- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2014-06-06
- Bylos Nr.
- 1A-47-493-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-20-1-00673-2012-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Arūnas Paštuolis (pirm.), Svetlana Jurgaitienė, Dmitrijus Korsakovas
- Nukentėjusysis
- D. Ž.
- Nuteistasis
- N. V.
- Kaltinamasis
- N. V. D. Ž., N. V.
- Advokatai
- Valdas Venckūnas
Pranešėjas Arūnas Paštuolis Baudžiamoji byla Nr. 1A-47-493-2014
Teisėjas Rimantas Sipavičius Teisminio proceso Nr. 1-20-1-00673-2012-5
2014 m. birželio 6 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Arūno Paštuolio, teisėjų Svetlanos Jurgaitienės ir Dmitrijaus Korsakovo, sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, dalyvaujant prokurorui Virgilijui Lazauskui, nukentėjusiajam D. Ž., nuteistajai N. V., nuteistosios gynėjui advokatui Valdui Venckūnui, specialistei Linai Lazarenko,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios N. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 1 d. nuosprendžio, kuriuo N. V. pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 5 dalyje, ir jai paskirta 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo (BK 75 straipsnio 2 dalies 8 punktas).
Nukentėjusiojo D. Ž. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkintas iš dalies: iš kaltinamosios N. V. D. Ž. priteista 32736 Lt (trisdešimt du tūkstančiai septyni šimtai trisdešimt šeši litai).
Nukentėjusiojo D. Ž. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo patenkintas iš dalies: iš AAS „Gjensidige Baltic“ D. Ž. priteista 1239 Lt (vienas tūkstantis du šimtai trisdešimt devyni litai).
Iš kaltinamosios N. V. nukentėjusiajam D. Ž. priteista 1500 Lt (vienas tūkstantis penki šimtai litų) advokato paslaugoms apmokėti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
N. V. nuteista už tai, kad padarė Kelių transporto eismo saugumo taisyklių pažeidimą: 2012-10-18, apie 12.30 val. Kaune, (duomenys neskelbtini) gatve, ties namu Nr. 31, vairuodama automobilį „VW Multivan”, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių 119 punkto reikalavimus, važiuodama atbula ir privalėdama duoti kelią kitiems eismo dalyviams, nedavė kelio kitiems eismo dalyviams, savo automobiliu kliudė ir partrenkė ant žemės per gatvę ėjusią nukentėjusiąją D. Ž., kuri nuo jai padarytų sužalojimų žuvo.
Šalies argumentai
Nuteistoji N. V. skundžia Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 1 d. nuosprendį, prašo jį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Skunde apeliantė nurodo, kad nuosprendis yra nepagrįstas, kadangi teismas apsiribojo tik jos vairuojamo automobilio „VW Multivan“ važiavimo vertinimu, visiškai nekreipdamas dėmesio į galimus pačios žuvusiosios D. Ž. Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 49, 51 punktų pažeidimus. Ikiteisminio tyrimo metu apžiūrint eismo įvykio vietą, surašant apžiūros protokolą bei eismo įvykio vietos planą nėra užfiksuota netoliese esanti pėsčiųjų perėja, kuri neabejotinai buvo matomumo zonoje. Nuteistosios teigimu, žuvusioji, gyvendama tame pačiame (duomenys neskelbtini) g. 31 name ir dirbdama VšĮ (duomenys neskelbtini) neabejotinai žinojo, kur yra pėsčiųjų perėja.
Apeliantės manymu, teismas galėjo pavesti prokurorui papildomai apžiūrėti kelių eismo įvykio vietą ir nustatyti, kokiu atstumu nuo šios vietos yra pėsčiųjų perėja. Teismas taip pat turėjo nustatyti, kada nuteistoji pamatė važiuojamąją kelio dalį kertančią pėsčiąją ir ar turėjo galimybę išvengti susidūrimo. Nuteistosios teigimu, byloje nėra nustatyta, kokį atstumą pėsčioji įveikė jos matomumo zonoje, todėl negalima daryti kategoriškos išvados, kad ji turėjo galimybę išvengti susidūrimo su pėsčiąja. Tik tiksliai nustačius, kas pažeidė KET ir kuriuos jų punktus, galima tinkamai spręsti, ar yra priežastinis ryšys.
Šalies argumentai
Apeliantė skunde nurodo, kad ji 2012-10-18 vairuodama automobilį „VW Multivan“ nepažeidė KET 119 punkto reikalavimų. Ji teigia, jog, kaip reikalauja KET 106 punktas, prieš pradėdama važiuoti įsitikino, kad tai daryti saugu, įjungė atbulinę pavarą ir pradėjo važiuoti atbula įsitikinusi, kad kitiems eismo dalyviams nekliudo. Važiuodama apie 3-5 metrus, dairėsi per abu šoninius galinio vaizdo veidrodėlius (galbūt daugiau per dešinės pusės, kadangi toje pusėje norėjo pastatyti automobilį), jokios kliūties, kitų eismo dalyvių jos važiavimo kelyje nebuvo. Teismas, nuosprendyje nurodydamas, kad ji buvo neatidi, nes nestebėjo aplinkos per automobilio viduje esantį galinio vaizdo veidrodėlį, neįvertino jos vairuojamo automobilio konstrukcijos – „VW Multivan“ tai aukštas, didelių gabaritų minivenas, dėl aukštos automobilio modifikacijos per vidinį veidrodėlį išorinis galinis vaizdas matosi blogiau, negu žiūrint per abu šoninius. Analogiški yra ir kartu su apeliante važiavusios liudytojos I. E. parodymai: iš lėto važiuojant atbula kryptimi ji žiūrėjo per išorinius galinio vaizdo veidrodėlius, buvo net iškišusi galvą per langą. Liudytoja nurodė, kad automobilio gale nesimatė jokių kliūčių, nebuvo stovinčių ir iš galo atvažiavusių automobilių, nesimatė einančių pėsčiųjų bei stovinčių kur nors greta ant šaligatvio. Liudytojas A. J. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nurodė, kad, kuomet apeliantės vairuojamas automobilis sustojo ir pradėjo važiuoti atbulas, jis pėsčiosios kelio važiuojamojoje dalyje nematė. Jo nuomone, pėsčioji įvykio vietoje nuo šaligatvio į kelio važiuojamąją dalį įžengė staigiai iš kairės pusės pagal jo važiuojamąją kryptį. Liudytojas R. J., kuris buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo metu ir jo parodymai teisme ištirti BPK 276 straipsnio tvarka, parodė, kad jam einant (duomenys neskelbtini) gatve jį aplenkė sparčiu žingsniu ėjusi moteris ir staiga išbėgo į važiuojamąją kelio dalį. Kai pėsčioji nužengė į važiuojamąją dalį, tai minėtas automobilis iš lėto judėjo (atbuline eiga).
Apeliantės teigimu, visi aukščiau paminėti įrodymai ir faktiniai duomenys patvirtina, kad jai pradėjus važiuoti atbulai, kitų eismo dalyvių kelyje nebuvo, D. Ž. ne pėsčiųjų perėjoje bandė pereiti gatvę prieš jau važiuojančią transporto priemonę, neįsitikinusi, kad eiti saugu ir nebus trukdoma transporto priemonėms. Šioje situacijoje apeliantė teigia negalėjusi numatyti, kad nesant toje vietoje pėsčiųjų perėjos ar vietos, kur eismas reguliuojamas (kelių sankryžos), staiga greitu žingsniu pasirodys žuvusioji. Teismas turėjo įvertinti tiek kiekvieną įrodymą atskirai, tiek ir įrodymų visumą. Apeliantės teigimu, jei D. Ž., pamačiusi judantį atbuline eiga apeliantės vairuojamą automobilį, būtų jį praleidusi ir tik tada ėjusi per gatvę, nepažeisdama KET reikalavimų, eismo įvykis nebūtų kilęs.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą nukentėjusysis D. Ž. nurodo, jog nuteistosios apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir prašo jį atmesti.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėjas apeliacinį skundą palaikė ir prašė tenkinti. Nukentėjusysis ir prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistosios N. V. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 24 d. nutartis Nr. 2K-43/2006).
Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų, kurie būtų pagrindas panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas nepadarė. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, pats atlikęs įrodymų tyrimą – paskyręs eismo įvykio ekspertizę ir teismo posėdyje apklausęs ekspertizės aktą surašiusią ekspertę – tik iš dalies sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl N. V. kaltės.
BK 281 straipsnio 5 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus. BK 281 straipsnyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl baudžiamajai atsakomybei pagal šį straipsnį kilti būtina nustatyti Kelių eismo taisyklių pažeidimą, nurodant konkretų KET punktą, įstatyme numatytų padarinių kilimą ir priežastinį ryšį tarp KET pažeidimo ir kilusių padarinių.
Nuteistoji apeliaciniame skunde teigia, kad, pirma, ji KET reikalavimų nepažeidė, ir antra, kad KET reikalavimus pažeidė nukentėjusioji D. Ž. ir šis pažeidimas buvo pagrindinė priežastis eismo įvykiui kilti.
Teisėjų kolegija su pirmuoju nuteistosios skundo argumentu nesutinka ir konstatuoja, kad apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, jog N. V., važiuodama atbula, pažeidė KET 119 punkto reikalavimus, jog, važiuodamas atbulas, vairuotojas privalo duoti kelią kitiems eismo dalyviams, tai yra, nedavė kelio per gatvę ėjusiai pėsčiajai D. Ž. ir ją kliudė. N. V. teigia, jog KET reikalavimų nepažeidė ir važiavo būdama įsitikinusi, kad tai daryti saugu, tačiau bylos duomenimis nustatyta, jog nuteistoji, važiuodama atbula, vaizdą stebėjo tik per šoninius galinio vaizdo veidrodėlius. Nors N. V. tikina, jog jos automobilio konstrukcija lemia tai, kad per vidinį veidrodėlį išorinis galinis vaizdas matosi blogiau, negu žiūrint per abu šoninius, bei nurodo, kad ir liudytoja I. E., sėdėjusi keleivio vietoje, stebėjo, ar N. V. automobilis niekam nekliudo, tačiau akivaizdu, jog šie vairuotojos bei jos keleivės veiksmai nebuvo pakankami tam, kad būtų užtikrintas eismo saugumas važiuojant atbulomis. Iš eismo įvykio ekspertizę atlikusios ekspertės paaiškinimų matyti, kad, atlikus skaičiavimus nustatyta, jog nukentėjusiajai įžengus į kelio važiuojamąją dalį, nuteistosios vairuojamas automobilis dar nebuvo pradėjęs judėti. Taigi, atlikus eismo įvykio tyrimą, nustatyta, jog, kai N. V. pradėjo važiuoti atbula, D. Ž. jau buvo gatvės važiuojamojoje dalyje, todėl atmestini apeliantės skundo teiginiai, jog tik įsitikinusi, kad tai daryti yra saugu, ji pradėjo važiuoti, o važiuodama atbuline eiga stebėjo kelią ir jokios kliūties jame nebuvo. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad liudytojo R. J. parodymai patvirtina, kad nuteistajai pradėjus važiuoti atbulai, kitų eismo dalyvių kelyje nebuvo, teisėjų kolegija su šiuo argumentu negali sutikti, kadangi iš šio liudytojo parodymų turinio galima spręsti, kad pačio susidūrimo momento liudytojas nematė ir tai, kad nukentėjusioji į gatvę įžengė staiga, yra liudytojo vertinimas, įspūdis, kurį jis susidarė stebėdamas situaciją prieš ir po įvykio. Liudytojas R. J., kurio parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, perskaityti BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka, taip pat nematė, kokiomis aplinkybėmis automobilis parbloškė pėsčiąją.
Tačiau vien aplinkybės, jog N. V. pažeidė KET reikalavimus, pagrįsti jos kaltei dėl BK 281 straipsnio 5 dalyje numatyto nusikaltimo, neužtenka, kadangi turi būti nustatytas priežastinis ryšys tarp KET pažeidimo ir kilusių padarinių. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apylinkės teismas priežastinio ryšio tarp kaltinamosios padaryto KET pažeidimo ir kilusių padarinių nenustatinėjo ir apsiribojo tik konstatavimu, kad kaltinamoji, vairuodama automobilį atbuline eiga, turėjo pareigą duoti kelią kitiems eismo dalyviams, o jai šios pareigos nesilaikius, kilo BK 281 straipsnio 5 dalyje nurodyti padariniai. Šiuo atveju tokia teismo išvada yra nepakankamai motyvuota.
Nuteistoji apeliaciniame skunde teigia, kad priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais yra susiję pačios žuvusiosios padaryti KET pažeidimai – tai yra, ji į kitą važiuojamosios kelio dalies pusę ėjo neleistinoje vietoje, matomumo zonoje esant pėsčiųjų perėjai (KET 49 punktas), bei į važiuojamąją dalį įžengė neįvertinusi atstumo iki artėjančių transporto priemonių ir jų greičio ir neįsitikinusi, kad tai saugu (KET 51 punktas).
Teismų praktikoje priežastinis ryšys paprastai grindžiamas būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymu. Būtinoji padarinių kilimo sąlyga nustatoma sprendžiant, ar eismo įvykis būtų įvykęs, jeigu nebūtų pažeistos kelių eismo taisyklės, t. y. eliminuojant iš eismo įvykio priežastingumo grandinės kelių eismo taisyklių pažeidimą. Kai kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai, kaltininko (kaltininkų) veika yra priežastiniu ryšiu susijusi su kilusiais padariniais, jeigu nustatoma, kad analogiškoje situacijoje jam (jiems) laikantis kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių, o kitam (kitiems) eismo dalyviui jas pažeidus, eismo įvykis, dėl kurio kilo BK 281 straipsnyje numatyti padariniai, neįvyktų. Taigi reikalinga įvertinti abiejų eismo dalyvių padarytų pažeidimų reikšmę nusikalstamų padarinių atsiradimui.
Iš byloje esančio antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo matyti, kad nuo įvykio vietos rytų kryptimi (link (duomenys neskelbtini) pr.) matyti pėsčiųjų perėja, esanti (duomenys neskelbtini) g. Be to, iš nuteistosios bei liudytojų parodymų akivaizdu, kad įvykio metu gatvėje, kurios važiuojamąją dalį kirto pėsčioji, vyko intensyvus eismas, todėl nukentėjusioji, net jei ir nematė apie 91 m atstumu nuo vietos, kurioje įžengė į važiuojamąją dalį, esančios perėjos, prieš įžengdama į važiuojamąją dalį privalėjo įsitikinti, kad tai saugu, tačiau to nepadarė. Šiuo atveju teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog nukentėjusioji taip pat pažeidė KET reikalavimus, ir jos neatsargus elgesys turėjo įtakos padarinių kilimui. Tačiau priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais susijęs vis tik nuteistosios padarytas KET pažeidimas, kadangi, jei ji būtų laikiusis jai nustatytos pareigos važiuojant atbuline eiga duoti kelią kitiems eismo dalyviams, pėsčiosios padaryti KET pažeidimai – ėjimas į kitą važiuojamosios kelio dalies pusę matomumo zonoje esant pėsčiųjų perėjai ir įžengimas į važiuojamąją kelio dalį neįsitikinus, kad tai daryti yra saugu – nebūtų lėmę padarinių kilimo. Juolab, kad eismo įvykio ekspertizės akte, atlikus skaičiavimus, nustatyta, jog N. V., stabdydama automobilį tuo momentu, kai D. Ž. įžengė į važiuojamąją kelio dalį, turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiosios partrenkimo, nes atstumas, kuriuo automobilis buvo nuo pėsčiosios partrenkimo vietos pradiniu kliūties sudarymo momentu, yra didesnis už automobilio sustabdymui reikalingą atstumą. Taigi konstatuotina, jog, nors padarinių kilimui įtakos turėjo ir pačios nukentėjusiosios padaryti KET pažeidimai, būtent nuteistosios veiksmai, kuriais pažeisti KET 119 punkto reikalavimai – važiuodama atbuline eiga nepraleido kelio važiuojamąja dalimi ėjusios pėsčiosios D. Ž. – buvo pagrindinė sąlyga ir turėjo priežastinį ryšį su kilusiais padariniais – pėsčiosios žūtimi.
Nors apeliaciniame skunde nėra keliami nukentėjusiajam atlygintinos neturtinės žalos dydžio ir bausmės, paskirtos N. V., individualizavimo klausimai, apeliacinės instancijos teismui pripažinus, kad nukentėjusiosios neatsargus elgesys turėjo įtakos BK 281 straipsnio 5 dalyje nurodytų padarinių kilimui, šie klausimai aptartini iš naujo.
Skirdamas bausmę, teismas turi vadovautis Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir laikytis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, detalizuojančių sankcijos taikymą (BK 54 straipsnio 1 dalis). Viena iš aplinkybių, į kurias teismas atsižvelgia individualizuodamas bausmę, yra nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis. Šiuo atveju, pripažinus, kad nusikalstamos veikos sudėtyje aprašytų padarinių kilimui įtakos turėjo ir pačios nukentėjusiosios veiksmai, konstatuotina, kad nuteistosios padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis buvo mažesnis, nei jį nustatė apylinkės teismas, todėl nuteistajai paskirta bausmė švelnintina, paliekant tą pačią bausmės rūšį ir taikant BK 75 straipsnio nuostatas.
Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusysis ir civilinis ieškovas D. Ž. pateikė civilinį ieškinį N. V. ir AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialui dėl 11209,70 Lt turtinės ir 100000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Draudimo bendrovei atlyginus dalį turtinės žalos, D. Ž. civilinį ieškinį patikslino ir prašė priteisti 2349 Lt turtinės žalos ir 100000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Nukentėjusiojo civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, jam priteista 1239 Lt turtinės ir 32736 Lt (iš 50000 Lt atėmus 17264 Lt dalį, kurią atlygino draudimo bendrovė) neturtinės žalos atlyginimo.
Neturtinė žala atsiranda nusikalstama veika pažeidus teisės saugomas ir ginamas fizinio bei dvasinio pobūdžio vertybes. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalis). Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Vadovaujantis CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt., o teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus).
Nukentėjusysis D. Ž. įvertino jam padarytą neturtinę žalą 100000 litų, nurodydamas, kad jį su žuvusiąja siejo labai artimas motinos ir sūnaus ryšys, jos mirtis sukėlė ypatingus dvasinius praradimus ir išgyvenimus. Ieškovo dvasines kančias padidino tai, kad nukentėjusioji dėl eismo įvykio metu patirtos traumos ilgą laiką buvo gydoma ir mirė jo akyse.
Nustatant neturtinės žalos dydį, atsižvelgtina į bendruosius neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, pirmiausia, į sunkias nusikalstamos veikos pasekmes – dėl N. V. nusikalstamos veikos buvo atimta D. Ž. gyvybė. Žmogaus gyvybė yra absoliuti vertybė, todėl išgyvenimai, sukelti pažeidus šią vertybę, yra ypač stiprūs ir ilgalaikiai. Kita vertus, atsižvelgtina ir į N. V. kaltę – tai, kad ji padarė neatsargų nusikaltimą, tai yra, sąmoningai nesiekė D. Ž. atimti gyvybę ir dėl to sukelti nukentėjusiesiems dvasinius ir moralinius išgyvenimus. Taip pat atsižvelgtina į tai, kad atsiradusią žalą iš dalies lėmė ir pačios nukentėjusiosios D. Ž. veiksmai – jos didelis neatsargumas ir padaryti KET pažeidimai. Įvertinus visas šias aplinkybes, atsižvelgiant į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, siekiant skirtingų interesų pusiausvyros, iš nuteistosios priteistinas neturtinės žalos dydis mažintinas iki 20000 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad dalį neturtinės žalos (17264 Lt) atlygino draudimo bendrovė, neatlyginta ir iš nuteistosios priteistina neturtinės žalos dalis nustatytina 2736 Lt.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 ir 4 punktais,
nusprendė:
Nuteistosios N. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 1 d. nuosprendį pakeisti. N. V. už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 5 dalyje, padarymą skirti 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsniu, bausmės vykdymą atidėti 2 (dvejiems) metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 2 dalies 8 punktas).
Iš N. V. priteisti nukentėjusiojo D. Ž. naudai 2736 Lt (du tūkstančius septynis šimtus trisdešimt šešis litus) neturtinės žalos atlyginimo.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.