Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų: Audronės Jarackaitės (pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Gintaro Pečiulio,

atsakovo atstovams Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokurorei Solveigai Gradzevičienei, Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos atstovui Večislovui Burneikai,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. lapkričio 14 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-818-109/2006 pagal nurodyto ieškovo ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Teisingumo ministerijos (toliau – TM), Generalinės prokuratūros (toliau – GP) ir Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – PD), dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, dalyvaujant tretiesiems asmenims UAB „Kauno diena“, UAB „Lietuvos rytas“, Kauno miesto Vyriausiajam bei Centro policijos komisariatams, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas J. M. , remdamasis CK 6.272 straipsniu, pareiškė ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei ir prašė priteisti 2 mln. eurų neturtinės žalos atlyginimo bei 5 800 eurų turtinės žalos atlyginimo (1 t., b. l. 70-75). Nurodė, kad 2002 m. lapkričio 7 d. Kauno miesto Centro policijos komisariatas iškėlė jam baudžiamąją bylą Nr. 2-1-1150-02 dėl neteisėto laisvės atėmimo R. B. (BK 131 str. 1 d.) ir atliko kratą ieškovo namuose, kurios metu be kitų daiktų buvo paimtas kilimas, kuris negrąžintas. Be to, tą pačią dieną be jokio teisinio pagrindo ieškovo namuose buvo atlikta dar viena krata, kurios metu buvo paimta daug ieškovui priklausančių daiktų. Vėliau, 2003 m. vasario 24 d., nusikaltimas perkvalifikuotas į nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis (BK 105 str. 8 p.). Ieškovas buvo sulaikytas 2002 m. lapkričio 12 d., o Kauno miesto apylinkės teismas 2002 m. lapkričio 13 d. nutartimi paskyrė ieškovui kardomąją priemonę – suėmimą, kuris keletą kartų buvo pratęstas, kol Kauno miesto apylinkės teismas 2003 m. kovo 20 d. nutartimi prokuratūros pareiškimą dėl suėmimo pratęsimo atmetė. Tą pačią dieną Kauno apygardos prokuratūros nutarimu ieškovui paskirta kardomoji priemonė – namų areštas, o 2003 m. rugpjūčio 4 d. nutarimu kardomoji priemonė buvo pakeista į švelnesnę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti. Kauno miesto apylinkės teismas 2004 m. rugsėjo 22 d. nutartimi ikiteisminį tyrimą dėl ieškovo veikų nutraukė, kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikino, konstatavęs, kad tyrimas yra pernelyg užsitęsęs, su ieškovu procesiniai veiksmai nebeatliekami, o byloje nėra surinkta pakankamai duomenų tam, kad byla ieškovo atžvilgiu galėtų būti perduota nagrinėti teisme. Ieškovas teigė, jog jis nepadarė nusikaltimo, tai patvirtina ir ikiteisminio tyrimo jo atžvilgiu nutraukimas, todėl valstybės pareigūnai nepagrįstai laikė jį nelaisvėje suėmę nuo 2002 m. lapkričio 12 d. iki 2003 m. kovo 20 d. (129 dienos), nepagrįstai taikė namų areštą nuo 2003 m. kovo 20 d. iki 2003 m. rugpjūčio 4 d. (137 dienos) ir rašytinį pasižadėjimą neišvykti nuo 2003 m. rugpjūčio 4 d. iki 2004 m. rugsėjo 22 d. (415 dienos). Be to, informacija apie ieškovui pareikštus įtarimus, taikomas procesines prievartos priemones, kitos bylos aplinkybės ir ieškovo asmeninio gyvenimo detalės buvo paviešintos spaudoje. Dėl nurodytų neteisėtų valstybės pareigūnų veiksmų, ieškovo nuomone, jis patyrė 2 mln. eurų neturtinę žalą. Be to, 5 800 eurų turtinė žala padaryta negrąžinus kilimo, paimto kaip daiktinis įrodymas kratos metu iš ieškovo namų (baudž. b. 1 t., b. l. 70-75).

Ieškovas nesirėmė aplinkybėmis, jog procesinės prievartos priemonės jam buvo taikytos pernelyg ilgą laiką, o ikiteisminis tyrimas buvo vilkinamas. Apelianto manymu, šios aplinkybės neturi reikšmės nagrinėjamoje byloje, todėl teismas neturėjo jų nagrinėti.Teismas nepagrįstai nurodė, jog baudžiamoji byla ieškovui nutraukta nereabilituojančiu pagrindu, pažeisdamas nekaltumo prezumpciją, ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nes per dvejus metus, kuomet ieškovui buvo taikytos procesinės prievartos priemonės ir jis negalėjo paveikti ikiteisminio tyrimo, pareigūnai nesugebėjo įrodyti ieškovo kaltės, pareikštų įtarimų pagrįstumo.Nepagrįstas teismo teiginys, jog suėmimo paskyrimas nėra bausmė už padarytą nusikaltimą, nes pagal baudžiamąjį procesą, teismo nuosprendžiu pripažinus asmenį kaltu, suėmime ar sulaikyme praleistas laikas įskaičiuojamas į bausmės atlikimo laiką, t. y. suėmimu bausmė lyg ir paskiriama „avansu“. Todėl, apelianto manymu, suimto ar sulaikyto asmens nenuteisus, atsiranda valstybės pareiga atlyginti žalą už avansu paskirtą bausmę.Teismas nepagrįstai konstatavo, jog ieškovas neįrodė neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų, kadangi atsakovo atstovai neįrodė, jog procesinės prievartos priemonės ieškovui buvo taikytos teisėtai. Be to, teismas pažeidė rungimosi principą, remdamasis sprendime vien atsakovo atstovų pateiktais įrodymais ir nurodytomis aplinkybėmis.Teismas nepagrįstai ir nekorektiškais argumentais atmetė ieškovo reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo. Apelianto teigimu, jis neprašo grąžinti jam kilimą, tačiau už paimtą nuosavybę (kilimą) jam turi būti tinkamai atlyginta (Konstitucijos 23 str. 3 d., 1984 m. rugsėjo 18 d. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rezoliucija Nr. 84 (15)). Teigia, jog jis nėra įpareigotas finansuoti valstybės pareigūnų atliekamo ikiteisminio tyrimo, todėl valstybės pareigūnams prireikus ieškovo kilimą laikyti baudžiamojoje byloje, jam turi būti už jį atlyginta šalių suderinta kaina. Teismo teiginys, jog pasibaigus ikiteisminiam tyrimui, kilimas bus grąžintas, yra neapibrėžtas, nes ikiteisminis tyrimas tęsiasi keturis metus, o ieškovas yra garbaus amžiaus asmuo, todėl gali ir nesulaukti nurodytos nuosavybės sugrąžinimo. Be to, BPK leidžia paimti asmens nuosavybę, jei tai yra nusikalstamos veikos įrodymas, tačiau Konstitucija įpareigoja už paimtą nuosavybę teisingai atlyginti.Teismas padarė grubų proceso pažeidimą, dėl ko sprendimas negali būti pripažintas teisėtas ir pagrįstas (CPK 329 str. 2 d. 5 p.). Apelianto manymu, teismo posėdžio protokolas teisingai neatspindi posėdžio eigos, todėl yra niekinis ir laikytina, jog jo išvis nėra, dėl ko sprendimas naikintinas absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindu. Be to, teismas nepagrįstai atmetė ieškovo pastabas dėl teismo posėdžio protokolo.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 1 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.), t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta (CPK 263 str. 1 d.). Apelianto skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.).

Pirmosios instancijos teismas, visapusiškai ir išsamiai ištyręs bei tinkamai įvertinęs pagal CPK taisykles bylos aplinkybes ir įrodymus, laikydamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos panašaus pobūdžio bylose, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė materialinės teisės normas bei padarė pagrįstas išvadas, tarp jų, jog ieškovas neturi teisės į nuostolių atlyginimą pagal CK 6.272 straipsnį ir pagal Konvencijos 5 straipsnį.

Pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl neteisėto sulaikymo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad sulaikymo bei suėmimo teisėtumas pagal nacionalinę teisę automatiškai nereiškia jo teisėtumo pagal Konvencijos 5 straipsnį, todėl sulaikymas ar suėmimas gali būti pripažintas teisėtu tik tuo atveju, jeigu jis buvo teisėtas tiek nacionalinės teisės, tiek Konvencijos požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. spalio 7 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-1140/2002, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutartis c.b. Nr. 3K-7-298/2004).

Konvencijos 5 straipsnio 1 dalis nustato, kad kiekvienas žmogus turi teisę į laisvę ir asmens neliečiamybę. Niekam negali būti atimta laisvė kitaip, kaip šiais atvejais ir pagal įstatymo nustatytą tvarką, tarp jų:

a) kai jis teisėtai sulaikomas, remiantis kompetentingo teismo sprendimu;

c) kai jis teisėtai suimamas ar sulaikomas, kad būtų pristatytas kompetentingam teismo pareigūnui, pagrįstai įtariant padarius nusikaltimą ar kai pagrįstai manoma, jog būtina užkirsti kelią padaryti nusikaltimą, arba manoma, kad jis gali pabėgti jį padaręs.

Pagal Konvencijos 5 str. 3 d., kiekvienas sulaikytasis ar suimtasis pagal šio straipsnio 1 (c) punkto nuostatas turi būti skubiai pristatomas teisėjui ar kitam pareigūnui, kuriam pagal įstatymą priklauso teisė vykdyti teismines funkcijas, ir turi teisę per priimtiną laiką į teisminį nagrinėjimą arba paleidimą iki teismo.

Kiekvienas, kuriam atimta laisvė dėl sulaikymo ar suėmimo, turi turėti teisę kreiptis į teismą skųsdamasis, kad neteisingai sulaikytas, kuris nedelsdamas turi priimti sprendimą ir, jeigu asmuo sulaikytas neteisėtai, nuspręsti jį paleisti (4 d.).

Kiekvienas asmuo, kuris yra sulaikymo ar suėmimo auka pažeidžiant šio straipsnio nuostatas, turi teisę į nuostolių atlyginimą (5 d.).

Pirmosios instancijos teismas visapusiškai išnagrinėjo ir tinkamai, nepažeisdamas įstatymo, nacionalinės teisės ir Konvencijos požiūriu įvertino ieškovo sulaikymo bei suėmimo aplinkybes ir teisingai konstatavo, kad ieškovo sulaikymas ir suėmimas nepažeidė nacionalinės teisės normų reikalavimų ar Konvencijos 5 straipsnio nuostatų, o savo išvadas išsamiai motyvavo sprendime, su kuriomis sutinka ir teisėjų kolegija.

Vertinant asmens sulaikymo ar suėmimo teisėtumą nacionalinių įstatymų požiūriu, atsižvelgiama į Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija), BPK bei kardomojo kalinimo įstatymo nuostatas. Konstitucijoje nustatyta asmens laisvės neliečiamybė - tai visų pirma asmens apsauga nuo savavališko sulaikymo ar suėmimo. Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti asmens laisvės atėmimo teisėtumo kriterijai: ,,laisvė neturi būti atimta kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas”. Šioje konstitucinėje nuostatoje reglamentuojamos laisvės neliečiamybės garantijos, galimi laisvės ribojimo pagrindai ir tvarka siejami su teisingumo vykdymo baudžiamosiose bylose uždaviniais. Asmens sulaikymo ir suėmimo teisėtumo kriterijai detalizuoti Baudžiamojo proceso kodekse ir Kardomojo kalinimo įstatyme. Asmens suėmimas – tai procesinis veiksmas, kuriam atlikti numatytos materialinės ir procedūrinės sąlygos (BPK 104-109¹ straipsniai), kurio esminė sąlyga – pagrįstas įsitikinimas, kad asmuo, kuriam skiriamas kardomasis kalinimas, yra padaręs nusikaltimą. Šią sąlygą apsprendžia kardomojo kalinimo, kaip kardomosios priemonės, tikslas – apriboti įtariamo nusikaltimo padarymu asmens laisvę tam, kad būtų užtikrintas nekliudomas baudžiamosios bylos tyrimas ir kaltojo asmens patraukimas baudžiamojon atsakomybėn. Skiriant kardomąjį kalinimą (suėmimą) kaltumo klausimas nesprendžiamas, įrodymai netiriami, atsižvelgiama į tikėtinumą, kad įtariamasis vengs tardymo ir teismo, trukdys nustatyti tiesą (BPK 98, 104 straipsniai).

Asmens sulaikymo ir suėmimo pagrindai ir sąlygos nustatyti baudžiamojo proceso įstatyme. Pagal BPK 122 straipsnį asmens suėmimo pagrindas yra pagrįstas manymas, kad įtariamasis 1) bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo; 2) trukdys procesui; 3) darys šio straipsnio 4 dalyje išvardintus naujus nusikaltimus.

Pagal Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalies turinį, jos paskirtį, taikymo ribas, Aukščiausiojo Teismo praktiką asmens laisvės apribojimo teisėtumas vertinamas ir Konvencijos 5 straipsnio bei šį tarptautinį aktą aiškinančios EŽTT praktikos kontekste, kurie yra sudėtinė Lietuvos teisinės sistemos dalis. Konvencijos 5 straipsnis garantuoja fizinę žmonių laisvę, gindamas nuo nepagrįsto sulaikymo ar suėmimo, akcentuoja, kad niekam laisvė negali būti atimta kitaip, kaip šiame straipsnyje numatytais atvejais ir įstatymo nustatyta tvarka. Nuostata ,,įstatymo nustatyta tvarka” nukreipia į nacionalinę teisę ir įtvirtina pareigą laikytis procesinių normų. Šioje tarptautinėje normoje nustatytas išsamus sąrašas pagrindų, kuriais remdamasi valstybė gali riboti žmogaus laisvę, tarp jų - pagrįstas įtarimas padarius nusikaltimą (Konvencijos 5 straipsnio 1 dalis c papunktis). Šia nuostata reikalaujama teisėto suėmimo, o ne teisėto pripažinimo kaltu. EŽTT yra pažymėjęs, kad sprendžiant suėmimo teisėtumo klausimą, Konvencija pirmiausia nukreipia į nacionalinę teisę, tačiau svarbu, kad bet koks asmens laisvės apribojimas atitiktų Konvencijos 5 straipsnio paskirtį - ginti asmenį nuo savavališkų valstybės institucijų veiksmų ir piktnaudžiavimo teise (EŽTT 1979 m. spalio 24 d. sprendimas byloje Winterwerp prieš Olandiją, 1995 m. kovo 22 d. sprendimas byloje Qvinn prieš Prancūziją). Asmens suėmimo taikymas pagal Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c papunktį, yra pirmasis žingsnis baudžiamajame procese siekiant išsiaiškinti ir nustatyti, ar įtariamas nusikaltimo padarymu asmuo iš tiesų padarė konkretų nusikaltimą, ar įtarimas padarius nusikaltimą yra pagrįstas. EŽTT yra pasisakęs, kad įtarimo pagrįstumas būtinas tam, jog būtų galima teisėtai suimti asmenį Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c papunkčio prasme, ir yra ne tokio paties lygio, koks reikalingas pripažinti asmenį kaltu nusikaltimo padarymu. Todėl faktai, keliantys tokį įtarimą, neturi būti tokie pat įtikinantys, kokie turėtų būti vėlesnėse baudžiamojo proceso stadijose (EŽTT 1994 m. spalio 28 d. sprendimas Murrei byloje).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2003 m. spalio 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-895/2003, yra nurodęs, kad Konvencijos 5 straipsnio prasme suėmimo teisėtumas turi būti vertinamas keliais aspektais: ar suėmimas buvo teisėtas jo taikymo metu, t.y. turi būti bent vienas suėmimo pagrindas, numatytas Konvencijos 5 straipsnio 1 dalyje (BPK 122 str. 1 d.); ar suėmimas atitinka Konvencijos 5 straipsnio 2 ir 4 dalių reikalavimus; ar suėmimas nesitęsė neprotingai ilgai.

Minėta, jog Konvencijos 5 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo, kuris yra sulaikymo ar suėmimo auka pažeidžiant šio straipsnio nuostatas, turi teisę į nuostolių atlyginimą, o vienas iš Konvencijos 5 straipsnyje numatytų teisėto suėmimo atvejų yra asmens suėmimas ar sulaikymas tikslu pristatyti jį kompetentingam teismo pareigūnui, pagrįstai įtariant padarius nusikaltimą ar pagrįstai manant, jog būtina užkirsti kelią padaryti nusikaltimą arba pabėgimui.

Byloje nustatyta, jog 2002 m. lapkričio 7 d. Kauno miesto Centro policijos komisariatas iškėlė ieškovui baudžiamąją bylą Nr. 2-1-1150-02 dėl neteisėto laisvės atėmimo R. B. (BK 131 str. 1 d.), vėliau, 2003 m. vasario 24 d. nusikaltimas perkvalifikuotas į nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis (BK 105 str. 8 p.). Pagal baudžiamosios bylos Nr. 22-1-1150-02 duomenis ieškovas buvo sulaikytas 2002 m. lapkričio 12 d. surašius asmens laikinojo sulaikymo protokolą BPK 137 straipsnio pagrindu (baudž. b. 6 t., b. l. 2), o 2002 m. lapkričio 13 d. teismo nutartimi suimtas dešimčiai parų (baudž. b. 6 t., b. l. 48), nurodant jog vadovautasi tikėtinumu, kad jis vengs tardymo ir teismo, kadangi apžiūrint įvykio vietą jis paspruko nuo pareigūnų, be to, gali kliudyti nustatyti tiesą, nes nenustatyti visi bendrininkai, kurie galėjo dalyvauti padarant nusikaltimą, numatytą BK 131 straipsnio 2 dalyje, t.y. neteisėtai atimant nukentėjusiajam R. B. laisvę panaudojant smurtą. Ieškovui kaltinimas buvo pareikštas 2002 m. lapkričio 21 d. (baudž. b. 6 t., b. l. 20), bei 2002 m. lapkričio 21 d. teismo nutartimi suėmimas pratęstas dviems mėnesiams, teismui padarius išvadą, jog praėjus tik dešimčiai parų po suėmimo neišnyko pagrindas manyti, kad ieškovas, būdamas laisvėje, gali pasislėpti nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir teismo, paveikti bendrininkus ir liudytojus, sunaikinti dar nesurastus įrodymus ir taip trukdyti nustatyti tiesą byloje (baudž. b. 6 t., b. l. 54). Šią pirmosios instancijos teismo nutartį ieškovas skundė aukštesnės instancijos teismui, kuris 2003 m. sausio 6 d. nutartimi skundą atmetė (b. b. 6 t., b. l. 64). 2003 m. sausio 21 d. nutartimi teismas pratęsė ieškovo suėmimą 15 parų, nurodęs, kad nenustatyta nukentėjusiojo buvimo vieta, nerastas daiktinis įrodymas lietpaltis, kurį gali slėpti ieškovas, nenustatyta dalis nusikaltime dalyvavusių asmenų, o ieškovas naikino nusikaltimo pėdsakus, tačiau atsižvelgęs, kad įtariamojo suėmimas trunka daugiau kaip du mėnesius, jį pratęsė ne dviems mėnesiams, kaip prašė prokuroras, o tik penkiolikai parų. 2003 m. vasario 4 d., 2003 vasario 19 d. ir 2003 m. kovo 6 d. nutartimi teismas pratęsė suėmimą dar tris kartus po penkiolika parų, nes neišnyko aplinkybės, kurios buvo pagrindu pratęsti suėmimą 2003 m. sausio 21 d. (baudž. b. 6 t., b. l. 72, 76, 82).

Teismas 2003 m. kovo 20 d. nutartyje, atmesdamas prokuroro prašymą dėl suėmimo pratęsimo, pažymėjo, kad pagrindai, kuriais prokuroras prašo pratęsti suėmimo terminą, iš esmės nesikeičia nuo 2002 m. lapkričio 13 d., kai ieškovui buvo skirta kardomoji priemonė – suėmimas, todėl konstatavo, jog tai nebegali būti pakankamu pagrindu tęsti suėmimo terminą (b. b. 6 t., b. l. 87). Tą pačią dieną Kauno apygardos prokuratūros nutarimu ieškovui paskirta kardomoji priemonė – namų areštas, o 2003 m. rugpjūčio 4 d. nutarimu kardomoji priemonė buvo pakeista į švelnesnę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

Kauno miesto apylinkės teismas 2004 m. rugsėjo 22 d. nutartimi nutraukė ikiteisminį tyrimą dėl ieškovo veikos bei panaikino kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, konstatavęs, kad tyrimas yra pernelyg užsitęsęs, su ieškovu procesiniai veiksmai nebeatliekami, o byloje nėra surinkta pakankamai duomenų tam, kad byla ieškovo atžvilgiu galėtų būti perduota nagrinėti teisme.

Kolegijos nuomone, Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. rugsėjo 22 d. nutartis dėl ikiteisminio tyrimo ieškovo J. M. atžvilgiu nutraukimo nėra apkaltos aktas baudžiamąją bylą tyrusiems asmenims, o ieškovo suėmimas iki šios nutarties priėmimo nėra bausmė už padarytą nusikaltimą, bet procesinės prievartos priemonė, turinti specifinius uždavinius, kurių svarbiausias – užtikrinti tinkamą proceso vyksmą baudžiamojoje byloje, ištirti nusikaltimą. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2001 m. sausio 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-34/2001, yra išaiškinęs, kad net ir išteisinamojo nuosprendžio priėmimas nėra besąlyginis pagrindas išteisintajam asmeniui atlyginti žalą, nes teisę į žalos atlyginimą turi asmenys, jeigu juos sulaikant ar suimant buvo įvykdyti neteisėti veiksmai.

Dėl aukščiau paminėtų ir apygardos teismo sprendime nurodytų motyvų, apygardos teismas teisingai konstatavo, jog nėra pagrindo teigti, kad ieškovas neteisėtai buvo sulaikytas bei suimtas Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c punkte nurodytu pagrindu ir pagal paminėtas BPK nuostatas, ar kad kitos procesinės priemonės ieškovo J. M. atžvilgiu taikytos neteisėtai, kad nesant visos delikto sudėties, nėra ir pagrindo priteisti ieškovui žalos CK 6.272 straipsnio ir Konvencijos 5 straipsniu pagrindu. Todėl teismas neturėjo pagrindo patenkinti ieškovo reikalavimų dėl neturtinės ir turtinės žalos atlyginimo ieškinyje nurodytu pagrindu.

Neturi pagrindo apelianto argumentai, kad iš jo paimtas kilimas yra nusavintas tyrimo organų ir jam turi būti atlyginta turtinė žala – paimto kilimo vertė Konstitucijos 23 straipsnio trečiosios dalies pagrindu. Bylos duomenimis, daiktinis įrodymas ieškovo kilimas yra pridėtas prie baudžiamosios bylos Nr. 2-1-1150-02 (b. b. 1 t., 115, 116 b. l., 7 t. 10 b. l.), kurios procesas dar nepasibaigęs (b. b. 7 t., 115 b. l.) ir tebėra ieškovo nuosavybė. Ieškovas nenurodo ir byloje nėra duomenų, jog šis turtas yra prarastas ar sugadintas. Todėl nėra ir pagrindo teigti, kad valstybė turi atlyginti ieškovui jo nurodytu pagrindu minėto kilimo vertę.

Taip pat nepagrįsti ir apelianto motyvai dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo, jog byloje nėra teismo posėdžio protokolo. Teismo posėdyje, kuriame priimtas teismo sprendimas, buvo rašomas teismo posėdžio protokolas, nagrinėjant bylą iš esmės - 2006-10-31, bei 2006-11-14, paskelbiant teismo sprendimą (2 t., b. l. 78-87), o apelianto prie apeliacinio skundo pridėtame pareiškime nurodyti, jo manymu, posėdžio protokole esantys netikslumai (pastabos) nėra esminiai, be to, jie buvo išspręsti 2006-11-30 Kauno apygardos teismo nutartimi (2 t., b. l. 123; 2 t., b. l. 109, 110).

Dėl to nėra pagrindo apeliacinio skundo argumentais panaikinti teisėto ir pagrįsto apygardos teismo sprendimo (CPK 329, 330, 265 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Palikti nepakeistą Kauno apygardos teismo 2006 m. lapkričio 14 d. sprendimą.

Priteisti iš ieškovo J. M. valstybės naudai 25,93 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.