Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Pranešėja Sigita Bieliauskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-311-628/2013

Teisėja Aušra Valinskienė Teisminio proceso Nr. 1-18-1-01824-2010-1

2013 m. balandžio 25 d.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Sigitos Bieliauskienės, teisėjų Jūratės Damanskienės ir Algimanto Valantino,

sekretoriaujant Dariui Kamandieriui, dalyvaujant prokurorui Ž. K., nuteistajam A. S., jo gynėjui advokatui V. M., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 13 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 227 str. 4 d. ir nubaustas 15 (penkiolikos) minimalaus gyvenimo lygio, t.y. 1950 (vieno tūkstančio devynių šimtų penkiasdešimties) litų bauda, nustatant dviejų mėnesių jos sumokėjimo terminą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. S. nuteistas už tai, kad jis 2012 m. rugsėjo 28 d. apie 14.27 val. Laisvės prospekto - Sausio 13-osios gatvės sankryžoje, Vilniuje, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariatui priklausančiame automobilyje VW JETTA, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) valstybės tarnautojams - Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Kelių policijos rinktinės 1-os kuopos 2-ojo būrio vyriausiajam patruliui A. J. bei vyresniajai patrulei M. S., vykdantiems eismo priežiūros funkcijas, privalantiems kontroliuoti kaip eismo dalyviai vykdo Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) reikalavimus ir nustatyta tvarka įforminti KET pažeidimo dokumentus, davė kyšį už pageidaujamą valstybės tarnautojo neveikimą vykdant įgaliojimus, t.y. siekdamas išvengti administracinės atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 123 straipsnio „Transporto priemonių vairavimo tvarkos pažeidimas” 1 dalį, t. y. dėl automobilio RENAULT ESPACE, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini), kuriam nustatyta tvarka neatlikta valstybinė techninė apžiūra, vairavimo prašydamas nesurašyti administracinės teisės pažeidimo protokolo, tarp priekinių sėdynių padėjo 50 Lt nominalo kupiūrą Nr. AJ2471895.

Šiais veiksmais A. S. pripažintas kaltu padaręs baudžiamąjį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 227 str. 4 d.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme A. S. nuosekliai ir įtikinamai paaiškino, kad pinigus policijos automobilyje prie sėdinčių policininkų padėjo iš karto sutikęs su pažeidimu ir nesant prasmės ginčytis, norėdamas tik iš karto susimokėti baudą. Anksčiau buvo skaitęs ir mokėjęs baudą už padarytą KET pažeidimą grynais pinigais, patruliams išrašant pinigų priėmimo kvitą. Teisminio bylos nagrinėjimo metu savo įsitikinimą tokia baudos mokėjimo tvarka pagrindė ir pateikdamas ištrauką iš policijos internetinėje svetainėje viešai skelbiamos informacijos apie baudų, už padarytus KET pažeidimus, mokėjimo tvarką. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatyme yra pateikta konkreti informacija apie už KET pažeidimus skirtų baudų mokėjimo tvarką - tai grynais pinigais arba mokėjimo pavedimu banko įstaigoje į Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą. Tokias aplinkybes patvirtina prie bylos pridėtas išrašas iš Interneto svetainėje www.policija.lt skelbiamos informacijos (b. 1.82.)

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad apklaustas liudytoju policijos patrulis A. J. pagarsinus jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, teisme patvirtino, jog vairuotojas, t.y. A. S., išgirdęs apie baudos dydį pradėjo prašyti, kad apsiribotume tik įspėjimu, prašė nebausti už šį pažeidimą, prašė nubausti už pažeidimą, kuris numato įspėjimą, o ne baudą. Vėliau, tik išaiškinus, kad jis negali būti baudžiamas už pažeidimą, kurio nepadarė ir nebaustas už tai, ką padarė, jis padėjo ant porankio 50 Lt bei pasakė, kad negaiš laiko, baudą mokės vietoje. Nors buvo išaiškinta, kad baudos mokamos per banką, jis nenurimo ir vis kartojo, jog niekur neis ir per bankus nemokės baudos. Analogiškas aplinkybes patvirtino ir apklausta liudytoju policijos patrulė M. S.. Pažymima, kad abu policijos pareigūnai kaip kyšio davimą suprato tai, kad A. S. įkalbinėjo neskirti baudos, o tik įspėjimą, taip pat kategoriški jo pasisakymai, kad jis nemokės baudos per banką, kad baudą sumoka tuoj pat ir viskas bus baigta. Dėl šių aplinkybių, apeliantas daro išvadą, kad minėti policijos pareigūnai neteisingai ir klaidingai suprato bei interpretavo jo veiksmus, kaip kyšio, už pageidaujamą jų neveikimą, davimą.

Akcentuojama, kad padėdamas automobilyje 50 Lt sumą, A. S. jokių prašymų dėl padaryto KET pažeidimo neišsakė, be to, jis neprašė neskirti mažesnės, nei, kad buvo pasiūlyta baudos, taip pat neprašė apskritai neskirti baudos. Priešingai, pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu apklausti liudytojai patvirtino, kad A. S. paprašė paskirti įspėjimą, o ne baudą. Tai reiškia, kad A. S., tik sužinojęs siūlomos baudos dydį, (bet ne pinigų išėmimo ar po jų padėjimo, momentu), suvokdamas savo sunkią finansinę padėtį ir objektyviai įvertindamas ribotas finansines galimybes sumokėti piniginę baudą, visiškai pagrįstai ir teisėtai paprašė paskirti įspėjimą, o ne baudą. Pažymima, kad įspėjimas yra taip pat viena iš administracinių nuobaudos rūšių, skiriama už administracinių teisės pažeidimų padarymą. Vėliau gi, sutikdamas su siūloma bauda bei suprasdamas jos neišvengiamumą, A. S. padėjo pinigų sumą, lygią skirtinos baudos dydžiui, skirtą baudai apmokėti, o ne pareigūnams papirkti.

Atsižvelgiant į apeliaciniame skunde išdėstytas aplinkybes, nuteistasis konstatuoja, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinkta pakankamai patikimų duomenų, kuriais galėtų būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis. Duomenys, kuriais buvo pagrįstas A. S. kaltinimas ir kuriais remiantis A. S. pirmos instancijos teismo buvo nuteistas, nėra nuoseklūs, objektyvūs, jie prieštarauja vieni kitiems, todėl nepašalina abejonių dėl kaltinamojo kaltės. Tokiu būdu, aptarti pažeidimai sąlygojo nepagrįsto sprendimo priėmimą, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 13 d. nuosprendis dėl A. S. pripažinimo kaltu padarius Lietuvos Respublikos BK 227 str. 4 d. numatytą baudžiamąjį nusižengimą turi būti panaikintas ir priimtas naujas - A. S. išteisinantis nuosprendis.

Apeliaciniame skunde, be viso ko, teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam, jos dydį, įvertinant bylos duomenis neigiamai charakterizuojančius nuteistąjį, parinko nepagrįstai, nes bausmė paskirta neišsamiai įvertinus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d., o kartu neatitinka bausmės paskirties, nes tokia bausmė neužtikrina teisingumo principo įgyvendinimo, kadangi yra aiškiai per griežta.

Pažymima, kad apeliantui inkriminuota tyčinė nusikalstama veika priskiriama baudžiamajam nusižengimui, žala nebuvo padaryta, A. S. šiuo metu niekur nedirba, jam suteiktas bedarbio statusas, charakterizuojamas teigiamai, ankstesnėje darbovietėje per savo darbo laikotarpį drausminių nuobaudų neturėjo, vienas rūpinasi savo garbaus amžiaus neįgaliais tėvais, kuriems nustatytas poreikis nuolatinei slaugai, be to, vienas rūpinasi savo sūnaus, besimokančio Vilniaus Universiteto Ekonomikos fakultete gerove. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę už padarytą baudžiamąjį nusižengimą, neatsižvelgė į šias aplinkybes ir skyrė nuteistajam per griežtą bausmę.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas.

Papirkimo pagal Lietuvos Respublikos BK 227 str. objektyvieji požymiai realizuojami pasiūlymu, pažadu duoti kyšį arba kyšio davimu valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui už pageidaujamą jo veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Iš šios nuostatos matyti, kad papirkimas pagal Lietuvos Respublikos BK 227 str. 4 d. gali būti realizuojamas keliomis veikomis: pasiūlymu ar pažadu duoti kyšį, arba kyšio davimu.

Šioje byloje A. S. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 227 str. 4 d. už tai, kad jis Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariatui priklausančiame automobilyje, valstybės tarnautojams - Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Kelių policijos vyriausiajam patruliui A. J. bei vyresniajai patrulei M. S., vykdantiems eismo priežiūros funkcijas, davė kyšį už pageidaujamą valstybės tarnautojo neveikimą vykdant įgaliojimus, t.y. siekdamas išvengti administracinės atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 123 str. 1 d., prašydamas nesurašyti administracinės teisės pažeidimo protokolo, tarp priekinių sėdynių padėjo penkiasdešimties litų nominalo kupiūrą. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, konstatavo, kad būtent kyšio davimu A. S. realizavo Lietuvos Respublikos BK 227 str. 4 d. objektyviuosius požymius.

Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, apklausiamas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu A. S. paaiškino, kad penkiasdešimties litų banknotą ant policijos pareigūnų tarnybinio automobilio priekinio porankio jis padėjo ne kaip kyšį, o norėdamas čia ir dabar sumokėti jam paskirtą penkiasdešimties litų baudą. Šios aplinkybės nepaneigė ir policijos pareigūnai. Pažymėtina ir tai, kad pinigus policijos pareigūnams A. S. davė tik po to, kai jam buvo išaiškinta, kokia bauda gresia už jo veiksmais padarytą administracinį teisės pažeidimą

Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad A. S. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 123 str. 1 d., kuriame administracinė atsakomybė numatyta už transporto priemonių, <...> be valstybinės techninės apžiūros, <...> vairavimą. Šio straipsnio sankcijoje įtvirtinta, kad už tokius pažeidimus asmuo baudžiamas bauda nuo vieno šimto iki vieno šimto penkiasdešimties litų.

Nors Lietuvos Respublikos ATPK 123 str. 1 d. sankcijoje numatyta didesnė administracinė nuobauda, tačiau Lietuvos Respublikos ATPK nuostatos suteikia policijos pareigūnams teisę skirti mažesnę nei sankcijoje numatytą minimalią administracinę nuobaudą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos ATPK 260¹ str. nuostatomis, šio kodekso 259¹ str. nurodyti pareigūnai administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui surašo administracinį nurodymą už tuos administracinius teisės pažeidimus, už kuriuos <...> numatyta ne didesnė kaip trijų tūkstančių litų maksimali bauda. Administracinis nurodymas yra į administracinio teisės pažeidimo protokolą įrašomas pasiūlymas asmeniui per dešimt darbo dienų <...> savo noru sumokėti baudą, lygią pusei minimalios baudos, numatytos šio kodekso straipsnyje, kuriame nustatyta atsakomybė už asmens padarytą administracinį teisės pažeidimą, bet ne mažesnę kaip dešimt litų.

Policijos pareigūnai, sustabdę A. S. ir nustatę, kad jo vairuojamo automobilio techninė apžiūra pasibaigusi, atsižvelgdami į tai, kad nuteistasis per pastaruosius metus nebuvo baustas administracine tvarka už panašaus pobūdžio pažeidimus ir vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos ATPK 260¹ str. nuostatomis, nusprendė apeliantui paskirti mažesnę nei Lietuvos Respublikos ATPK 123 str. 1 d. sankcijoje numatytą baudą lygią penkiasdešimčiai litų, tokią pačią pinigų sumą A. S. paliko policijos pareigūnų tarnybiniame automobilyje, kurios palikimą policijos pareigūnai suvokė kaip kyšio davimą.

Policijos pareigūnas A. J. apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdyje (b. l. 98-106) parodė, kad sustabdžius A. S. vairuojamą automobilį, patikrinus dokumentus ir paaiškėjus, kad automobiliui pasibaigusi techninė apžiūra, nuteistajam buvo paaiškinta, kad jam bus surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal Lietuvos Respublikos ATPK 123 str. 1 d., už tai, kad jis vairavo automobilį su pasibaigusia technine apžiūra ir už tai jam bus paskirta penkiasdešimties litų bauda. Analogiškus parodymus davė ir kita įvykio vietoje buvusi policijos pareigūnė M. S. (b. l. 98-106).

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, kad A. S. palikti pinigai atitiko jam paskirtos baudos dydį. Taip nuosekliai savo parodymuose teigė A. S., to neneigė ir policijos pareigūnai, be to šią aplinkybę patvirtina ir byloje pateiktas administracinio teisės pažeidimo protokolas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, kad nors policijos pareigūnai šios pinigų sumos palikimą tarnybiniame automobilyje suvokė kaip kyšio davimą, A. S. tyčios papirkti pareigūnus, palikdamas tokią pinigų sumą, neturėjo. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos BK 227 str. 4 d. įtvirtinto papirkimo subjektyvioji pusė pasireiškia tik tiesiogine tyčia.

Čia taip pat svarbios byloje nustatytos aplinkybės, kad kaip nurodė A. S., jo tikslas buvo susimokėti baudą vietoje ir sutaupyti laiko, nes jis skubėjo į servisą. Kad būtent tą dieną A. S. buvo susitaręs atvažiuoti į servisą, byloje patvirtino ir liudytoju apklaustas A. A..

Taigi, nors A. S. veiksmus ir žodžius - padėjo pinigus ant policijos pareigūnų tarnybinio automobilio priekinio porankio ir pasakė, kad negaiš laiko, mokėdamas baudą per banką –policijos pareigūnai suprato kaip kyšio davimą, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai negali būti kvestionuojama kaip pagrindas patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn už Lietuvos Respublikos BK 227 str. 4 d. numatytos veikos padarymą. Tyčios papirkti pareigūnus A. S. veikos subjektyviniuose požymiuose nenustatyta.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, A. S. pirmosios instancijos teismo pripažintas kaltu, iš esmės, remiantis vien tik policijos pareigūnų parodymais. Kaltinamojo parodymai atmesti, įvertinant juos, kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdyba, atsakydama į Vilniaus miesto apylinkės teismo prašymą pateikti vaizdo ir garso įrašą, darytą minėtame automobilyje, nurodė, kad vaizdo ir garso įrašas neišliko dėl įrangos gedimo (b. l. 95). Atsižvelgiant į tai, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o visos abejonės dėl kaltinamojo kaltumo turi būti traktuojamos jo naudai, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju nesurinkta neginčijamų įrodymų dėl A. S. kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Remiantis vien tik policijos pareigūnų parodymais, kurie nuteistojo veiksmus suvokė kaip kyšio davimą, negalima daryti vienareikšmiškos išvados apie tai, kad padėdamas policijos pareigūnų automobilyje 50 Lt kupiūrą, A. S. siekė pareigūnus papirkti.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį priėmė nesurinkus pakankamai įrodymų, įrodančių A. S. kaltę, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 329 str. 1 p., pirmosios instancijos nuosprendis panaikinamas ir priimamas naujas nuosprendis, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 13 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują: A. S. pagal LR BK 227 str. 4 d. išteisinti, nepadarius veikos, turinčios baudžiamojo nusižengimo požymių.