- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-12-17
- Bylos Nr.
- 2A-868-186/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Žironas (pirm.), Dalia Višinskienė, Henrichas Jaglinskis
- Pareiškėjas
- I. B., A. K., J. K.
- Suinteresuotas asmuo
- S. G., Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, VĮ Registrų centrui
- Advokatai
- Valdas Pumputis, Simona Augėnaitė
- Kategorijos
- 30.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 30.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos teisėjų Dalios Višinskienės ir Henricho Jaglinskio
dalyvaujant pareiškėjams I. B.
suinteresuotam asmeniui S. G.
suinteresuoto asmens S. G. atstovei advokatei Simonai Augėnaitei
suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovei Olgai Arodz
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjų A. K. , J. K. ir I. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto antro apylinkės teismo 2008 m. gegužės 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų A. K. , J. K. ir I. B. pareiškimą suinteresuotiems asmenims VĮ Registrų centrui, 325-ajai DNSB, Vilniaus miesto savivaldybės Administracijai, D. P. , S. G. , A. G. , A. S. , A. J. D., J. Č. , I. G. , R. G. , R. K. , B. A. , J. G. , R. G. , V. G. , T. K. , H. B. , R. C. , V. J. , L. J. , S. Š. , Č. Š. , T. Š. , R. D. , I. B. , G. Š. , N. B. , O. G. , J. R. , UAB „Parex faktoringas ir lizingas“ dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį daiktą įgijimo pagal įgyjamąją senatį.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjai prašė teismo nustatyti faktą, kad jie pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į 43,21 kv.m ploto mansardą, esančią virš buto (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kurią sudaro koridorius, plane pažymėtas indeksu 12-6 (10,05 kv.m ploto), san. mazgas, plane pažymėtas indeksu 12-7 (1.77 kv.m ploto), koridorius, plane pažymėtas indeksu 12-8 (1.66 kv.m ploto) ir kambarys, plane pažymėtas indeksu 12-9 (29.73 kv.m ploto). Nurodė, kad 2000-11-13 buto pirkimo-pardavimo sutartimi, jie nuosavybės teise lygiomis dalimis įsigijo dviejų kambarių butą (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Sutartyje įrašytas 61.14 kv m ploto butas, tačiau realiai jų įsigytas butas sujungtas su 43.21 kv.m bendro ploto mansarda, esančia virš buto, kurią sudaro san. mazgas, du koridoriai ir kambarys. Šią mansardą buvęs buto savininkas Č. Š. įrengė 1996 metais. Mansarda įrengta pagal 1993-01-15 projektą, statoma ūkio būdu ir priimta naudotis. 1999-09-09 vykusiame 325 DNSB susirinkime buvo nutarta, kad bendrijos nariai neprieštarauja, jog šios mansardos patalpos būtų buvusio savininko Č. Š. nuosavybė. Mansarda viešame registre buvusio savininko nebuvo įregistruota ir dėl pasikeitusio palėpių įregistravimo reglamentavimo to padaryti negali nei pareiškėjai, nei buvęs savininkas Č. Š. . Mansarda nėra registruota niekieno vardu. Pareiškėjų nuomone yra visos sąlygos numatytos CK 4.68 str. šio fakto nustatymui.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto antras apylinkės teismas 2008 m. gegužės 19 d. sprendimu pareiškimą atmetė. Teismas nurodė, kad 2000-11-13 pareiškėjai sutartimi iš Č. Š. nusipirko 61,14 kv.m. ploto butą. Sutartyje nenurodyta, kad kartu su šiuo butu pareiškėjams buvusio buto savininkas Č. Š. perdavė ir mansardą esančią virš šio buto. Jokių kitokių susitarimų prie šios sutarties taip pat nėra, įrodymų apie mansardos perdavimą pareiškėjai nepateikė. Č. Š. 2001-11-21 (t.y. jau po to kai butą pardavė pareiškėjams) pats kreipėsi į VĮ Registrų centro Vilniaus filialą su prašymu įregistruoti jo nuosavybes teises į 43,21 kv.m. palėpės patalpas, tačiau prašymas patenkintas nebuvo. Teismas pažymėjo, kad pagal CK 4.82 str. 1, 5 d. namo bendrojo naudojimo patalpos bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso visiems butų ir kitų patalpų savininkams. Todėl, nurodė teismas, pareiškėjai turi turėti dokumentus, patvirtinančius, kad visi name esančių butų ir patalpų savininkai jiems priklausančias bendrojo naudojimo pastogės dalis yra perleidę pareiškėjams (buvusiam buto savininkui). Tokių gyventojų sutikimų pareiškėjai nepateikė, o 325-osios DNSB 1999-09-09 susirinkimo protokole išreikšta ne visų bendraturčių valia dėl teisių perleidimo. Todėl, teismo nuomone, negalima konstatuoti, kad palėpės (mansardos) patalpos bendraturčių buvo perleistos buvusiam buto savininkui (ar pareiškėjams) ir, kad šias patalpas jie pradėjo valdyti sąžiningai bei teisėtai. Teismas nurodė, kad teisėtai pastatęs statinį asmuo įgyja nuosavybės teisę į jį LR CK 4.47 str. 4 p. pagrindu, ir tokiu atveju netaikomas įgyjamosios senaties institutas. Statinys gali tapti nuosavybės ar valdymo objektu tik tuo atveju, jeigu jo statyba yra įteisinta įstatymų nustatyta tvarka. Šiuo atveju įregistruoti mansardą buvo atsisakyta, nes pareiškėjai neturėjo dokumentų patvirtinančių bendrojo naudojimo patalpų perleidimą. Todėl, nurodoma sprendime, aplinkybė, kad mansarda buvo įrengta pagal 1993-01-15 leidimą statybai Nr. 125, 1993-09-20 leidimą statybai Nr. 518 bei 1992 m. parengtą projektą ir 1998-12-28 priėmimo naudoti aktu Nr. 2747 buvo pripažinta tinkama naudoti, nereiškia, kad pareiškėjai palėpės (mansardos) patalpas įgijo teisėtai. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjai nepateikė įrodymų, jog jie valdė mansardos patalpas atvirai, nes nepateikti įrodymai, kad jie mokėjo mokesčius ir už mansardos plotą. Teismas konstatavo, jog nėra visų aplinkybių, numatytų CK 4.68 - 4.71 str., todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškimą.
Šalies argumentai
Pareiškėjai padavė apeliacinį skundą. Prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir nauju sprendimu pareiškimą patenkinti. Skunde nurodo, kad mansarda įrengta teisėtai, turint visus reikalingus leidimus bei sutikimus, ką patvirtino bendrija 1999-09-09 susirinkimo protokolu ir nurodė neprieštaraujanti, kad mansarda Č. Š. liktų nuosavybės teise. Nurodo, kad mansardos viešame registre neįregistravus iki 2001-07-01 ir tik įsigaliojus naujajam Civiliniam kodeksui registracijos tikslu iš Č. Š. buvo pareikalauta visų namo patalpų ir butų savininkų jiems proporcingai tenkančių bendro naudojimo patalpų dalių perleidimo. Apeliantų nuomone, nepaisant įstatymų kaitos, asmuo, sąžiningai ir teisėtai įgijęs daiktą bei valdęs jį daugiau kaip 10 metų, turi teisę į daikto įgijimą įgyjamosios senaties būdu. Skunde nurodoma, jog iš bylos medžiagos matyti, kad mansardos valdymas pagal galiojusius teisės aktus prasidėjo teisėtai ir sąžiningai, tačiau teismas šią aplinkybę laikė neįrodyta, nes gauti ne visų butų/patalpų savininkų sutikimai. Apeliantai pažymi, kad pagal CK 4.23 str. 2 d., 4.26 str. 2 d. daikto valdymas laikomas teisėtu ir sąžiningu, kol neįrodyta priešingai, o teismas skundžiamame sprendime nenurodė, kuo pasireiškė leidimų statybai bei akto priimti statinį naudoti neteisėtumas. Teismas, apeliantų teigimu, neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes ir nepagrįstai konstatavo, kad neįrodyta, jog mansardos patalpos buvo valdomos atvirai, nes visi mokesčiai buvo mokami už 104 kv.m ploto butą, o toks buto plotas yra įskaitant ir mansardos patalpas. Apeliantų nuomone yra klaidinga teismo išvada, kad mansardos patalpos nebuvo perduotos pareiškėjams, nes butas yra funkciškai susijęs su mansarda ir šios patalpos buvo perduotos valdyti kartu su kitomis parduoto buto patalpomis. Skunde teigiama, jog teismo išvada, kad mansarda priklauso visiems buto gyventojams klaidinga, nes iš VĮ Registrų centro pažymos matyti, kad patalpos nėra registruotos jokio asmens (ar valstybės) vardu, o namo (duomenys neskelbtini) butų bei patalpų savininkai VĮ Registrų centre 2005-03-01 įregistravo neįrengtos pastogės M.K. Č. g. 15, Vilniuje dalių paskaičiavimo projektą, pagal kurį ginčijama mansarda yra išminusuota iš gyventojams dalintinos bendros mansardos kvadratūros, o pareiškėjai neįtraukti į projektą kaip dalių savininkai.
Suinteresuoti asmenys L. J. , S. G. ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė atsiliepimus, kuriais pirmosios instancijos sprendimą prašo palikti nepakeistą.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Byloje nustatyta, kad suinteresuotas asmuo Č. Š. , būdamas buto (duomenys neskelbtini), Vilniuje savininkas, turėdamas kitų daugiabučio namo gyventojų (bendrosios dalinės nuosavybės dalyvių) sutikimus, projektą ir leidimą statybai prie paminėto buto įrengė 43,21 kv.m ploto mansardą, kuri 1998-12-28 aktu Nr. 2745 Dėl individualaus statinio priėmimo naudoti pripažinta atitinkanti nustatytus reikalavimus ir priimta naudoti, tačiau VĮ Registrų centro tvarkomame Nekilnojamojo turto registre neįregistruota. 2000-11-13 pirkimo-pardavimo sutartimi butą (duomenys neskelbtini), Vilniuje iš Č. Š. nuosavybėn lygiomis dalimis įsigijo pareiškėjai A. K. , J. K. ir I. B. . Po 2001-07-01 t.y. įsigaliojus naujajam Civiliniam kodeksui, VĮ Registrų centras atsisako įregistruoti pareiškėjų nuosavybės teises į minimą mansardą nurodydamas, jog nepateikti dokumentai, patvirtinantys, kad nuosavybės teisė į patalpas (mansardą) buvo įgyta iš kitų name esančių butų savininkų. Pareiškėjai, nurodydami, kad mansarda įrengta teisėtai, sąžiningai, teisėtai, atvirai ir kaip sava buvo nepertraukiamai valdoma daugiau kaip dešimt metų, prašo teismo sprendimu nustatyti faktą, kad jie įgijo nuosavybės teisę į ją pagal įgyjamąją senatį (CK 4.68 - 4.71 str.).
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas reikalavimą atmetė pagrįstai.
Vienodą teismų praktiką formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (CPK 4 str.). Kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004-06-21 nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-379/2004; 2006-11-13 nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2006 ir kt.) yra išaiškinęs, kad įgyjamoji senatis tai savarankiškas nuosavybės teisės įgijimo būdas, o nuosavybės teisės įgijimo faktas pagal įgyjamąją senatį taikomas tik esant šioms sąlygoms: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 str. nurodytu būdu; 2) yra visos CK 4.68 - 4.71 str. nustatytos sąlygos: a) daikto valdymas yra prasidėjęs sąžiningai; b) daiktas nėra įregistruotas kito asmens vardu; c) visą valdymo laikotarpį daiktas buvo valdomas teisėtai, sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai; d) daiktas visą valdymo laikotarpį buvo valdomas kaip savas; e) valdymas tęsėsi CK 4.68 str. 1 d. nustatytą dešimties metų terminą.
LR Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (Nr. VIII-1864) 33 str. nustatyta, kad CK ketvirtosios knygos V skyriaus trečiojo skirsnio normos dėl įgyjamosios senaties taikomos ir tais atvejais, kai daikto valdymas prasidėjo iki šio Kodekso įsigaliojimo ir tęsiasi jam įsigaliojus. Sprendžiant pareiškimą dėl įgyjamosios senaties instituto taikymo, kai daiktas buvo užvaldytas iki naujojo CK įsigaliojimo, taikytini ne tik CK 4.68 - 4.71 str., bet ir kitos tik 2000 m. redakcijos CK įtvirtintos normos, susijusios su įgyjamąja senatimi. 1964 m. CK nebuvo įvardinti nuosavybės teisės įgijimo pagrindai. Jie įtvirtinti naujojo CK 4.47 str., kurio 4 p. nustatyta, kad nuosavybės teisė, greta kitų pagrindų, gali būti įgyjama pagaminant naują daiktą. Tai yra savarankiškas ir skirtingas nuo įgyjamosios senaties nuosavybės įgijimo pagrindas. Asmuo siekdamas įgyti nuosavybę pagamindamas naują daiktą (nagrinėjamu atveju įrengdamas mansardą) turi įvykdyti visus norminiais aktais nustatytus naujo daikto pagaminimo (patalpos įrengimo) reikalavimus. Tik tokiu atveju galima pripažinti teisėtą nuosavybės įgijimą pagaminant naują daiktą. Kadangi pareiškime nurodoma, jog mansarda įrengta ir priimta naudoti (pareiškėjų teigimu teisėtai užvaldyta) iki 2001-07-01, t.y. iki naujojo CK įsigaliojimo, aptariant įrengimo procedūrą reikia taikyti tuo metu (iki 2001-07-01) galiojusius norminius aktus. Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo (2000-06-27 įstatymo Nr. VIII-1764 redakcija) 11 str. 1 d. buvo nustatyta, kad „statiniai, butai, patalpos [...] formuojamos tik tais atvejais, kai nekilnojamojo turto savininkai [...] turi Statybos įstatymo nustatyta tvarka išduotą statybos leidimą statyti, rekonstruoti, remontuoti ar kitaip statinius pertvarkyti. Kad statinys suformuotas kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas, patvirtina nustatyta tvarka išduotas statinių priėmimo naudoti aktas“. Nagrinėjamu atveju šie reikalavimai mansardos atžvilgiu yra įvykdyti. Tačiau to paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad statiniai, kaip atskiri nekilnojamojo objektai, baigiami formuoti jų duomenų įrašymu į Nekilnojamojo turto kadastrą. Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo (2000-06-27 įstatymo Nr. VIII-1764 redakcija) 40 str. 1 d. buvo nustatyta, kad į nekilnojamojo turto kadastrą įrašytiems duomenims prilyginami tie nekilnojamojo turto objektų duomenys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos Nekilnojamojo turto registro įstatymo nustatyta tvarka įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. O Nekilnojamojo turto registro įstatymo (1996-09-24 įstatymo Nr. I-1539 redakcija, galiojo nuo 1998-01-01 iki 2001-01-01) 12 str. 2 d. buvo nustatyta, kad „nuosavybės ir kitos daiktinės teisės į nekilnojamąjį turtą [...] registruojamos kartu su šiuo nekilnojamuoju turtu ir atsiranda tik po jų įregistravimo Nekilnojamojo turto registre“. Ta pati nuostata išliko paminėto įstatymo 2000-06-27 įstatymo Nr. VIII-1765 redakcijoje, galiojusioje nuo 2001-01-01 iki 2001-07-01. Pagal tokias įstatymų nuostatas Č. Š. (ir pareiškėjai kaip jo teisių perėmėjai) pagal CK 4.47 str. 4 p. galėtų būti pripažinti teisėtai įgiję naują daiktą jį pagaminant (įrengiant mansardą), tik tuomet, jei mansarda būtų įregistruota aukščiau nurodyta tvarka. Ir priešingai, nebaigus įstatymais nustatytos procedūros – neįregistravus pagaminto naujo daikto (įrengtos mansardos), nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjai ją įgijo (užvaldė) teisėtai. Nagrinėjamu pareiškimu siekdami nuosavybės teisės įgyjamosios senaties fakto nustatymo būdu, pareiškėjai iš esmės siekia nuosavybės teisės į mansardą įregistravimo, t.y. pasitelkdami įgyjamosios senaties institutą siekia užbaigti naujo daikto pagaminimo procedūrą ir tokiu būdu jį įteisinti. Tokia nuosavybės teisės įgijimo pagrindų kaita negalima, nes įgyjamoji senatis kyla iš teisėto valdymo, kaip iš savarankiškos daiktinės teisės, kuris atsiranda fiziškai užvaldant daiktą, perduodant ar paveldint valdymo teisę (LR CK 4.25 str. 1, 2 d., 4.27 str.), o byloje nustatyta, kad ginčo mansarda buvo ne užvaldyta, bet sukurta kaip naujas daiktas.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas bylose dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį suformavo praktiką, kad toks faktas gali būti nustatytas tik tuomet, kai greta kitų paminėtų būtinų sąlygų užvaldytas daiktas ne mažiau kaip dešimt metų buvo valdomas teisėtai, sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai (CK 4.68 str. 1 d.). Kadangi CK 4.27 str. 2 d. nustatyta, jog nekilnojamojo daikto valdymas atsiranda nuo valdymo įregistravimo viešame registre momento, teismų praktikoje pripažįstama, kad tik išviešinus valdymą t.y. jį įregistravus viešame registre atsiranda nekilnojamojo daikto teisėtas ir atviras valdymas. Neišviešintas daikto valdymas negali sukurti nuosavybės teisės į jį, nes pagal CK 4.23 str. 3 d. slaptas įgyto daikto valdymas yra neteisėtas. Kadangi pagal LR Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 30 str. 1 d. Civilinio kodekso ketvirtosios knygos normos, susijusios su valdymo teise kaip savarankiška daiktine teise, įsigaliojo nuo 2003-07-01, tuo atveju, kai valdymas prasidėjo iki 2000 m. CK įsigaliojimo ir CK 4.68 str. 1 d. nustatytas dešimties metų terminas suėjo iki 2003-07-01, CK 4.27 str. 2 d. nuostata, nustatanti, kad nekilnojamojo daikto valdymas atsiranda nuo valdymo įregistravimo viešame registre momento, netaikoma. Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjai teigia, kad Č. Š. mansardą įrengė 1996 metais, o byloje nustatyta, kad naudoti mansarda priimta 1998-12-28 aktu. Akivaizdu, kad nuo to momento, kai mansarda buvo įrengta (pagamintas naujas daiktas) iki 2003-07-01 CK 4.68 str. 1 d. nustatytas dešimties metų terminas nesuėjo. Ši aplinkybė yra dar vienas motyvas, dėl kurio negali būti patenkintas pareiškimas nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą.
Kiti apeliacinio skundo argumentai dėl leidimų ir sutikimų mansardos įrengimui teisėtumo, dėl komunalinių mokesčių mokėjimo, dėl mansardos funkcinio ryšio su butu, dėl kitų namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje palėpės patalpų įregistravimo VĮ Registrų centre yra teisiškai nereikšmingi sprendžiant įgyjamosios senaties klausimą, įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui neturi ir šioje nutartyje nesvarstomi.
Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka (CPK 320 str.), nenustatyta įstatyme (CPK 329, 330 str.) įtvirtintų pagrindų, įgalinančių panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Netenkinant apeliacinio skundo ir esant skirtingam byloje dalyvaujančių asmenų suinteresuotumui iš pareiškėjų suinteresuotam asmeniui S. G. priteisiamos apeliacinės instancijos teisme patirtos atstovavimo išlaidos (CPK 442 str. 6 d., 98 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 - 331 str. teismas
nutarė:
Vilniaus miesto antro apylinkės teismo 2008 m. gegužės 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Suinteresuotam asmeniui S. G. iš pareiškėjų A. K. , J. K. ir I. B. solidariai priteisti 300 Lt (tris šimtus litų) išlaidų už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme.