Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Blauzdžiaus, Irenos Paulauskienės ir Halinos Zaikauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), dalyvaujant pareiškėjai R. V., atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus atstovei Daivai Misiūnaitei, atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovei Laurai Audinytei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos R. V. skundą dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja R. V. (toliau – pareiškėja) padavė teismui skundą, kuriame prašo: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – VSDFV Vilniaus skyrius) 2013 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą Nr. 6-24-14135 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV) 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendimą Nr. (11.1)I-5828; 2) paskaičiuoti ir priteisti iš VSDFV motinystės pašalpą pagal pareiškėjai paskaičiuotą dienos kompensuojamąjį uždarbį, t. y. 507,65 Lt, ir paskirti 44 673,20 Lt pašalpą; 3) sustabdyti bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalies ir Vyriausybės nutarimu patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 7 punkto atitikties Konstitucijos 29 ir 38 straipsniams ir 39 straipsnio 2 daliai.

Pareiškėja nesutinka su jai pritaikytu maksimaliu dienos kompensuojamuoju uždarbiu (227,83 Lt) ir paskaičiuota 20 049,04 Lt motinystės pašalpa už nėštumo ir gimdymo atostogas. Pareiškėjos nuomone, maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis, taikomas nustatant motinystės pašalpos už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį dydį, yra nustatytas ir pareiškėjai pritaikytas pažeidžiant Konstitucijos 38 straipsnio, 39 straipsnio 2 dalies nuostatas, t. y. valstybės įsipareigojimą visokeriopai puoselėti ir saugoti šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę, globoti šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikti joms paramą, dirbančioms motinoms užtikrinti mokamas atostogas iki gimdymo ir po jo, palankias darbo sąlygas ir kitas lengvatas. Atkreipia dėmesį, kad Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje suformuluota aiški mokamų atostogų garantija siejama su ypatinga nėščios ir (ar) ką tik pagimdžiusios motinos būkle. Aiškina, kad konstitucinė jurisprudencija (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimas) nėštumo ir gimdymo atostogų apmokėjimą nedviprasmiškai sieja su iki atostogų gauto atlyginimo vidurkiu, įstatymo leidėjui paliekant laisvę nustatyti ne atostogų apmokėjimo dydį, o iki atostogų gauto atlyginimo vidurkio apskaičiavimo tvarką. Visą pareiškėjos darbo laikotarpį valstybinio socialinio draudimo įmokos buvo mokamos nuo visų jos gaunamų pajamų, pagrįstai tikintis socialinių garantijų, garantuojamų Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje, t. y. kad motinystės pašalpa nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu kompensuos išeinant atostogų gautų pajamų vidurkį. Pareiškėjai pritaikius maksimalų kompensuojamąjį uždarbį, buvo pažeista Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje įvirtinta garantija, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir saugumo principai. Pareiškėjos manymu, maksimalaus dienos kompensuojamojo uždarbio, taikomo nustatant motinystės pašalpos už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį dydį, nustatymas ne tik ignoruoja specifinį konstitucinį motinystės ir vaikystės apsaugos institutą, bet ir diskriminuoja teisę į šią specifinę garantiją turinčias motinas. Taikant maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį dirbančios motinos, kurios valstybinio socialinio draudimo įmokas ligos ir motinystės socialiniam draudimui moka nuo visų pajamų, yra vienodoje teisinėje padėtyje, tačiau yra traktuojamos skirtingai – vienoms kompensuojama 100 procentų dėl nėštumo ir gimdymo prarasto uždarbio (jeigu pašalpos gavėjo dienos kompensuojamasis uždarbis neviršija maksimalaus dienos kompensuojamojo uždarbio), kitoms mažiau (jeigu pašalpos gavėjo dienos kompensuojamasis uždarbis viršija maksimalaus dienos kompensuojamąjį uždarbį). Pareiškėjai paskaičiuota pašalpa kompensuoja tik 44.88 procento prarasto darbo užmokesčio, nuo kurio buvo mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos ligos ir motinystės socialiniam draudimui. Toks vienodoje padėtyje esančių asmenų nevienodas traktavimas nėra objektyviai pateisinamas, taip pažeidžiamas Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą konstitucinį asmenų lygybės įstatymui principą.

Teismo posėdyje pareiškėja palaikė skundą ir prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo atmesti (b. l. 23–24). Paaiškina, kad VSDFV Vilniaus skyrius, skirdamas pareiškėjai motinystės pašalpą, taikė Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą nuostatą dėl maksimalaus kompensuojamojo uždarbio, kadangi ji nėra pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai ir yra galiojanti. Skundžiamas sprendimas priimtas vadovaujantis galiojančiomis teisės aktų normomis, todėl yra teisėtas ir motinystės pašalpa pagal šį sprendimą neperskaičiuotina.VSDFV Vilniaus skyriaus nuomone, Konstitucinis Teismas yra pasisakęs dėl kompensuojamojo uždarbio pašalpoms skaičiuoti ribojimo (dėl maksimalaus dydžio) 2013 m. kovo 5 d. nutarime, kuriame konstatavo, kad Konstitucijoje nėra nustatyti atostogų, skirtų vaikams auginti ir auklėti namuose, teikimo pagrindai, sąlygos, trukmė, jų metu teiktinos finansinės paramos dydžiai, – tai, paisydamas Konstitucijos normų ir principų (inter alia konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, protingumo, proporcingumo, įgytų teisių ir teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, lygiateisiškumo, konstitucinių vertybių pusiausvyros, socialinės damos imperatyvų), turi nustatyti įstatymų leidėjas; įstatymais reguliuojant paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, santykius būtina paisyti visuomenės ir valstybės išgalių. Nagrinėdamas paskirtų pašalpų perskaičiavimo (sumažinimo) klausimus, Konstitucinis Teismas nenustatė, kad pašalpų ribojimas maksimaliu dydžiu prieštarautų Konstitucijai.

Atstovė teisme palaikė atsiliepimą, prašė skundą atmesti.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo atmesti (b. l. 29–34). Paaiškina, kad pareiškėjos reikalavimas apskaičiuoti jai motinystės pašalpą pagal jos kompensuojamąjį uždarbį (t. y. 507,65 Lt), neapribotą Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme nustatytu maksimaliu kompensuojamojo uždarbio dydžiu, prieštarauja Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies normai ir dėl to negali būti patenkintas. Nemano, kad byloje taikytinos teisės aktų nuostatos prieštarauja Konstitucijai. Paaiškina, kad pagal Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalį, dirbančioms motinoms tam tikrą pagrįstą laiką iki gimdymo ir po jo garantuojamos mokamos atostogossuponuoja tai, kad motinoms yra garantuojama galimybė atsitraukti nuo darbo ir skirti laiko motinystei už tai gaunant tam tikro dydžio paramą, kurios skyrimo sąlygas, trukmę bei dydį nustato įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į konstitucinę tokių atostogų paskirtį bei paisydamas kitų Konstitucijos normų ir principų. Įstatymų leidėjas, nustatydamas socialiniu draudimu pagrįstos paramos dydžius, atsižvelgdamas į valstybėsfinansinę padėtį, nustato minimalų irmaksimalų tokios paramos dydį, kuris gali keistis priklausomai nuo valstybės finansinių galimybių.

Atstovė teisme palaikė atsiliepimą, prašė skundą atmesti.

Skundas netenkinamas.

Nustatyta, kad pareiškėja VSDFV Vilniaus skyriui 2013 m. liepos 30 d. pateikė prašymą „Dėl motinystės ar motinystės (tėvystės) pašalpos skyrimo“ ir prašė skirti jai motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2013 m. liepos 23 d. iki 2013 m. lapkričio 25 d. (b. l. 28).

Dėl šio prašymo VSDFV Vilniaus skyrius 2013 m. rugpjūčio 1 d. priėmė sprendimą Nr. 6-24-14135 „Dėl R. V. teisės į motinystės pašalpą“ skirti pareiškėjai motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2013 m. liepos 23 d. iki 2013 m. lapkričio 25 d. Sprendime apskaičiuota, kad pareiškėjos dienos kompensuojamasis uždarbis teisės į pašalpą atsiradimo dieną yra 507,65 Lt, tačiau pareiškėjai pašalpos suma apskaičiuota pagal nustatytą maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį, t. y. 227,83 Lt. Tokiu būdu priskaičiuota pašalpos suma yra 20 049,04 Lt (b. l. 25).

Pareiškėja šį sprendimą skundė VSDFV (b. l. 35–37). VSDFV 2013 m. rugsėjo 2 d. priimtu sprendimu Nr. (11.1)I-5828 patvirtino VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugpjūčio 1 d. teisėtumą ir pagrįstumą (b. l. 40–41).

Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai paskirtos motinystės pašalpos už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį ribojimo pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalį teisėtumo ir pagrįstumo.

Motinystės pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarką nustato Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas, taip pat Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatai, patvirtinti Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 (toliau –Nuostatai).

Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad ligos ir motinystės socialinis draudimas įstatymų nustatytais atvejais kompensuoja šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims dėl jų pačių arba šeimos narių ligos, taip pat dėl motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) dalį prarastų ar dėl dalyvavimo profesinės reabilitacijos programoje negautų darbo pajamų.

Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalis apibrėžia kompensuojamąjį uždarbį kaip apdraustojo asmens draudžiamųjų pajamų sumą, pagal kurią apskaičiuojamos ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpos.

Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kompensuojamasis uždarbis, pagal kurį nustatomas motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) pašalpų dydis, yra apskaičiuojamas pagal apdraustojo asmens draudžiamąsias pajamas, turėtas per paeiliui einančius 12 kalendorinių mėnesių, buvusių iki praeito kalendorinio mėnesio prieš nėštumo ir gimdymo, tėvystės arba vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį.

Šiam ginčui aktuali yra Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalies nuostata dėl nustatyto maksimalaus kompensuojamojo uždarbio pašalpoms apskaičiuoti dydžio, t. y. nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis pašalpoms apskaičiuoti negali viršyti teisės į atitinkamą pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos. Analogiškai nustatyta ir Nuostatų 7 punkte.

Nuo 2012 m. sausio 1 d. Vyriausybės 2011 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1535 patvirtintas einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydis yra 1488 Lt. Maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis apskaičiuojamas einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios mėnesį, 3,2 dydžio sumą dalijant iš tų metų vidutinio mėnesio darbo dienų skaičiaus (taikoma 5 dienų darbo savaitė). Metinis vidutinis mėnesio darbo dienų skaičius kiekvienais metais tvirtinamas socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu (Nuostatų 10 punktas). Vidutinis mėnesio darbo dienų skaičius 2013 metais yra 20,9 darbo dienos (socialinės apsaugos ir darbo ministro 2011 m. gruodžio 19 d. įsakymas Nr. Al-535). Todėl taip apskaičiuotas maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis yra 227,83 Lt (1488 Lt x 3,2 : 20,9 d. d. = 227,83 Lt).

Pareiškėjos vidutinis vienos dienos kompensuojamasis uždarbis vadovaujantis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymu ir Nuostatais apskaičiuotas pagal pareiškėjos draudžiamąsias pajamas, turėtas laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 1 d. iki 2013 m. gegužės 31 d., yra 507,65 Lt. Tai reiškia, kad pareiškėjos vienos dienos kompensuojamasis uždarbis didesnis už įstatyme nustatytą maksimalų vienos dienos kompensuojamąjį uždarbį. Todėl pareiškėjos motinystės pašalpa apribota Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalies pagrindu.

Pareiškėja remiasi Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalies, taip pat Nuostatų 40 punkto nuostatomis, kad motinystės pašalpa nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu mokama 100 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio. Taip pat remiasi Konstitucijoje įtvirtintomis motinystės garantijomis.

Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalies bei Nuostatų 40 punkto nuostatos turi būti vertinamos sistemiškai kartu su Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalies ir Nuostatų 7 punkto nuostatomis, nustatančiomis maksimalų galimą pašalpos gavėjo kompensuojamąjį uždarbį. Todėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalies nuostata, kad motinystės pašalpa nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu mokama 100 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio, jokiu būdu nereiškia, kad atsižvelgus į valstybės finansines galimybes negali būti nustatytas maksimalus galimas pašalpos gavėjo kompensuojamasis uždarbis.

Dėl Konstitucijoje įtvirtintų motinystės garantijų svarbi yra šiuo klausimu Konstitucinio Teismo jurisprudencija. Aiškindamas konstitucinių šeimos, motinystės, tėvystės ir vaikystės apsaugos garantijų aspektus Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 27 d. nutarime konstatavo, kad„Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje inter alia yra nustatyta konstitucinė mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo garantija dirbančioms motinoms atsižvelgiant į ypatingą moterų būklę ir sveikatos apsaugos poreikį tam tikrą laiką iki gimdymo ir po jo bei ypatingą motinos ir vaiko ryšį tam tikrą laiką po gimdymo. Šios konstitucinės garantijos tikslas – užtikrinti nėščios ir pagimdžiusios moters fiziologinės būklės apsaugą, ypatingą motinos ir vaiko ryšį pirmosiomis jo gyvenimo savaitėmis, sudarius galimybę dirbančiai moteriai tam tikrą pagrįstą laiką iki gimdymo ir po jo atsitraukti nuo darbinės (profesinės) veiklos.

Pažymėtina, kad, atsižvelgiant į šią konstitucinę paskirtį, dirbančių motinų mokamos atostogos iki gimdymo ir po jo yra specifinis konstitucinis motinystės ir vaikystės apsaugos institutas. Pagal Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalį dirbančioms motinoms tam tikrą pagrįstą laiką iki gimdymo ir po jo garantuojamos mokamos atostogos suponuoja tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas teisės į šias atostogas įgyvendinimą ir atsižvelgdamas į konstitucinę jų paskirtį, paisydamas kitų Konstitucijos normų ir principų (inter alia konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, protingumo, lygiateisiškumo imperatyvų), privalo nustatyti inter alia šių atostogų suteikimo sąlygas, pagrįstą (minimalią ir maksimalią) šių atostogų trukmę, taip pat tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį atostogų metu būtų užtikrintas išmokų, kurių dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį, mokėjimas“.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 27 d. nutarime aiškindamas Nuostatų atitiktį Konstitucijai, teigė, kad: „1989 m. lapkričio 20 d. Vaiko teisių konvencijoje, priimtoje Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos atsižvelgiant inter alia į Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos bei Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto 10 straipsnio nuostatas, Lietuvos Respublikai įsigaliojusioje 1992 m. kovo 1 d., inter alia nustatyta, kad tėvams arba kitiems vaiką auklėjantiems asmenims tenka didžiausia atsakomybė už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal jų sugebėjimus ir finansines galimybes; valstybės dalyvės, atsižvelgdamos į nacionalines sąlygas ir savo galimybes, imasi reikiamų priemonių ir padeda tėvams bei kitiems vaiką auklėjantiems asmenims šią teisę įgyvendinti(27 straipsnio 2, 3 dalys).“ Šiame nutarime Konstitucinis Teismas rėmėsi taip pat ir Europos Bendrijų Tarybos 1992 m. spalio 19 d. direktyva 92/85/EEB dėl priemonių, skirtų skatinti, kad būtų užtikrinta geresnė nėščių ir neseniai pagimdžiusių arba maitinančių krūtimi darbuotojų sauga ir sveikata, nustatymo ir teigė, kad: „motinystės atostogų atveju turi būti garantuotos nėščių, neseniai pagimdžiusių ir maitinančių krūtimi darbuotojų teisės, susijusios su darbo sutartimi, taip pat šių darbuotojų atlyginimo išlaikymas ir (arba) teisė į atitinkamą pašalpą (11 straipsnio 2 punktas); tokia pašalpa yra laikoma atitinkama, jei ji užtikrina pajamas, lygiavertes toms, kurias, atsižvelgiant į bet kokį nacionalinės teisės aktais nustatytą maksimumą, darbuotoja gautų nutraukusi savo darbinę veiklą dėl su sveikata susijusių priežasčių (11 straipsnio 3 punktas); valstybės narės gali padaryti teisę į nurodytą atlyginimą arba pašalpą priklausomą nuo sąlygos, kad suinteresuota darbuotoja atitiktų nacionalinės teisės aktais nustatytus reikalavimus, kurie suteikia jai teisę gauti tokias išmokas; tačiau negali būti reikalaujama ilgesnio negu 12 mėnesių įdarbinimo laikotarpio prieš numatytą gimdymo datą (11 straipsnio 4 punktas).“Konstitucinis Teismas taip pat rėmėsi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencija: „motinystės atostogomis siekiama, viena vertus, apsaugoti moters biologinę būklęper nėštumą ir po jo bei, kita vertus, ypatingus jos ir vaiko santykius per laikotarpi po nėštumo ir gimdymo, išvengiant, kad šiems santykiams trukdytų įsipareigojimai, kylantys dėl profesinės veiklos vykdymotuo pačiu metu“.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pagal Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalį dirbančioms motinoms tam tikrą pagrįstą laiką iki gimdymo ir po jo garantuojamos mokamos atostogos lemia tai, kad motinoms yra garantuojama galimybė atsitraukti nuo darbo ir skirti laiko motinystei už tai gaunant tam tikro dydžio paramą, kurios skyrimo sąlygas, trukmę bei dydį nustato įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į konstitucinę tokių atostogų paskirtį, paisydamas kitų Konstitucijos normų ir principų. Įstatymų leidėjas, nustatydamas socialiniu draudimu pagrįstos paramos dydžius, atsižvelgdamas į valstybės finansinę padėtį nustato minimalų irmaksimalų tokios paramos dydį, kuris gali keistis priklausomai nuo valstybės finansinių galimybių.

Konstitucinis Teismas savo konstitucinėje jurisprudencijoje niekada nepaneigė valstybės teisės nustatyti kompensuojamojo darbo užmokesčio dydžio maksimumą, pabrėždamas, kad Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme nustatyta finansinė parama yra tikslinė, sietina su atostogų laikotarpiu ir tokios paramos dydžiu, kuris priklauso nuo valstybės ir visuomenės išgalių, ir nenustatė, kad pašalpų ribojimas maksimaliu dydžiu prieštarautų Konstitucijai.

Pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti byloje taikytino įstatymo konstitucingumą yra teisiškai pagrįsta abejonė, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje prieštarauja Konstitucijai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnis). Nagrinėjamu atveju teismas neabejoja Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalies, Nuostatų 7 punkto atitiktimi Konstitucijai, todėl neturi pagrindo dėl to kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Atsižvelgdamas į nustatytą teisinį reguliavimą ir faktines aplinkybes teismas daro išvadą, kad apskaičiuojant pareiškėjos motinystės pašalpos už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį dydį pagrįstai taikyta Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalis ir dėl to, kaip teigia pareiškėja, patirtos neigiamos pasekmės, negali būti pašalintos. Pareiškėjos skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, nėra teisinio pagrindo juos naikinti ir įpareigoti VSDFV teritorinį skyrių išmokėti pareiškėjai motinystės pašalpos nepriemoką.

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos R. V. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.