Vilniaus apygardos teismo nutartis

2011-06-22 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-369-190-2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-06-22
Bylos Nr.
1A-369-190-2011
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Vladislavas Lenčikas (pirm.), Audronė Kartanienė, Viktoras Dovidaitis
Nuteistasis
M. K., A. P., L. G.
Civilinis ieškovas
P. R.

Pranešėjas Vladislavas Lenčikas Baudžiamoji byla Nr. 1A–369-190-2011

Teisėja Irena Stefanovič Procesinio sprendimo kategorija:(S)

2.4.5., 2.4.7.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS

2011 m. birželio 22 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislavo Lenčiko,

teisėjų Audronės Kartanienės ir Viktoro Dovidaičio,sekretoriaujant Linai Žalaitei,dalyvaujant prokurorei Dianai Kasparavičienei,nuteistajam M. K.,nuteistųjų gynėjams advokatams Kęstučiui Mikšiui, Romui Sadauskui, Svetlanai Proninai,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. P., M. K., L. G. apeliacinius skundus dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. P. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d., ir nubaustas laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 9 (devyniems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

A. P. pagal Lietuvos Respublikos BK 302 str. 1 d. išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

L. G. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d., ir nubaustas laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

M. K. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d., ir nubaustas laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str. bausmės vykdymas M. K. atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Priteista iš A. P., L. G. ir M. K. solidariai 690 Lt 00 ct P. R. nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti.

Priimtas civilinio ieškovo P. R. atsisakymas nuo ieškinio dalyje dėl 1800,00 Lt priteisimo turtinei žalai atlyginti už automobilo sugadinimą ir byla šioje dalyje nutraukta.

Priteista iš A. P., L. G. ir M. K. solidariai 6000 Lt 00 ct P. R. nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Kitoje dalyje P. R. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestas.

Priteista iš A. P., L. G. ir M. K. iš kiekvieno po 400 Lt 00 ct išlaidų advokato paslaugoms apmokėti P. R..

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. P., M. K. ir L. G. padarė plėšimą, o būtent: A. P., M. K. ir L. G. 2008 m. birželio 29 d., apie 03.00 val., būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupėje, turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą „Lukoil“ degalinės teritorijoje Elektrinė g. 6. Elektrėnų m. priėjo prie P. R. automobilio „Chrysler Grand Vojager“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir pareikalavo nuvežti į Vieivio miestą. Būdamas P. R. automobilyje A. P., važiuojant iš Elektrėnų m. į Vievio m. tyčia išprovokavo konfliktą su P. R., o M. K. sudavė rankomis P. R. nemažiau kaip 10 smūgių į galvos sritį, padarydamas nukentėjusiajam sumušimą galvoje, kas vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu. Tuo metu A. P. tyčia sugriebė rankomis P. R. už kaklo ir pradėjo jį smaugti, kuo padarė nukentėjusiajam odos nubrozdinimą kaklo dešinėje pusėje, kas vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu. Nukentėjusiajam P. R. praradus sąmonę, A. P. pagrobė iš P. R. rankinės odinę piniginę 50 Lt vertės, 2800 litų. Tuo metu L. G. nuo priekinės automobilio panelės pagrobė ten gulėjusius P. R. mobiliojo ryšio telefoną „Sony Ericson K 750i“ 800 Lt vertės, cigarečių „Bond“ pakelį 3 Lt vertės, žiebtuvėlį 2 Lt vertės. Iš viso A. P., M. K. ir L. G. panaudodami fizinį smurtą bendromis pastangomis pagrobė P. R. priklausančio turto už 3655,00 Lt.

Pirmosios instancijos teismas A. P., M. K., L. G. bei liudytojos I. M. parodymus, duotus teisminio bylos nagrinėjimo metu, vertino kritiškai, nes jie nenuoseklūs ir prieštaringi, jais priimant nuosprendį nesivadovavo, kadangi jie visiškai paneigiami kitais byloje surinktais įrodymais. Tuo tarpu teismas pažymėjo, jog nukentėjusysis P. R. iš esmės tokius pačius parodymus davė tiek teismo posėdyje, tiek ir ikiteisminio tyrimo metu jo liudytoju apklausos ir papildomos apklausos metu bei nurodė tokias pat apiplėšimo aplinkybes tą pačią dieną, t.y. 2008-06-29, 6.10 val., policijai surašytame protokole-pareiškime. Teismas pažymėjo, jog neturi pagrindo netikėti nukentėjusiojo P. R. iš esmės vienodais ir nuosekliais parodymais: kaip parodė P. R., jis anksčiau nei kaltinamųjų, nei I. M. nepažinojo, tą patvirtino ir pastarieji, tik M. K. nurodė, kad nukentėjusįjį pažinojo iš matymo, taigi ir apkalbėti kaltinamųjų P. R. neturi pagrindo. Kai kurie netikslumai nukentėjusiojo parodymuose, o būtent, kas sudavė jam smūgius, kokiu metu jis pastebėjo jo mobiliojo ryšio telefono, cigarečių pakelio ir žiebtuvėlio vagystę, visiškai, apylinkės teismo manymu, paaiškinami tuo, kad nuo įvykio yra praėję daugiau kaip dveji metai, todėl tikėtina, kad nukentėjusysis šiuo metu jau blogiau atsimena šio įvykio aplinkybes. Visi kaltinamieji bei liudytoja I. M. nuolat keitė parodymus, be to, ši liudytoja yra gera jų pažįstama, todėl manytina, kad ji duoda kaltinamiesiems palankius parodymus, siekdama palengvinti kaltinamųjų teisinę padėtį.

Taigi teismas padarė išvadą, jog byloje surinktais įrodymais yra visiškai įrodyta, kad kaltinamieji A. P., M. K. ir L. G., iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupėje, panaudodami fizinį smurtą, dėl ko nukentėjusiajam P. R. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, pagrobė P. R. priklausančio turto už 3655,00 Lt.

Tokie kaltinamųjų veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d.

Kaltinamajam A. P. taip pat buvo pareikštas kaltinimas, kad jis pagrobė dokumentą, o būtent: A. P. 2008 m. birželio 29 d., apie 03.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, būdamas P. R. automobilyje „Chrysler Grand Vojager“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiuojant iš Elektrėnų m. į Vievio m., pagrobė iš P. R. rankinės jo asmens tapatybės kortelę, tačiau teismas padarė išvadą, jog šis A. P. pareikštas kaltinimas nepasitvirtino. Nuosprendyje konstatuota, jog įrodymų, kurie patvirtintų, kad kaltinamasis A. P., grobdamas nukentėjusiojo rankinę, suvokė, kad rankinėje, kurioje buvo pinigai, taip pat yra ir asmens dokumentas, numatė, kad grobdamas rankinę jis pagrobia ne tik turtą, bet ir šį dokumentą, ir to norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia, byloje nesurinkta. Todėl kaltinamasis A. P. pagal BK 302 str. 1 d. išteisintinas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. P. prašo sušvelninti Trakų rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu jam paskirtą bausmę bei ją subendrinti su to paties teismo 2009 m. kovo 20 d. nuosprendžiu paskirta bausme. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, jog jis visiškai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailisi, atsiprašė nukentėjusiojo ir atlygino jam padarytą žalą ir nepagrįstai nepripažino tai jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis. Be to, A. P. atkreipia dėmesį į tai, jog teismas nepagrįstai vertino kritiškai jo, kitų kaltinamųjų bei liudytojos parodymus, o vadovavosi nukentėjusiojo, nors jis parodymus keitė kiekvienos apklausos metu.

Apeliaciniu skundu nuteistasis M. K. prašo panaikinti jo atžvilgiu Trakų rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 20 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti naują - išteisinamąjį nuosprendį. Apeliantas teigia, jog nukentėjusiojo nemušė. Teismas, anot M. K., nepagrįstai neatsižvelgė į liudytojų I. M., policijos pareigūnų A. T. bei A. B. parodymus, kurie teigė, jog P. R. neatrodė sumuštas. Be to, neįvertino, jog pas jį (apeliantą) nukentėjusiojo daiktų nerado, o tai, kad juos pavogė A. P., jis sužinojo tik policijos komisariate. M. K. atkreipia dėmesį, jog P. R. melavo dėl nusikaltimo vietos.

Skunde apeliantas prašo pripažinti negaliojančia specialisto išvadą dėl nukentėjusiajam padarytų sužalojimų, nes ji padaryta praėjus daugiau nei 3 mėnesiams.

Apeliaciniu skundu nuteistasis L. G. prašo panaikinti jo atžvilgiu Trakų rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 20 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti naują - išteisinamąjį nuosprendį. Teigia, jog teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nes nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d., požymiai jo veikoje buvo konstatuoti, t.y. jo veiksmai kaip plėšimas buvo kvalifikuoti pažeidžiant pagrindines įrodymų tyrimo bei vertinimo taisykles, nepanaikinant byloje tų prieštaravimų, kurie akivaizdžiai paneigė jo kaltę.

Pirmosios instancijos teismas, anot apelianto, visiškai neatsižvelgė į:

1) kaltinamojo M. K., jo parodymus apie tai, kad įlipdami į automobilį nematėme jame buvusių nukentėjusiojo P. R. daiktų (mobiliojo ryšio telefono, cigarečių „Bond“ pakelio ir žiebtuvėlio);

2) kaltinamojo A. P. parodymus, kad nukentėjusiajam mus išlaipinus iš automobilio, kaltinamasis A. P. padavė jam (apeliantui) cigarečių pakelį bei žiebtuvėlį, kadangi esu rūkantis bei tuo metu visi norėjome parūkyti. A. P. duotas cigaretes bei žiebtuvėlį jis įsidėjo sau į kišenę, kadangi buvo tikras, kad cigarečių „Bond“ pakelis ir žiebtuvėlis priklauso A. P.;

3) jo, kitų kaltinamųjų bei liudytojų parodymus, iš kurių matyti, kad mobiliojo ryšio telefono jis neėmė, kadangi telefono nebuvo matęs automobilyje. Be to, nukentėjusiojo iškviesti į pagalbą policijos pareigūnai jį su kitu kaltinamuoju M. K. įsodino į policijos automobilį kelio Vilnius-Kaunas-Klaipėda 39 kilometre. Atvykus į Elektrėnų PK ir policijos pareigūnams juos apieškojus, jo kišenėje buvo rastas tik A. P. duotas cigarečių „Bond“ pakelis bei žiebtuvėlis. Tuo tarpu A. P. pareigūnai sulaikė kelio Vilnius-Kaunas- Klaipėda 43 kilometre. Tai jis pareigūnams parodė, kurioje kelio vietoje išmetė iš nukentėjusiojo paimtą mobiliojo ryšio telefoną bei grąžino iš nukentėjusiojo paimtus pinigus. Nukentėjusiojo duoti parodymai, neva jis (L. G.) paėmė iš jo telefoną, neatitinka tikrovės. Darant prielaidą, kad jis pavogė nukentėjusiajam priklausantį telefoną, tai jis fiziškai negalėjo nueiti virš 4 kilometrų, išmesti į laukus telefoną ir grįžti 4 kilometrus atgal į vietą, kur buvo sulaikytas policijos pareigūnų, o A. P., nežinodamas tos vietos, nuvykęs kartu su pareigūnais, mobiliojo ryšio telefoną atrasti.

Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad ikiteisminio ir teisminio tyrimo metu kaltinamasis A. P. prisipažino įvykdęs nusikaltimą, t.y., nurodė teismui, kad jis pats vienas, kol jis (L. G.) su kitu kaltinamuoju bei liudininke stovėjo šalia automobilio, įlipęs į nukentėjusiojo automobilį, paėmė jame buvusius nukentėjusiojo daiktus (mobiliojo ryšio telefoną, cigarečių pakelį bei žiebtuvėlį).

Skunde L. G. teigia, jog visą kelią miegojau, jokio fizinio smurto prieš nukentėjusįjį nevartojau bei negrasinau jo vartoti, ką patvirtino pats nukentėjusysis, kaltinamieji, liudytoja I. M.. Taip pat neimė nukentėjusiojo automobilyje buvusių daiktų. Net ir vertinant jį su kitais kaltininkais kaip bendrininkų grupę, atsižvelgtina, jog jie nebuvo iš anksto sutarę vartoti fizinį smurtą ar grasinti jį pavartoti bei imti svetimus daiktus.

Apelianto manymu, teisminis tyrimas buvo nepilnas, nevisapusiškas, teismas, priimdamas nuosprendį, vadovavosi prielaidomis, spėliojimais.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji A. P., M. K., L. G. ir gynėjai prašė tenkinti apeliacinius skundus, prokurorė prašė skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų A. P., M. K., L. G. apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl A. P. apeliacinio skundo

Skirdamas nuteistajam A. P. bausmę apylinkės teismas Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnyje įtvirtintų bausme siekiamų tikslų ir BK 54 straipsnyje nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kaltės formą, kaltininko asmenybę, dviejų jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių buvimą ir už padarytą nusikalstamą veiką paskyrė teisingą bausmę.

A. P. padaryta nusikalstama veika priskirtina prie apysunkių nusikaltimų, be to pats veikos pobūdis, nusikalstamų veiksmų aktyvumas rodo, jog nuteistajam pagrįstai paskirta tokio dydžio laisvės atėmimo bausmė. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę pagrįstai atsižvelgė į tai, kad apeliantas jau penkis kartus yra teistas už nusikaltimus nuosavybei, iš jų - tris kartus už plėšimus, teistumai neišnykę, šį nusikaltimą padarė turėdamas neišnykusį teistumą ir praėjus vos pusmečiui po bausmės atlikimo už paskutinį nusikaltimą, po šio nusikaltimo padarymo nepraėjus nė pusmečiui jis vėl padarė dvi nusikalstamas veikas, iš kurių vieną - baudžiamąjį nusižengimą nuosavybei. Kolegijos nuomone, A. P. elgesys leidžia daryti išvadą, jog jis nesuvokia visuomenėje egzistuojančios tvarkos, nėra linkęs jos laikytis.

Apeliantas skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, jog jis visiškai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailisi, atsiprašė nukentėjusiojo ir atlygino jam padarytą žalą ir nepagrįstai nepripažino tai jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis.

Kaip išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ 16 punkte, kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant tyrimo ir teisingumo vykdymo institucijoms teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelnint nusikaltimo pasekmes.

Įvertinus baudžiamosios bylos medžiagą, nėra pagrindo išvadai daryti, kad A. P. pripažino esmines bylos aplinkybes. Tiek A. P. apklausos protokolo, tiek teisiamojo posėdžio protokolo turinys patvirtina, kad nuteistasis, duodamas paaiškinimus vis dėlto esminių bylos aplinkybių nepripažino, neigė, jog smaugė nukentėjusįjį P. R.. Apklaustas įtariamuoju A. P. parodė, jog „važiuojant jokio konflikto nebuvo, vairuotojo nesmaugiau, jo nemušiau“ (t. 1, b.l. 81-82). 2009-11-24 teisiamajame posėdyje jis parodė, jog „paėmiau vairuotojui už kaklo, iš už nugaros, plaštakomis laikiau, sugriebęs nebuvau, tikrai jo nesmaugiau“ (t. 2, b.l. 166-172), panašiai parodė ir 2010-11-17 teisiamojo posėdžio metu: „apglėbiau ranka nukentėjusiojo kalą, bet nespaudžiau ir nesmaugiau (t. 3, b.l. 107-122). Taigi, iš šių nuteistojo parodymų, matyti, jog jis neprisipažino smaugęs nukentėjusįjį, todėl atsižvelgiant į tik iš dalies teisingus A. P. parodymus, darytina išvada, kad jis savo kaltę pripažino ne visiškai, tad nėra pakankamo pagrindo vertinti tokį jo prisipažinimą kaip atsakomybę lengvinančią aplinkybę.

Taip pat nėra pagrindo pripažinti A. P. atsakomybę lengvinančia aplinkybę, jog jis atlygino nukentėjusiajam padarytą žalą. Iš bylos medžiagos matyti, jog P. R. buvo grąžinti pavogti pinigai, rasti pas A. P., bei mobiliojo ryšio telefonas, kurį nuteistasis buvo numetęs šalikelėje ir parodė pareigūnams, tačiau byloje nėra ir apeliacinės instancijos teismui A. P. nepateikė duomenų, jog atlygino skundžiamu nuosprendžiu priteistą turtinę ir neturtinę žalą.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, nuteistajam A. P. paskirta 2 metų 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kolegijos įsitikinimu, visiškai atitinka Lietuvos Respublikos BK 41 str. įtvirtintus tikslus ir yra tinkama priemonė jiems pasiekti. Būtina pažymėti, jog skundžiamu nuosprendžiu A. P. paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydis yra šiek tiek mažesnis už Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. sankcijoje numatytą šios bausmės vidurkį, todėl ši bausmė nėra aiškiai per griežta ar neteisinga, ji atitinka Lietuvos Respublikos BK 54 str. nurodytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus.

A. P. skunde taip pat prašo Trakų rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinti su Trakų rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 20 d. nuosprendžiu paskirta bausme, tačiau bendrinti bausmes nėra pagrindo, nes Trakų rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 20 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę nuteistasis atliko 2010 m. kovo 20 d., t.y. iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo.

Apeliaciniais skundais nuteistieji M. K. ir L. G. prašo panaikinti jų atžvilgiu Trakų rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 20 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti naują - išteisinamąjį nuosprendį.

Tačiau kolegija daro išvadą, kad tiek M. K., tiek L. G. pagrįstai nuteisti pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, teismo išvados dėl nuteistųjų kaltumo yra grindžiamos ikiteisminio tyrimo metu surinktais faktiniais duomenimis, kurie buvo tinkamai ištirti teisme bei aptarti nuosprendyje. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį apeliantų kaltę grindė įrodymais, nepažeisdamas įrodymų vertinimo nuostatų, numatytų Lietuvos Respublikos BPK 20 str. Be to, kolegijos manymu, sprendžiant apeliantų kaltės klausimą padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką būtina įvertinti ir tai, kad A. P. praeityje net tris kartus teistas už plėšimus, o L. G. - tris kartus už smurtinių nusikaltimų padarymą.

Dėl M. K. apeliacinio skundo

Apeliantas teigia, jog nukentėjusiojo nemušė, tačiau tokie jo parodymai vertintini kritiškai, kaip bandymas išvengti baudžiamosios atsakomybės ir yra paneigiami nuosekliais nukentėjusiojo P. R. parodymais, duotais ikteisminio tyrimo bei teisiamojo posėdžio metu. Apklausiamas 2008-09-24 nukentėjusysis parodė, jog automobilio gale buvęs A. P. jį smaugė, o M. K. rankomis sudavė jam į galvą ne mažiau kaip 10 smūgių. Tokius savo parodymus jis patvirtino ir teisme, nurodydamas, jog akies krašteliu matė, kad M. K. rankomis jam sudavė kelis smūgius, buvo suduota smūgių kruša, nemažiau 10 smūgių.

Taigi, M. K., veikdamas tiesiogine tyčia padarė apysunkį baigtą nusikaltimą, t.y. jis, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su A. P. ir L. G., suvokdamas pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, siekdamas nusikalstamu būdu užvaldyti svetimą turtą, su A. P. panaudojo fizinį smurtą P. R. atžvilgiu, po ko A. P. ir L. G. užvaldė nukentėjusiojo turtą. Tai, kad pas M. K. nebuvo surasti nukentėjusiojo P. R. daiktai, nusikaltimo kvalifikacijai reikšmės neturi

Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į, liudytojų I. M., policijos pareigūnų A. T. bei A. B. parodymus, kurie teigė, jog P. R. neatrodė sumuštas. Apeliacinė instancija pritaria apylinkės teismo teisėjos išvadai, jog ši liudytoja davė kaltinamiesiems palankius parodymus, norėdama sušvelninti jų teisinę padėti, nes yra gera jų draugė ir pažįstama, ką patvirtino ir pati I. M.. Be to, iš Specialisto išvados Nr. 4975/018(01) matyti, jog nukentėjusiajam buvo padarytas kaklo odos nubrozdinimas bei galvos sumušimas, kas vertintina nežymiu sveikatos sutrikdymu, todėl akivaizdu, jog tokių jo sužalojimu policijos pareigūnai galėjo ir nepastebėti.

Skunde apeliantas prašo pripažinti negaliojančia aukščiau minėtą specialisto išvadą dėl nukentėjusiajam padarytų sužalojimų, nes ji padaryta praėjus daugiau nei 3 mėnesiams. Tačiau toks jo prašymas nepagrįstas, nes iš jos matyti, jog išvada buvo pateikta pagal medicininius dokumetus, t.y. pagal Elektrėnų ligoninės asmens sveikatos istoriją Nr. 80, iš kurios seka, jog P. R. pas chirurgą kreipėsi iš karto po įvykio - 2008-06-29.

Nuteistajam M. K. bausmė paskirta tinkamai, nepažeidžiant bendrųjų bausmių skyrimo pagrindų. Pažymėtina, jog nuteistasis savo kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos nepripažino.

Lietuvos Respublikos BK 55 str. nustatyta, kad asmeniui pirmą kartą teisiamam už nesunkų ir apysunkį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

Kolegijos nuomone, apylinkės teismas, įvertinęs nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, nuteistojo M. K. asmenybę, jo veiksmus nusikalstamos veikos padarymo metu ir po jos padarymo motyvuotai paskyrė jam laisvės atėmimo bausmę, kurią, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BK 75 str., atidėjo dvejiems metams.

Pažymėtina, kad apylinkės teismo M. K. paskirta 2 metų laisvės atėmimo bausmė yra mažesnė už baudžiamojo įstatymo sankcijoje nustatytą šios bausmės rūšies vidurkį, ji nesusijusi su realiu laisvės atėmimu todėl, kolegijos nuomone, nėra aiškiai per griežta, dar labiau ją švelninti nėra teisinio pagrindo.

Dėl L. G. apeliacinio skundo

Nors nuteistasis L. G. ginčija savo kaltę nusikalstamos veikos padarymu, teigdamas, jog jis visą kelią miegojo, nukentėjusiojo mobiliojo ryšio telefono neėmė, o cigaretes ir žiebtuvėlį jam padavė A. P., todėl jis nežinojo, jog šie daiktai yra P. R., pirmosios instancijos teismas tokius jo parodymus pagrįstai vertino kritiškai, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ir nuosprendyje padarė teisingas išvadas dėl nuteistojo L. G. kaltės ir jo padarytų nusikalstamų veikų juridinės kvalifikacijos.

L. G. teigia, kad nukentėjusiojo mobilųjį telefoną, cigaretes ir žiebtuvėlį paėmė A. P., kuris pats prisipažino tai padaręs, tačiau šis jo argumentas yra paneigtas byloje surinkta medžiaga.

Pats L. G., o taip pat kiti nuteistieji, liudytoja I. M. ir nukentėjusysis P. R. parodė, jog L. G. nukentėjusiojo automobilyje sėdėjo priekyje, šalia vairuotojo. Byloje yra įrodyta, jog automobilyje bevažiuojant iš Elektrėnų į Vievį kilo konfliktas ir A. P. bei M. K. P. R. atžvilgiu pavartojo fizinį smurtą - smaugė, sudavė smūgius į galvą, todėl šios nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad L. G., būtent tuo metu ir paėmė nukentėjusiajam priklausančius daiktus, gulėjusius šalia jo - ant priekinės automobilio panelės.

A. P. iškelta versija, jog jis, prieš lipdamas į automobilio galą, priekinėje vairuotojo sėdynėje sėdint nukentėjusiajam P. R., atidarė dureles ir paėmė ant priekinės panelės gulėjusius net tris daiktus (telefoną, cigarečių pakelį bei žiebtuvėlį), tačiau nukentėjusysis, nors viskas vyko visiškai šalia jo, to nematė, nes buvo nusisukęs, neįtikėtina ir nelogiška. Taip pat neįtikėtina, jog L. G. visą kelią, net ir kilus konfliktui bei A. P. ir M. K. naudojant fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, miegojo ir nieko negirdėjo. Be to, toks jo teiginys paneigiamas P. R. parodymais teisme, kur jis parodė, kad būtent L. G. pirmas užsirūkė automobilyje, o po smaugimo ir smūgių į galvą jam (P. R.) atgavus sąmone, L. G. visus ramino (t. 3, bj. 107-122).

Taigi, visiems trims nuteistiesiems veikiant bendrai, t.y. A. P. smaugiant, o M. K. suduodant smūgius į galvą P. R. - vartojant fizinį smurtą, L. G. pagrobė nukentėjusiajam priklausančius mobilųjį telefoną, cigaretes ir žiebtuvėlį, t.y. užvaldė bei įgijo galimybę neteisėtai naudotis ir disponuoti svetimu turtu.

L. G. skunde teigia, jog jo kišenėje buvo rastas tik cigarečių „Bond" pakelis bei žiebtuvėlis, kurias jam davė A. P., o jis pareigūnams parodė, kurioje kelio vietoje išmetė iš nukentėjusiojo paimtą mobiliojo ryšio telefoną. Tačiau pažymėtina, jog tai, kad pas apeliantą nebuvo rastas telefonas nusikalstamų veiksmų kvalifikavimui reikšmės neturi, nes jis telefoną galėjo vėliau perduoti A. P., pas kurį, be mobiliojo ryšio telefono, buvo rasti ir nukentėjusiajam P. R. priklausę ir iš jo pagrobti pinigai. Plėšimas laikomas baigtu nuo momento, kai kaltininkas įgyja galimybę neteisėtai disponuoti svetimu turtu pagal savo valią.

Išnagrinėjusi ir įvertinusi visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad Trakų rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, dar kartą išanalizavęs įrodymus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apylinkės teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Naikinti ar keisti nuosprendį dėl apeliaciniuose skunduose nurodytų motyvų nėra įstatyminio pagrindo, nes apylinkės teismas savo išvadą dėl apeliantų kaltės padarė tinkamai įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, kurių pakanka pripažinti juos kaltais pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi išdėstytais motyvais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

nutarė:

A. P., M. K. ir L. G. apeliacinius skundus atmesti.

Kolegijos pirmininkas Vladislavas LenčikasTeisėjai Audronė KartanienėViktoras Dovidaitis