Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Kęstučio Jucio ir Violetos Ražinskaitės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo P. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 129 str. 2 d. 8 p., 135 str. 2 d. 8 p. ir nuteistas:

pagal LR BK 135 str. 2 d. 8 p. – laisvės atėmimu 3 metams.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d. ir 4 d., dalinio sudėjimo būdu subendrinus paskirtas bausmes, P. L. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 7 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 5 d. 2 p., subendrintą bausmę apėmimo būdu subendrinus su Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 17 d. nuosprendžiu paskirta bausme, P. L. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 7 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu D. L., R. J. ir E. M. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal LR BK 284 str. 1 d., tačiau šioje dalyje nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Be to, tuo pačiu nuosprendžiu iš P. L. A. B. priteista 4266 Lt, J. M. – 5520,89 Lt, Valstybinei ligonių kasai – 6318,96 Lt turtinei žalai atlyginti ir

A. B. – 50 000 Lt, J. M. – 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei 300 Lt proceso išlaidų, tačiau šioje dalyje nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. L. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2009 m. rugpjūčio 23 d. tarp 21.50 val. ir 22.08 val., prie kiosko, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, t. y. viešoje vietoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, panaudodamas kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį, t. y. neva norėdamas apginti pažįstamą D. L. nuo pastarąjį užpuolusių vyriškių, demonstruodamas aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimą, A. B. tyčia kumščiu sudavė 2 smūgius į veidą bei spyrė 1 smūgį į kojas, tuo sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmą bei tyčia peiliu sudavė 3 smūgius į dešinę šlaunį bei į pilvą, padarydamas nukentėjusiajam durtinę – pjautinę kiaurinę žaizdą dešiniojo kelio projekcijoje su šlauninės arterijos sužalojimu, durtinę – pjautinę kiauryminę žaizdą dešinėje šlaunyje, durtinę – pjautinę kiaurinę dešinės šlaunies žaizdą, durtinę pjautinę kiauryminę pilvo žaizdą su plonžarnės sužalojimu, dėl ko A. B. 2009 m. rugpjūčio 24 d. 0.00 nuo durtinės pjautinės kiaurinės žaizdos dešiniojo kelio projekcijoje su šlauninės arterijos ir venos sužalojimu Vilniaus Greitosios pagalbos universitetinėje ligoninėje mirė, tokiu būdu P. L. tyčia dėl chuliganiškų paskatų nužudė A. B., t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 129 str. 2 d. 8 p.

Be to, P. L. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad, tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, toje pat vietoje ir tuo pačiu metu, demonstruodamas aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimą, po smūgių sudavimo A. B., tyčia kumščiu sudavė vieną smūgį J. M. į juosmenį, tuo sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmą bei tyčia peiliu dūrė 2 kartus į kairę šlaunį, tuo padarydamas 2 durtines žaizdas kairėje šlaunyje, kas komplikavosi hemoraginiu šoku, didžiule inkapsuliuota kairės šlaunies hematoma, spaudžiančia ir dislokuojančia gretimas kraujagyslines šlaunies struktūras ir minkštuosius audinius, ir arteriovenine fistule tarp giliųjų šlaunies arterijos ir venos su magistraliniu kairės blauzdos venų tromboze ir kojos kraujotakos bei limfos nutekėjimo sutrikimu, tokiais veiksmais tyčia dėl chuliganiškų paskatų sunkiai sutrikdė J. M. sveikatą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 135 str. 2 d. 8 p.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo P. L. gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nuosprendį.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo P. L. apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, betarpiškai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs, kolegijos nuomone, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, o taip pat nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės ir jo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikacijos pagal LR BK 129 str. 2 d. 8 p. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl nuteistojo kaltės pagrindė byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu. Byloje esantys faktiniai duomenys, kaip įrodymų šaltinis, kolegijos nuomone, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso nustatyta tvarka. Įrodymai, kuriais teismas grindė P. L. nuteistojo kaltę, įvertinti nepažeidžiant BPK 20 str. 5 d. reikalavimų. Skundžiamas nuosprendis atitinka baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus.

Teisėjų kolegija nuteistojo P. L. skundo argumentus vertina kaip nepagrįstus. Apeliantas savaip interpretuoja nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir tokiu būdu siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės už labai sunkaus nusikaltimo padarymą. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir išanalizavo visus byloje surinktus įrodymus, bei tuo pagrindu padarė pagrįstas išvadas dėl P. L. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo. Teisėjų kolegija pilnai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl nusikalstamos veikos padarymo motyvų ir jos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

Lietuvos Aukščiausiojo teismo senatas yra išaiškinęs, kad nužudymas laikytinas padarytu dėl chuliganiškų paskatų, kai jis padaromas dėl aiškaus žmogaus ir visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomenės tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, visai be dingsties arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pirmiausia kilo žodinis konfliktas tarp nuteistojo D. L. ir nukentėjusiojo J. M., po to jie susistumdė ir sudavė vienas kitam smūgius. Nukentėjusysis A. B. į šį konfliktą nesivėlė, t. y. paėjo toliau nuo jų (t. 1, b. l. 112, 124-125, 182, t. 2, b. l. 1-15, 81-82). D. L. mobiliuoju telefonu pranešus, kad jis yra mušamas, į įvykio vietą atbėgo nuteistasis P. L.. Kaip ikiteisminio tyrimo metu parodė liudytoja V. V., P. L. atbėgo vienas, labai greitai, pribėgo prie nuošaliau stovėjusio A. B. ir sudavė kelis smūgius ranka į veido sritį, po to išsitraukė peilį ir pasilenkęs nukentėjusiajam du kartus dūrė į koją, galėjo peiliu suduoti daugiau smūgių, po to dar įspyrė (t. 1, b. l. 182, t. 2, b. l. 1-3). Nėra pagrindo netikėti šios liudytojos parodymais, juolab, kad tokias įvykio aplinkybės patvirtina ir kiti byloje surinkti, skundžiamame nuosprendyje išsamiai aptarti bei teismo ištirti ir įvertinti įrodymai. Tokias įvykio aplinkybes iš dalies patvirtina ir paties P. L. parodymai. Ikiteisminio tyrimo metu P. L. parodė, kad įvykio vakarą D. L., pravarde „(duomenys neskelbtini)“, mobiliuoju telefonu pranešė, kad jis yra mušamas ir paprašė padėti. P. L. vienas išbėgo į įvykio vietą. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu P. L. parodė, kad pribėgęs į įvykio vietą pamatė tris ar keturis vyrus, prie vieno iš jų pribėgo, šis bandė suduoti, tada nuteistasis išsitraukė peilį, kas vyko po to neatsimena, viskas įvyko labai greitai. Tai, kad A. B. buvo sužalotas byloje nustatytomis aplinkybėmis, patvirtina ir specialisto išvada Nr. M1293/09(01) (t. 1, b. l. 34-42), kurioje nurodyta, kad A. B. lavono tyrimo metu nustatyta durtinė pjautinė kiaurinė žaizda dešinio kelio projekcijoje, durtinė – pjautinė kiauryminė žaizda dešinėje šlaunyje, viena durtinė – pjautinė kiaurinė dešinės šlaunies žaizda (kiaurinė, nes turi įėjimo ir išėjimo žaizdą), durtinė pjautinė kiauryminė pilvo žaizda. A. B. mirtis įvyko nuo durtinės pjautinės žaizdos dešiniojo kelio protekcijoje su šlauninės arterijos ir venos sužalojimu. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai P. L. padarytą veiką kvalifikavo pagal LR BK 129 str. 2 d. 8 p., nes jis viešoje vietoje, iš chuliganiškų paskatų, panaudodamas kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį, neva norėdamas apginti pažįstamą D. L. nuo pastarąjį užpuolusių asmenų, dūrė peiliu A. B., dėl ko šis mirė.

Apeliantas skunde teigia, kad norėjo tik apginti savo draugą D. L. nuo pastarąjį užpuolusių vyriškių ir apsiginti pats, tvirtina, kad A. B. kėsinosi jam suduoti, todėl, siekdamas apsiginti, apeliantas išsitraukė sulankstomą peilį, kas įvyko vėliau neprisimena, kadangi įvykio metu buvo labai susijaudinęs. Tokie skundo argumentai prieštarauja bylos duomenims ir nustatytoms įvykio aplinkybėms. Kaip jau minėta šioje nutartyje, pirmiausia kilo žodinis konfliktas tarp nuteistojo D. L. ir nukentėjusiojo J. M., po to jie susistumdė ir sudavė vienas kitam smūgius, šio konflikto metu, nukentėjusysis A. B. pasitraukė ir stovėjo nuošaliau, į konfliktą nesivėlė. Todėl, apeliantui atbėgus į įvykio vietą nebuvo jokio pagrindo smurtauti nukentėjusiojo A. B. atžvilgiu, neva ginant draugą ir ginantis pačiam. Byloje nėra duomenų, kad B. kėsinosi suduoti P. L.. Be to, P. L., versija iškelta ikiteisminio tyrimo metu, kad jis sužalojo A. B. savo turėtu peiliu, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teismo metu buvo paneigta, tą aplinkybę, kad peilis priklausė P. L., teisminio nagrinėjimo metu pripažino ir pats nuteistasis, apibūdino kaip tas peilis atrodė. Šioje byloje nenustatytos sąlygos, kurioms esant P. L. padaryti veiksmai galėtų būti laikomi būtinosios ginties ribų peržengimu. Būtinosios ginties ribų peržengimas yra tik tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma ar sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitinka kėsinimosi pobūdžio.

Negali būti tenkinamas apelianto prašymas perkvalifikuoti jo veiksmus iš LR BK 129 str. 2 d. 8 p. į LR BK 132 str., kadangi neatsargus gyvybės atėmimas yra gyvybės atėmimas kitam žmogui dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo, tai yra kaltininko nepagrįsto pasitikėjimo, nedrausmingumo, neapdairumo padarinys. Apeliantas taip pat tvirtina, kad neturėjo tyčios nužudyti A. B.. Tačiau byloje nustatyta, kad nuteistasis P. L. nukentėjusįjį sužalojo peiliu, žalojo spontaniškai, dūrė ne mažiau kaip tris kartus į koją, vieną – į pilvą. Specialisto išvadoje Nr. M1293/09(01) (t. 1, b. l. 34-42) nurodyta, kad A. B. lavono tyrimo metu rasti sužalojimai padaryti ne mažiau kaip trimis trauminiais poveikiais – į dešinę šlaunį ir vienu – į pilvą. Teisėjų kolegija pilnai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tai rodo, jog P. L. veikė netiesiogine tyčia, suvokdamas pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatydamas, kad dėl jo veiksmų gali atsirasti baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas P. L. bausmę, atsižvelgė į tai, kad P. L. teisiamas antrą kartą už dviejų nusikalstamų veikų padarymą, kurių viena priskirtina prie labai sunkių nusikalstamų veikų, o kita prie sunkių, atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, kad jis nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimų padarymui, atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad jis nusikalto būdamas nepilnametis. Skiriant bausmę P. L., teismas taikė BK 41 straipsnio, 54 straipsnio nuostatas bei BK XI skyriaus, reglamentuojančio nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus, nuostatas, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį bei kaltininko asmenybę. Teisėjų kolegijos nuomone, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad P. L. ignoruoja visuomenei įprastas elgesio norams, yra linkęs nusikalsti, todėl jam skirtina terminuota laisvės atėmimo bausmė. Atsižvelgęs į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas P. L. už nusikaltimą, numatytą BK 129 str. 2 d. 8 p., paskyrė bausmę atitinkančią nepilnamečiams už šį nusikaltimą numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį. Paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta ir jos švelninti nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo P. L. apeliacinį skundą atmesti.