- Teismas
- Alytaus apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-08-27
- Bylos Nr.
- 2-644-878/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-34-3-00483-2012-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Inga Liubinienė
- Pareiškėjas
- J. M., A. Ž.
- Suinteresuotas asmuo
- Lietuvos gyventojų
- Kategorijos
- 78.2.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Prienų rajono apylinkės teismo teisėja Inga Liubinienė, sekretoriaujant Gailinai Jankauskienei, dalyvaujant pareiškėjams J. M. ir A. Ž., jų atstovui advokatui Alfredui Besuspariui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų J. M. ir A. Ž. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriui dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjai prašo nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, kad J. M. ir A. Ž. dėl jų tėvo J. M. represavimo ir jo šeimos narių įtraukimo į tremiamų asmenų sąrašą negalėjo legaliai gyventi tėvų namuose ir buvo likę be tėvų globos nuo 1949 m. iki trėmimų pabaigos. Pareiškime nurodė, kad J. M. gimė (duomenys neskelbtini), jo sesuo A. Ž. (iki santuokos - Matulaitytė) gimė (duomenys neskelbtini) J. ir A. M. šeimoje. Tėvas J. M., gimęs 1926 m., Sovietų sąjungai okupavus Lietuvą, įsijungė į partizaninį judėjimą, buvo suimtas ir 1952 m. sausio 7 d. LTSR VSM Kauno srities karinio tribunolo nuosprendžiu nuteistas pagal RTFSR BK 17 ir 58-1a straipsnius laisvės atėmimu 25 metams su turto konfiskavimu, 5 metams atimant civilines teises. Tėvas įkalinimo įstaigose išbuvo nuo 1951 m. liepos 4 d. iki 1956 m. liepos 6 d. Jis yra pripažįstamas politiniu kaliniu pagal Lietuvos Respublikos pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyvių statuso įstatymo ir Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymų nuostatas. Suėmus ir neteisėtai represavus tėvą, pareiškėjų motina A. M., siekdama išvengti savo pačios ir vaikų tremties, organizavo jų slapstymąsi. Lietuvos ypatingasis archyvas pareiškėjus informavo, kad nepilnai išlikusiuose Lietuvos SSR vidaus reikalų ministerijos archyvuose nėra duomenų apie A. M., J. M. ir A. M. (Ž.) įtraukimą į tremiamų asmenų sąrašą, tačiau LKP CK biuro slaptame nutarime dėl buožių ir partizaninio judėjimo kovotojų šeimų narių ištrėmimo į Sovietų Sąjungos gilumą buvo numatyta, kad partizaninio judėjimo dalyvių šeimos turi būti ištremiamos už Lietuvos ribų, taip siekiant sumažinti partizaninio judėjimo dalyvių materialinį ir moralinį rėmimą. Todėl dėl tėvo J. M. neteisėto represavimo ir motinos A. M. siekimo išvengti tremties pareiškėjai buvo atskirti nuo tėvų ir tapo beglobiais. Iš motinos ir artimųjų pasakojimų žino, kad buvo užauginti Bukaučiškių k., Daugų valsčiuje, nes į senelio namus Naravų kaime, kur pareiškėjai gyveno iki tėvo suėmimo, dažnai atvykdavo NKVD kareiviai jų ieškoti. Motina taip pat slapstėsi nuo tremties, jie gyveno Bukaučiškių ir Dusmenų kaimuose Daugų valsčiuje, Žiegždrių kaime Prienų rajone, Kauno ir Prienų miestuose, A. Ž. baigė Bukaučiškių ir Dusmenų mokyklas. Pareiškėjai slapstėsi iki 1954 m., t.y. Stalino mirties. Tėvas J. M. 1956 m. liepos 6 d. paleistas iš kalėjimo ir grįžo į Lietuvą. Dėl nuolatinio persekiojimo, gyvenimo be tėvų J. M., po būnant 3 metų persirgtos plaučių ligos, išsivystė obstrukcinis bronchitas, dėl to jis pripažintas netekusiu darbingumo. Juridinę reikšmę turinčio fakto, jog pareiškėjai dėl vykdomų trėmimų negalėjo legaliai gyventi savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje ir dėl to buvo likę be tėvų globos, nustatymas pareiškėjams suteiks teisę įgyti nukentėjusio nuo okupacinio režimo statusą ir tuo pagrindu gauti tam tikras Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 m. okupacijų, teisinio statuso įstatyme išvardintas lengvatas. Kitokios galimybės gauti šį statusą patvirtinantį dokumentą pareiškėjai neturi.
Pareiškėja A. Ž. teismo posėdžio metu savo prašymą palaikė pareiškime nurodytais motyvais ir paaiškino, kad save prisimena nuo trejų metų, gyveno pas mamos seseris Bukaučiškių kaime, Daugų rajone. Iki dvejų su puse metų gyveno Naravų kaime. Tėvo įkalinimo metu ją kartais aplankydavo mama, atsiveždavo mažą broliuką, atvykdavo kelioms dienoms per mėnesį. Iš kalėjimo grįžus tėvui, motina, kuri laukėsi kito vaiko, ją paliko pas seseris gyventi toliau, į Naravus pareiškėja atvykdavo tik per atostogas. Mama pasakojo, kad įkalinus tėvą, reikėjo slapstytis, kad neištremtų. Mama gyvendavo Žiegždrių kaime savo tėviškėje, kur nueidavo nakčiai, o paryčiais grįždavo, kartais nakvodavo pas tėvo seseris Prienuose.
Pareiškėjas J. M. teismo posėdžio metu savo prašymą palaikė pareiškime nurodytais motyvais ir paaiškino, kad 1951 m. liepos mėnesį, kai tėvą išvežė, jam buvo vienas mėnuo. Mama dvejų metų seserį išvežė pas tetą į Bukaučiškių kaimą, o ką tik gimusio sūnaus negalėjo niekam palikti, todėl slapstėsi su juo, vėliau palikdavo ir kitiems. Besislapstant pareiškėjas prarado akį, susirgo pleuritu. Pamena, kaip gyveno Žiegždrių kaime, pas savo močiutę Griškevičienę, iš motinos pasakojimo žino, kad slapstėsi Kaune, Alytaus rajone, pas kaimynus, taip pat kad vienu metu jį prižiūrėjo Kauno 12, Prienuose gyvenanti A. R.. Jam buvo sugalvotas netgi kitas vardas - Algis, kad enkavedistai nesurastų. Naravuose gyvenę žmonės pasakojo, kad kas dvi savaites atvažiuodavo didelis automobilis, kareiviai jų šeimos ieškojo daug kartų, siekdami ištremti. Kad ieškojo, pasakojo Ližauskienė, senelis. Mama nebuvo miške, bet tik buvo ryšininkė. Į savo namus Naravų kaime grįžo 1956 m., kai tėvas buvo paleistas iš kalėjimo.
Suinteresuotieji asmenys Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyrius pateikė teismui atsiliepimus, kuriuose nurodė, jog pareiškėjams liudytojų parodymais ir kitomis priemonėmis įrodžius slapstymosi faktą, prašymui neprieštaraus (b.l. 26, 28).
Suinteresuotieji asmenys Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyrius teismo posėdyje nedalyvavo, bylą prašė nagrinėti jų atstovams nedalyvaujant (b.l. 31, 40). Apie bylos nagrinėjimo teismo posėdyje vietą ir laiką suinteresuotiems asmenims pranešta tinkamai (b.l. 32, 37). Byla išnagrinėta suinteresuotų asmenų atstovams nedalyvaujant (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 443 straipsnio 5 dalis).
Motyvuojamoji dalis
Prašymas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjai siekia įgyti nukentėjusiųjų nuo 1939-1990 metų okupacijų teisinį statusą.
Nors savo prašyme jie aiškiai nenurodė, kuriai 1997 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo Nr. VIII-342 (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio nustatytai grupei nori būti priskirti, iš jų išdėstytų reikalavimų bei iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui teikto 2011 m. gruodžio 27 d. pareiškimo (b.l. 47-48) matyti, kad jie siekia būti pripažinti buvę beglobiai vaikai ir tremtiniai (Įstatymo 3 straipsnio 1 punkto b papunktis ir 2 punktas).
Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta, kad tremtiniams prilygintais asmenimis pripažįstami bent vieno iš tėvų (įtėvių) įkalinimo metu buvę nepilnamečiai politinių kalinių vaikai (įvaikiai) ir politinių kalinių sutuoktiniai, jeigu šeima tuo metu negalėjo legaliai gyventi ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje. Taigi, šiuo aspektu byloje teisiškai reikšminga aplinkybė yra ta, kad tėvų ar vieno iš jų kalinimo metu šeimos nariai negalėjo legaliai gyventi savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje.
Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėjai J. M. ir A. Ž. (iki santuokos – M.) yra J. M., sūnaus Petro, gimusio 1926 m., vaikai (b.l. 15, 16, 17). J. M. buvo politinis kalinys, neteisėtai represuotas ir nuteistas pagal RTFSR BK 17 ir 58-1a straipsnius dvidešimt penkeriems metams įkalinimo pataisos darbų stovykloje, penkeriems metams atimant civilines teises, numatytas RTFSR BK 31 straipsnyje, konfiskuojant jam priklausantį turtą, ir jis laisvės atėmimo vietoje išbuvo nuo 1951 m. liepos 4 d. iki 1956 m. liepos 6 d. (b.l. 6-7, 8). Lietuvos SSR vidaus reikalų ministerijos (MVD) ir Lietuvos SSR valstybės saugumo komiteto (KGB) nepilnai išlikusiuose archyviniuose fonduose duomenų apie J. M. ir pareiškėjų motinos A. M. įrašymą į sąrašus asmenų, numatytų ištremti 1945 -1952 m. iš Kauno apskrities Prienų valsčiaus už Lietuvos SSR ribų, nėra (b.l. 12). Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, trūkstant įrodymų, atsisakė pareiškėjams pripažinti tremtiniui prilyginto asmens teisinį statusą ir pasiūlė kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (b.l. 6-7).
Teismo posėdyje apklaustos liudytojos D. A. K., pareiškėjų teta, ir M. V. parodė, kad pareiškėja A. Ž., būdama nepilnamete, po tėvo suėmimo ir įkalinimo buvo priversta gyventi ne savo ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje Naravų kaime Prienų rajone, o pas motinos seseris Bukaučiškių kaime tuometiniame Daugų rajone, kai tuo tarpu pareiškėjų motina tiek atskirai, tiek kartu su taip pat nepilnamečiu sūnumi J. M. (pareiškėju) slapstėsi įvairiose gyvenamosiose vietovėse (Žiegždrių kaime, Prienuose, Kaune), kad nebūtų ištremti, taigi dėl to negalėjo legaliai gyventi nuolatinėje savo gyvenamojoje vietoje.
CPK 444 straipsnio 1 dalies 9 punktas nurodo, kad teismas nustato kitokius juridinę reikšmę turinčius faktus, jeigu įstatymai nenumato jiems nustatyti kitokios tvarkos, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga.
Iš pareiškėjų pateiktų dokumentų ir duotų paaiškinimų teismo posėdžio metu bei liudytojų parodymų yra pakankamas pagrindas spręsti, kad tėvo J. M., gim. 1926 m. suėmimo ir įkalinimo metu pareiškėjas J. M. buvo vieno mėnesio amžiaus, o pareiškėja A. Ž. buvo dvejų metų amžiaus, kad po tėvo suėmimo ir įkalinimo nuo 1951 m. liepos 4 d. iki 1956 m. liepos 6 d. dėl baimės būti ištremtiems pareiškėjai negalėjo legaliai gyventi savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje Naravų kaime, Prienų rajone, ir dėl to buvo priversti slapstytis, iki tėvas buvo paleistas iš įkalinimo (CPK 178 straipsnis). Teismas, vertindamas pareiškėjų paaiškinimus ir liudytojų parodymus, įvertina tai, kad jie visi yra nuoseklūs, patvirtina faktines aplinkybes, kad pareiškėjų tėvo J. M. įkalinimo metu pareiškėjai ir jų motina buvo priversti slėptis pas gimines ir pažįstamus kitose gyvenamosiose vietovėse, motina negalėjo legaliai dirbti. Byloje nesant kitokių įrodymų, teismui nėra pagrindo abejoti dėl šio juridinę reikšmę turinčio fakto pagrįstumo. Tačiau pastebėtina, kad pareiškėjai prašė nustatyti, jog negalėjo legaliai gyventi tėvų namuose nuo 1949 m. iki trėmimų pabaigos. Kaip matyti iš bylos duomenų, jie su motina ir tėvu Naravų kaime gyveno iki tėvo suėmimo, t.y. iki 1951 m. liepos 4 d., juo labiau, kad pareiškėjas J. M. 1949 m. dar netgi nebuvo gimęs, todėl pareiškimas dėl pareiškėjų negalėjimo legaliai gyventi savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje fakto nustatymo tenkintinas iš dalies, nustatant juridinę reikšmę turinį faktą, kad pareiškėjai J. M. ir A. Ž., būdami nepilnamečiai, tėvo politinio kalinio J. M., gim. 1926 m., įkalinimo metu nuo 1951 m. liepos 4 d. iki 1956 m. liepos 6 d. negalėjo legaliai gyventi ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje Naravų kaime, Prienų rajone. Juridinis faktas nustatytinas, pareiškėjams siekiant įgyti nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtiniui prilyginamo asmens - teisinį statusą (CPK 448 straipsnio 1 dalis).
Kaip matyti iš bylos duomenų, pareiškėjų tėvas J. M. mirė (duomenys neskelbtini) (b.l. 10), motina A. M. mirė (duomenys neskelbtini) (b.l. 11), taigi, pareiškėjams esant nepilnamečiais, jų abu tėvai buvo gyvi. Nors tėvas buvo įkalintas, motina tuo metu nebuvo įkalinta, dingusi be žinios, ištremta ar paimta priverstiniams darbams, duomenų, kad A. M. priklausė ginkluoto pasipriešinimo struktūroms ir gyveno nelegaliai, nėra. Taigi, nėra nė vienos iš Įstatymo 71 straipsnyje išvardintų sąlygų, kurioms esant, būtų galima pripažinti, jog pareiškėjai buvo netekę tėvų globos. Kaip paaiškino jie patys ir parodė liudytoja D. A. K., pareiškėjas J. M. kurį laiką gyveno betarpiškai su savo motina, motina, nors ir slapstėsi, lankė tiek sūnų, tiek pas jos seseris gyvenusią dukrą. Todėl pareiškėjų prašymas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog jie tėvo įkalinimo metu buvo likę be tėvų globos, atmestinas kaip nepagrįstas.
Iš pareiškėjų J. M. ir A. Ž. valstybei priteistina po 18,90 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268-270, 448 straipsniais,
nusprendžia:
pareiškimą tenkinti iš dalies.
Nuo 1939-1990 metų okupacijų nukentėjusių asmenų teisinio statuso pripažinimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad politinio kalinio J. M., gim. 1926 m. įkalinimo metu nuo 1951 m. liepos 4 d. iki 1956 m. liepos 6 d. jo vaikai J. M., asmens kodas(duomenys neskelbtini), ir A. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini) negalėjo legaliai gyventi savo ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje(duomenys neskelbtini).
Likusioje dalyje pareiškimą atmesti.
Iš pareiškėjų J. M. ir A. Ž. priteisti po 18,90 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei, šias išlaidas nurodant sumokėti į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, nurodant juridinio asmens kodą – 188659752, banką – AB „Swedbank“, įmokos kodą – 5660
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Prienų rajono apylinkės teismą.