Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovė skundą palaikė, prašė jį tenkinti skunde nurodytais argumentais. Paaiškino, kad pareiškėjui susidarė viršvalandžiai dirbant 48 val. per savaitę, todėl atsakovas nepagrįstai neišmoka darbo užmokesčio už viršvalandinį darbą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas yra statutinis valstybės tarnautojas, einantis Vilniaus AVPK Švenčionių rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Viešosios tvarkos ir eismo priežiūros poskyrio Patrulių būrio vyriausiojo patrulio pareigas. Pareiškėjo užimamos pareigos (vyriausiasis patrulis) patenka į Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 9 d. nutarimu Nr. 1150 patvirtintų Nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, pareigybių sąrašą (1.21 punktas).

Šioje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl apmokėjimo už viršvalandinį darbą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, 2018 m. rugsėjo 25 d. nutartimi grąžino pirmosios instancijos teismui šią bylą nagrinėti iš naujo, nurodydamas, kad byloje nėra pateikta objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas pareiškėjui buvo suteikęs vienos valandos trukmės pertrauką pamainos metu pavalgyti ir pailsėti. Taip pat nustatė, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo pareiškėjo nurodytos aplinkybės už suteiktas papildomas dienas kaip kompensacijos už išdirbtus viršvalandžius; nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su viršvalandžių kompensavimu pagal Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas; atlikęs byloje pateiktų darbo laiko apskaitos žiniaraščių analizę ir nustatęs laikotarpius, kuriais pareiškėjas dirbo daugiau nei 48 val. per savaitę, nedetalizavo savo skaičiavimo metodikos. Teismas, atsižvelgdamas į apeliacinės instancijos teismo išdėstytus argumentus, pasisako dėl jų.

Darbo santykius, susijusius su darbo teisių ir pareigų įgyvendinimu reglamentuoja Lietuvos Respublikos darbo kodeksas (toliau – Darbo kodeksas).

Pareigūnų darbo laiką reguliuoja specialusis teisės aktas – Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutas, patvirtintas 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 (toliau – Statutas).

Darbo kodekso 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbo laikas negali būti ilgesnis kaip keturiasdešimt valandų per savaitę.

Darbo kodekso 149 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad įmonėse, įstaigose ir organizacijose, atskiruose cechuose, baruose ir darbams esant būtinumui ir atsižvelgus į darbuotojų atstovų nuomonę ar kitais kolektyvinėje sutartyje nustatytais atvejais galima taikyti suminę darbo laiko apskaitą. Darbo laiko trukmė per apskaitinį laikotarpį neturi viršyti tai darbuotojų kategorijai nustatyto darbo valandų skaičiaus. Jeigu taikoma suminė darbo laiko apskaita, negali būti dirbama daugiau kaip keturiasdešimt aštuonias valandas per savaitę ir dvylika valandų per darbo dieną (pamainą). Apskaitinio laikotarpio trukmė negali būti ilgesnė negu keturi mėnesiai. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu taikoma suminė darbo laiko apskaita, privalo būti garantuota šio Kodekso nustatyta paros ir savaitės nepertraukiamo poilsio trukmė.

Darbo kodekso 161 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad esant suminei darbo laiko apskaitai, darbuotojams suteikiamos poilsio dienos pagal darbo grafikus, tačiau savaitės nepertraukiamas poilsis turi trukti ne mažiau kaip 35 val., suminės darbo laiko apskaitos atveju abi poilsio dienos turi būti suteikiamos iš eilės (Darbo kodekso 161 straipsnio 5 dalis). Jeigu suminės darbo laiko apskaitos laikotarpiu viršijamas tai darbuotojų kategorijai nustatytas darbo valandų skaičius, darbuotojams jų pageidavimu sutrumpinama darbo diena arba suteikiama poilsio diena (dienos) darbo, kolektyvinėje sutartyje arba darbo tvarkos taisyklėse nustatyta tvarka, mokant už šį papildomą poilsio laiką vidutinį darbo užmokestį ar papildomai apmokama kaip už viršvalandinį darbą (Darbo kodekso 149 straipsnio 2 dalis).

Iki 2016 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Statuto 29 straipsnio 1 dalyje ir nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. liepos 1 d. galiojančios redakcijos Statuto 37 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad pareigūnų darbo laiko trukmė negali būti ilgesnė kaip 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį).

Iki 2016 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Statuto 29 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančiose vidaus reikalų įstaigose tam tikras pareigas einantiems pareigūnams, dirbantiems pamainomis, vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovo sprendimu gali būti nustatyta ne ilgesnė kaip 24 valandų pamainos trukmė, viršijanti šio straipsnio 1 dalyje nustatytą 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, bet ne ilgesnė kaip 48 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko norma. Šių pareigūnų darbas, kiekvieną savaitę (7 dienų laikotarpį) neviršijantis 48 valandų darbo laiko normos, nelaikomas viršvalandiniu. Šioje dalyje nurodytų pareigūnų pareigybių sąrašą bei šių pareigūnų darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumus nustato Vyriausybė.

Nuo 2016 m. sausio 1 d. įsigaliojusios redakcijos Statuto 37 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad nustatytas funkcijas nepertraukiamai atliekantiems tam tikras pareigas einantiems pareigūnams, dirbantiems ne ilgesnėmis kaip 24 valandų trukmės pamainomis, gali būti taikoma suminė darbo laiko apskaita. Šių pareigūnų vidutinis darbo laikas per 7 dienų laikotarpį, įskaitant viršvalandžius, neturi viršyti 48 valandų, o nepertraukiamo poilsio tarp darbo dienų laikas privalo būti ne trumpesnis kaip 24 valandos. Suminės darbo laiko apskaitos laikotarpio trukmė negali būti ilgesnė negu 4 mėnesiai. Šioje dalyje nurodytų pareigūnų pareigybių sąrašą tvirtina vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovas.

Nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, pareigybių sąraše išvardytas pareigas einantiems pareigūnams, dirbantiems pamainomis, iki 2016 m. liepos 1 d. buvo taikomi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 9 d. nutarimu Nr. 1150 patvirtinti Darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumai, kurių 6 punkte nustatyta, kad kasdieninio nepertraukiamo poilsio tarp pamainų trukmė pareigūnams, dirbantiems 12 valandų trukmės pamainomis, negali būti trumpesnė kaip 12 valandų, pareigūnams, dirbantiems 24 valandų trukmės pamainomis, – 24 valandos. Poilsio dienos suteikiamos pamainų grafikuose nustatytu laiku. Šiame kontekste pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą nurodęs, jog esant 48 val. per savaitę darbo laiko normai turi būti įstatymu nustatytos sąlygos, t. y. vidaus reikalų įstaigose nustatytos funkcijos turi būti nepertraukiamai vykdomos, dirbama pamainomis, pareigūno pareigybė turi būti įrašyta Vyriausybės patvirtintame sąraše, turi būti įstaigos vadovo sprendimas (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2063/2008, 2009 m. gegužės 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A63-1706/2009, 2012 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-397/2012 ir kt.).

Byloje nustatyta, kad Lietuvos policijos generalinis komisaras 2010 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 5-V-277 „Dėl darbo ir poilsio laiko apskaitos policijos įstaigose tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtino Darbo ir poilsio laiko apskaitos policijos įstaigose tvarkos aprašą, kuriuo vadovaujamasi sudarant darbo grafikus bei pildant darbo laiko apskaitos žiniaraščius. Kaip matyti, kad suminė darbo laiko apskaita ginčo laikotarpiu buvo vykdyta, vadovaujantis Vilniaus AVPK viršininko 2012 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. 10-V-254 „Dėl suminės darbo laiko apskaitos“ (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), kuriuo buvo patvirtintas Vilniaus AVPK nepertraukiamai funkcijas vykdančią pareigūnų, dirbančių pamainomis, pareigybių sąrašas. Į šį sąrašą pateko ir pareiškėjo – Vilniaus AVPK Švenčionių rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus (toliau – Švenčionių PK VPS) patrulių būrio vyriausiojo patrulio – pareigybė. Nuo 2018 m. suminė darbo laiko apskaita vykdoma, vadovaujantis Vilniaus AVPK viršininko 2016 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 10-V-415 „Dėl suminės darbo laiko apskaitos“, kuriuo ankstesni įsakymai buvo pripažinti netekusiais galios. Pagal minėtą įsakymą (juo patvirtintą priedą) pareiškėjo pareigybė taip pat yra priskiriama pareigūnams, dirbantiems pamainomis. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad pareiškėjo darbas realiai buvo organizuojamas kaip pamaininis. Pareiškėjas nurodytą teismo išvadą paneigiančių duomenų nepateikė. Taip pat minėtais Vilniaus AVPK viršininko įsakymais įstaigoje buvo nustatytas 3 mėnesių (ketvirčio) apskaitos laikotarpis, nes Darbo kodekso 149 straipsnio 1 dalis numato, kad apskaitinio laikotarpio trukmė negali būti ilgesnė nei keturi mėnesiai.

Iš aukščiau paminėtų teisės aktų matyti, kad privalomas paros nepertraukiamas poilsis, dirbant 12 val. pamainą, yra 12 val., nepertraukiamas savaitės poilsis, turi būti 35 val. Taigi, teismo vertinimu, naujas 7 dienų darbo laiko apskaitos laikotarpis turi būti pradedamas skaičiuojamas nuo nepertraukiamo savaitės poilsio dienų suteikimo ir, kaip teisingai nurodo atsakovas, savaitės pradžia ir pabaiga siejama su savaitės nepertraukiamu poilsiu, t. y. dirbant pamainomis, konkrečios savaitės pradžia yra pirmoji darbo diena po kiekvieno savaitės nepertraukiamo poilsio (pvz., pamaina yra nuo 9.00 val. ryto iki 21 val. vakaro (naktinė pamaina yra nuo 21 val. vakaro iki 9.00 val. ryto), pavyzdžiui, nuo 2013 m. gegužės 19 d. iki 2018 m. gegužės 25 d. pareiškėjas iš viso dirbo 5 pamainas, po kurių iki 2013 m. gegužės 27 d. 9.00 val. ryto jam buvo suteiktas daugiau nei 35 val. nepertraukiamo poilsio laikas.

Nagrinėjamu atveju, kaip pareiškėjas teigia, jo darbo grafike nustatytas darbo laikas viršydavo 48 val. per 7 dienas, tačiau teismas tokį pareiškėjo teiginį atmeta kaip nepagrįstą. Kaip matyti, viršvalandžiai už atskirus apskaitos laikotarpio mėnesius nėra skaičiuojami ir darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nėra žymimi; yra žymimas tik bendras faktiškai dirbtas laikas, o viršvalandžių suma įvertinama tik apskaitos laikotarpio pabaigoje. Atsakovas pateikė teismui skaičiavimus, kuriuos atliko remdamasis Vilniaus AVPK Švenčionių PK VPS patrulių būrio darbo laiko apskaitos žiniaraščiais. Atsakovas pripažįsta, kad vadovaujantis Darbo kodekso 149 straipsnio 2 dalimi, pasibaigus suminės darbo laiko apskaitos laikotarpiui yra apskaičiuojama, ar pareigūnas viršijo įprastą (asmenų, dirbančių 5 darbo dienas (40 valandų) per savaitę) apskaitinio laikotarpio darbo valandų skaičių. Teismas su tokia atsakovo pozicija sutinka ir mano, kad yra teisinga, kai apskaičiuojama, kiek per apskaitinį laikotarpį buvo darbo dienų pareigūnams, dirbantiems normaliu darbo laiko režimu, o šis dienų skaičius dauginamas iš 8 darbo valandų ir gautas rezultatas lyginamas su pareigūno, dirbusio pamainomis, dirbtų valandų skaičiumi. Atsakovas, remdamasis pateiktais skaičiavimais, teigia, kad pareiškėjo dirbtas laikas nei vieną ginčijamo laikotarpio ketvirtį neviršijo maksimalios darbo laiko normos atitinkamu apskaitiniu laikotarpiu. Nepaisant to, teismas vis dėl to laiko nustatytą aplinkybę, kad pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais tikrai dirbo ilgiau nei 48 val. per savaitę (pagal byloje esančius 2013 m. gegužės mėn. – 2016 m. vasario 9 d. darbo grafikus) ir kaip matyti, pateiktuose teismui žiniaraščiuose taip pat užfiksuota, kad pareiškėjo viršytas darbo valandų skaičius buvo kompensuotas, suteikiant papildomą poilsio laiką, kaip tai įtvirtinta anksčiau paminėta Darbo kodekso 149 straipsnio 2 dalis, t. y. pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo suteikta 522 laisvos dienos. Taigi teismas sutinka su tuo, kad per ginčo laikotarpį pareiškėjo dirbti viršvalandžiai (227 val.) buvo kompensuoti poilsio laiku (1 528 val.). Tuo pačiu teismas daro išvadą, kad atsakovas tinkamai įgyvendino Darbo kodekso 149 straipsnio 2 dalies nuostatą.

Pagal Darbo kodekso 143 straipsnio 2 dalies 5 punktą į darbo laiką neįeina pertraukos pailsėti ir pavalgyti. Pertrauką pailsėti ir pavalgyti reglamentuoja Darbo kodekso 158 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, kad darbuotojams suteikiama ne ilgesnė kaip dviejų valandų ir ne trumpesnė kaip pusės valandos pertrauka pailsėti ir pavalgyti. Ši pertrauka paprastai suteikiama praėjus pusei darbo dienos (pamainos) laiko, bet ne vėliau kaip po keturių darbo valandų. Pagal Darbo kodekso 158 straipsnio 2 dalį darbuotojas pertrauką pailsėti ir pavalgyti naudoja savo nuožiūra. Jis šiuo laiku gali palikti darbo vietą. Ši pertrauka nėra įskaitoma į darbo laiką. Kaip matyti, iš bylos duomenų pareiškėjui buvo suteikiamos minėtos pertraukos. Tokios pertraukos suteikimą įrodo Vilniaus AVPK viršininko 2012 m. kovo 9 d. įsakyme Nr. 10-V-254 „Dėl suminės darbo laiko apskaitos“ (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), 2013 m. gruodžio 27 d. įsakyme Nr. 10-V-1657 „Dėl Vilniaus AVPK administravimo, kriminalinės ir viešosios policijos funkcijas vykdančių padalinių darbo laiko nustatymo“ 5 priede yra nurodytas Vilniaus AVPK nepertraukiamai funkcijas vykdančių pareigūnų, dirbančių 12 val. trukmės pamainomis, darbo laikas (2.1.2 papunktis numato, kad pirma 12 val. darbo pamaina – nuo 7.30 val. iki 20.30 val. (su dviem 30 min. pertraukomis pailsėti ir pavalgyti; pirma pertrauka suteikiama ne vėliau kaip po 4 valandą nuo darbo pradžios, antra – ne vėliau kaip po 4 valandų nuo pirmosios pertraukos ir t. t.). Nors, kaip teigia atsakovas, pertraukos pailsėti ir pavalgyti nebuvo apskaitomos pareiškėjo darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose, tačiau atsakovas pateikė paaiškinimus, kad pareiškėjas tokias pertraukas turėjo (pareigūnui apie pertrauką pailsėti ir pavalgyti pranešant radijo ryšiu kitam pareigūnui). Pareiškėjas šį teiginį paneigiančių duomenų teismui nepateikė ir, kaip jau minėta, pagal Darbo kodekso 158 straipsnio 2 dalį darbuotojas pertrauką pailsėti ir pavalgyti naudoja savo nuožiūra. Darbuotojas šiuo laiku gali palikti darbo vietą arba ne, t. y. pertraukos laiką išnaudoti savo nuožiūra.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta bei įvertinus tai, kad atsakovas tinkamai įgyvendino Darbo kodekso 149 straipsnio 2 dalies nuostatą ir už pareiškėjui suteiktą papildomą poilsio laiką sumokėjo vidutinį darbo užmokestį, todėl, vadovaujantis protingumo ir teisingumo principais, dar kartą išmokėti pareiškėjui 2013 m. gegužės mėn.–2016 m. vasario mėn. viršytą valandų skaičių, priteisiant darbo užmokestį, nėra jokio teisinio pagrindo.

Remiantis išdėstytais motyvais, pareiškėjo skundas netenkinamas.

Teismas remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands), nepasisako dėl likusių bylos šalių motyvų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsniu, 84 straipsniu, 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi bei 133 straipsniu, teisėjas

nusprendžia:

Pareiškėjo V. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.