- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-08-29
- Bylos Nr.
- 1S-284-768/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 1-08-3-00048-2016-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Donatas Jatužis
- Nuteistasis
- A. G.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Donatas Jatužis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs nuteistojo A. G. skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016-06-27 nutarties, kuria patenkintas Norvegijos Karalystės pataisos tarnybos direktoriato prašymas dėl (duomenys neskelbtini) apygardos apeliacinio teismo 2015-12-12 nuosprendžio pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Norvegijos Karalystės (duomenys neskelbtini) apygardos apeliacinio teismo 2015-12-12 nuosprendžiu A. G. pripažintas kaltu pagal Norvegijos Karalystės 1902 m. baudžiamojo kodekso § 257, § 258, § 60a (13 atvejų), ir § 257, § 258, § 60 a, § 49 (2 atvejų), taip pat Norvegijos Karalystės 2005 m. baudžiamojo kodekso § 321, vadovaujantis Norvegijos Karalystės 1902 m. baudžiamojo kodekso § 62 pirmąja dalimi už visus pažeidimus jam paskirta 3 metų 5 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Į bausmės laiką įskaitytos 307 dienos, praleistos areštinėje.
2016-05-19 Panevėžio miesto apylinkės teisme buvo gautas iš Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Tarptautinės teisės departamento, vadovaujantis Lietuvos Respublikos 2014-03-20 įstatymu ratifikuotu Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Norvegijos Karalystės Vyriausybės susitarimu dėl nuosprendžių baudžiamosiose bylose, kuriais paskirtos laisvės atėmimo bausmės ar su laisvės atėmimu susijusios priemonės, pripažinimo ir vykdymo (toliau – Susitarimas) persiųstas Norvegijos Karalystės pataisos tarnybos direktoriato prašymas dėl Agderio apygardos apeliacinio teismo 2015-12-12 nuosprendžio pripažinimo ir vykdymo.
Žemesnės instancijos teismas
Skundžiama Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016-06-27 nutartimi pripažintas Norvegijos Karalystės Agderio apygardos apeliacinio teismo 2015-12-12 nuosprendis ir nutarta jį vykdyti Lietuvos Respublikoje, A. G. šiuo nuosprendžiu pagal Norvegijos Karalystės 1902 m. baudžiamojo kodekso § 257, § 258, § 60a (13 pažeidimų atvejų), ir § 257, § 258, § 60 a, § 49 (2 pažeidimų atvejus), taip pat Norvegijos Karalystės 2005 m. baudžiamojo kodekso § 321, paskirta galutinė 3 metų 5 mėnesių laisvės atėmimo bausmė suderinta su LR BK atitinkamai 22 str., 25 str. ir 178 str. 3 d., 178 str. 3 d., 178 str. 1 d. ir palikta ta pati 3 metų 5 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją paskiriant atlikti pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo šios sutarties įsiteisėjimo dienos, į bausmės laiką įskaitant laikinajame sulaikyme ir kalinime išbūtą laiką – 307 dienas, bei laikant, jog 2014-04-01 A. G. atliko 425 dienas.
Šalies argumentai
Nuteistasis A. G. skundu prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016-06-27 nutartį ir priimti naują sprendimą – atmesti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Tarptautinės teisės departamento persiųstą Norvegijos karalystės pataisos tarnybos direktorato (toliau – Direktoratas) prašymą dėl (duomenys neskelbtini) apygardos apeliacinio teismo 2015-12-12 nuosprendžio pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje.
Skunde nurodo, kad apie numatytą teismo posėdį jam buvo pranešta 2016-07-08, t.y. jau po skundžiamos teismo nutarties priėmimo, tokiu būdu buvo pažeistos LR BPK, Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvensijos 6 str. numatytos jo teisės – teisė žinoti apie teismo posėdžio laiką ir vietą, tinkamai pasirengti gynybai. Nuteistasis teigia ir apie Susitarimo 8 str., 1983-03-21 Europos Tarbybos konvencijos dėl nuteistųjų asmenų perdavimo 5 str. (toliau – Konvencija) numartytų nuostatų pažeidimus. Nuteistasis pažymi, kad jis nesutiko su perdavimu dėl nuosprendžio vykdymo Lietuvos Respublikoje, todėl sutinkamai su Konvencijos ir Susitarimo nuostatomis šis klausimas negalėjo būti sprendžiamas. Nurodo, kad jis jau keli metai negyvena Lietuvos Respublikoje, su ja neturi jokių socialinių, ekonominių ar kt. sąsajų, pats gyvena (duomenys neskelbtini), ten turi nuolatinę gyvenamąją vietą, kurią yra deklaravęs. Nuteistojo teigimu, jo sutikimas buvo būtinas, o Norvegijos Karalystės valdžia neįvykdė Susitarime numatytų kalėjimo bausmės atlikimo perkėlimo sąlygų. Taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepareikalavo jokios kompetetingos institucijos išvados dėl jo socialinės reabilitacijos galimybių ir sąlygų atlikti bausmę Lietuvos Respublikoje, nors pagal Susitarimą kompetetingos institucijos turi dėl to konsultuotis. Atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos kalėjimai neatitinka tarptautinių žmogaus teises ir orumą užtikrinančių standartų. Taip pat pagal Norvegijos Karalystės įstatymus jam yra galimybė sutrumpinti bausmės atlikimo laiką ir likusią bausmės dalį atlikti lengvesnio įkalinimo įstaigoje bei galimybė atlikus 1/3 bausmės iki 30 dienų per metus praleisti laisvėje, o tokios galimybės Lietuvoje nėra, kadangi teismas bausmę jam paskyrė atlikti pataisos namuose. Nuteistasis taipogi mano, jog įsiteisėjus skundžiamai nutarčiai jis bus nubaustas antrą kartą ir turės dvigubą teistumą tiek Norvegijoje, tiek Lietuvoje (vėl pritaikyti LR BK straipsniai, paskirta bausmė, jos atlikimo vieta, pradžia ir kt.) už tas pačias nusikalstamas veikas, kas įrodo tarptautiniuose ir nacionaliniuose teisės aktuose numatytų teisių bei laisvių pažeidimus dvigubo nubaudimo draudimo kontekste.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo skundas atmetamas.
Nuteistasis, nesutikdamas su Norvegijos Karalystės (duomenys neskelbtini) apygardos apeliacinio teismo 2015-12-12 nuosprendžio pripažinimu ir vykdymu Lietuvos Respublikoje, skunde teigia apie Susitarime įtvirtintų sąlygų dėl jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo perdavimo nebuvimo bei įvairius tarptautinių bei nacionalinių teisės aktų pažeidimus jo atžvilgiu. Tačiau įvertinęs turimą medžiagą aukštesnysis teismas konstatuoja, kad apylinkės teismas skundžiama nutartimi pagrįstai patenkino Norvegijos Karalystės pataisos tarnybos direktoriato prašymą dėl (duomenys neskelbtini) apygardos apeliacinio teismo 2015-12-12 nuosprendžio pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje. Skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, apylinkės teismas užsienio valstybės teismo priimto nuosprendžio pripažinimo klausimą išsprendė teisingai, tinkamai ir priešingai nuteistojo skundo deklaratyviems teiginiams – teisės aktuose įtvirtinų jo teisių nepažeidė. Todėl tenkinti nuteistojo skundą nėra pagrindo.
Lietuvos Respublikos ir Norvegijos Karalystės teismų priimtų nuosprendžių baudžiamosiose bylose, kuriais paskirtos laisvės atėmimo bausmės ar su laisvės atėmimu susijusios priemonės, pripažinimui ir vykdymui reglamentuoti yra skirtas aukščiau šioje nutartyje nurodytas Susitarimas. Nuteistojo atžvilgiu priimto nuosprendžio pripažinimo ir vykdymo procedūra atliekama vadovaujantis būtent šio Susitarimo nuostatomis, kuris pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 4 straipsnio 3 dalį yra privalomas vykdančiajai valstybei. Šiame Susitarime numatyta, kad vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija pripažįsta nuosprendį, kuris buvo perduotas šio Susitarimo nustatyta tvarka, ir nedelsdama imasi visų būtinų priemonių bausmei vykdyti, išskyrus atvejus, kai pritaikomas vienas iš 8 straipsnyje nurodytų nepripažinimo ir nevykdymo pagrindų (7 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju Norvegijos Karalystė, kaip nuosprendį priėmusi valstybė, yra išduodančioji šalis (1 straipsnio 1 dalies c punktas), o Lietuvos Respublika – vykdančioji šalis (1 straipsnio 1 dalies d punktas). Nuteistasis skunde teigia apie šiame Susitarime nustatytos tvarkos nesilaikymą ir jame įtvirtintų nuostatų pažeidimus, tačiau tokie teiginiai yra nepagrįsti.
Susitarimo 6 straipsnio 3 dalis imperatyviai nustato, kad visais atvejais, kai nuteistasis asmuo tebėra išduodančioje valstybėje, jam suteikiama galimybė išdėstyti savo nuomonę raštu ar žodžiu, o nuteistojo asmens nuomonė perduodama vykdančiai valstybei. Teismui pateikos bylos medžiaga patvirtina, kad nuteistajam A. G. buvo suteikta tokia galimybė išdėstyti savo nuomonę raštu, taip pat jis supažindintas su galiojančiomis taisyklėmis ir teisinėmis pasekmėmis, susijusiomis su perkėlimu į Lietuvą pagal Susitarimą (101-103 b.l.).
Skunde akcentuojamas nuteistojo sutikimo dėl nuosprendžio vykdymo perdavimo nebuvimas, tačiau aukštesnysis teismas pažymi, kad sutinkamai su Susitarimo nuostatomis, priešingai nuteistojo subjektyviai nuomonei, jo sutikimas nėra būtinas.
Susitarimo 6 straipsnio 2 dalies a punktas nurodo, kad nuteistojo asmens sutikimas dėl bausmės vykdymo perdavimo nereikalingas, kai nuteistasis asmuo yra vykdančiosios valstybės pilietis ir gyvena toje valstybėje. Susitarimo 1 straipsnyje pateiktos apibrėžtys patvirtina, kad valstybė, kurioje nuteistasis asmuo „gyvena“, laikoma vieta, su kuria tas asmuo yra susijęs, atsižvelgiant į jo įprastą gyvenamąją vietą ir tokius aspektus, kaip šeima, socialiniai ar profesiniai ryšiai (1 straipsnio 1 dalies e punktas). Nagrinėjamu atveju duomenų, kad A. G. būtų ne Lietuvos Respublikos, o kitos valstybės pilietis, nėra. Taip pat nėra duomenų, kad jis Norvegijos Karalystėje ar kurioje kitoje užsienio valstybėje turėtų nuolatinę gyvenamąją vietą, kurią būtų deklaravęs. Šios išvados neleidžia daryti ir nuteistojo pateikti raštai apie jo gyvenimą neapibrėžtą laikotarpį (duomenys neskelbtini) pas J. G.. Priešingai – LR gyventojų registre yra duomenys apie jo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, (duomenys neskelbtini) adresu (duomenys neskelbtini). Iš liudijime pateiktos informacijos apie nuteistojo asmens šeimą, socialinius ar profesinius ryšius su vykdančiąja valstybe matyti, kad jis nurodė turintis gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, (duomenys neskelbtini) adresu (duomenys neskelbtini), turintis mamą, senelius, dukrą, kurie taip pat gyvena Lietuvos Respublikoje (95 b.l.). Norvegijos Karalystės (duomenys neskelbtini) apygardos apeliacinio teismo 2015-12-12 nuosprendyje taip pat nurodyta, jog nuteistasis turi gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikoje (6 b.l.). Iš paminėtų aplinkybių matyti, kad išduodančiosios valstybės – Norvegijos Karalystės institucijoms jokių pagrįstų abejonių dėl nuteistojo pilietybės ir gyvenamosios vietos vykdančiojoje valstybėje nekilo, todėl dėl nuteistojo perdavimo į vykdančiąją valstybę buvo kreiptasi net ir nesutinkant nuteistajam, kadangi toks sutikimas, kaip jau minėta, tokiu atveju nėra būtinas.
Atsižvelgus į pirmiau išdėstytas aplinkybes laikytina, kad apylinkės teismas pagrįstai pripažino, kad procedūra apie nuteistojo informavimą ir nuomonės gavimą, remiantis Susitarimo 6 straipsnio 2 dalies a punktu dėl nuosprendžio ir liudijimo perdavimo vykdančiai valstybei yra atlikta tinkamai.
Kaip minėta, nuteistasis skunde akcentuoja asmens perdavimo siekio – palankesnių sąlygų asmens socialinei reabilitacijai sudarymą, kuris, jo nuomone, būtų užtikrintas ne pilietybės valstybėje, o Norvegijos Karalystėje. Tačiau A. G. yra Lietuvos Respublikos pilietis, Lietuvoje turintis gyvenamąją vietą, ją deklaravęs būtent Lietuvos Respublikoje, Lietuvos Respublikoje gyvena ir jo artimieji – mama, seneliai, dukra. Tai yra pagrindiniai kriterijai, preziumuojantys efektyvesnę asmens socialinę reabilitaciją ir integraciją į visuomenę. Tokiu būdu skundo argumentas dėl to, kad bylos medžiagoje nėra jokių kompetetingų insitucijų išvadų dėl palankesnių socialinės reabilitacijos sąlygų, nėra konsultacijų tarp išduodančiosios ir vykdančiosios institucijų, nagrinajamu atveju neturi jokios įtakos priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, nes aukščiau minėtų duomenų visišai pakanka padaryti išvadai, kad socialinės reabilitacijos tikslas bus efektyviau pasiektas nuteistajam laisvės atėmimo bausmę atliekant Lietuvos Respublikoje. Duomenų apie socialinių, šeimos, ekonominių ar kitokių svarbių nuteistojo realiais duomenimis pagrįstų ryšių, kurie galimai paspartintų jo pataisymą ir reintegraciją į visuomenę bei sietų jį su Norvegijos Karalyste, byloje nėra pateikta.
Priešingos išvados aukštesniajam teismui neleidžia daryti ir nuteistojo skundo argumentai dėl Norvegijos Karalystėje taikomų kalinimo sąlygų, kurios, apelianto nuomone, yra geresnės, o atliekant bausmę Lietuvoje, tapačos sąlygos nebus užtikrintos. Pažymėtina, kad vien tai, kad nuteistasis nesutinka būti perkeliamas į Lietuvos Respubliką likusios bausmės atlikimui, siekdamas kuo komfortabilesnio laisvės atėmimo bausmės vykdymo bei tai, kad, kaip nurodo, pagal Norvegijos Karalystės įstatymus nuteistajam yra galimybė sutrumpinti bausmės atlikimo laiką ir likusią bausmės dalį atlikti lengvesnio įkalinimo įstaigoje bei kt. nelaikytina pakankamu pagrindu skundžiamos apylinkės teismo nutarties panaikinimui ir naujo sprendimo priėmimui. Pažymėtina ir tai, kad apylinkės teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nustatė nuteistajam bausmę atlikti pataisos namuose, o remiantis LR bausmių vykdymo kodekso nuostatomis asmenys, atliekantys laisvės atėmimo bausmes pataisos namuose, yra skirstomi į atitinkamo režimo grupes (lengvoji, paprastoji ir drausminė), tokiu būdu yra sudaryta galimybė nuteistiesiems bausmę atlikti lengvesnėmis kalinimo sąlygomis. Be to, sutinkamai su LR bausmių vykdymo kodekso 157 str. 1 d., laisvės atėmimo bausmę pataisos įstaigose atliekantys nuteistieji, kurie vykdo individualiame socialinės reabilitacijos plane numatytas priemones, yra pateikę Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijai prašymus lygtinai paleisti iš pataisos įstaigos ir kurių nusikalstamo elgesio rizika žema ir (ar) pažanga mažinant nusikalstamo elgesio riziką sudaro pagrindą manyti, kad jie laikysis įstatymų ir nenusikals, gali būti lygtinai paleisti iš pataisos įstaigų. Visos šios aplinkybės leidžia pagrįstai nesutikti su nuteistojo skundo teiginiais dėl neefektyvaus socialinės reabilitacijos tikslų įgyvendinimo, pripažįstant, kad A. G. taikytinos įkalinimo sąlygos vykdančioje valstybėje nagrinėjamu atveju nelaikytinos prastesnėmis, nei išduodančioje valstybėje ir nesudarančiomis pagrindo keisti ar naikinti priimtą sprendimą.
Nuteistasis skunde teigia apie pavėluotą pranešimą jam apie būsimo teismo posėdžio laiką ir vietą, tačiau žyma apie pranešimo gavimą ant teismui pateiktoje medžiagoje esančio dokumento rodo, kad teismo pranešimas Norvegijos Karalystės pataisos tarnybos direktoriate gautas 2016-06-08 (115 b.l.). Aukštesniojo teismo vertinimu, net ir darant prielaidą apie Direktoriato pavėluotą teismo pranešimo įteikimą nuteistajam, atsižvelgus į jo aiškią nuomonę dėl nesutikimo bausmę atlikti Lietuvos Respublikoje, jo susipažinimą su galiojančiomis taisyklėmis ir teisinėmis pasekmėmis, susijusiomis su perkėlimu į Lietuvą pagal Susitarimą, jo interesus ginančio advokato dalyvavimą teismo posėdžio metu, taipogi remiantis proceso ekonomiško, koncentruotumo principais, nėra jokio pagrindo konstatuoti skundžiamos teismo nutarties nepagrįstumą nuteistojo teisių pažeidimo kontekste.
Kaip nepagrįsti bei deklaratyvūs atmestini ir nuteistojo teiginiai apie dvigubo nubaudimo draudimo principo pažeidimą. Pažymėtina, kad nuosprendžio pripažinimas ir vykdymas kitoje nei jį priėmusioje šalyje nėra naujas pakartotinis baudžiamosios atsakomybės dėl tų pačių nusikalstamų veikų taikymas nuteistojo atžvilgiu. Nuteistojo atžvilgiu atliktieji veiksmai, skundžiama teismo nutartimi parenkant jam pritaikytų užsienio šalies teisės normų atitikmenis, nustatant bausmės atlikimo vietą, jos skaičiavimo pradžią ir pan. yra nuosprendžio pripažinimo ir vykdymo procedūros, o ne naujo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimas, ir jos dvigubo teistumo nesąlygoja.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad skundžiama apylinkės teismo nutartis yra teisėta, pagrįsta, priimta nepažeidžiant nacionalinės bei tarptautinės teisės normų, todėl keisti ją ar naikinti skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
atmesti nuteistojo A. G. skundą ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016-06-27 nutartį.
Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.