Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėja Liuda Uckienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų (ieškovų) S. K. ir A. L. atskirąjį skundą dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 25 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovų S. K. ir A. L. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, V. J., G. J., I. J. dėl pažeistų teisių gynimo, tretieji asmenys Šalčininkų rajono 2-ojo notarų biuro notarė Ž. B., individuali S. B. įmonė „Matininkas“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai.

A. G. J., V. J., I. J. prašė Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2016-05-25 nutartį palikti nepakeistą, o ieškovų S. K. ir A. L. atskirąjį skundą atmesti; priteisti iš ieškovų S. K. ir A. L. atsakovo V. J. naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad teismas skundžiamoje nutartyje teisingai motyvavo, kad ieškovai prašydamai taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepateikė pakankamai šio prašymo pagrįstumą bei grėsmę ieškovų interesams patvirtinančių įrodymų. Ieškovų atskirojo skundo argumentai taip pat nepagrindžiami jokiais objektyviais ir tuo pačiu patikimais įrodymais, kad atsakovai ketino ar ketina ginčo sklypą perleisti tretiesiems asmenims. Byloje esantys dokumentai patvirtina, jog ginčo žemės sklype yra ūkinis pastatas, unikalus Nr., kurio dalimi ilgus metus naudojasi atsakovė G. J., šį naudojimosi faktą įrodo 2008-05-28 susitarimas. Faktą, kad atsakovų šeima nurodyto pastato dalimi naudojasi ir šiuo metu įrodo Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos Šalčininkų seniūnijos 2016-03-04 pažyma, kad V. J. faktiškai naudojasi ½ dalimi ūkinio pastato. Pažymėjo, jog ginčo žemės sklype yra dar vienas 241 kv.m. užstatyto ploto ūkio pastatas, unikalus Nr., kuris atsakovams priklauso daline nuosavybės teise. Šio atsakovams priklausančio pastato eksploatacijai, valdymui ir naudojimui, o tuo pačiu ir remdamiesi 2008-05-28 Susitarimu, atsakovai nusipirko nurodytą žemės sklypą iš valstybės. Pažymėjo, jog atsakovų šeima verčiasi gyvulininkyste, tad įsigytas žemės sklypas ūkiui yra gyvybiškai reikalingas ir apie jokius šio sklypo perleidimus kitiems asmenims negali būti ne kalbos. Ieškovų teiginius, kad jie esą negali patekti į jiems priklausantį pastatą paneigia byloje pateikti įrodymai. Ieškovų pagal 2008 m. susitarimą naudojamą pastato dalį ieškovai išnuomavo ūkininkui, kuris ne tik kad juo naudojasi, bet ir atsakovams priklausančioje žemėje laiko žemės ūkio techniką. Atsakovai pagrįstai ir teisėtai nusipirko iš valstybės 0,1889 ha žemės sklypą, o ieškovai nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovai įsigydami minėtą žemės sklypą pažeidė galiojančius įstatymus.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo 2016 m. gegužės 25 d. nutarties, kuria netenkintas ieškovų prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo bei pagrįstumo patikrinimas.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal CPK 144 str. 1 d. teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, įstatymas teismui suteikia teisę spręsti, ar būtina imtis civilinėje byloje laikinųjų apsaugos priemonių. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Pažymėtina, kad spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos tokios, kurios užkirstų galimybę išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo. Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas, kurį privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12 ir 178 str.). Spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas būsimo ieškinio pagrįstumo klausimo nesprendžia. Teismų praktikoje yra nusistovėjusi nuostata, jog preliminarus pareikštų reikalavimų ir pateiktų įrodymų įvertinimas reiškia, kad teismas iš ieškinio reikalavimo bei faktinių ir teisinių argumentų pobūdžio sprendžia, ar jis nėra akivaizdžiai netenkintinas, tačiau netiria ir nevertina šio procesinio dokumento faktinių ir teisinių argumentų, juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2383/2011, 2014 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1603/2014; 2015 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-47-183/2015).

Pirmosios instancijos teismas skundžiama 2016-05-25 nutartimi netenkino ieškovų prašymo dėl laikinjųjų apsaugos priemonių. Teismas nurodė, jog ieškovai prašydami taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepateikė pakankamai šio prašymo pagrįstumą bei grėsmę ieškovų interesams patvirtinančių įrodymų, prašymas nėra motyvuotas, todėl šioje stadijoje nėra pagrindo pripažinti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas teismo sprendimo įvykdymas.

Apeliantų teigimu ginčo žemės sklypas priklauso atsakovams, atsakovų disponavimo teisė ginčo sklypui nėra apribota, perleidus ginčo žemės sklypą, išnyks pats ginčo dalykas ir tolesnis bylinėjimasis taps beprasmis.

Kaip matyti iš bylos medžiagos atsakovai ginčo turtą (žemės sklypą) įsigijo 2014-03-05 pirkimo-pardavimo sutartimi iš valstybės ir šiuo metu yra šio turto savininkai. Ieškovai pareiškė ieškinį dėl pažeistų teisių gynimo, prašo pripažinti negaliojančia atsakovų sudarytą 2014-03-05 pirkimo-pardavimo sutartį, kuria Lietuvos Respublika pardavė atsakovams 0,1889 ha žemės sklypą, adresu: A. k., Š. r. sav. Ieškovų teigimu ginčo sklype yra ieškovamas nuosavybės teise priklausantis ūkio pastatas, ieškovai negali patekti į jiems priklausantį pastatą, todėl siekia, kad valstybė suformuotų prie jiems priklausančio ūkinio pastato žemės skypą, kurį ieškovai įsigytų nuosavybės teise. Pažymėtina, jog sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą atliekamas tik preliminarus pareikšto reikalavimo vertinimas, kuris nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės ar joje pateiktų įrodymų įvertinimo ieškinio reikalavimų pagrįstumo aspektu. Ar ieškovo materialinis teisinis reikalavimas yra pagrįstas, bus atsakyta tik ištyrus įrodymus, nustačius teisinius faktus ir juos kvalifikavus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu šioje bylos stadijoje nėra akivaizdžių duomenų, kad pagal ieškovų pareikštą reikalavimą apskritai negalėtų būti priimtas jiems palankus teismo sprendimas.

Pabrėžtina kad, laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą (LR CPK 3 str. 7 d., 145 str. 2 d.). Proporcingumo principo taikymas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Atsižvelgiant į ieškinio turinį bei reiškiamus reikalavimus iš esmės svarbu, kad minėtas ginčo turtas bylos nagrinėjimo metu išliktų dabartinių savininkų (atsakovų) nuosavybėje t.y. bylos nagrinėjimo metu išliktų ta pati padėtis, kuri buvo iki ieškovų kreipimosi į teismą dienos. Nors byloje ir nėra faktinių duomenų apie atsakovų ketinimus perleisti tretiesiems asmenims ginčo turtą ir tokiu būdu apsunkinti ar padaryti neįmanomą teismo sprendimo įvykdymą, tačiau būtinybę jų atžvilgiu taikyti disponavimo apribojimus pagrindžia tai, kad atsakovams yra visos prielaidos arba, kitaip tariant, nėra teisinių kliūčių tai padaryti. Taigi nagrinėjamu atveju egzistuoja grėsmė, jog galimai ieškovams palankus teismo sprendimas, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, gali tapti neįvykdomas, nes nepritaikius laikinosios apsaugos priemonės, atsakovams išliktų galimybė ginčo turtą perleisti kitiems asmenims, todėl ieškovams palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju, o tuo pačiu ir teismo sprendimo įvykdymas, būtų apsunkintas arba pasidarytų neįmanomas. Pažymėtina ir tai, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti neabejotinų įrodymų, kad jau šio klausimo sprendimo metu yra grėsmė teismo sprendimo įvykdymui, teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima. Taikomos laikinosios apsaugos priemonės proporcingos siekiamam tikslui.

Be to paminėtina, kad civiliniame procese vyraujantis šalių lygiateisiškumo principas (LR CPK 17 str.) lemia tai, kad teismui ieškovo prašymu pritaikius atsakovams jo teisių apribojimus ir suvaržymus, t. y. laikinąsias apsaugos priemones (LR CPK 144 str. 1 d.), atsakovai pagal LR CPK 146 str. 1 d. nuostatas gali pareikalauti, kad ieškovas ar kitas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones padavęs asmuo pateiktų atsakovų nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

panaikinti Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 25 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovų S. K. ir A. L. reikalavimų užtikrinimui taikyti laikinąsias apsaugos priemones - įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisių perleidimo draudimo kitiems asmenims į 0,1889 ha žemės sklypą, unikalus Nr., esantį A. k.., Š. r. sav.