatomas įstatymų nustatyta tvarka. O pagal šio įstatymo 3 str. 3 d. šio įstatymo nustatyta tvarka nei draudikas, nei Biuras nemoka išmokos dėl žalos padarymo atsakingam už žalos padarymą valdytojui, jo naudojamai transporto priemonei ir joje esančiam turtui bei kitam tos transporto priemonės draudėjo ar savininko turtui. Taigi įstatyme yra išvardinti atvejai, kam yra nemokamas žalos atlyginimas. Kad žalos atlyginimas nemokamas nukentėjusiam trečiajam asmeniui, įstatyme nėra įvardinta. Todėl žala, padaryta trečiojo asmens sveikatai ir gyvybei, turi būti atlyginama nepriklausomai nuo to ar nukentėjęs asmuo buvo kitas tos transporto priemonės draudėjas, o taip pat ar toje transporto priemonėje buvo jo turto, kuris buvo sugadintas autoįvykio metu. Tuomet išeina, jog apeliantas laiko, kad žala sveikatai ir gyvybei yra sudėtinė žalos turtui dalis. Tokia išvada nepagrįsta, nes Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas skiria šias žalos formas kaip savarankiškas – žala nukentėjusiajam trečiajam asmeniui (įstatymo 2 str. 22 d.) ir žala nukentėjusio trečiojo asmens turtui (įstatymo 2 str. 23 d.). CK 3.89 str. 1 d. 6 p. nustatyta, kad lėšos, vieno sutuoktinio gautos kaip žalos atlyginimas ar kitokia kompensacija už žalą, padarytą dėl sveikatos sužalojimo, ir neturtinę žalą, tikslinė materialinė parama ir kitokios išmokos, išimtinai susijusios tik su jas gavusio sutuoktinio asmeniu, teisės, kurių negalima perleisti kitiems asmenims, yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė. Todėl apelianto argumentas, kad ieškovo išmokėtos išmokos nukentėjusiajai I. Š. tapo bendru sutuoktinių turtu ir dėl to pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo normas negalimas subrogacijos teisės taikymas, nepagrįstas: 1) šios išmokos susijusios ne su turtinės žalos atlyginimu, o su sveikatos sužalojimo atlyginimu (netekto darbingumo atlyginimu); 2) šios išmokos nėra abiejų sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė. Pagal CK 6.283 str. 1 d. jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiajam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. Taigi darbingumo netekimas įstatymu yra priskirtas prie nuostolių, susijusiu su asmens suluošinimu ir atsakingas už žalos padarymą asmuo, įskaitant ir sutuoktinį, privalo ją atlyginti. CK 6.290 str. 1 d. nustatyta, kad socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. Todėl atsakovas, kaip draudikas, turi atlyginti nukentėjusiajai žalą dėl jos netekto darbingumo. Kadangi žalą atlygino ieškovas, jis įgijo subrogacijos teisę išsiieškoti išmokėtas sumas iš atsakovo. Pagal CK 6.290 str. 3 d. subrogacijos teise socialinio draudimo įstaiga negali pasinaudoti tuomet, kai draudimo įmokas už nukentėjusį asmenį mokėjo žalą padaręs asmuo. Kad E. Š. mokėjo už I. Š. socialinio draudimo įmokas įrodymų nėra pateikta, todėl nepaneigta, kad ieškovas negali pasinaudoti subrogacijos teise. Atsakovo nurodyti Konstitucinio teismo nutarimai šios konkrečios situacijos teisinių santykių nekeičia. Todėl teismo sprendimu subrogacijos teisė yra taikyta tinkamai.

Kaip tvirtina Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2012-08-08 pažyma Nr. PP2-4336 apie asmeniui priskaičiuotas ir išmokėtas išmokas (b. l. 30-31), nedarbingumo pašalpa nukentėjusiai I. Š. paskaičiuota 7770,27 Lt dydžio. Iš šios pašalpos išskaičiuota gyventojų pajamų mokesčio 1165,54 Lt, privalomo socialinio draudimo įmokų – 466,21 Lt. Atsakovas laiko, kad išskaičiuotos įmokos neįeina į atlygintinos žalos dydį, todėl atsakovas neturi prievolės jas atlyginti.

Pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 5 str. 4 d. 5 p. susijusios su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais pajamos yra pajamų mokesčio objektas. Kadangi nukentėjusiosios žalos atlyginimas yra susijęs su jos netekto darbingumo atlyginimu, šios išmokos yra gyventojo pajamų mokesčio objektu. Gyventojų pajamų mokestį apskaičiuoja ir už gyventoją sumoka asmuo, mokantis gyventojui atlyginimą už darbą ar su darbo santykiais susijusias išmokas (Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 23 str. 1 d.). Pagal Privalomo sveikatos draudimo įstatymo 17 str. 1 d. 1 p. privalomai draudžiami sveikatos draudimu dirbantieji pagal darbo sutartis, t. y. gaunantis išmokas, susijusias su darbo santykiais, turi sumokėti privalomo sveikatos draudimo įmokas. Remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-05-06 nutarimu Nr. 558 patvirtintų Privalomojo sveikatos draudimo įmokų mokėjimo terminų ir taisyklių 4.2 punktu šias įmokas iš asmens, gaunančio pajamas, išskaito ir sumoka asmeniui pajamas išmokantis asmuo. Todėl paskaičiuotų išmokų, kaip netekto darbingumo dydį, sudaro ne 6138,52 Lt dydis, o 7770,27 Lt. Išmokant paskaičiuotas išmokas nukentėjusiajai, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius privalėjo nukentėjusios privalomus mokėjimus (gyventojų pajamų mokestį ir privalomą sveikatos draudimo įmoką) išskaičiuoti iš jai priklausančios išmokėti sumos ir pervesti į atitinkamas valstybės gyventojų pajamų mokesčių ir privalomo sveikatos draudimo įmokų sąskaitas. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad nukentėjusiajai atlygintos žalos dydis, susijęs su netektu darbingumu dėl autoįvykio, yra 7770,27 Lt, pagrįsta.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-04-09 sprendimą palikti nepakeistą.