- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-10-22
- Bylos Nr.
- A-662-1475-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Roma Sabina Alimienė (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Virgilijus Valančius
- Pareiškėjas
- G. A.
- Atsakovas
- Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Nerijus Šmitas
- Kategorijos
- 16.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė), Audriaus Bakavecko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. A. skundą atsakovui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas G. A. skundu (b. l. 2-5, I t.) ir patikslintu skundu (b. l. 53-56, II t.) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. kovo 8 d. įsakymą Nr. 5-TE-112 „Dėl G. A. atleidimo iš vidaus tarnybos“ (toliau – ir Įsakymas).
Nurodė, kad prašymą dėl atleidimo iš tarnybos dėl išėjimo į pensiją pateikė 2007 m. kovo 7 d., prašymas buvo patenkintas per vieną dieną. Teigė, kad, paskutinius metus patirdamas nuolatinį psichologinį spaudimą, neteisėtai buvo priverstas palikti tarnybą policijoje, nors ne vieną kartą buvo išreiškęs norą ir pasiryžimą tarnauti. Nurodė, kad 2006 m. rugpjūčio 28 d. jam be teisinio pagrindo buvo paskirta neeilinė atestacija. G. A. manymu, neeilinė atestacija buvo atlikta pažeidžiant Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų atestavimo tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) reikalavimus, todėl jos metu nebuvo tinkamai įvertinti jo tarnybos rezultatai. Pažymėjo, kad tiesioginis vadovas, pateikdamas charakteristiką, pažeidė Taisyklių 15 punktą, nes nenurodė vienos iš išvadų, t. y. nepateikė nuomonės (charakteristikos) apie jo sugebėjimą bei tinkamumą einamoms pareigoms, kas turėjo įtakos tolesnei atestacijos eigai. Be to, atestacinė komisija vertino tik Kaišiadorių rajono policijos komisariato darbuotojų pareiškime išdėstytas aplinkybes ir neatsižvelgė į Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2005 m. sausio 13 d. charakteristiką, kuri buvo pateikta kaip įrodymas, liudijantis jo nepriekaištingą kvalifikaciją, pareigingumą, reiklumą ir iniciatyvumą. Nurodė, kad Departamentas 2007 m. kovo 2 d. raštu Nr. 5-S-1963 nusprendė nenagrinėti jo 2007 m. vasario 19 d. pareiškimo, kuriuo jis išreiškė nesutikimą su atestacinės komisijos išvadomis.
Atsiliepimas
Atsakovas Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į skundą (b. l. 40-41) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad terminą, per kurį prašymą pateikęs pareigūnas turi būti atleistas, nustato pareigūnas, turintis teisę priimti sprendimą dėl atleidimo, tačiau turi būti atleidžiama ne vėliau kaip per 14 dienų. Šiuo atveju G. A. prašymas buvo patenkintas per 1 dieną. Atsakovo manymu, pareiškėjo nurodyti psichologinio spaudimo veiksmai nėra pagrįsti bei įstatymų nustatyta tvarka apskųsti ar pripažinti neteisėtais.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. liepos 19 d. sprendimu skundą atmetė.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. birželio 4 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. liepos 19 d. sprendimą panaikino ir bylą perdavė šiam teismui nagrinėti iš naujo.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. lapkričio 23 d. sprendimu skundą atmetė.
Teismas pažymėjo, kad faktą, jog asmens pareiškimas nutraukti tarnybos santykius neatitiko jo tikrosios valios, turi įrodyti pareiškėjas, kuris tokiu faktu grindžia savo reikalavimus. Nurodė, kad šioje byloje yra svarbios atestacijos atlikimo aplinkybės, tiek, kiek jos galėjo turėti įtakos pareiškėjo apsisprendimui 2007 m. kovo 7 d. surašyti prašymą atleisti jį iš tarnybos dėl išėjimo į pensiją. Pačios atestacijos atlikimo ir jos rezultatų teisingumo teismas nenagrinėjo, nes tai nėra šio ginčo dalykas. Atkreipė dėmesį, kad nėra duomenų, jog atestacijos rezultatus pareiškėjas būtų skundęs ar, kad jie būtų panaikinti, taip pat nėra duomenų, kad neeilinės atestacijos būdu būtų siekiama atleisti pareiškėją iš vidaus tarnybos.
Kadangi teismo posėdyje pareiškėjas paaiškino, jog jis nenorėjo atšaukti savo prašymo atleisti jį iš tarnybos, nes tokiu atveju būtų perkeltas į žemesnes pareigas, teismas konstatavo, kad ši aplinkybė patvirtina, jog įstatyme nustatyta teisė per tris dienas atšaukti paduotą prašymą nebuvo pažeista, nes ja pareiškėjas nesiekė pasinaudoti.
Teismas, įvertinęs liudytojų parodymus ir pareiškėjo paaiškinimą, kuriame jis nurodė, kad, kai jį išvežė namo, jį lydėjusių asmenų elgesys nebuvo susijęs su spaudimu palikti tarnybą, priėjo prie išvados, kad šis epizodas neįtakojo pareiškėjo valios. Pabrėžė, kad G. A. pareiškimas atleisti jį iš tarnybos nebuvo nulemtas išorinių neteisėtų veiksmų, kurie įtakotų jo valią, pareiškėjas neįrodė, kad jo veiksmas parašyti pareiškimą buvo įtakojamas prievartos. Nustatė, kad pats pareiškėjas siekė nutraukti tarnybinius santykius, turėdamas tikslą kreiptis į teismą ir sugrįžti į tas pačias pareigas. Jis siekė nutraukti tarnybinius santykius savo valia, nors turėjo protingą ir teisėtą alternatyvą ginčyti, jo manymu, neteisėtą sprendimą dėl atestacijos, tačiau jo neginčijo ir laisva valia pasitraukė iš tarnybos.
Atkreipė dėmesį, kad net ir patenkinus pareiškėjo skundą bei panaikinus Įsakymą, jis negalėtų būti grąžintas į komisaro pareigas, nes atestacijos išvada nėra nuginčyta.
III.
Pareiškėjas G. A. apeliaciniu skundu (b. l. 100-105, II t.) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo.
Nurodo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 49 straipsnio 1 dalį, paaiškina, kad prieš šios bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teismui buvo išsiųstas jo atstovo prašymas atidėti bylos nagrinėjimą dėl ligos, atstovo prašymą palaikė ir pats pareiškėjas, tačiau teismas į šį prašymus neatsižvelgė ir jo netenkino, be to, sprendime nenurodė, kad toks prašymas buvo pateiktas. Pažymi, kad teismas nenagrinėjo jo skunduose nurodytų aplinkybių bei reikalavimų, įskaitant ir reikalavimą priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už pareiškėjo priverstinės pravaikštos laiką nuo 2007 m. kovo 8 d. iki teismo sprendimo įvykdymo. Paaiškina, kad Įsakymas buvo priimtas jo paties prašymo dėl išėjimo į pensiją pagrindu, kurį jis parašė dėl patirto fizinio bei sistemingai vykdomo psichologinio spaudimo tarnybos metu, pasireiškusio jo pozityvių tarnybos rezultatų ignoravimu ir priimamų sprendimų neteisėtumu, todėl konstatuoja, kad jo laisvos valios baigti tarnybos santykius nebuvo. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pakartotinai nagrinėdamas bylą, nesiaiškino ir tinkamai neįvertino jo skunduose nurodytų aplinkybių, pakartojo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. liepos 19 d. sprendimo motyvus, neatsižvelgė į apeliacinės instancijos teismo 2009 m. birželio 4 d. nutartį. Pažymi, kad teismas nepagrįstai neanalizavo neeilinės atestacijos skyrimo ir atlikimo aplinkybių teisėtumo, o nepateikdamas šių aplinkybių teisinio vertinimo, pažeidė savo pareigą tinkamai motyvuoti sprendimą. Mano, kad teismas, darydamas išvadą, jog nėra teisinio pagrindo spręsti, ar pagrįstai buvo paskirta neeilinė atestacija, neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, pagal kurią, ar buvo pareiškėjo valia nutraukti tarnybos santykius, sprendžiama iš pareiškimo prašymo aplinkybių, formos ir kitų svarbių šiai bylai duomenų, o priekaištai dėl netinkamo darbo gali būti reiškiami tik teisėtais būdais ir priemonėmis. Nurodo Vidaus tarnybos statuto 18 straipsnio 1, 3 dalis ir pažymi, kad 2006 m. rugpjūčio 28 d. pareigūno atestacijos lape pateiktos charakteristikos analizė leidžia daryti išvadą, kad neeilinė atestacija pareiškėjui buvo paskirta nenurodžius aiškių faktinių pagrindų, atitinkančių atestavimo tikslus. Pareiškėjo tarnyba charakteristikoje beveik neįvertinta, o nemažai jo, kaip vadovo, pastangų įvertinta labai gerai. Mano, kad Kaišiadorių rajono policijos komisariato darbuotojų 2006 m. birželio 29 d. kreipimasis dėl jo netinkamo vadovavimo, darbo organizavimo ir ydingo bendravimo su pavaldiniais stiliaus negali būti laikomas pakankama priežastimi neeilinei atestacijai atlikti. Teigia, kad tiesioginis vadovas, skirdamas neeilinę atestaciją, charakteristikoje turėjo nurodyti konkrečius ir aiškius faktus, nurodančius jo gebėjimus ir tinkamumą einamoms pareigoms. Atkreipia dėmesį, kad Ž. Š. parengtame tarnybiniame pranešime informuojama, jog bylos tyrėjams skirstomos tolygiai, pareiškėjas jokios tiesioginės įtakos bylos skirstymui neturi. Pažymi, kad nuolatinį jo rūpestį darbo sąlygomis patvirtina 2006 m. rugpjūčio 28 d. atestacijos lape padarytas įrašas, jog Kaišiadorių rajono policijos komisariate daug dėmesio skiriama pareigūnų tinkamų darbo sąlygų sudarymui. Be to, Kaišiadorių rajono savivaldybės taryba pastebėjo, kad pareiškėjo tarnybos metu ženkliai pagerėjo policijos įvaizdis, kurį sąlygojo G. A. reiklumas kolektyvui, pareiškėjas objektyviai reagavo į savivaldybės gyventojų, vietinės valdžios pastabas, pasiūlymus ir pageidavimus. Atkreipia dėmesį į Departamento 2005 m. sausio 13 d. tarnybinę charakteristiką, kurioje pareiškėjas buvo apibūdintas kaip geras organizatorius, turintis didelę darbo patirtį, kvalifikuotai sprendžiantis iškilusias problemas. Jo vadovavimo įstaigai laikotarpiu pagerėjo bendra aptarnaujamos teritorijos kriminogeninė padėtis. Pažymi, kad Taisyklių 14 punktas buvo įgyvendintas atmestinai, nutylint tikruosius pozityviai pareiškėją charakterizuojančius požymius. Atkreipia dėmesį, kad charakteristiką pateikęs tiesioginis vadovas nenurodė Taisyklių 15 punkte įtvirtintos vienos iš išvadų, t. y. nuomonės (charakteristikos) apie jo sugebėjimus bei tinkamumą einamoms pareigoms. Akcentuoja, kad Departamentas, pažeisdamas teisės aktus ir nenurodydamas teisinio pagrindo, 2007 m. kovo 2 d. raštu Nr. 5-S-1963 nusprendė nenagrinėti jo 2007 m. vasario 19 d. pareiškimo. Pažymi, kad jo pozicija nebuvo įvertinta (Taisyklių 21 p.), todėl manė, kad komisijos išvada yra rekomendacinio pobūdžio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 25 d. nutartis Nr. AS3-438/2006) ir ją skundė ne teismui, o savo tiesioginiam vadovui. Nepagrįstai atsisakius nagrinėti jo pareiškimą, buvo pažeista G. A. teisė išdėstyti savo poziciją dėl atestacijos. Pastebi, kad, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, atestacijos išvada negali būti nagrinėjamo ginčo dalykas administraciniuose teismuose.
Atsiliepimas
Atsakovas Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 114) prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Mano, kad pareiškėjas neįrodė, jog prašymas dėl atleidimo iš tarnybos buvo rašytas prieš jo valią.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-03-08 įsakymo Nr. 5–TE–112 „Dėl G. A. atleidimo iš vidaus tarnybos“ teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas teigia, jog prašymą atleisti iš tarnybos dėl išėjimo į pensiją buvo priverstas parašyti dėl patirto fizinio ir psichologinio poveikio.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. birželio 4 d. nutartyje, kuria byla grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės (neteisėtai buvo paskirta neeilinė jo atestacija), kuria pareiškėjas grindė savo reikalavimą, visiškai nevertino. Taip pat pažymėjo, kad nors ši neeilinė atestacija ir nebuvo ginčo dalykas, tačiau pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą privalėjo įvertinti šios atestacijos paskyrimo ir atlikimo teisėtumą jo valiai nutraukti tarnybos santykius aspektu. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, aprašė atestacijos faktines aplinkybes ir konstatavo, kad šioje byloje yra nagrinėjamas pareiškėjo atleidimo iš tarnybos teisėtumo klausimas, o ne atliktos atestacijos teisėtumas ir išvadų teisingumas. Taigi šio Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje nurodyto aspekto pirmosios instancijos teismas visai netyrė.
Teismo posėdžių 2007 m. birželio 28 d. ir 2009 m. lapkričio 12 d. protokoluose fiksuota, kad pareiškėjas paaiškino, jog po atestacijos buvo priverstas parašyti pareiškimą atleisti iš pareigų, kad patyrė psichologinį spaudimą. Psichologinį spaudimą pareiškėjas jautė eilę metų, kuris pasireiškė įvairiais būdais: darbuotojai buvo verčiami pasirašyti skundus, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovai padidintai reaguodavo į anoniminius skundus, spaudimą jautė 3-4 metus iki prašymo atleisti iš tarnybos dėl išėjimo į pensiją parašymo ir pan. Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2006-07-27 raštu Nr. 5–S–5252 „Dėl įspėjimo apie galimą perkėlimą į kitas pareigas“ pareiškėjas buvo įspėtas, kad gali būti perkeltas į kitas lygiavertes pareigas, esančias toje pačioje ar kitoje gyvenamojoje vietovėje. Kaip matyti iš tolimesnės įvykių sekos, pareiškėjui 2007 m. vasario 15 d. buvo paskirta ir atlikta neeilinė atestacija. Be to, G. A. iš tarnybos buvo atleistas labai operatyviai, t. y. jau kitą dieną po prašymo atleisti iš darbo dėl išėjimo į pensiją parašymo. Taigi pareiškėją pirma siekta perkelti į lygiavertes pareigas toje pačioje ar kitoje gyvenamojoje vietovėje, o vėliau jam surengta neeilinė atestacija, kurios išdavoje ji pasiūlyta pažeminti pareigose. Pastarieji faktai (įspėjimas dėl perkėlimo, neeilinė atestacija ir operatyvus pareiškėjo atleidimas iš tarnybos) rodo, kad pareiškėjas, kaip Kaišiadorių rajono policijos komisariato vadovas, galėjo būti nepageidaujamas.
Pareiškėjas, duodamas paaiškinimus 2009-11-12 vykusio teismo posėdžio metu nurodė, jog niekas nesakė, kad rašytų pareiškimą, bet viską rodė veiksmai, su juo nesiskaitė, per prievartą bandė įsodinti į automobilį. Taip pat pažymėjo, kad po atostogų su niekuo nebendravo, psichologinio spaudimo nedarė ir pareiškimą išeiti į pensiją parašė savo noru. Tai buvo daroma iki tol. Iš šių pareiškėjo paaiškinimų, išsakytų pirmosios instancijos teismo posėdyje, darytina išvada, kad G. A. tam tikras psichologinis poveikis buvo daromas, tačiau nėra aiškiai ir tiksliai konkretizuotas. Kaip šis poveikis pasireiškė (kokie atsakovo taikyti psichologinio poveikio metodai) ir kiek jis turėjo įtakos pareiškėjo apsisprendimui palikti tarnybą, pirmosios instancijos teismas neanalizavo. Apsiribota tik konstatavimu, kad pareiškėjas prašymo atleisti iš darbo dėl išėjimo į pensiją nesiekė atšaukti, prašymą parašė savo noru, tačiau tokį rezultatą (prašymo parašymą) sąlygojusių priežasčių nenagrinėjo. Vadinasi, nagrinėjamu atveju nėra nustatyta, ar pareiškėjo parašytas prašymas atleisti iš darbo dėl išėjimo į pensiją nėra parašytas dėl atsakovo naudotos psichologinės prievartos, ar pareiškėjo išreikšta valia atitiko tikrąją jo valią dėl atleidimo iš tarnybos, t. y. nepakankamai ištirtas psichologinio poveikio faktas.
Pirmosios instancijos teismas sprendime nevisiškai pagrįstai konstatavo, kad teismas, įvertinęs liudytojų parodymus ir pareiškėjo paaiškinimą, kuriame jis nurodė, kad kai išvežė namo jį lydėjusių asmenų elgesys nebuvo susijęs su spaudimu palikti tarnybą, daro išvadą, kad šis epizodas taip pat neįtakojo jo valios, < ... > pareiškėjas laisva valia pasitraukė iš tarnybos. Psichologinė prievarta apibrėžiama kaip priemonės, nukreiptos į asmens emocijas, jausmus, protą, valią ir realizuojama žodiniais grasinimais ar kitokiais veiksmais, demonstruojančiais galimybę panaudoti fizinį smurtą ar sukelti kitokias įtakojamo asmens nepageidaujamas pasekmes. Tokiu būdu siekiama sukelti įtakojamo asmens baimę ar kitokias jo valią pakertančias mintis ir emocijas, tokiomis priemonėmis (tai gali būti viešos patyčios, asmens ignoravimas kolektyve ar kitoks elgesys, sukeliantis įtakojamo asmens emocines, moralines kančias) siekiant neutralizuoti asmens galimą pasipriešinimą bei nukreipti tam tikra linkme jo elgesį. Iš to seka, jog ikiteisminio tyrimo metu padaryta išvada, jog nusikalstama veika nebuvo padaryta, nereiškia, kad šie veiksmai psichologine prasme negalėjo įtakoti pareiškėjo valios parašyti prašymą atleisti iš tarnybos dėl išėjimo į pensiją. Be to, Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2008-06-16 nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą konstatuota, jog ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys leidžia manyti, kad G. A. buvo daromas pakankamai efektyvus spaudimas elgtis kitaip, negu jis norėjo < ... >, todėl galima manyti, kad tokio spaudimo pasėkoje G. A. veiksmų pasirinkimo laisvė galėjo būti suvaržyta ir jis buvo priverstas elgtis kitaip, nei tuo metu norėjo, o V. N., V. T. ir R. S. veiksmuose yra požymiai nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 148 straipsnyje.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 83 straipsnio 2 dalies 11 punkte nustatyta, kad teismo posėdžio protokole nurodomi teismo posėdžio metu ištirti rašytiniai, daiktiniai ir kiti įrodymai ir šalių pareiškimai dėl jų. Pirmosios instancijos teismo 2009 m. lapkričio 12 d. posėdžio protokole nėra fiksuota, kokie įrodymai teismo posėdžio metu, kuriais grindžiamas priimtas sprendimas, buvo ištirti, t. y. ištirti įrodymai nekonkretizuoti, kas kelia tam tikrų abejonių dėl įrodymų ištyrimo apskritai. Pastebėtina, kad dalis byloje esančių rašytinių dokumentų yra pateikti nevalstybine kalba, todėl teismas galimai jais rėmėsi, nors byloje nėra nustatyta tvarka patvirtintų šių dokumentų vertimų į lietuvių kalbą, jie nebuvo išversti į valstybinę kalbą teismo posėdžio metu (I t., b. l. 75–79, 83–84, 86–87, 89–90 ir kt.). Esant situacijai, kai skundžiamas sprendimas yra pagrįstas neištirtais ir neleistinais įrodymais, jau vien dėl to kyla abejonių dėl jo pagrįstumo ir teisėtumo.
Remiantis išdėstytu (teismui visapusiškai ir objektyviai neištyrus visų bylai reikšmingų aplinkybių) pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo negalima pripažinti pagrįstu, o dėl aukščiau nurodytų priežasčių byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 57 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, o taip pat ABTĮ 81 straipsnyje įtvirtintą pareigą visapusiškai ir objektyviai ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes, pilnai nepašalino byloje esančių abejonių ir prieštaravimų. Taigi kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendime nepakankamai pilnutinai nustatė šiai bylai reikšmingas aplinkybes (ABTĮ 86 str. 2 d.). Šie procesiniai teisės normų pažeidimai turėjo įtakos neteisėto sprendimo priėmimui (ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 142 straipsnio 1 dalis, 142 straipsnio 2 dalies 5 punktas).
Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą. Be to, tiriant psichologinio poveikio faktą, byloja būtina surinkti papildomus įrodymus. Dėl išdėstytų priežasčių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti paliktas galioti.
Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad vykdydamas teisingumą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnis), teismas privalo išspęsti tarp proceso šalių kilusį ginčą iš esmės. Teismo išspręstoje administracinėje byloje neturi likti neatsakytų klausimų, palikta neaiškumų, darančių išnagrinėtą bylą iki galo neišspręsta arba esančių naujo teisinio ginčo tarp šalių šaltiniu ir todėl reikalaujančių papildomo teisminio įsikišimo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
nutaria:
Pareiškėjo G. A. apeliacinis skundas tenkinamas.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 23 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.