Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

Kaltinamasis V. U. sistemingai baugino žmogų, naudodamas psichinę prievartą, jis, nuo 2011-01-07 iki 2011-01-17, siekdamas užmegzti su J. B. artimus santykius, kiekvieną dieną iš kelių mobiliojo ryšio telefonų siuntė nukentėjusiajai ne mažiau kaip po dvidešimt trumpųjų žinučių, tuo pačiu ir grasinančio pobūdžio, skambino pastarajai ne mažiau kaip po penkiolika kartų mobiliojo ryšio telefonu bei brovėsi į J. B. darbovietę, tokiais savo veiksmais sukėlęs nukentėjusiajai didelį nerimą ir baimę, tokiu būdu, naudodamas psichinę prievartą, sistemingai baugino nukentėjusiąją.

Taipogi jis tęsdamas nusikalstamą veiką, 2011-09-16, 11.35 val., 13.33 val., 14.58 val., siekdamas artimų ryšių su J. B., skambino pastarajai mobiliojo ryšio telefonu bei žodžiu pagrasino susidorojimu, tokiais savo veiksmais sukėlęs nukentėjusiąjai didelį nerimą ir baimę, tokiu būdu, naudodamas psichinę prievartą, sistemingai baugino nukentėjusiąją.

Apklaustas teisiamajame posėdyje kaltinamasis V. U. kaltu neprisipažino. Jis teisiamajame posėdyje parodymus duoti atsisakė, nurodė, kad parodymus duotų po trijų savaičių (neva tai apklausus dar vieną liudytoją, tačiau kokį nenurodė). Teisėjai pagarsinus t. 1 b. l. 37 esančias žinutes, kaltinamasis atsakė, kad jo telefono numeris yra Tele 2 papildymas, tai nėra pririštas mobilus. Jis nežino kas dubliuoja numerį. Tai ne jo rašyti tekstai. Komisijoje jis buvo ne vieną, o 4 kartus. Tai yra pareiškimo pridavimas, pareiškimo papildymo pridavimas, atsakymo pasiėmimas. Paklausus jo apie žinutę, kurioje nurodoma „Jus ta gyvate, kurią sutikus reikia kirst galvą, kai kam perduosim turimą informaciją, rytoj kolektyvui to užteks, kad nuogą išmestų per langą, priėjot liepto galą“ paaiškino, jog gal jis taip ekspromtu pasakė, gal skubėjo. Bet tai ne jo žinutė. Jeigu galvos nenukirto, tai nėra grasinimas.

Ikiteisminio tyrimo metu V. U. parodė, kad tiksliai datos nepamena, tačiau gali būti 2011 sausio mėnesio pradžioje, kai tvarkydamas savo asmeninius reikalus jis buvo Ginčų komisijoje, Gedimino pr. 60, Vilniuje. Tuomet jis susipažino su J. B.. Jis bendravo su pastarąja dalykiškai. Telefono numerį J. B. davė pati, savo iniciatyva (jis mano, jog tai jos tarnybinis, darbo numeris). Išeinant, jis pasiūlė J. B., kada jai patogiau, susitikti papietauti. Kitą dieną jie susitiko Seimo kavinėje. Su J. B. jokio konflikto V. U. neturėjo ir neturi šiandien, kaip ir neturi pagrindo jai grasinti. Ginčų komisijoje J. B. jam jokios pagalbos tvarkant reikalus suteikti negalėjo. Tą pačią dieną, kai buvo susitikę kavinėje, J. B. V. U. paliko savo telefono numerį 860075866. J. B. jis rašė sms žinutes ir skambino iš telefonų 867912012 ir 860378022 (šis numeris priklauso jo mamai). Bendraujant su J. B., sužinojo, kad jos mamos gimtadienis, ji norėjo, kad jis parūpintų gėlių. Savo iniciatyva jis padovanojo - perdavė kavinėje papuošalus per pažįstamą Tiną, pavardės nežino, dirbanti ginčo komisijoje. Tina pažįsta, kadangi ji sėdi viename kabinete su kita jo pažįstama iš Ginčų komisijos. J. B. jam grąžino papuošalus, perdavus per bendradarbę, jos vardo ir pavardės nežino, atnešė jam į kavinę. Kada paskutinį kartą bendravo su J. B. pasakyti negali, neprisimena, viso su ja bendravo 5 dienas. Kada paskutinį kartą rašė J. B. sms žinutes, neprisimena. Gali būti, kad rašė vasario 14 apie tai, kad grįžta į Vilnių, kad gali susitikti, į žinutę atsakymo negavo, daugiau jai neberašė. J. B. rašė sms žinutes, kurios buvo gražios, pamokančios žinutės, jis neturėjo jokio tikslo įbauginti J. B., grasinti jai ar panašiai. Dėl veržimosi į patalpas, kuriose J. B. dirba, yra nesąmonė, kadangi ėjo savo asmeniniais reikalais į Ginčų komisiją ne dėl to, kad ji ten dirba. J. B. nei asmeniškai, nei telefonu neprašė jo nustoti jai rašyti ar skambinti. Jis nerašė Jolantai žinučių, prisistatydamas kitais vardais. Jolanta yra depresija serganti asmenybė. Jai rašė žinutes tam, kad pakelti žmogui matant akivaizdžiai smunkančią nuotaiką bet ne tam, kad įbauginti ar panašiai. Jokių realių jos gyvybei gresiančių veiksmų jis nesiėmė nei pats asmeniškai, nei per kitus asmenis. Rašė Jolantai, kad jam nesudėtinga būtų sužinoti, kur ji gyvena, kur jos sodo adresas, tačiau tokių veiksmų nesiėmė. Jis tai pranešė, nenorėdamas įbauginti, o šiaip, kaip informacija.

Dėl tęsimo nusikalstamos veikos parodė, kad J. B. 2011-09-16 neskambino, artimųjų ryšių su ja nesiekė.

Papildomos apklausos metu kaltinamasis V. U. parodė, kad savo kaltės nepripažįsta, kadangi niekada nesiekė jokių artimųjų ryšių su J. B.. Atvykimas 2011-01-11 į Ginčų komisiją nieko bendro su santykių su J. B. neturėjo, atvyko savo tikslais. Bendravo su G. V. J. B. kabinete, kadangi daugiau kabinetų nėra. J. B. telefono numerį jam davė darbuotoja, koks buvo numeris neprisimena, išsaugojęs. Telefono numerį buvo įsirašęs, kadangi sužinojo, kad J. B. tarpininkaujant galima atstatyti praleistą terminą (dokumentų padavimo). Bendravo su ja dalykiškai. Pokalbio metu sutarė, kad tokio pobūdžio problemos nesprendžiamos telefonu, todėl buvo sutarta susitikti artimiausioje vietoje, kavinėje, pietų pertraukos metu. Važiuodamas į susitikimą nupirko tris baltas rožes. Pirmo susitikimo metu iš J. B. darbinio jam rūpimu klausimu negavo konkretaus atsakymo. Pokalbio metu iš jos pačios sužinojo, kad ji ruošiasi mamos gimimo dienai. Tikėdamasis galimos paslaugos iš Jolantos, pasiūlė nupirkti gėlių jos mamai. Ji pasakė: „Būtų gerai“. Po susitikimo jis jai skambino tą pačią dieną kelis kartus. Skambino, norėdamas sužinoti Jolantos skonį ir kokias gėles nupirkti. Sms žinučių nerašė. Po trijų dienų nuo susipažinimo su Jolanta jis atvažiavo ir be jokių trukdžių užėjo į Ginčų komisiją, gėles paliko priėmimo skyriuje esančiai darbuotojai. Dar kitą dieną susitiko su J. B. toje pačioje kavinėje, ji jam paaiškino, kad už 2000 litus ji galėtų jam padėti atstatyti praleistą terminą. Tada jis nupirko J. B. auskarus ir kaklo papuošalą, juos perdavė per Tiną. Pinigų Jolantai neperdavė. Žinutės, kurias rašė Jolantai, buvo ne grasinančio, o perspėjančio pobūdžio, jis buvo nusivylęs jos veiksmais, pažadais. Nei pakenkti, nei grasinti jis jai neketino,-nei skambučiais, nei užėjimu į Ginčų komisiją. Su J. B. bendravo vienu vieninteliu numeriu 867912012. Jokių realių jos gyvybei gresiančių veiksmų jis nesiėmė nei pat asmeniškai, nei per kitus asmenis. Dėl skambučių 2011 rugsėjo 16 dieną gali paaiškinti, kad jis neskambino, negrasino. Jolantos numerio nežino, neturi išsaugojęs. Mano, kad šis skambutis buvo sufalsifikuotas, pasinaudojus TELE 2 kompiuterine technika ir priemonėmis, o jo balsas sumodeliuotas (t. 1, b. l. 98, 102-103, 113-114).

Apklausta teisiamajame posėdyje nukentėjusioji J. B. parodė, kad V. U. atėjo į Ginčų komisiją su prašymu peržiūrėti neįgalumą. Tai buvo 2011 m. sausio 6 arba 7 diena. Jis atėjo ten konsultuotis su daktare G. V.. Jos darbo vieta buvo ginčų komisijos posėdžių salėje, tai daktarė G. V. paprašė jos, kad išeitų iš kabineto. Ji išėjo ir jie aptarinėjo jo prašymą. Jis dar paprašė daktarės G. V. jos telefono numerio, tačiau daktarė jo nedavė. Tada jis trumpuoju numeriu „118“ paskambino į Ginčų komisiją ir paprašė darbuotojų, jog šie pakviestų ją prie telefono bei kartu paprašė, kad ji perskambintų į jo mobilųjį telefoną, kurį jis padiktavo. Kadangi iš darbo skambinti negalima, ji jam perskambino iš savo mobiliojo telefono, tokiu būdu jis sužinojo jos mobilųjį telefoną. Tada prasidėjo visi jo skambinimai. Iš pradžių buvo viskas gerai, jis labai kultūringai kalbėjo, pakvietė ją į piceriją, ten išgėrė kartu kavos, labai kultūringai abu pakalbėjo. Sekančią dieną prasidėjo gėlių nešiojimai. Jis palikdavo puokštes darbe pas sekretorę. Ji asmeniškai gavo tik vieną kartą iš jo gėles, tai buvo 3 rožės. Per tą pirmąjį pokalbį jie pakalbėjo su U. apie šeimą, vaikus, buvo tiesiog toks neįpareigojantis pokalbis be jokių užuominų, kad žmogus gali taip elgtis. Jis papasakojo apie savo motiną ir dukrą, apie savo darbinius pasiekimus. Kaip tik sausio 15 dieną buvo jos motinos gimtadienis, tai ji pasipasakojo. Visas pokalbis vyko labai gražiai. Jis pavaišino užkandžiais. Atrodo viskas gerai praėjo, bet po to jis pradėjo kas valandą nešti tas gėles ir vis palikdavo sekretorei, kad atrodė jų įstaiga kaip laidojimo rūmai. Po to kasdien jis vis siūlė leisti laiką su juo toje picerijoje. Kuo jis daugiau išgerdavo, tuo daugiau jis jai skambindavo. Kadangi jų įstaiga yra uždara ir filmuojama kameromis, tai jis ateidavo ir iš lauko skambindavo, kad jį įleistų į jų įstaigą. Neįleisti negalėjo, nes matėsi viskas per vaizdo kameras. Tada jis pradėjo terorizuoti ir grasinti įstaigos darbuotojams. Jo buvo prašoma, kad šis išeitų ir paliktų patalpas. Jis tada ant kelių atsiklaupdavo, pradėdavo kalbėti apie meilę ir lįsdavo bučiuotis. Darbovietės darbui buvo destrukcija, nors įstaigas darbas buvo labai rimtas. Pastoviai jautė įtampą. Tai paliudys ir kiti komisijos nariai, kurie viską tai matė. Matė, jog ji pati į kontaktą nėjo, neatsakinėjo į skambučius, kol jis pradėjo jai grasinti ir siųsti grasinančias žinutes. Tada jis siuntinėjo jai žinutes kitų asmenų vardu, tai dukters vardu, tai mamos vardu. Net siuntė tokias žinutes, kuriose nurodė, jog pateko į avariją ir reikalavo išeiti iš įstaigos. Jos advokatė skambino jam ir prašė jo, kad šis paliktų ją ramybėje, tačiau jis grasino ir jos advokatei, aiškino jai, kad ji neteks advokatės licenzijos ir panašiai. Jis skambinėdavo ir grasindavo, jog žino, kur ji gyvena, žino, kur yra jos sodas. Jis sakė, kad jai bus blogai ir negerai, kai jis atvažiuos. Tą situaciją žinojo ir jos vaikai, nes ji pastoviai jautė įtampą, bijojo eiti net į darbą. Iš darbo ją vežiojo kiti komisijos nariai arba advokatė, išeidavo pro galinį darbo išėjimą. Ji dabar žino, kad žmogus yra pakaltinamas, tačiau tada galvojo, kad žmogus yra tikrai ligonis. Ji tada bijojo, kad jis ką nors jai padarys. Kol galiausiai visai išėjo iš to darbo, nes nukentėjo jos darbo kokybė. Ji negalėjo atlikti savo darbo pareigų. Dar buvo incidentas, kuris sukėlė jai dar daug psichologinės įtampos, kai jis nupirko kažkokį rinkinį auskarų, pakabuką bei vazoną, tam kad persodinti orchidėją. Ji su juo nesusitikinėjo, tai jis automobilių stovėjimo aikštelėje susistabdė jos kolegę Tinatin, įteikė jai dovanas ir pasakė dėl ko šias dovanas jai turi perduoti. Jis aiškino jai tarsi jie gėrė su juo kavą ir ji pamiršo šiuos daiktus pasiimti. Ji atnešė visas dovanas pas juos į darbą ir jos taip vis gulėjo pas sekretorę ant stalo. Jis tada pradėjo terorizuoti ir sakyti, jog tai buvo labai brangūs daiktai. Jis reikalavo, jog ji asmeniškai ateitų ir jam grąžintų šiuos daiktus. Buvo nemalonu prieš darbdavį dėl tokios situacijos, taip pat dėl to, kad terorizavo kolegę Tinatin. Kol galiausiai Tinatin su dar viena kolege grąžino jam tuos daiktus. Dar buvo baimės dėl vaikų, jie irgi išgyveno su ja visa tai. Jie pastoviai ramino ją ir sakė, jeigu U. pasirodys namuose, vaikai ją apgins. Ji reiškia civilinį ieškinį, kadangi ji jautė nuolatinį stresą, nuolatinius išgyvenimus. Jai pablogėjo sveikata, turėjo problemų su skrandžiu, kamavo nemiga, visą laiką gyveno baimėje. Privalėjo išeiti iš darbo, nes negalėjo tinkamai atlikti nurodytų komisijos darbų. Ji turėdavo parašyti sprendimus, bet dėl tokio pastovaus terorizavimo negalėjo to atlikti laiku. U. skambinėjo iš įvairių telefono numerių. Kai jai skambindavo nepažįstamas telefono numeris, ji nekeldavo. Trys pagrindiniai telefono numeriai yra nurodyti byloje. Jis konkrečiai pradėjo rašinėti žinutes, kad “tokiai gyvatei kaip ji reikia nukirsti galvą”, tačiau ji nesuprato dėl ko jis taip pradėjo, nes ji jam nieko neįsipareigojo, nieko nežadėjo. Grasindavo ir skambučiais. Ji suprato tai kaip grasinimą susidoroti. Rugsėjo 16 d. jis paskambino ir pasakė, kad nusipirko antikvarinį daiktą, pirmojo pasaulinio karo kardą bei dabar galvoja kaip jį čia panaudojus. Taip pat grasino, jog atvažiuos jo dukra ir susidoros su ja. Aiškino, jog ji bus išmesta nuoga pro langą. Dėl ko ir už ką jis taip darė, ji nežino.

Teisiamajame posėdyje liudytoja G. V. paaiškino, kad J. B. yra buvusi jos kolegė, kartu dirbo Ginčų komisijoje. Ji patvirtino savo ikiteisminio tyrimo duotus parodymus ir paaiškino, kad neturi daugiau ką pasakyti. Apie siunčiamas žinutes jų kolektyve buvo žinoma.

Teisiamajame posėdyje liudytoja A. T. paaiškino, kad maždaug prieš 2 metus dirbo Ginčų komisijoje sekretore. Atėjo V. U. ir atnešė prašymą, berods savo mamos dėl neįgalumo nustatymo. Po kelių dienų sužinojo, kad U. pradėjo skambinti J. B., kažkokiu būdu sužinojo jos mobiliojo telefono numerį. Prieš tai jis skambindavo jai, nes ji turėjo jį sujungti su Jolanta. Vienas telefonas buvo žinomas internete, turbūt iš ten jis jį ir susirado ir jai skambindavo. Nešė Jolantai gėles, buvo diena, kai jis atnešė porą puokščių, tai buvo ganėtinai keista ir matėsi, kad žmogus ganėtinai įkyriai reikalauja dėmesio iš Jolantos. Kaip po to paaiškėjo, jis labai dažnai skambindavo ir rodydavo dėmesį. Vėliau Jolanta jau nebenorėjo su juo bendrauti, prašė, kad nebejungtų su tuo ponu, bet jis vis tiek skambindavo jai į jos darbo telefoną ir jeigu ji nesujungdavo, porą kartų grasino, bet vėliau, kai jau jis skambindavo, ji tiesiog nebeatsiliepdavo. Būdavo taip, kad reikalaudavo atidaryti duris, Jolanta prašė, kad jo neįleistume, tuomet jis prieidavo prie darbo, per stiklines duris matėsi, kad jis laukdavo Jolantos. Jolantos akyse matydavo baimę, ji bijodavo eiti namo, kad jos neužpultų. Kiek žino eidavo pro kitas išėjimo duris. Kas nors Jolantą parveždavo namo ir ji vengdavo susitikti su juo. Apie tai, kad Jolanta bijo, matėsi iš to, kad ji nervavosi, drebėjo, dažnai rūkė, jos telefono vibracija buvo įjungta ir jis pastoviai vibravo.

Teisiamajame posėdyje liudytoja D. J. paaiškino, kad J. B. dirbo jų tarnyboje. O kaltinamojo pono U. ji nepažįsta. Pažįsta tik dėl visų įvykių jų tarnyboje. Nuo ko viskas prasidėjo nežino, kadangi nedalyvavo, tačiau kai buvo destabilizuotas tarnybos darbas, buvo įtraukta į tuos įvykius ir turėjo juose dalyvauti. Ponas U. visą laiką stengėsi patekti į jų tarnybą. Jis skambindavo, ateidavo, buvo netaktiškas, šiurkštokas, jai keletą kartų jis grasino, kad bus nunešta galva, kitoms darbuotojams buvo grasinama, kad jos bus atleistos iš darbo, neaišku kokie veiksmai bus apskųsti ir jos bus atleistos iš darbo. Šiaip tie epizodai kartojosi per dieną daug kartų. Nebuvo ramaus darbo. Taikiai visko išspręsti nėjo. Ponas U. visada nusisukdavo, kalbėdavo mobiliuoju telefonu, norėjosi su juo pasikalbėti, paaiškinti, kad jis leistų ramiai dirbti. Iš pradžių tarp Jolantos ir U. buvo viskas gražu, matė, kad buvo dovanojamos gėlės, o paskui matė Jolantos rūpestį, raudonas nuo ašarų akis, Jolanta visą laiką bijojo išeiti į namus, ji paslapčiom ateidavo į darbą, nes buvo persekiojama. Tarp kitko kažkaip visa jų tarnyba buvo stebima. Kol darbe būdavo pirmininkas, visi dirbdavo ramiai, tik jam išėjus ponas U. atsirasdavo prie jų tarnybos durų. Į Jolantos telefoną būdavo rašomos žinutės, buvo pastoviai stresuojama, nervuojama, jai buvo grasinama. Žino, kad žmogus buvo skriaudžiamas, ji buvo įvaryta į kampą, buvo atakuojama, terorizuojama sms žinutėmis, per dieną buvo labai daug bandymų pas juos patekti, pagrasinti. Atsakydama į proceso dalyvių klausimus, liudytoja paaiškino, kad Jolanta nustojo pas juos dirbti ir U. nustojo vaikščioti. Nežino ar jis (V. U.) būdavo blaivus, ar girtas, bet jo elgesys nebuvo adekvataus žmogaus. Pirmą kartą susidūrė su tokiu nevaldomu žmogumi. B. sveikata nežino kaip nuo to pasikeitė. Bet iš jos pačios matėsi, kad ji išvarginta, stresuota, verksminga, padidintu jautrumu. Jolantos ir U. telefoninių pokalbių ji negirdėjo, žino, kad U. siųsdavo melagingas žinutes, kad jis ligoninėje, jam labai blogai, kad dėl jos elgesio jis ligoninėje, naudojo tokį psichologinį smurtą.

Teisiamajame posėdyje liudytoja T. V. paaiškino, kad su nukentėjusiaja dirbo vienoje darbovietėje. U. ateidavo pas juos. Apie jų santykius nieko nežino. Vieną kartą U. norejo perduoti Jolantai dovanėlę. Susitiko prie įėjimo, perdavė gėlių vazoną, kuriame lyg matėsi papuošalai. Jolanta tos dovanos nenorėjo. U. paskambino ir paklausė ar perdavė tą dovaną. Su S. M. dovaną grąžino U. Jolanta sakydavo, kad ji privargusi, nenori bendrauti.

Teisiamajame posėdyje liudytoja K. B. (buvusi A.) paaiškino, kad tikslių aplinkybių neprisimena, prašo vadovautis jos ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais.

Teisiamajame posėdyje, remiantis BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatomis, kitiems įrodymams patikrinti buvo perskaityti liudytojų G. V., A. T., D. J., K. A. parodymai.

Ikiteisminio tyrimo metu K. A. (B.) parodė, kad Ginčų komisijoje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, adresu Gedimino pr. 60, Vilniuje, pagrindinės įstaigos durys yra rakinamos. Ginčų komisijoje J. B. dirba jos, kaip komisijos narės, padėjėja. Liudytojos ir J. B. kabinetai yra gretimi, tad ji mato, kas vyksta J. B. kabinete. Nuo 2011 m. sausio mėnesio - tikslios datos neatsimena, į jų įstaigą pradėjo lankytis V. U.. Pirmą kartą pamatė jį, kaip 2011 metų, sausio pradžioje, priėmė jo prašymą dėl nedarbingumo lygio termino nustatymo. Pirmą kartą jis jai pasirodė kaip eilinis interesantas, tačiau po apsilankymo jis dar keletą kartų buvo atėjęs į jų įstaigą konkrečiai pas J. B.. Iš J. B. pasakojimų ir tiek, kiek jai pačiai žinoma, kad V. U. atakuoja J. B., kviesdamas ją su juo susitikti. V. U. po keliolika kartų per dieną skambina J. B. į jos mobilaus ryšio telefoną tokiais savo veiksmais trukdydamas tiek J. B., tiek kitų darbuotojų darbą. Jei J. B. ir išjungdavo telefono garsą, girdėdavosi telefono vibravimas. Nuo 2011 m. sausio iki vasario mėnesio, V. U. ji matė jų įstaigoje gal kokius 5 kartus. Jis ateidavo ne kaip interesatas, bet asmeniškai pas J. B.. Ji nesileisdavo su juo įkalbas, prašydavo , kad jis išeitų, tačiau V. U. keldavo įvairiausias scenas, atsisakydavo išeiti. Liudytoja girdėjo, kad jis reikalavo, kad J. B. už jo tekėtų. J. B. dėjo pastangas, kad išprašytų V. U. iš jų įstaigos. Įkalbinėdavo, kad į jos darbo vietą V. U. neitų, apeliuodama į tai, kad ji turės nemalonumų darbe dėl jo apsilankymų įstaigoje. Tačiau V. U. nesiliovė ėjęs į jų įstaigą ir trukdė darbą. Ji girdėjo, kaip vieną kartą V. U. pasakė J. B., kad būtų gerai, kad ją atleistų iš darbo, tuomet pastaroji galėtų tapti jo žmona ir sėdėti namie. Kartą jai teko kalbėti su V. U. telefonu, kai iš informacijos telefono 118 buvo peradresuotas skambutis į jų įstaigą ir jis prašė prie telefono pakviesti J. B.. Liudytoja tuo metu nežinojo, kas skambina, ir pakvietė J. B.. Jų pokalbio ji nesiklausė, tačiau po pokalbio J. B. buvo labai sutrikusi. Dar buvo atvejis, kurio tikslios datos ji neatsimena, kai V. U. jų įstaigoje reikalavo, kad J. B. jį pabučiuotų ir tik tada jis išeis. J. B. stengėsi paaiškinti, kad tai ne vieta aiškintis jausmus, tačiau V. U. laikėsi savo ir neketino išeiti. Paprastai, kol V. U. pavykdavo išprašyti iš įstaigos, trunkdavo 10-15 min. Keletą kartų ji matė V. U. prie įstaigos durų stovintį ir skambinantį į duris, tačiau darbuotojos V. U. neįleisdavo. Kaip jis kitą kartą prasmukdavo į įstaigą ji pasakyti negali. Prie jos asmeniškai V. U. nepriekabiavo, ji su juo kalbėjo tik telefonu, kai jis prašė pakviesti J. B.. Ji gali pasakyti, kad tikrai po pokalbių su V. U., J. B. būdavo sutrikusi, jausdavosi nemaloniai (t. 1, b. 1. 70-72).

Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja D. J. parodė, kad Ginčų komisijoje prie SADM, Gedimino pr. 60, Vilniuje, yra komisijos narė. Iš bendradarbės J. B. žinojo, kad jų įstaigoje lankosi toks pilietis V. U., kuris eina pas J. B. ne kaip interesantas, o tiesiog ateina ir trukdo darbą tiek J. B., tiek trukdo visos įstaigos darbą. Šis pilietis, pasak J. B., priekabiauja, tačiau detaliau ji nieko nežino. Nuo 2011 m., sausio pradžios, yra mačiusi minėtą pilietį jų įstaigoje, tačiau teko bendrauti tik vieną kartą tokiom aplinkybėm. Kadangi jų įstaigos pagrindinės durys rakinamos, V. U. buvo pastebėtas prie durų, į kurias be paliovos skambino. Kad nebūtų trikdomas įstaigos darbas, V. U. nebuvo įleidžiamas. Kadangi jis nenustojo skambinti, ji išėjo į lauką išsiaiškinti, kokiu tikslu jis atvyko. Paklausus kokiu tikslu V. U. atvyko, jis paaiškino, kad atvyko pas gydytoją Genovaitę. Jai buvo žinoma, kad gydytoja su V. U. buvo aptarusi jam rūpimus klausimus, kiek buvo susiję su nedarbingumo lygio nustatymu, be to, gydytoja buvo užsiėmusi, todėl ji mandagiai paprašė, kad jis išeitų ir nebetrukdytų darbuotojų. Tuomet V. U. pradėjo grasinti, kad jai „nuraus galvą“, pradėjo įžeidinėti, grasino susidorojimu. Ką jis tiksliai sakė, ji neatsimena. Tą kartą V. U. pasišalino, tačiau buvo dar keletas atvejų, kai jis patekdavo į jų įstaigą, grasindavo, kad ji nebedirbs šioje įstaigoje, kad jis visur turi daug pažįstamų, jo galimybės plačios. Iš J. B. pasakojimų žino, kad V. U. pastarajai skambina į mobilų telefoną po keletą kartų per dieną, rašo trumpąsias žinutes. Vieną dieną, datos neatsimena, kai Jolanta jau buvo tiek nuvarginta V. U. skambučių ir žinučių, kad net verkė, ir jai pasisakė, kad nuolatinės V. U. atakos telefonu ją labai trikdo. Ji atsiliepė į vieną V. U. skambutį ir pabandė gražiai pasakyti, kad jis paliktų Jolantą ramybėje, tačiau V. U. jos neišklausė, o pradėjo grasinti susidorojimu. Tuomet ji išjungė pokalbį. Ji asmeniškai V. U. grasinimų nepriima. Tiesiog toks V. U. elgesys,-telefoniniai skambučiai, lankymasis įstaigoje be pagrindo, sutrikdo visos įstaigos darbą. Labiausiai tai neigiamai veikia J. B., jos emocinę būseną (t. 1, b. l. 73-74).

Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja T. V. parodė, kad dirba Ginčų komisijoje. Pažįsta kaip buvusią bendradarbę J. B., kaip interesantą - V. U.. Ji žino, kad jis dažnai ateidavo į Ginčų komisiją kaip dažnai, konkretizuoti negali. Nieko apie jų tarpusavio santykius nežino. Vieną dieną tiksliau negali pasakyti, V. U. jai atvykus į darbą, priėjo prie lauke ir paprašė perduoti Jolantai maišelį, kai ji paklausė, kas maišelyje yra, jis parodė gėlių vazonėlį, ir kad ten papuošalai. V. U. jai pasakė, kad Jolanta pamiršo tai susitikimo metu. Jai nekilo įtarimo, todėl sutiko, nieko daugiau netikslindama. Ji perdavė maišelį Jolantai tą pačią dieną. Jolanta jai nieko nesakė, neaiškino apie šią dovanėlę. Vėliau, maždaug po savaitės, ar vėliau, jai į darbo telefoną paskambino V. U., paklausė ar ji perdavė Jolantai dovanėlę, kadangi Jolanta jam neigė gavusi maišelį. Ji pasakė, kad perdavė. Ji pakalbėjo su Jolanta, pastaroji atsisakė pripažinti V. U. gavusi dovaną argumentuodama, kad nieko neėmė ir nieko negražins. Kadangi jos padėtis pasidarė dviprasmiška, V. U. jai vis skambino pasiteirauti ar tikrai perdavė, ji pasiūlė Jolantai grąžinti dovaną. Ji telefonu pasakė tai U., susitarė kad ji atneš jam dovanėlę, jis laukė šalia kavinėje. Kartu su bendradarbe E. M., ji perdavė V. U. dovaną, daugiau su juo nebendravo. Tai buvo vienintelis prašymas ir jos paslauga V. U., daugiau nieko pridurti negali. V. U. ir Jolantos santykių pradžioje, kai ji ateidavo pas Jolantą matydavo gėles, Jolanta pasakojo, kad V. U. atneša. Kiek ji žino iš Jolantos žodžių, jų santykiai vystėsi gražiai, vėliau taip pat Jolanta minėjo, kad V. U. per daug skambina, per daug skiria dėmesio (susirinkimų metu būdavo, kad Jolantai skambėjo telefonas, tą neatsiliepdavo, minėjo, kad tai V. U.), konkrečiau ji nesidomėjo, todėl daugiau nieko pridurti negali (t. 1, b. l. 75-76).

Iš 2011-02-23 Apžiūros protokolo matyti, kad nukentėjusiosios J. B. pateikta informacija iš internetinių puslapių yra apžiūrėta, taip pat apžiūrėti SMS pranešimai (t. 1, b. l. 38-39).