Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Janinos Vitunskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rimanto Giedraičio ir Dainos Kukalienės,

atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus atstovei G. L. – G.,

nedalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. B. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo Valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo Valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimą pranešta, byla nagrinėjama jam nedalyvaujant ( ABTĮ 77 str.).

Skundas netenkinamas.

Administracinėje byloje keliamas ginčas dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 2016 m. gegužės 4 d. sprendimo Nr. PE-SP2-212, kuriuo atsisakyta skirti pareiškėjui našlaičių pensiją už jo 2008 m. birželio 28 d. mirusį tėvą bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2016 m. birželio 9 d. sprendimą Nr. (6.5)I-3439, kuriuo paliktas galioti VSDFV Kauno skyriaus 2016 m. gegužės 4 d. sprendimas Nr. PE-SP2-212, pareiškėjui pasinaudojus privaloma ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka ( b.l. 14, 16).

Našlaičių pensija yra priskiriama valstybinio socialinio draudimo pensijoms. Valstybinių socialinio draudimo pensijos skyrimą ir mokėjimą reglamentuoja LR Valstybinių socialinio draudimo pensijų Įstatymas (toliau –ir Pensijų Įstatymas, Įstatymas), LR Vyriausybės 1994-11-18 nutarimu Nr. 1156 patvirtinti Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai (toliau – ir Nuostatai). Pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalį nuo 2005 m. liepos 1 d. nustatytos šios valstybinės socialinio draudimo pensijos: 1) senatvės; 2) netekto darbingumo; 3) našlių ir našlaičių.

Nuostatų 51 punkte įtvirtinta, jog visiems mirusiojo vaikams (įvaikiams), turintiems teisę gauti našlaičių pensiją, skiriama viena pensija. Našlaičių pensijų dydžius nustato Pensijų įstatymo 39 straipsnio 1 dalis. Šioje dalyje nustatytų dydžių našlaičių pensijos skiriamos, jeigu šios pensijos gavėjas dar nėra sukakęs 18 metų arba jau yra sukakęs 18 metų, bet buvo pripažintas neįgaliuoju (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidu) iki 18 metų ir visą laiką nuo 18 metų sukakties yra nedarbingas ar iš dalies darbingas (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidas), taip pat mirusiojo vaikai ir įvaikiai, kurie iki 2005 m. liepos 1 d. buvo pripažinti invalidais nuo vaikystės po 18 metų sukakties dienos, tačiau ne vėliau kaip iki dienos, kurią jiems sukako 24 metai, ir jeigu jie nuo pripažinimo invalidais dienos nuolat yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai) arba mokosi Pensijų įstatymo 38 straipsnio 2 dalyje nurodytose švietimo įstaigose pagal bendrojo ugdymo ar formaliojo profesinio ugdymo programą, dieninių arba nuolatinių studijų programą.

Teismui pateikti duomenys iš pareiškėjo Pensijos bylos (b.l. 21-28) patvirtina, jog pareiškėjas B. B. (gim. 1956-06-06) pirmą kartą invalidu buvo pripažintas 2003-03-18 (Kauno II-osios medicininės socialinės ekspertizės komisijos išduotas invalidumo pažymėjimas Nr. 0960136), t. y. būdamas 46 metų amžiaus. Invalidu nuo vaikystės buvo pripažintas 2004-03-19 (Respublikinės IV-osios medicininės socialinės ekspertizės komisijos išduotas invalidumo pažymėjimas Nr. 007054), t. y. būdamas 47 metų amžiaus, todėl akivaizdu, jog neatitiko Įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos dėl pripažinimo neįgaliu iki 18 metų.

Motyvuojamoji dalis

Iš pateiktų dokumentų matyti, jog pareiškėjas iki Įstatyme numatytos datos ( t.y. iki 2005 m. liepos 1 d.) buvo pripažintas invalidu nuo vaikystės po 18 metų sukakties dienos, tačiau neatitiko Įstatyme numatytos imperatyvios sąlygos dėl šio fakto pripažinimo iki jam sukankant 24 metams, todėl atsakovas, remdamasis pareiškėjos Pensijos byloje esamais duomenimis, teisėtai ir pagrįstai Skundžiamu sprendimu pareiškėjui atsisakė skirti našlaičių pensiją po tėvo mirties, o Valdyba minėtą sprendimą paliko nepakeistą.

Pareiškėjo argumentai, jog atsakovas turėjo prašymą spręsti analogiškai, kaip jį išsprendė po kreipimosi dėl našlaičių pensijos skyrimo po motinos mirties, nepagrįsti. Administracinės bylos duomenys patvirtina, jog našlaičių pensija už mirusią motiną buvo paskirta VSDFV Kauno skyriaus 2004-07-20 sprendimu Nr. 1436 nuo 2004-03-19 pagal 2004 m. kovo mėnesį jo paduotą prašymą ( b.l. 29-32) pagal tuo metu galiojusios Įstatymo redakcijos 35 straipsnį, kuris numatė, jog teisę gauti našlaičių pensiją turi mirusiojo vaikai ir įvaikiai iki 18 metų, taip pat vyresni, jei jie tapo invalidais iki 18 metų. Pagal šią įstatymo nuostatą asmenims, kurie tapo invalidais nuo vaikystės, našlaičių pensijos buvo skiriamos nepriklausomai nuo to, kokio amžiaus būdami jie buvo pripažinti invalidais nuo vaikystės. Minėta įstatymo redakcija galiojo iki 2005-07-01.

Kaip jau buvo nurodyta, pareiškėjo kreipimosi į atsakovą metu dėl našlaičių pensijos skyrimo po tėvo mirties galiojusioje įstatymo redakcijoje buvo įtvirtinta pripažinimo neįgaliuoju esminė nuostata, kurios atsakovas privalėjo imperatyviai laikytis, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą, todėl pareiškėjo pateiktas 1969 m. medicininis dokumentas ( Epikrizė iš ligos istorijos Nr.10832/69 mt.) (b.l. 12), kuris patvirtina jo susirgimo, o ne pripažinimo invalidu laiką, įrodomosios reikšmės ginčo atveju neturi. Toks minėtos teisės normos aiškinimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką. Minėtas teismas 2011m. gruodžio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-3/2011 yra konstatavęs, jog teisės gauti našlaičio pensiją pripažinimui yra svarbus ne asmens susirgimo, o jo pripažinimo invalidu (neįgaliu) momentas.

Pareiškėjas pagal pateiktus dokumentus neatitiko Pensijų įstatymo 38 str. 1 straipsnyje nurodytų sąlygų našlaičio pensijos skyrimui, todėl teismas neturi teisinio pagrindo šioje byloje Skundžiamų sprendimų, kuriais buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą, panaikinimui. Skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su jo teisėtų lūkesčių pažeidimu, pažymėtina, jog Konstitucinio Teismo praktikoje nuosekliai teigiama, kad konstitucinis teisinės valstybės principas apima ir teisėtų lūkesčių principą, kitaip tariant, nors šis principas nėra pažodžiui įtvirtintas Konstitucijoje, tačiau yra neatsiejama kitų konstitucinių normų turinio dalis. Pradinis šio principo turinys, t. y. teisėtų lūkesčių principas siejasi su visų valstybės institucijų pareiga laikytis prisiimtų įsipareigojimų. Šis principas taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos. Tuo pačiu pažymima, kad pagal Konstituciją yra saugomi ir ginami ne visi iš bet kurio įstatymo ar kito teisės akto kylantys lūkesčiai, bet tik tie, kurie kyla iš pačios Konstitucijos ar iš įstatymų bei kitų teisės aktų, neprieštaraujančių Konstitucijai. Tik tokie lūkesčiai gali būti laikomi teisėtais, tik tokie teisėti lūkesčiai yra saugomi ir ginami Konstitucijos ( žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1711/2014). Konkrečiu atveju, institucijos, priėmusios ginčijamus sprendimus, laikėsi teisės aktais nustatytų reikalavimų, reglamentuojančių šio pobūdžio teisinius santykius, todėl nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisėtų lūkesčių pažeidimo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo B. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.