Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Stasio Gudyno (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Nacionalinės vandens, elektros ir šilumos vartotojų gynimo lygos prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A7-323/2007 pagal pareiškėjo Nacionalinės vandens, elektros ir šilumos vartotojų gynimo lygos skundą atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl nutarimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Energetikos įstatymo 17 straipsnio 5 dalies 1 punkte numatyta, kad valstybės reguliuojamų kainų nustatymo metodikas tvirtina Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija.

Lietuvos Respublikos kainų įstatymo 1 straipsnyje nustatyta, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija derina šalto vandens kainas, įvertindama būtinas sąnaudas pagal Komisijos patvirtintą metodiką.

Vandens įstatymo 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sąnaudas, patirtas siekiant įgyvendinti vandensaugos tikslus ir teikiant vandens paslaugas, turi padengti vandens naudotojai. Teismas nurodė, jog remdamasi minėtų teisės aktų bei Metodikos nuostatomis, Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija šalto vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo kainas skaičiuoja vadovaudamasi būtinųjų sąnaudų nustatymo ir susigrąžinimo principais. Visos būtinosios šalto vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo bei pardavimo paslaugos sąnaudos įvertinamos galimose paslaugos pirkimo vietose, taip pat daugiabučio namo įvade ir bute, pagal suskaičiuotas sąnaudas nustatoma kaina.

Sprendime pažymima, kad daugiabučių namų vandens tiekimo tinklų bendrasavininkai, vadovaudamiesi Civilinio kodekso 4.83-4.85 straipsnių nuostatomis, turi teisę įgyvendinti bendrosios dalinės nuosavybės teisę. Tokią teisę turi ir jungtinės veiklos sutarties dalyviai. Įgyvendindami bendrosios nuosavybės teisę, bendrasavininkai turi teisę nuspręsti pirkti vandenį ne kiekvieno gyventojo bute, o daugiabučio namo įvade.

Teismas nusprendė, jog Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, priimdama skundžiamą nutarimą, nepažeidė įstatymų ir kitų teisės aktų, neviršijo kompetencijos, taip pat šis nutarimas neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių Komisija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.

III.

Apeliantas, vadovaudamasis LR Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 str. 5 d., nesutiko su teismo išvada, jog šaltas vanduo pakliūna į bendrosios dalinės nuosavybės sąvoką. Pareiškėjas pažymėjo, jog šaltas vanduo nėra bendroji dalinė nuosavybė, todėl CK 4.83 - 4.85 str. jo tiekimo santykiams negali būti taikomi.

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismas nepasisakė dėl argumento, jog vadinamieji technologiniai nuostoliai namo vidaus tinkluose negali būti priskirti ir įskaičiuoti jį centralizuotą vandens tiekimo kainą, nes jie atsiranda ne vandens tiekėjo nuosavybės ribose (ji baigiasi ties įvadu), ne vandens tiekėjo komercinės veiklos ribose (namo viduje vandens tiekėjas nevykdo jokios ūkinės veiklos), o daugiabučio namo savininkų veiklos pagrindu.

Nurodoma, jog teismas nepasakė dėl argumento, jog nuotekų tvarkymo kaina nieko bendro negali turėti su vandens apskaitymo būdu, todėl dviejų nuotekų tvarkymo kainų nustatymas yra nepagrįstas. Taip pat teismas nepasisakė dėl nepagrįsto ir neteisėto Komisijos aiškinimo priežasčių, dėl kurių yra nustatytos skirtingos vandens tiekimo pardavimo kainos atsiskaitant įvade ir bute, išdėstytų 2006 m. balandžio 27 d. rašte Nr. R2-490 pareiškėjui.

Dėl vartotojų galimybės pirkti vandenį daugiabučio namo įvade atsakovas nurodė, jog neteisingi ir pareiškėjo tvirtinimai, kad Komisijos nutarimas, numatantis daugiabučio namo vartotojus atsiskaitančius namo įvade, prieštarauja pačios Komisijos metodikai ir yra naikintinas.

Dėl šalto vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo kainų nustatymo principų, atsakovas sutinka su teismo konstatavimu, jog Vandens įstatymo 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sąnaudas, patirtas siekiant įgyvendinti vandensaugos tikslus ir teikiant vandens paslaugas, turi padengti vandens naudotojai.

IV.

Kadangi Civilinis kodeksas nedraudžia civilinių teisinių santykių subjektams šalių susitarimu nustatyti kitokios faktiškai suvartotos energijos apskaitos (tarpusavio teisių ir pareigų) laikantis jų nustatymui taikytinų principų, įtvirtintų Civilinio kodekso 1.5 straipsnio 2 dalyje, šalto vandens tiekimo kaina pagal apskaitą įvade vertintina kaip alternatyvi (viena iš galimų), taikytina civilinių teisinių santykių subjektų susitarimu, t.y. nestandartinė sąlyga Civilinio kodekso 6.187 straipsnyje nurodytos jos sampratos prasme. Tuo tarpu Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimo Nr. 1507 „Dėl dujų, elektros ir šiluminės energijos, šalto bei karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo ir eksploatavimo“ 1.4 punkte minimi mokesčio nustatymo būdai taikytini sudaromose sutartyse apibrėžiant standartines vartojimo sutarčių sąlygas (Civilinio kodekso 6.185 straipsnis).

Dėl tokio teisės aiškinimo teismas konstatavo, jog atsakovas priėmė teisėtą nutarimą.

Teismas taip pat nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog viešųjų vandens tiekėjų tiekiamo geriamojo vandens ir teikiamų nuotekų tvarkymo paslaugų kainą pagrindžia būtinosios sąnaudos, susijusios su viešojo vandens tiekimo veikla, be to, geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo paslaugų kaina turi užtikrinti ilgalaikį viešajam geriamojo vandens tiekimui ir nuotekų tvarkymui skirtos infrastruktūros eksploatavimą, jos atnaujinimą (tai sudaro sąlygas mažinti aplinkos taršą ir racionaliai naudoti vandens išteklius), derinamos kainos nepagrįstumas turi būti įrodomas šalies, kuri ginčija tokius paskaičiavimus. Dar daugiau, tai turi būti įrodinėjama arba pateikiant teisinius akivaizdžiai neteisėto skaičiavimo argumentus, pvz., pritaikyta įstatymu neleidžiama skaičiavimo metodika, jei tokia yra, arba tam įgaliotų specialistų išvadų pagrindu. Šiuo atveju konstatuotina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, atitinkančių anksčiau paminėtus kriterijus, kuriais remiantis galima būtų paneigti atsakovo derintų kainų apskaičiavimo pagrįstumą. Todėl ir ši skundo dalis nepagrįsta.

V.

2007 m. gegužės 10 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas pareiškėjo Nacionalinės vandens, elektros ir šilumos vartotojų gynimo lygos prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje. Atnaujinti procesą prašoma ABTĮ 153 straipsnio 1 dalies 8 ir 10 punktuose nurodytais proceso atnaujinimo pagrindais.

Pirmiausia toks teismo motyvas prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai (2003 m. gegužės 12 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-579/2003, 2005 m. gegužės 11 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-297/2005).

Be to, minėtas teismo sprendime išdėstytas argumentas prieštarauja materialinės teisės normoms, kadangi net ir esant standartinei sąlygai Civilinio kodekso 6.187 str. nurodytos jos sampratos prasme, vartotojas ir tiekėjas gali susitarti taikyti Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimo Nr. 1507 Dėl dujų, elektros ir šiluminės energijos, šalto bei karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo ir eksploatavimo“ 1.4 punktą, o atsakovas tokiu atveju net negalėtų žinoti, ką susitarė šalys, tai reiškia negalėtų paskaičiuoti vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo kainų, vadovaujantis būtinųjų sąnaudų nustatymo ir susigrąžinimo principais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VI.

Prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje netenkinamas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašyme nurodytas argumentas, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 27 d. nutartis yra be motyvų, yra nepagrįstas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. kovo 27 d. nutartyje išnagrinėjo visus pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus motyvus ir argumentuotai juos atmetė.

Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje ir pareiškėjo nurodytose civilinėse bylose, išnagrinėtose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (2003 m. gegužės 12 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-579/2003, 2005 m. gegužės 11 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-297/2005), yra skirtingos bylos faktinės aplinkybės, todėl minėtose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėse bylose suformuota praktika negali būti precedentas nagrinėjamoje byloje.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pagrįstai 2007 m. kovo 27 d. nutartį motyvavo Civilinio kodekso 6.388 str. 2 d. nustatyta norma. Civilinio kodekso 6.388 str. 2 d. numatyta, kad abonentas moka už faktiškai suvartotą energijos kiekį pagal energijos apskaitos prietaisų rodmenis, jeigu sutartis nenustato ko kita. Vadinasi, sutartyje galima nustatyti kitokias suvartotos energijos apskaitos sąlygas. Atsižvelgiant į šią Civilinio kodekso normą (6.388 str. 2 d.), sutartyje dėl energijos suvartojimo galima nustatyti kitokias suvartotos energijos apskaitos sąlygas negu įtvirtinta Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimo Nr. 1507 „Dėl dujų, elektros ir šiluminės energijos, šalto bei karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo ir eksploatavimo“ 1.4 punkte, pagal kurį gyvenamuosiuose namuose mokestis už šaltą bei karštą vandenį, dujas, elektros energiją nustatomas pagal butų apskaitos prietaisų rodmenis, o jeigu butuose apskaitos prietaisų nėra, mokestis nustatomas pagal dujų, šalto bei karšto vandens suvartojimo normas, kurias tvirtina savivaldybės. Tačiau šios suvartotos energijos apskaitos sąlygos turi būti nustatytos laikantis jų nustatymui taikytinų principų, įtvirtintų Civilinio kodekso 1.5 straipsnio 2 dalyje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pagrįstai nurodė, kad Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimo Nr. 1507 „Dėl dujų, elektros ir šiluminės energijos, šalto bei karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo ir eksploatavimo“ 1.4 punkte nustatytas mokesčio nustatymo būdas yra vertintina kaip standartinė energijos vartojimo sutarčių sąlyga, o vandens tiekimo kaina pagal apskaitą įvade vertintina kaip nestandartinė energijos vartojimo sutarčių sąlyga, taikytina civilinių teisinių santykių subjektų susitarimu, leistina vadovaujantis Civilinio kodekso 6.187 str. Dėl šių priežasčių Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos priimtas 2006 m. balandžio 13 d. nutarimas Nr. 03-18 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Kauno vandenys“ šalto vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo kainų“, kuriuo buvo nustatytos dvejopos kainos - šalto vandens ir nuotekų tvarkymo gyventojams, kuriems vanduo apskaitomas daugiabučio namo įvade, bei šalto vandens ir nuotekų tvarkymo gyventojams, kuriems vanduo apskaitomas daugiabučio namo bute, yra teisėtas ir pagrįstas.

Dėl išdėstytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priimdamas 2007 m. kovo 27 d. nutartį, teisingai aiškino ir taikė įstatymą, ir nėra teisinio pagrindo manyti, kad buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą. Todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo, taigi pareiškėjo prašymas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsisakyti atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A7-323/2007 pagal pareiškėjo Nacionalinės vandens, elektros ir šilumos vartotojų gynimo lygos skundą atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl nutarimo panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.