Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino, Laimutės Jokubauskaitės ir Aušrelės Mažrimienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

2017 m. sausio 25 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos Ž. R. prašymą trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl įstatymu nustatyto termino atnaujinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Akcentuoja, jog kartu su pareiškėjos šeima tame pačiame name (duomenys neskelbtini) gyveno O. V., kuri (duomenys neskelbtini) mirė ir pareiškėjos tėvų buvo palaidota. Teigia, jog tais pačiais metais jos šeima persikėlė gyventi į (duomenys neskelbtini) tėvo pastatytą gyvenamąjį namą, o 1980-11-21 namas ir ūkiniai pastatai, buvę (duomenys neskelbtini), buvo nugriauti. Atkreipia dėmesį, jog vėliau gana ilgai šeima naudojosi žeme, esančia (duomenys neskelbtini) prie buvusios sodybos, ten ganė gyvulius, šienavo. Nurodo, jog (duomenys neskelbtini) pareiškėjos tėvas I. R. mirė.

Nurodo, jog sužinojusi, kad buvusiems savininkams ir jų palikuoniams grąžinama iki nacionalizacijos turėta žemė, kartu su savo motina E. B. S. nuėjo į Šilutės rajono žemėtvarkos skyriaus Švėkšnos padalinį pasiteirauti dėl galimybės atkurti nuosavybės teises į senelio P. R. turėtą žemę. Teigia, jog nei ji, nei jos motina nežinojo, kiek žemės iki nacionalizacijos nuosavybės teise turėjo P. R., todėl žemėtvarkos skyriaus darbuotojai informavo, kad yra dokumentai patvirtinantys, jog P. R. iki nacionalizacijos nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) turėjo 36,63 ha žemės. Pažymi, jog Klaipėdos apskrities viršininko 2004-09-13 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) jai buvo atkurtos nuosavybės teisės į dalį senelio P. R. (duomenys neskelbtini) turėtos žemės.

Akcentuoja, jog 2001 metais išvyko dirbti į Vokietiją, o į Lietuvą atvykdavo tik kartą per metus maždaug savaitei. Nurodo, jog 2011-05-18 mirė pareiškėjos motina E. B. S. mirė, po ko pareiškėja vėl išvažiavo į Vokietiją.

Teigia, jog 2013 metais, peržiūrinėjusi motinos daiktus, atrado 1970-04-29 sutartį, pagal kurią O. V. pardavė I. R. gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais, esančiais (duomenys neskelbtini). Mano, jog šia sutartimi buvo pirktas gyvenamas namas, kuriame (duomenys neskelbtini) gyveno pareiškėjos šeima ir kuris po O. V. mirties buvo nugriautas. Teigia, jog 2014 metų vasarą nuvyko į (duomenys neskelbtini), kelyje rado uždarytą metalinę užkardą su užrašu „Privati valda”, o netoli buvusios sodybos - naujai statomą namą. Supranta, kad jos tėviškės žemė atiduota kitiems asmenims, todėl reikia teisiškai atkurti nuosavybės teises į žemę, kurią iki nacionalizacijos turėjo O. V.

Pažymi, jog rašė Nacionalinės žemės tarnybos Šilutės skyriui prašymus atkurti nuosavybės teisę į žemę, kurią turėjo O. V. ir kuria vėliau naudojosi I. R. Teigia, jog Nacionalinės žemės tarnybos Šilutės skyrius 2014-09-11 ir 2014-11-05 raštais pareiškėją informavo, kad skyriuje nėra duomenų apie I. R., P. R., E. B. S. ar O. V. vardais valdytą žemę, kuri pagal LTSR įstatymus buvo nacionalizuota Švėkšnos seniūnijoje Šilutės rajone; taip pat, kad (duomenys neskelbtini) pareiškėjos senelis P. R. turėjo teisę į 5 ha ploto bendrųjų ganyklų, tačiau P. R. įpėdiniai iki šiol nesikreipė dėl nuosavybės teisių atkūrimo į P. R. (duomenys neskelbtini) turėtą žemė ir todėl praleido terminą tokiems prašymams paduoti bei pasiūlė teismo tvarka atnaujinti praleistus terminus.

Nurodo, jog 2014-09-17 kreipėsi į Klaipėdos apygardos prokuratūrą, kuri faktinių aplinkybių patikrinimą pavedė atlikti Nacionalinės žemės tarnybos Šilutės skyriui, atsisakė taikyti viešojo intereso gynimo priemones, bei nenustatė, kad iki nacionalizacijos žemė nuosavybės teise priklausė O. V.

Pažymi, jog 2015-11-24 raštu Nr. R6-124 Lietuvos centrinis valstybės archyvas atsiuntė pareiškėjai kelio „(duomenys neskelbtini)” taisytojų sąrašų 1936 metų byloje esančio sąrašo ištrauką, iš kurios buvo matyti, kad B. V. (O. V. vyras) (duomenys neskelbtini) turėjo 18,91 ha žemės, P. R. - 35,89 ha žemės. Pažymi, jog nurodytą faktą patvirtina ir 2016-01-20 archyvo raštas. Teigia, jog ieškodama duomenų apie O. V. turėtą (duomenys neskelbtini) žemę, atrado, kad 1936 metais panaikinus bendras ganyklas, pareiškėjos seneliui P. R. atiteko 5 ha žemės, o nuosavybės teise priklausė dar ir 35,89 ha žemės.

Remiasi Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio l bei 4 dalimis bei teigia, jog terminus praleido dėl svarbių priežasčių, todėl prašo juos atnaujinti.

Likusioje prašymo dalyje palieka spręsti teismo nuožiūra, įvertinus pateiktus dokumentus ir termino praleidimą patvirtinančias aplinkybes.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 77 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti, todėl byla nagrinėtina iš esmės trečiajam suinteresuotam asmeniui nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje spręstinas klausimas dėl pagrindo atnaujinti praleistą terminą nuosavybės teisių bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimui.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001-12-31. Šio straipsnio 4 dalis nustato, jog kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003-12-31 turėjo pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-09-29 nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų”, 11 punkte analogiškai nustatyta, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiami giminystės ryšį su savininku patvirtinantys įrodymai. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003-12-31 turėjo pateikti šios tvarkos 98, 100 ir 101 punktuose nurodytoms sprendimus priimančioms institucijoms. Piliečiai, praleidę nustatytąjį šių dokumentų pateikimo terminą, netenka teisės į atkūrimą pagal šį įstatymą, išskyrus atvejus, kai praleistas terminas atnaujinamas teismo nutartimi.

Pažymėtina, jog Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje (iki 2004-10-26 galiojusi įstatymo redakcija) nustatyti prašymų atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą padavimo terminas (iki 2001-12-31) ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų terminas (iki 2003-12-31) turėjo naikinamųjų terminų pobūdį, nes, pagal tuomet galiojusias įstatymo redakcijas, šių terminų praleidimo faktas buvo siejamas su teisės į nuosavybės teisių atkūrimą netekimu, nesvarbu dėl kokių priežasčių (objektyvių ar subjektyvių) šie terminai buvo praleisti. Pagal šio straipsnio 2004-10-12 Įstatymo Nr. IX-489 redakciją (įsigaliojusią nuo 2004-10-26), nurodyti terminai prarado naikinamąją reikšmę ir tapo atnaujintinais terminais.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (2003-10-14 įstatymo IX-1759 redakcija) 2 straipsnis nustato subjektų, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, ratą. Tokiais asmenimis inter alia (tarp kitko, be kita ko) yra mirusio turto savininko, nepalikusio testamento, sutuoktinis, tėvai ir vaikai (3 punktas) bei turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktinis, vaikai (įvaikiai) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį (4 punktas).

Paminėtina ir tai, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ne kartą yra konstatavęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) Pirmojo protokolo 1 straipsnis, kuriame įtvirtinta teisė į nuosavybės apsaugą, pats savaime negarantuoja teisės atkurti nuosavybę; jis taip pat negali būti aiškinamas kaip sukuriantis bendrą pareigą susitariančiosioms valstybėms atkurti nuosavybę, kuri buvo nusavinta iki Konvencijos ratifikavimo, arba kaip nors ribojantis jų laisvę nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo apimtį ir sąlygas buvusiems savininkams (žr. EŽTT 2009-07-21 sprendimą byloje A. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 27576/05). Susitariančioms valstybėms pasinaudojus savo turima plačia diskrecija nesuteikti teisės atkurti nuosavybės teises tam tikrų kategorijų buvusiems savininkams, šių asmenų reikalavimai atkurti nuosavybę negali būti grindžiami „teisėtais lūkesčiais”, kurių apsauga numatyta Pirmojo protokolo 1 straipsnyje (žr. EŽTT didžiosios kolegijos 2002 m. liepos 10 d. nutarimą dėl priimtinumo byloje Gratzinger ir Gratzingerova prieš Čekijos Respubliką, peticijos Nr. 39794/98, 2009 m. birželio 30 d. nutarimą dėl priimtinumo byloje Shub prieš Lietuvą, peticijos Nr. 17064/06).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) taip pat yra nurodęs, jog Lietuvos valstybė, siekdama atkurti pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutio in integrum (grąžinimas į pirmesnę padėtį, visiškas buvusių teisių grąžinimas), bet ribotą restituciją (žr. 2007-09-06, 2010-12-22, 2012-10-11, 2013-09-11 nutarimus). Atitinkamai, įstatymų leidėjas, reguliuodamas paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą, turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką, nustatyti inter alia (tarp kitko, be kita ko) prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo terminus. Tai darydamas įstatymų leidėjas privalo atsižvelgti į tai, kad nepagrįstai ilgi nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo terminai, ypač nepagrįstas jų pailginimas (inter alia (tarp kitko, be kita ko) nevienkartinis pratęsimas), gali iškreipti patį nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo institutą (žr. Konstitucinio Teismo 2010-12-22 nutarimą).

Aptariant minėtą teisinį reguliavimą, konstatuotina tai, jog Įstatymų leidėjas, naudodamasis jam suteikta diskrecijos teise, prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus pratęsė keletą kartų, nustatydamas galutinius terminus: prašymų atkurti nuosavybės teises padavimui – iki 2001-12-31 (2001-09-03 Atkūrimo įstatymo Nr. IX-489 redakcija), nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų pateikimui – iki 2003-12-31 (2003-06-19 Atkūrimo įstatymo Nr. IX-1634 redakcija). Pagal nuo 2004-10-26 galiojančios Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalies redakcijos (2004-10-12 Atkūrimo įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) nuostatas šie terminai yra atnaujinamieji, t. y. piliečiams, praleidusiems nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Pastebėtina, jog aiškinamos normos tikslai yra atskleisti ir Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio pakeitimo įstatymo aiškinamajame rašte, kur yra nurodyta, kad pagrindinis įstatymo pakeitimo tikslas yra ne pratęsti prašymų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą pateikimo terminus, bet suteikti piliečiams teisę teisme atnaujinti praleistą terminą, teismui pripažinus, kad terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėja 1999 metais Šilutės rajono Švėkšnos apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą grąžinti žemę, kuriame nurodė, kad jos senelis P. R. turėjo 36,63 ha žemės (duomenys neskelbtini). Minėto prašymo pagrindu Klaipėdos apskrities 2004-09-13 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) Ž. R. atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį (1,52 ha žemės). Pareiškėja teismui pateiktu prašymu svarbia termino praleidimo priežastimi iš esmės nurodė aplinkybę, jog jai 1999 metais, kreipiantis dėl nuosavybės teisės į senelio P. R. turėtos žemės atkūrimo, nebuvo žinoma, kiek žemės ir kokioje vietoje iki nacionalizacijos nuosavybės teise turėjo P. R. bei I. R.

Pirmiausia pažymėtina tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) formuoja praktiką, kad, sprendžiant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatytų terminų pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei paduoti nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus atnaujinimo klausimą, yra svarbu nustatyti, ar prašymą dėl šių terminų atnaujinimo pateikė asmuo, kuris turi subjektinę teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (žr., pvz., LVAT 2010-04-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A63-1024/2010).

Remiantis Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4, 5 punktais, nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, kurie buvo turto savininkai; asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nors testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o šiems mirus, – jų sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) ar šių asmenų sutuoktiniui bei vaikams; taip pat turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento ar okupacijos metais (1939–1990 metais) emigravo į užsienį ir ten, netekdamas Lietuvos Respublikos pilietybės, priėmė kitos šalies pilietybę, sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), jei šie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai, – į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; piliečiams, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo ­pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat piliečiams, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja be kita ko siekia atkurti nuosavybės teises į O. V. iki nacionalizacijos turėtą žemę. Kaip minėta, įstatymas numato galimybę vaikams ir vaikaičiams atkurti nuosavybės teises į tėvų ir senelių iki nacionalizacijos turėtą nekilnojamąjį turtą. Šios bylos atveju, pareiškėja teigia, jog 2013 metais atrado 1970-04-29 sutartį, pagal kurią O. V. pardavė I. R. gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais, esančiais (duomenys neskelbtini). Iš bylos duomenų matyti, kad tarp pareiškėjos ir O. V. nėra jokio giminystės ryšio, nėra testamento, kurio pagrindu būtų galima teigti, kad nekilnojamasis turtas buvo paliktas pareiškėjai, todėl darytina išvada, kad pareiškėja nepagrįstai teigia turinti reikalavimo teisę į O. V. iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą. Taigi, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo nuostatomis, šioje dalyje pareiškėjos prašymas nėra pagrįstas.

Pareiškėja taip pat teigia, jog ji tik pasibaigus Atkūrimo įstatyme nustatytiems terminams sužinojo apie tai, kad jos senelis P. R. (duomenys neskelbtini) turėjo 35,89 ha žemės. Taigi, spręstinas klausimas, ar pareiškėjos nurodyta aplinkybė sudaro pagrindą atnaujinti terminą pateikti prašymui dėl nuosavybės teisės atkūrimo, o vėliau ir giminystės ryšį ir nuosavybės teisę įrodantiems dokumentams Nacionalinei žemės tarnybai.

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog nei Atkūrimo įstatymo normose, nei šio įstatymo įgyvendinimo tvarkoje nėra nurodyta, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, todėl sprendžiant šį klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina vadovautis bendraisiais minėto įstatymo pradmenimis ir jo prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 4 straipsnio 7 dalis).

Remiantis LVAT praktika, ar įstatymo nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismas turi nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju, vertindamas bylai reikšmingų aplinkybių visumą; kiekvienas atvejis yra individualus, priklausantis nuo subjektyvių ir objektyvių aplinkybių, todėl jas vertinant būtina vadovautis teisingumo ir protingumo kriterijais (žr., pvz., LVAT 2010-09-24 nutartį administracinėje byloje A858-1209/2010; LVAT 2010-06-18 nutartį administracinėje byloje A261-553/2010 ir kt.). LVAT yra pažymėjęs, kad minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino (žr., pvz., LVAT 2010-09-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-18/2010). LVAT praktikoje taip pat nurodoma, kad kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas, o tai įpareigoja patį suinteresuotą asmenį veikti rūpestingai, operatyviai ir racionaliai, siekiant išvengti kliūčių siekiamam tikslui, šiuo atveju – nuosavybės teisių į žemę atkūrimui (žr., pvz., LVAT 2008-12-12 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1994/2008, 2014-02-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A492-530/2014 ir kt.).

Vertinant aplinkybes dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, yra svarbu nustatyti: kuriuo šiuo įstatymu nustatyto termino laikotarpiu asmuo įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (Atkūrimo įstatymo 2 straipsnis); kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo iki įstatymu nustatyto termino pabaigos (iki 2001 m. gruodžio 31 d. ir, atitinkamais atvejais, iki 2003 m. gruodžio 31 d.), siekdamas pasinaudoti šia teise; faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą, jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatymu nustatyto termino (žr., pvz., LVAT 2010-11-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-545/2010 ir kt.). Pagal administracinių teismų praktiką, nežinojimas apie savininko nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą gali būti pripažintas svarbia terminų pateikti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo praleidimo priežastimi tik tuo atveju, jei byloje esantys įrodymai patvirtina, jog prašymą dėl terminų atnaujinimo pateikęs pretendentas neturėjo objektyvios galimybės apie tai žinoti iki įstatymu nustatyto termino pasibaigimo (žr., pvz., LVAT 2013-02-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-246/2013 ir kt.); kai pretendentai savo valios veiksmais nuosavybės teisių atkūrimo siekė ir ėmėsi priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau negavo reikalingos ir teisingos informacijos dėl nuo jų valios nepriklausančių priežasčių (žr., pvz., LVAT 2008-09-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1624/2008; 2014-03-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A261-353-14 ir kt.); įrodžius, kad tikrai asmuo neturėjo galimybės žinoti apie tokį faktą (žr., pvz., LVAT 2008-11-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1876-08).

Taigi, sprendžiant pareiškėjos prašymą, būtina nustatyti, ar ji buvo pakankamai atidi, sąžininga, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai, t. y. konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr., pvz., LVAT 2012-10-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2420/2012 ir kt.). Pagal nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančius įstatymus pareiga rūpintis subjektinių teisių realizavimu, inter alia (tarp kitko, be kita ko) domėtis bei gauti informaciją apie galimą susigrąžinti turtą tenka patiems suinteresuotiems asmenims.

Nagrinėjamoje byloje, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjai vėliausiai nuo 2014-11-25 turėjo būti žinoma faktinė aplinkybė apie tai, kad P. R. turėjo teisę į nekilnojamojo turto dalį (duomenys neskelbtini). Tai patvirtina Klaipėdos apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus 2014-11-25 nutarimas „Atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones” Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurio turinio matyti, jog buvo nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) bendrų ganyklų likvidavimo plane įrašytas P. R., iš ko darytina išvada, jog jis turėjo teisę į 5 ha ploto bendrųjų ganyklų, esančių (duomenys neskelbtini). Minėtu nutarimu nurodyta, kad Nacionalinė žemės tarnyba pareiškėjai yra išaiškinusi tai, kad ji turi galimybę teismo tvarka atnaujinti praleistus terminus. Minėtą aplinkybę patvirtina ir į bylą pateiktas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šilutės skyriaus 2014-11-05 raštas „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo” Nr. 1(duomenys neskelbtini). Taigi, teismas daro išvadą, jog pareiškėja nuo šios datos įgijo teisę pretenduoti atkurti nuosavybės teises.

Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad pareiškėja 2014-12-16 bei 2015-01-23 prašymais kreipėsi į Šilutės rajono apylinkės teismą prašydama atnaujinti praleistus terminus. Šilutės rajono apylinkės teismo 2015-01-05 ir 2015-01-27 nutartimis jos prašymus atsisakyta priimti bei išaiškinta, jog tokie prašymai teismingi administraciniams teismams. Pareiškėja prašymą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui pateikė tik 2016-11-29.

Kaip minėta, svarbios priežastys, kurios sudaro teisėtą pagrindą įstatymu nustatytų terminų atnaujinimui, teisminėje praktikoje vieningai suprantamos kaip faktinės aplinkybės, objektyviai sutrukdžiusios realizuoti subjektines teises asmeniui, kuris savo valiniais veiksmais siekia šių teisių realizavimo. Šios bylos atveju pareiškėja nenurodo svarbių aplinkybių, neteikia įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kad buvo objektyvios priežastys delsti kreiptis į administracinį teismą beveik 2 metus nuo tada, kai jai tapo žinoma apie tai, kad ji turi teisę į P. R. turėtą nekilnojamojo turto dalį (duomenys neskelbtini). Priešingai, iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja pati savo valia pasirinko tokį elgesio modelį: per minėtą laikotarpį ne kartą kreipėsi į kitas institucijas, pavyzdžiui, Lietuvos centrinį valstybės archyvą, Klaipėdos apskrities archyvą, tačiau operatyviai nesikreipė į administracinį teismą, nors jai 2014-11-05 Nacionalinės žemės tarnybos skyriaus raštu bei 2014-11-25 Klaipėdos apygardos prokuratūros nutarimu buvo išaiškinta, kad ji privalo kreiptis į teismą dėl terminų atnaujinimo, o 2015-01-05 ir 2015-01-27 Šilutės rajono apylinkės teismo nutartimis nurodyta, kad byla teisminga administraciniams teismams. Taigi, darytina išvada, jog nors pareiškėja jau nuo 2014 metų pabaigos žinojo apie savo teisę pretenduoti atkurti nuosavybės teises į senelio valdytą žemę, tačiau delsė pateikti administraciniam teismui prašymą atnaujinti praleistus terminus dėl subjektyvių priežasčių, t. y. veikdama savo rizika, savo valia pasirinkdama tokį elgesio modelį.

Apibendrinus aukščiau išdėstytą, darytina išvada, jog pareiškėja nepagrindė, kad egzistavo objektyvios, nuo jos valios nepriklausiusios aplinkybės, kurios sukliudė praleidus įstatymo nustatytus terminus, operatyviai (be nepagrįsto delsimo) kreiptis į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėja neveikė kaip apdairus, rūpestingas, atidus asmuo adekvačioje situacijoje, todėl tenkinti jos prašymą remiantis jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Pagal ABTĮ 42 straipsnio 1 dalį jei proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, teismas savo iniciatyva, gavęs iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos duomenis apie apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas, išsprendžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą, mutatis mutandis (pakeitus tai, ką reikia pakeisti, su atitinkamais pakeitimais ateityje) taikydamas ABTĮ 40 ir 41 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias išlaidų atlyginimą. Taigi, vadovaujantis aukščiau išdėstytu, atmetus pareiškėjos skundą, bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (ABTĮ 40 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 - 87 straipsniais, 88 straipsniu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

pareiškėjos Ž. R. prašymą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.