- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-12-22
- Bylos Nr.
- I-3843-644/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01449-2016-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Audrius Grauželis
- Pareiškėjas
- Ž. T.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Audrius Grauželis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas Ž. T. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunde (b. l. 4-6) nurodė, kad laikotarpiu nuo 2010-10-01 iki 2015-10-01 buvo kalinamas Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos 2-jo sektoriaus baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpose netinkamomis sąlygomis. Paaiškino, kad kameros buvo perpildytos, jose buvo laikoma po 2-4 asmenimis, dėl vietos trūkumo turėjo nuolat sėdėti arba gulėti. Daug kamerų ploto užėmė baldai, patalpose buvo šalta, drėgna, rūkantieji laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis, kratos ir daiktų apžiūros atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis. Teigė, kad pataisos namų pareigūnai piktnaudžiavo pareigomis, provokavo, kėlė konfliktines situacijas. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinį sukrėtimą, depresiją, pažeminimą, galimybių sumenkinimą. Prašė skundą tenkinti ir priteisti neturtinę žalą.
Atsiliepimas
Atsikirtime į atsiliepimą (b. l. 33-36) prašė netaikyti sutrumpinto ieškinio senaties termino, kadangi atsakovo atstovas neįvykdė pareigos pateikti duomenis, kad pareiškėjui pataisos namuose nebuvo suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, jog informacija pataisos namuose buvo viešai skelbiama ir ją buvo galima gauti. Rėmėsi Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos 2016-06-16 atsakymu, kuriuo informacija apie pareiškėjo kalinimo laikotarpius ir kartu kalėjusių asmenų skaičių jam nebuvo suteikta. Nesutiko su atsakovo atstovo atsiliepime pateiktais duomenimis apie kamerų, kuriose buvo laikomas, plotus. Atkreipė dėmesį, kad drausmės izoliatoriaus kamerose buvo laikomas taip pat ir 2011-2012 metais, tačiau atsakovo atstovas šių duomenų nepateikė. Neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, jog 2012 metais po kojos traumos jam buvo paskirta miegamoji vieta lovos antrame aukšte. Dėl nepakeliamų kalinimo sąlygų lankėsi pas psichologą, sirgo depresija, o netinkamų kalinimo sąlygų pasekmes jaučia iki šiol. Prašė skundą tenkinti.
Atsiliepime į skundą (b. l. 11-16) atsakovo atstovas Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija su pareiškėjo skundu nesutiko. Pažymėjo, kad pareiškėjas Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos antrame sektoriuje buvo laikomas nuo 2010-07-12. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistųjų uždarymo į kamerų tipo patalpas apskaitos žurnalai saugomi tik 3 metus, nėra galimybės pateikti duomenų apie pareiškėjo perkėlimus į kamerų tipo patalpas už laikotarpį nuo 2010-07-12 iki 2013-04-12. Pažymėjo, kad apskaičiuojant vienam asmeniui kameroje tenkantį gyvenamąjį plotą, teisės aktai nenumato reikalavimo eliminuoti kameroje esančių baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą. Teigė, kad kamerose ne visos miegamosios vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto užtenka. Pataisos namų kameros įrengtos laikantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimų. Įstaiga užtikrina tinkamą patalpų apšvietimą ir vėdinimą. Pataisos namuose veikia mechaninė oro vėdinimo sistema, taip pat kameros gali būti vėdinamos per atveriamus langus. Pažymėjo, kad pataisos namų 2-jo sektoriaus uždarosios zonos kamerų techninė būklė tikrinama kasdien, apžiūros metu tikrinamos patalpos ir inventorius. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nėra duomenų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai. Pareiškėjas nesikreipė į pataisos namų Psichologinės tarnybos specialistus. Byloje nėra jokių įrodymų ar duomenų apie tai, kad pataisos namai ar jų pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas, ar dėl įstaigos pareigūnų neveikimo ar veikimo būtų kilusi žala pareiškėjui. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų žalos faktą. Mano, kad pareiškėjas neįrodė nei vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų. Prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jis buvo kalinamas Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau ir – Pravieniškių PN-AK) antrojo sektoriaus kamerų tipo patalpose, neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus gyvenamojo ploto, gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygų atitikimo teisės aktų reikalavimams.
Atsakovo atstovas prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.
Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų veiksmais, atlyginimo taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Civilinio kodekso normos (toliau – CK). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 str. 8 d. nustatyta, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.126 str. 2 d. ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu.
Pagal CK 1.127 str. 1 d. įtvirtintą bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Nors ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką administracinėse bylose nurodė, jog sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-363/2012).
Kaip jau buvo nurodyta, pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš jo bausmės atlikimo sąlygų laikotarpiu nuo 2010-10-01. Teismas vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nuo bausmės atlikimo pradžios - 2010-10-01 (b. l. 17), nes patirdamas skunde nurodytus nepatogumus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl to į kompetentingas institucijas. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvusios suvaržytos teisės susipažinti su kalinimo sąlygas reglamentuojančiais teisės aktais, todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, tačiau į teismą kreipėsi tik 2016-07-21 (b. l. 8), todėl daliai skundo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo praleido senaties terminą.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau ir – LVAT) praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz. LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Pareiškėjas savo poziciją grindė ir tuo, jog atsakovo atstovas neįvykdė savo pareigos pateikti įrodymus, jog pareiškėjo teisės nebuvo suvaržytos, jog visą informaciją buvo galima gauti iš pataisos namų administracijos. Tačiau teismas vertindamas pareiškėjo argumentus pažymi, kad kalinimo sąlygas reglamentuojantys teisės aktai yra skelbiami viešai. Pareiškėjas savo reikalavimą grindžia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, Lietuvos higienos normos HN 76:1999, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461, nuostatomis bei kitais nacionalinės teisės aktais, tačiau į bylą nėra pateikta duomenų, kurie patvirtintų, kad jam nebuvo suteikta galimybė lanktis įstaigoje veikiančioje bibliotekoje, pasinaudoti internetine teisės aktų duomenų baze ar kitaip įsigyti jam aktualią informaciją. Akcentuotina, kad jei pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų jautė skunde nurodytus nepatogumus (diskomfortą, išgyvenimus, emocinį sukrėtimą, pažeminimą ir pan.), tai jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos. Teismo vertinimu, pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, kurios galbūt galėtų būti pripažintos pakankamai svarbiomis praleistam ieškinio senaties terminui atnaujinti, todėl laikytina, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo šį terminą atnaujinti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, skundo reikalavimui už laikotarpį nuo 2010-10-01 iki 2013-07-20 taikytina ieškinio senatis ir ši pareiškėjo reikalavimo dalis atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Sprendžiant dėl skundo reikalavimų pagrįstumo yra reikšmingas pareiškėjo buvimas Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje nuo 2013-07-21 iki 2015-10-01.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija arba pataisos namų pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina dėl jo kalinimo Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos 2-jo sektoriaus baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpose pažeidžiant minimalią teisės aktais reglamentuotą gyvenamojo ploto normą.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kamerų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie kamerose konkrečiu pareiškėjo buvimo metu buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios kameros, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.
Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas šiose Pravieniškių PN-AK 2-jo sektoriaus kamerų tipo patalpose: nuo 2014-11-17 iki 2014-11-24 baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 14, kurios plotas 6,03 kv. m., įrengta 2 miegamosios vietos, t. y., pareiškėjui šioje patalpoje teko 3,01 kv. m. ploto; nuo 2015-02-05 iki 2015-02-19 baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 11, kurios plotas 5,84 kv. m., įrengta 2 miegamosios vietos, t. y., pareiškėjui šioje patalpoje teko 2,92 kv. m. ploto; nuo 2015-02-20 iki 2015-03-04 baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 4, kurios plotas 13,88 kv. m., įrengta 4 miegamosios vietos, t. y., pareiškėjui šioje patalpoje teko 3,47 kv. m. ploto; nuo 2015-03-05 iki 2015-09-05 kamerų tipo patalpoje Nr. 23, kurios plotas 14,11 kv. m., įrengta 2 miegamosios vietos, t. y., pareiškėjui šioje patalpoje teko 7,05 kv. m. ploto (b. l. 19-20, 21, 23, 41, 42, 43).
Teismas sutinka su pareiškėjo argumentais, kad atsakovo atstovo atsiliepime pateikti duomenys apie kamerų plotus nesutampa su Pravieniškių PN-AK Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus 2015-06-23 pažymos Nr. 77-794 duomenimis (b. l. 12, 23). Atsižvelgiant į tai, kad Pravieniškių PN-AK į bylą pateikti duomenys apie kamerų plotus yra prieštaringi, be to, šios aplinkybės neneigia ir atsakovo atstovas (b. l. 41), teismas vertindamas pareiškėjui tekusį kamerų plotą atsakovo atsiliepime pateiktais duomenimis nesiremia.
Daroma išvada, kad pareiškėjui laikotarpiais nuo 2014-11-17 iki 2014-11-24 (7 paros), nuo 2015-02-05 iki 2015-02-19 (15 parų), 2015-02-20 iki 2015-03-04 (13 parų), t. y. 35 paras, nebuvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma. Minėtais laikotarpiais pareiškėjui trūko nuo 0,13 (13 parų) iki 0,6 kv. m. (22 paros) gyvenamojo ploto.
Pareiškėjas nurodo, kad didelę gyvenamojo ploto dalį užėmė baldai, dėl vietos trūkumo tarp nuteistųjų kildavo konfliktai. Teismas akcentuoja, kad pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punktą skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą, neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Tačiau pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Teismo vertinimu, pareiškėjo skundo aplinkybės dėl baldų užimamo ploto ir konfliktinių situacijų yra neatsiejamai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu, todėl vertintinos kaip šio pažeidimo dalis (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-05-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013). Pripažinus, kad nagrinėjamu atveju kamerų ploto reikalavimai buvo pažeisti, minėtos aplinkybės vertintinos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punkto reikalavimų pažeidimo kontekste.
Pareiškėjas nurodo, kad kamerose buvo drėgna ir šalta. Nors į bylą nėra pateikta duomenų apie patalpų santykinę oro drėgmę ar temperatūrą, tačiau teismas pabrėžia, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo šias aplinkybes. Pažymėtina, kad pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tame tarpe ir tiesiogiai Kauno visuomenės sveikatos centrui, tačiau duomenų apie patikrinimus pagal pareiškėjo skundus ar pareiškėjo kreipimąsi į pataisos namų administraciją dėl minėtų aplinkybių byloje nėra. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius dėl netinkamo šildymo ir drėgmės, nedetalizavo, kokiu pagrindu padarė tokią išvadą. Atsakovo atstovas 2016-08-18 pažymoje Nr. 77-1954 (b. l. 22) nurodė, kad Pravieniškių PN-AK 2-jo sektoriaus kamerų tipo patalpų įrengimas atitinka Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimus, šiose kamerose yra įrengta mechaninė ventiliacija, kameros taip pat vėdinamos per langus. Byloje nenustatyta, kad mechaninė ventiliacija neveikė ar pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė patalpas vėdinti per atveriamus langus, taip iš dalies išvengiant drėgmės patalpose. Bylos duomenimis, uždarosios zonos kamerų techninė apžiūra atliekama kasdien, apžiūrų metu užfiksuoti pažeidimai šalinami nedelsiant (b. l. 26). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis dėl kamerų įrengimo atitikties nustatytiems reikalavimams. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai yra deklaratyvūs, nepatvirtinti jokiais objektyviais įrodymais, todėl atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas nurodė, kad kamerose rūkantieji buvo laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis.
Ginčo laikotarpiu galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau - Higienos norma HN 76:2010) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnyje numatytas Tabako gaminių vartojimo ribojimas. Šio straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, įtvirtintas Higienos normos HN 76:2010 14 punkte. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo bylose yra pasisakęs, kad tuo atveju, kai pareiškėjas į administraciją su prašymu ar skundu dėl to, kad kameroje rūkoma, raštu nesikreipė, nėra jokio pagrindo spręsti, jog laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose, dėl ko, laikydama pareiškėją kartu su šiose patalpose rūkančiais nuteistaisiais, būtų pažeidusi teisės aktų reikalavimus (žr. LVAT 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013). Kadangi byloje nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl jo laikymo kartu su rūkančiais asmenimis, darytina išvada, jog atsakovo atstovo neteisėto veikimo ar neveikimo šioje dalyje nenustatyta.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad kratos ir daiktų apžiūros atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis (šalta, nešvaru). Nurodytoms aplinkybėms pagrįsti jokių įrodymų nepateikė.
Teismo vertinimu, pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog kratos buvo atliekamos netinkamose patalpose ir, jo manymu, tai duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Pažymėtina, jog neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas į bylą nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad kratų patalpa yra netinkama (avarinė), konkrečiai nedetalizavo patalpos numerio ir laikotarpio, pareiškėjo argumentai vertintini kaip deklaratyvūs. Teismas taip pat pažymi, kad minėtos patalpos nėra gyvenamosios patalpos (Higienos normos HN 76:2010 5 p.), o kratos procedūros trunka neilgai, todėl trumpalaikiai pareiškėjo suvaržymai negalėtų sukelti nurodytų neigiamų pasekmių. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl jo laikymo kratų patalpoje netinkamomis sąlygomis. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde reiškia pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio (provokacijų, sukeltų konfliktinių situacijų), tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodo, t. y. nedetalizuoja, kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai dėl netinkamo pareigūnų elgesio atmestini kaip nepagrįsti.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Pravieniškių PN-AK ginčo laikotarpiu 35 paras neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios (3,6 kv. m.) vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos (22 paras trūko 0,6 kv. m., 13 parų – 0,13 kv. m), todėl konstatuotina, kad Pravieniškių PN-AK pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr., administracinė byla Nr. A438-121/2009).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Pareiškėjas nurodė, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė 30 000 Eur dydžio neturtinę žalą, kuri pasireiškė dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, emociniu sukrėtimu, depresija, pažeminimu, galimybių sumenkinimu ir pan. Tačiau į bylą pateikti duomenys apie pareiškėjo psichologinę būklę vertinamuoju laikotarpiu, patvirtina, kad pareiškėjas į psichologus dėl nuolatinio streso, nervinės įtampos nesikreipė (b. l. 31). Ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Sveikatos priežiūros tarnybą kreipėsi dėl kojos žaizdos, stuburo skausmų, taip pat konsultuotas psichiatro – emociškai nestabilus, skirtas gydymas dėl agresijos (b. l. 28, 29). Byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas vartojo psichotropines medžiagas, dėl ko buvo kelis kartus baustas (b. l. 19-20, 28). Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodyti sveikatos sutrikimai galėjo kilti dėl šių medžiagų poveikio ar abstinencijos po jų vartojimo, todėl nagrinėjamu atveju negalima konstatuoti, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai kilo dėl aukščiau minėtų kalinimo sąlygų pažeidimų. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Nagrinėjamu atveju spręstina, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad dėl byloje konstatuoto pažeidimo būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata ar atsiradusios kitos tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme.
Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas. Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą.
Teismas nagrinėjamos administracinės bylos kontekste įvertinęs pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę – pareiškėjas pažeidžiant minimalią teisės aktais reglamentuotą gyvenamojo ploto normą (3,6 kv. m.) buvo kalinamas kamerų tipo patalpose 35 paras, tame tarpe 22 paras jam trūko apie 0,6 kv. m., 13 parų – 0,13 kv. m., bei nesant byloje duomenų, kad dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, ar, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, atsižvelgiant į Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 200 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti Ž. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai ar per Kauno apygardos administracinį teismą.