- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-11-26
- Bylos Nr.
- 2-1382/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Gintaras Pečiulis, Egidijus Žironas
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Delvista“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Dzūkijos statyba“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Delvista“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 10 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-6248-623/2009 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Dzūkijos statyba“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Delvista“ dėl prievolės įvykdymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „Dzūkijos statyba“ 2009 m. rugsėjo 4 d. ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo UAB „Delvista“ 247 340 Lt įsiskolinimą už atliktus darbus, 8 904,24 Lt delspinigių, 16,54 procento dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas ieškinį prašė nagrinėti dokumentinio proceso tvarka.
Ieškovas taip pat prašė areštuoti pareikštų reikalavimų sumos dydžio atsakovo lėšas, išskyrus lėšas, skirtas darbuotojų atlyginimams, VMI ir VSDFV įmokoms, o nesant lėšų – kitą turtą, pavedant jį surasti ir aprašyti ieškovo pasirinktam antstoliui. Ieškovas nurodė, kad atsakovas yra skolingas didelę pinigų sumą, todėl sužinojęs apie teismo procesą gali siekti išvengti skolos išieškojimo, jam priklausantį turtą paslėpti arba perleisti tretiesiems asmenims. Atsakovui priklausantis nekilnojamasis turtas įkeistas bankui, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos lėšoms. Pritaikius areštą kitam kreditoriui įkeistiems nekilnojamiesiems daiktams, nebus pasiekti laikinųjų apsaugos priemonių tikslai.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartimi areštavo atsakovui UAB „Delvista“ priklausančias 256 244,24 Lt dydžio sumos lėšas, esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, uždrausdamas jomis disponuoti, tačiau leisdamas atlikti įstatymų nustatytus privalomuosius mokėjimus, išmokėti darbuotojams darbo užmokestį bei atsiskaityti su ieškovu. Nesant lėšų ar jų nepakankant, - trūkstamai sumai areštavo kitą atsakovo turtą, uždrausdamas juo disponuoti.
Nutartyje nurodyta, jog laikinosios apsaugos priemonės taikomos nepranešus atsakovui, nes yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys jų taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinio suma yra didelė (256 244,24 Lt) ir dėl to gali padidėti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizika, kad atsakovas vengia vykdyti prievolę, kad jo finansinė padėtis nėra žinoma, teismo įsitikinimu, yra pagrindas teigti, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių ir priėmus ieškovui palankų teismo sprendimą, sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomu. Teismas, įvertinęs tai, jog atsakovui nuosavybės teise priklausančiam nekilnojamajam turtui įregistruota hipoteka, areštavo atsakovo lėšas, uždrausdamas vykdyti atsiskaitymus su trečiaisiais asmenimis, tačiau leisdamas atlikti privalomuosius mokėjimus, mokėti darbuotojams darbo užmokestį bei atsiskaityti su ieškovu UAB ,,Dzūkijos statyba“. Nesant areštuotinų lėšų, teismas nurodė areštuoti kitą atsakovui priklausantį turtą.
Šalies argumentai
Atsakovas UAB „Delvista“ atskiruoju skundu prašo panaikinti teismo 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartį. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
Ieškovas nepateikė įrodymų, kad atsakovas ateityje gali nevykdyti teismo sprendimo. Teismas turėjo vertinti tai, ar atsakovas yra ir gali būti nemokus bei taip apsunkinti būsimo sprendimo įvykdymą. Byloje nepateikta duomenų apie atsakovo nemokumą, todėl nėra jokių pagrįstų abejonių, leidžiančių daryti išvadą dėl galimo teismo sprendimo įvykdymo visiško apsunkinimo. Teismas nenurodė, kodėl kyla reali grėsmė, jog teismo sprendimas nebus įvykdytas, nesirėmė jokiais duomenimis, įrodančiais tokią prielaidą. Teismas maksimaliai užtikrino teismo sprendimo įvykdomumą nesant objektyvių duomenų dėl atsakovo potencialaus vengimo vykdyti teismo sprendimą, todėl laikinosios apsaugos priemonės naikintinos. Ieškovas nepateikė įrodymų, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, kad laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas pažeis ieškovo teises ir teisėtus interesus. Areštas atsakovo lėšoms ir turtui neproporcingas siekiamiems tikslams ir nepagrįstai pažeidžia atsakovo teises. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas neketina vengti vykdyti teismo sprendimą, 256 244,24 Lt dydžio sumos laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pažeidžia teisingumo ir proporcingumo reikalavimus. Atsakovui negalint atsiskaityti su kitais kreditoriais, jo įsiskolinimai gali didėti, o kartu gali mažėti galimybės ieškovui įvykdyti teismo sprendimą visa apimtimi. Pradiniame teismo proceso etape, kai nėra pakankamai objektyvių duomenų, jog atsakovas vengs ar negalės vykdyti teismo sprendimą, lėšų areštas, stabdantis ar ir iš esmės trikdantis įmonės komercinę ūkinę veiklą, neturi būti taikomas. Atsakovas turi sąskaitą banke, kuri yra įkeista AB DnB Nord bankui pagal kreditavimo sutarties Nr. K-2400-2007-915 specialiosios dalies 24 punktą, užtikrinant kreditavimo sutartyje numatytų kredito gavėjo – atsakovo įsipareigojimų vykdymą. Laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas ir lėšų šioje sąskaitoje areštavimas iš esmės stabdo atsakovo veiklą. Lėšų areštas nėra tikslingas, nes atsakovo sąskaita taip pat yra įkeista bankui. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas iš esmės paralyžiuotų atsakovo veiklą, todėl jos turi būti panaikintos.
Atsiliepimas
Ieškovas UAB „Dzūkijos statyba“ atsiliepimu į atsakovo UAB „Delvista“ atskirąjį skundą prašo atsakovo skundą atmesti, o skundžiamą teismo nutartį palikti galioti. Atsiliepime pažymima, kad teismas nurodė motyvus, lėmusius būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių gerą finansinę padėtį ir kurie leistų spręsti, jog jis būtų pajėgus įvykdyti ieškovui galimai palankų teismo sprendimą. Prie atsiliepimo pateikti įrodymai patvirtina atsakovo negalimumą įvykdyti savo įsipareigojimus ieškovui. Atsakovas neturi neįkeisto turto. Šiuo atveju didelė ieškinio suma - 256 244,24 Lt gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką ateityje. Nepagrįsti skundo teiginiai, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių gali būti sutrikdyta atsakovo ūkinė veikla. Ieškovas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo motyvavo ir ilgu neatsiskaitymo laikotarpiu su ieškovu. Atsakovo lėšų areštas buvo taikytas tokia apimtimi, kad atsakovas galėtų vykdyti veiklą, laiku atsiskaityti su valstybinėmis institucijomis, mokėti atlyginimus darbuotojams, o pritaikytas lėšų areštas ženkliai nesutrukdytų kasdieninės įmonės veiklos.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Byloje spręstinas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsakovui pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, yra pagrįsta ir teisėta. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.).
Civilinio proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą – laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei yra pagrindas manyti, jog nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo procesinio sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią objektyvaus pobūdžio prielaida, kad teismo procesinio sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti teismo būsimo procesinio sprendimo neįvykdymo riziką (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartį, priimtą byloje Nr. 2-782/2007; 2008 m. birželio 12 d. nutartį, priimtą byloje Nr. 2-428/2008; ir kt.). Ši prezumpcija nėra absoliuti, ją taikant teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgdamas į konkretaus asmens finansines galimybes, t. y. ar konkrečiam asmeniui reikalavimo suma yra didelė, ar ne. Tada, kai yra įrodymų, jog pareiškimo suma konkrečiam asmeniui pagal jam priklausančio turto vertę, gaunamas pajamas, turimo kapitalo dydį, turimus įsipareigojimus nėra didelė, t. y. kai jis paneigia objektyvios grėsmės (dėl didelės reikalavimo sumos) būsimo teismo procesinio sprendimo įvykdymui egzistavimą, teismas neturi pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Priešingu atveju, šio klausimo teisingas išsprendimas vien tik esant didelei reikalavimų sumai (kurią savo nuožiūra nurodo ieškovas), bet neatsižvelgiant į kitas reikšmingas aplinkybes, reikštų formalų, o ne realų, konstitucinėmis normomis pagrįstą teisingumo vykdymą.
Ieškovo pareikštų reikalavimų suma sudaro 256 244,24 Lt (b. l. 8-11). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad tokia reikalavimų suma laikytina pakankamai didele ir padidina būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Atsakovas prie atskirojo skundo nepateikė įrodymų (finansinės atskaitomybės dokumentų, balanso, pelno-nuostolių ataskaitos, duomenų apie turimą turtą ir pan.), kurie sudarytų pakankamą pagrindą teigti, jog jis paneigė objektyvios grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimą dėl didelės reikalavimo sumos ir teismui nesą pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Be to, pagal prie atsiliepimo į skundą pateiktus dokumentus matyti, kad atsakovas neatsiskaito su ieškovu pakankamai ilgą laiką (b. l. 35-41). Atsakovas skundo motyvais nepaneigė teismo nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių tikslingumo.
Ieškovas ieškinyje nurodė, kad atsakovui priklausantis nekilnojamasis turtas (0,09 ha ploto žemės sklypas su gyvenamuoju namu Šlaito g. 21, Druskininkuose, 0,09 ha žemės sklypas su gyvenamuoju namu Kaimynų g. 24, Druskininkuose) yra įkeistas bankui už gautą paskolą, o atsakovas kito turto neturi (b. l. 8-11, 47-48). Atsakovas tokių aplinkybių atskiruoju skundu ir prie jo pridedamais įrodymais nepaneigė. Pažymėtina tai, kad taikius areštą turtui, kuriam jau anksčiau yra nustatyta hipoteka atsakovo kito kreditoriaus interesais, bei priėmus ieškovui palankų teismo sprendimą, tokio sprendimo realaus įvykdymo išieškant iš turto, kuris yra įkeistas (suvaržytas hipoteka), galimybė būtų iš esmės apribota (apsunkinta). Ieškinio užtikrinimas turi būti realus, tai yra taikomos laikinosios apsaugos priemonės turi garantuoti, kad ieškinio patenkinimo atveju teismo sprendimas realiai galės būti įvykdytas. Pardavus įkeistą turtą, hipotekos kreditorius turi pirmumo teisę prieš kitus skolininko kreditorius į visišką jo reikalavimo patenkinimą, t. y. visišką jam priklausančios sumos atlyginimą (CK 4.192 str. 1 d.). Areštavus vien tik įkeistą turtą (atsakovas nepateikė įrodymų apie turimą neįkeistą turtą) nebūtų realiai užtikrintas šioje byloje pareikštas ieškinys, nes bet kuriuo atveju į sumą, gautą priverstinai realizavus tokį turtą, pirmumo teisę turėtų hipotekos kreditorius, o ne ieškovas. Nesant tokio turto areštą tikslingą taikyti atsakovo lėšoms. Byloje nėra duomenų apie atsakovui nuosavybės teise priklausantį kokį nors kitą turtą, kurio vertė būtų lygi arba artima pareikšto ieškinio sumai ir kuris nebūtų apsunkintas hipoteka ar kitokiais kreditorių reikalavimų užtikrinimo būdais. Šiuo konkrečiu atveju laikytina, kad tik areštavus atsakovo lėšas gali būti realiai užtikrintas šioje byloje pareikštas ieškinys. Be to, faktas, jog atsakovo turimas nekilnojamasis turtas jau anksčiau kito kreditoriaus atžvilgiu yra apsunkintas, patvirtina pirmosios instancijos teismo konstatuotą grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumą.
CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu, tai yra teismas turi taikyti tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka užtikrinti galimo teismo sprendimo įvykdymą. Apelianto nurodytos aplinkybės, jog teismo nutartimi nepagrįstai suvaržomos jo teisės, nesudaro pagrindo panaikinti teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia nepatogumus ar ribojimus proceso šaliai, tačiau svarbu yra tai, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės nevaržytų atsakovo teisių daugiau, negu būtina pareikštiems reikalavimams užtikrinti. Šiuo atveju įvertinus tai, kad atsakovas nepateikė įrodymų apie turimą neįkeistą nekilnojamąjį ar kitą turtą, darytina išvada, jog arešto pritaikymas atsakovo lėšoms yra pagrįstas ir teisėtas. Nors lėšos turi didžiausią apyvartumą ir yra ypač svarbus svertas kiekvienos įmonės normaliai veiklai, tačiau šiuo atveju tik jų areštas gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Atsakovui nėra pritaikytas absoliutus lėšų areštas. Teismas jam leido iš areštuotų lėšų atlikti įstatymų nustatytus privalomuosius mokėjimus, išmokėti darbuotojams darbo užmokestį bei atsiskaityti su ieškovu (b. l. 14-15). Apeliantas prie skundo pateikė 2007 m. gruodžio 20 d. Kreditavimo sutarties Nr. K-2400-2007-915 specialiosios dalies išrašą, pagal kurį kredito gavėjas ir bankas susitaria, jog visos esamos ir būsimos lėšos sąskaitoje bei kitose kredito gavėjo banke tiek sutarties sudarymo momentu, tiek vėliau atidarytose sąskaitose bei reikalavimo teisės išmokėti lėšas ir palūkanas iš sąskaitos ir kitų sąskaitų yra įkeistos bankui užtikrinant sutartyje numatytų kredito gavėjo įsipareigojimų įvykdymą (b. l. 23). Tokie atsakovui priklausančioms lėšoms, esančioms banko sąskaitose, nustatyti ribojimai nesudaro pagrindo apskritai panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones ir daryti išvadą, kad areštas atsakovo lėšoms bei turtui neproporcingas siekiamiems tikslams ir nepagrįstai pažeidžia jo teises. Iš antstolės 2009 m. spalio 5 d. pažymos Nr. 1600 matyti, jog pagal Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 10 d. išduotą vykdomąjį dokumentą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, patikrinus UAB „Delvista“ sąskaitas nustatyta, kad DnB Nord banke atidarytoje atsakovo sąskaitoje yra 0,18 Lt, o SEB banko sąskaitoje - 14,65 Lt, kituose bankuose skolininko sąskaitų nerasta (b. l. 42). Tokios aplinkybės leidžia daryti išvadą apie apsunkintas atsakovo finansines galimybes bei būtinumą užtikrinti ieškovo pareikštus reikalavimus. Be to, atsižvelgiant į bankų sąskaitose esančias atsakovo lėšų likutines sumas, negalima sutikti su skundo motyvais, kad šių lėšų areštas gali iš esmės paveikti atsakovo veiklą.
Išdėstytos aplinkybės neleidžia daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismo 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, yra nepagrįsta ir neteisėta. Apelianto atskirojo skundo motyvais skundžiamos nutarties teisėtumas ir pagrįstumas nepaneigtas, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 p.). Teisėjų kolegija taip pat nenustatė absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329, 338 str.).
Teisėjų kolegija atkreipia atsakovo UAB „Delvista“ dėmesį į tai, kad jeigu pritaikyti konkretūs ribojimai iš esmės apsunkina jo veiklą, pirmosios instancijos teismas pagrįstu prašymu gali pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita, atsakovas taip pat gali prašyti panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, jeigu įmokama reikiamo dydžio suma į teismo specialiąją sąskaitą arba už atsakovą yra laiduojama (CPK 146 str. 1, 2 d. nuostatos).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartį palikti nepakeistą.