Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2006-02-15 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-151

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2006-02-15
Bylos Nr.
1A-151
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Aloyzas Kruopys (pirm.), Svajūnas Knizleris, Elena Vainienė
Nuteistasis
V. Š., A. K., ir V
Nukentėjusysis
R. P.
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-151/2006Procesinio sprendimo kategorija 1.1.8.1.1; 2.1.6.2 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2006 m. vasario 15 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teisėjų: Svajūno Knizlerio ir Elenos Vainienės,sekretoriaujant Gabrielei Samaškienei,dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei,gynėjai Jolantai Savickaitei,nuteistajam V. Š.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2005 m. gruodžio 9 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą - laisvės atėmimu septyneriems metams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 1 dalį - laisvės atėmimu trejiems metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apimant ir galutinė bausmė paskirta – septyneri metai laisvės atėmimo.

Iš A. K. nukentėjusiajam R. P. priteista 5000 litų neturtinės žalos atlyginimo.

Iš A. K. valstybinei liginių kasai priteista 3775 litai už R. P. gydymą.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti ir V. Š. bei A. T., bet dėl jų nuosprendis neapskųstas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. K., V. Š. ir A. T. nuteisti už tai, kad 2004 m. lapkričio 1 d., apie 1 val., Biržų rajone, kelyje Kučgalis – Einorys, netoli Kučgalio kaimo, būdami apsvaigę nuo alkoholio ir veikdami kartu, be priežasties, demonstruodami nepagarbą asmenybei, L. K. akivaizdoje sudavė smūgius R. P. A. K. sudavė R. P. kumščiu į veidą, o šiam parkritus sudavė ne mažiau dešimties smūgių kojomis į viršutinę kūno dalį ir tuo R. P. padarė kaklo 6-to slankstelio skeveldrinį lūžimą ir panirimą, tarpslankstelinio disko plyšimą, trauminę nervinių šaknelių radikulopiją, galvos sumušimą, - t.y. tyčia dėl chuliganiškų paskatų sunkiai sutrikdė R. P. sveikatą. V. Š. tyčia be priežasties sudavė ne mažiau dešimties smūgių parkritusiam R. P. į kojas, t.y. demonstravo nepagarbą asmenybei ir aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. A. T. tyčia be priežasties sudavė ne mažiau trijų smūgių parkritusiam R. P. į pilvą, kojas ir šoną, t.y įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą asmenybei ir aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Be to, A. K., V. Š. ir A. T. nuteisti už tai, kad tuo pačiu laiku ir toje pačioje vietoje, veikdami bendrai, būdami apsvaigę nuo alkoholio, tęsė nusikalstamus veiksmus. A. K. grasindamas panaudoti fizinį smurtą L. K., spirdamas į automobilio XXXXXXXX v/n XXXXXXX dureles ir grasindamas metaliniu laužtuvu išdaužyti automobilio stiklus, privertė L. K. įleisti juos į automobilio saloną. A. K., panaudodamas smurtą prieš L. K., atlauždamas jos rankas atgal, keldamas jos galvą aukštyn, reikalaudamas automobilio dokumentų ir raktų, pagrobė R. P. priklausančią automagnetolą ,,Sansaund“, 100 litų vertės. Tuo metu V. Š. ir A. T. pagrobė R. P. priklausančią automobilio galinio stiklo užuolaidėlę, 50 litų vertės.

Šalies argumentai

Nuteistasis A. K. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2005 m. gruodžio 9 d. nuosprendį ir jo padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkto į Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį ir už šią nusikalstamą veiką bei už nusikalstamą veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 1 dalį skirti jam arešto bausmę.

Apeliantas pripažįsta, kad jis, A. P., V. Š. ir A. T. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 1 dalyje, tačiau teigia, kad jis nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte. Teigia, kad, sveikindamasis su R. P., juokais sudavė jam per petį, ranka nuslydo ir galėjo kliūti į veidą. A. P. spyrė R. P. į pilvą, po ko šis parkrito. A. P. spardė gulintį R. P. ir šokinėjo ant jo. Apeliantas tik gynė R. P. nuo A. P. Stumdamas A. P. nuo R. P., galėjo ir perlipti per R. P. petį. Apeliantas mano, kad jo padaryta veika turėtų būti perkvalifikuojama iš Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkto į Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį. Apeliantas teigia, kad aplinkybę, jog A. P. važiavo kartu su jais, kai jie sustojo kelyje prie R. P. automobilio, gali paliudyti D. ir A. Š.. Taip pat A. Š., T. L. ir V. Š. gali paliudyti, jog apeliantas kitą dieną liepė A. P. pasiimti automagnetolą ir užuolaidėlę, kurias jie pagrobė iš R. P. automobilio, apeliantas pagrobė automagnetolą, o A. P. – užuolaidėlę. A. P. atsakė, kad jam tų daiktų nereikia, apeliantas gali juos išmesti. R. P. todėl ir prašė priteisti iš A. P. moralinės žalos atlyginimui 1000000 litų, nes A. P. sužalojo R. P. Apelianto nuomone, jam paskirta bausmė už padarytas nusikalstamas veikas, yra per griežta. Teismas nepagrįstai nepripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe apelianto prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi. Teigia, jog turi sugyventinę, kuri yra bedarbė, augina tris nepilnamečius vaikus, dirba pagal verslo liudijimą ir išlaiko šeimą.

Teismo posėdyje nuteistasis V. Š. ir nuteistojo A. K. gynėja prašė nuteistojo A. K. apeliacinį skundą patenkinti, o prokurorė prašė šį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, apelianto kaltė padarius jam inkriminuotus nusikaltimus įrodyta. Pirmosios instancijos teismo išvados padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad teismas bylą ištyrė nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Nors apeliantas ir neigia sunkiai sutrikdęs nukentėjusiojo R. P. sveikatą, pripažindamas tik tai, kad sveikindamasis su R. P., juokais sudavė jam per petį, ranka nuslydo ir galėjo kliūti į veidą bei tai, kad stumdamas A. P. (kuris pasak apelianto ir sužalojo nukentėjusįjį) nuo R. P., galėjo ir perlipti per R. P. petį, tokį jo aiškinimą paneigia nuteistojo A. T. bei liudytojos L. K. parodymai.

A. T. pirmosios instancijos teisme parodė, kad į įvykio vietą atvažiavo kartu su A. K. ir V. Š. Prie nukentėjusiojo automobilio „BMW" A. K. sustojo ir išlipo. Po jo iš automobilio išlipo ir jis su V. Š. Kalbėdamasis su nukentėjusiuoju A. K. pradėjo kažką šūkauti apie skolą ir pastūmė R. P. Paskui matė kaip A. K. ranka trenkė R. P. į veidą. Tuo metu prie jų pribėgo V. Š. ir taip pat ranka trenkė R. P. į krūtinės sritį. Po šių smūgių R. P. parkrito. Priėjęs arčiau pamatė, kad ant žemės gulintį R. P. spardo A. K. ir V. Š. Jie judėjo apie gulintįjį ir spardė į įvairias kūno vietas. Matė, kad A. K. įspyrė apie dešimt kartų. Visi jo smūgiai teko į viršutinę R. P. kūno dalį. V. Š. taip pat įspyrė apie dešimt kartų, bet jo smūgiai teko maždaug į juosmens sritį. Jis pats pribėgęs prie besimušančių du ar tris kartus įspyrė R. P. į kojas. Tuo metu į įvykio vietą atėjo A. P. ir ėmė raminti A. K. ir V. Š. . Kai jie liovėsi spardyti R. P., šis atsistojo ir nubėgo.

Liudytoja L. K. parodė, jai su nukentėjusiuoju 2004-11-01 apie 01 val. įvykio vietoje laukiant automobilyje kol kas nors važiuos pro šalį ir galės patemti automobilį, iš atvažiavusio ir sustojusio automobilio išlipo A. K., o paskui jį - V. Š. ir A. T. Ji pati visą laiką sėdėjo automobilyje. A. K. priėjęs prie R. P. ėmė dėl kažko plūstis, mojuoti rankomis, sudavė ranka į veidą. Nuo smūgio, kurį sudavė A. K., R. P. parkrito. Parkritus R. P. A. K. pradėjo jį spardyti į galvos sritį iš nugaros pusės. Gulintį R. P. spardė ir V. Š. bei A. T. A. T. kelis kartus įspyrė R. P. į užpakalį bei į kojas ir atsitraukė. V. Š. buvo šalia A. K. ir spardė į nugaros sritį. Tiek A. K., tiek V. Š. įspyrė ne mažiau kaip po 10 kartų. Tuo metu iš kažkur atėjo A. P. Jis liepė nebemušti R. P. ir jie liovėsi spardę.

Pats nukentėjusysis parodė, kad besikalbant A. K. ėmė priekaištauti dėl per gero amk, kabinėtis, bandė suduoti kumščiu į veidą. Nuo kieno smūgio nukrito ir kas jį spardė nematė, nes rankomis buvo užsidengęs veidą.

Kaltinamieji A. K. ir V. Š. pirmosios instancijos teisme parodė, kad smurtą prieš nukentėjusįjį pradėjo ir jį gulintį spardė liudytojas V. P., kuris į įvykio vietą atvažiavo vienu automobiliu su jais.

Pats V. P. tokias aplinkybes neigė, tvirtindamas, kad įvykio vietoje atsirado vėliau kaip nuteistieji. Be to, nurodė, kad jis tik gynė nukentėjusįjį, o ne spardė jį.

Netikėti pačiu nukentėjusiuoju kolegija nemato pagrindo. Nukentėjusysis parodė tik apie incidento pradžią, nes kas jį mušė toliau, nematė. Tačiau ir jo parodymai apie konflikto pradžią, leidžia daryti išvadą, kad A. K. ir V. Š. parodymai nėra teisingi, kadangi pastarieji neigia nukentėjusiojo nuosekliai nurodytą aplinkybę, kad incidentą sukėlė ir smurtą prieš jį pirmas pavartojo apeliantas.

Nėra jokio pagrindo netikėti ir liudytojos L. K. parodymais apie tai, kad nukentėjusįjį į galvos sritį iš nugaros pusės spardė apeliantas. Nėra nustatyta pagrindų, kodėl ji turėtų apkalbėti apeliantą ir nepagrįstai teisinti V. P. Įvykį ji stebėjo iš arti, jos parodymai apie vartotą prieš nukentėjusįjį smurtą yra nuoseklūs. Nors bylos proceso eigoje ji nebuvo nuosekli, nurodydama kuriuo momentu įvykio vietoje atsirado V. P., ji nuo pat pirmos apklausos nuosekliai tvirtino, kad šis liudytojas nukentėjusiojo nemušė, bet priešingai, neleido kitiems to daryti. Jos parodymai paneigia A. K. ir V. Š. parodymus apie tai, kad nukentėjusiojo jie nespardė.

Nukentėjusiojo ir L. K. parodymus atitinka ir nuteistojo A. T. parodymai, kuriuose jis gana nuosekliai patvirtino tas įvykio aplinkybes, kurios ir nustatytos skundžiamame nuosprendyje.

Esant tokiai situacijai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai patikėjo ir rėmėsi nukentėjusiojo, L. K., A. T. parodymais. Remiantis jų parodymais nustatyta, kad nukentėjusįjį iš nugaros pusės į galvos sritį spardė būtent apeliantas. Sunkų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam sukėlęs sužalojimas padarytas suduodant smūgį į kaklo slankstelį, t.y. į tą sritį, į kurią ir spardė apeliantas ir nespardė kiti nuteistieji. Todėl yra teisinga pirmosios instancijos teismo išvada, kad sunkų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam padarė apeliantas. Minėtų asmenų parodymai apie įvykio vietoje buvusius asmenis paneigia ir apeliacinio skundo teiginį, kad A. Š. bei D. Š. galėtų patvirtinti, jog A. P. važiavo kartu su jais, kai jie sustojo kelyje prie R. P. automobilio. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme nei V. Š., nei pats apeliantas, nei kiti asmenys nepatvirtino, kad A. Š. bei D. Š. būtų buvę įvykio vietoje ir matę kas ten įvyko. Pirmosios instancijos teismo išvados, kad nukentėjusįjį sužalojo apeliantas, nepaneigia ir apeliacinio skundo teiginys apie tai, kad nukentėjusysis ir iš A. P. prašė priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškimas dėl to rašytas 2005-11-18, o nukentėjusysis ir prieš tai, ir apklausiamas pirmosios instancijos teisme po to niekad neteigė, kad jį sužalojo A. P. Todėl šis pareiškimas nelaikytinas kieno nors kaltės įrodymu ar paneigimu.

Iš nukentėjusiojo parodymų matyti, kad konfliktą apeliantas pradėjo faktiškai be jokios priežasties, priekaištaudamas nukentėjusiajam dėl per gero automobilio ir kitaip be priežasties prie jo kibdamas. Todėl jo veiksmai teisingai traktuoti kaip nepagarbos kito žmogaus asmenybei išraiška, o jo paskatos smurtaujant įvertintos kaip chuliganiškos. Jo veika sunkiai sutrikdant sveikatą dėl chuliganiškų paskatų teisingai kvalifikuota kaip Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytas nusikaltimas ir ją perkvalifikuoti Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 1 dalį, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, nėra teisinio pagrindo.

Savo kaltės dėl svetimo turto užvaldymo plėšimo būdu apeliantas iš esmės neginčija. Teiginiai apeliaciniame skunde apie tai, kad jog apeliantas kitą dieną liepė A. P. pasiimti automagnetolą ir užuolaidėlę, kurias jie pagrobė iš R. P. automobilio, įtakos jo veikos, padarytos užvaldant svetimą turtą, įrodytumui ir kvalifikavimui neturi. Iš protokolo matyti, kad tiek automobilinė magnetola, tiek automobilio užuolaidėlės buvo pas apeliantą (b. l. 99, t. 1).

Už sunkų sveikatos sutrikdymą dėl chuliganiškų paskatų numatyta laisvės atėmimo bausmė nuo 2 iki 12 metų. Apeliantui pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą paskirta 7 metų laisvės atėmimo bausmė yra lygi įstatyme numatytos sankcijos vidurkiui. Pagal Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 1 dalį paskirta trejų metų laisvės atėmimo bausmė taip pat lygi sankcijos vidurkiui. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės – sąžiningo prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi, nes apeliantas neigė savo kaltę dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo padarymo, o nuoširdaus gailėjimosi dėl padarytų veikų iš teismo posėdžio protokolo taip pat nesimato. Nustatytos dvi jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės. Apeliantas iki veikų, už kurias nuteistas skundžiamu nuosprendžiu padarymo buvo ne kartą teistas už tyčinius nusikaltimus, baustas ir už administracinius teisės pažeidimus, charakterizuojamas neigiamai. Dėl visumos šių aplinkybių už labai sunkų nusikaltimą jam paskirta laisvės atėmimo bausmė, kuri nulėmė ir galutinę pagal nusikaltimų sutaptį paskirtą bausmę, nėra per griežta ir nešvelnintina. Ji atitinka Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio ir 61 straipsnio 2 dalies nuostatas. Tas pats pasakytina ir apie už plėšimą paskirtą bausmę. Tai, jog jis turi sugyventinę, kuri yra bedarbė, augina tris nepilnamečius vaikus, dirba pagal verslo liudijimą ir išlaiko šeimą, neduoda pagrindo švelninti apeliantui paskirtą bausmę.

Dėl nurodytų motyvų tenkinti apeliacinio skundo nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkasTeisėjai:Aloyzas KruopysSvajūnas KnizlerisElena Vainienė