Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. Š. ieškinį atsakovui Tadui Blažiui dėl skolos priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

2016-09-26 teismas preliminariu sprendimu ieškinį tenkino.

2017-01-08 gautas prašymas dėl ieškinio dalyko patikslinimo, kuriame ieškovė nurodė, kad prašo priteisti iš atsakovo 19,721,50 Eur skolos, 989,54 Eur palūkanų už naudojimąsi paskola, 2636,95 EUR palūkanų už prievolės įvykdymo termino pažeidimą.

2017-01-10 teismo posėdžio metu ieškovė nurodė, kad skyrybos vyko tuo metu, kai ji gulėjo ligoninėje. Ginčo paskolos sutartis buvo pasirašyta šeštadienį, kai ieškovę paleido iš ligoninės savaitgaliui. Ji turėjo visą paskolos sumą, nes 160 000 Lt šalys pasidalijo skyrybų metu. Pinigus su atsakovu pasidalino kaip kilnojamuosius daiktus, t. y. neįvardijo jų santuokos nutraukimo pasekmių sutartyje.

Preliminarus teismo sprendimas keistinas, ieškinys tenkintinas iš dalies.

Iš teismui pateiktos ieškovės ir atsakovo 2012-03-20 sudarytos Paskolos sutarties nustatyta, jog ieškovė įsipareigojo perduoti atsakovui 86 000 Lt (24 907,32 EUR) paskolą, o atsakovas įsipareigojo nustatyta tvarka ir terminais ją grąžinti. Šalys susitarė, kad atsakovas pilnai grąžins skolą per du metus, mokėdamas kartą į ketvirtį ne mažiau kaip po 10 500 Lt (3 041,01 EUR), pradėdamas mokėti nuo 2012-09-01 (Paskolos sutarties 2 punktas). Atsakovas ieškovei 2012-04-27 grąžino 1000 Lt, 2012-12-17 – 10 000 Lt, 2015-12-01 – 1 000 Eur, 2016-07-07 – 1 000 Eur, iš viso 17 905,60 Lt (4 896,20 Eur).

Dėl paskolos sutarties.

Paskolos sutartis yra viena iš civilinių teisinių asmenų kreditavimo formų. Įstatyme paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad paskolos sutartys yra realinės, nes paskolos sutartinių santykių atsiradimui būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui, todėl nors viena šalis išreiškia sutikimą kitai skolinti pinigus arba daiktą, o atitinkamai kita šalis – sutinka priimti pinigus arba daiktą ir įsipareigoja nustatyta tvarka ir terminu grąžinti pinigus ar daiktą, paskolos sutartis nebus pripažinta sudaryta, jeigu paskolos dalykas paskolos davėjo nebus perduotas ar paskolos gavėjo – priimtas. Taigi, paskolos sutarties esminėmis sąlygomis pripažintina: paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą. Šios esminės paskolos sutarties sąlygos suponuoja vienos šalies – paskolos davėjo – pareigą perduoti paskolos dalyką, o kitos šalies – paskolos gavėjo – pareigą grąžinti paskolos dalyką bei mokėti sutartą atlyginimą už naudojimąsi paskolos dalyku, jeigu paskolos sutartis yra atlygintinė. Kai paskolos gavėjas nevykdo sutartinės pareigos grąžinti paskolos dalyką, paskolos davėjas įgyja paskolos sutarties pagrindu reikalavimo teisę susigrąžinti paskolos dalyką, jo dalį ir atlygį už daikto skolinimą, jeigu toks buvo šalių sutartas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).

Nagrinėjamu atveju šalys sudarė rašytinę Paskolos sutartį, kurioje nurodė, kad kreditorė (ieškovė) suteikia paskolos gavėjui paskolą, o paskolos gavėjas (atsakovas) įsipareigoją ją grąžinti. Paskolos sutartyje atskirai, padarant atitinkamą įrašą, nėra užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas. Taip pat nėra ir atskiro pinigų perdavimo-priėmimo akto. Byloje kilo ginčas, ar visas paskolos dalykas – 24,907,32 Eur (86 000 Lt) suma – perduotas atsakovui.

Dėl įrodinėjimo pareigos.

Šalys turi teisę ir pareigą įrodinėti civilinėje byloje turinčias reikšmės aplinkybes, kurias įgyvendina pateikdami rašytinius bei žodinius paaiškinimus, pateikdami teismui dokumentus ir kitus įrodymus bei dalyvaudami tiriant bei vertinant šiuos duomenis. Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) suponuoja šalių teisę ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013). Įstatymų leidėjas nustatė bendrąsias įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykles CPK 12, 178 ir 179 straipsniuose. Įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – priešieškinio ir atsikirtimų faktinį pagrindą.

Kaip minėta aukščiau, esminės paskolos sutarties sąlygos – paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą. Paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn faktą turi įrodyti būtent paskolos davėjas. Be to, sprendžiant apie paskolos sutarties sudarymą, jos dalyko perdavimą, reikšmingos ir aplinkybės dėl sutarties originalo buvimo pas kreditorių ar skolininką, įrašai ar kiti įrodymai apie sutarties vykdymą (grąžinimas dalimis, mokėjimas palūkanų, derybos dėl grąžinimo terminų pakeitimo ar kitokio atsiskaitymo būdų, ir kt.). Aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą aplinkybę, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų viseto duomenų padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).

Dėl paskolos objekto perdavimo ir skolos priteisimo.

Paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje. Jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta. Kaip minėta aukščiau, paskolos davėjas turi įrodyti pinigų perdavimo faktą. Nagrinėjamu atveju, paskolos sutartyje nėra atskiro patvirtinimo apie pinigų perdavimą, taip pat nėra ir atskiro pinigų perdavimo-priėmimo akto.

Ieškovė pateikė savo banko sąskaitos išrašus, iš kurių matyti, jog atsakovas ieškovei 2012-04-27 grąžino 1000 Lt, 2012-12-17 – 10 000 Lt, 2015-12-01 – 1 000 Eur, 2016-07-07 – 1 000 Eur, iš viso 17 905,60 Lt (4 896,20 Eur) paskolos sumą. Atsakovas sutiko, kad tai buvo paskolos grąžinimas, tačiau teigė, kad gavo iš ieškovės tik 18 000 Lt (5 213,16 Eur), kurią šiais mokėjimais ir beveik pilnai grąžino. Sutiko, kad dar nėra grąžinęs 95 Lt (27,51 Eur). Byloje iš esmės nėra pateikta jokių kitų įrodymų, kuriais remiantis būtų galima nustatyti, jog visas paskolos dalykas buvo perduotas paskolos gavėjui – atsakovui. Kaip minėta aukščiau, pagal CK 6.875 3 d. jeigu neįrodoma, kad paskolos dalykas iš tikrųjų perduotas paskolos gavėjui, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog paskolos sutartis buvo sudaryta tik dėl 18 000 Lt (5 213,16 Eur) sumos, o ne dėl 86 000 Lt (24 907,32 Eur), nes buvo perduotas mažesnis sutarties dalykas, taigi, ieškovės reikalavimas dėl likusios paskolos sumos (19 721,50 Eur) yra nepagrįstas.

Teismas tokią išvadą daro remdamasis ir netiesioginiais įrodymais byloje, kurie leidžia abejoti ieškovės paaiškinimais. Ieškovė nurodė, jog pinigai jai atiteko po skyrybų ir buvo pasidalinti kaip kilnojamieji daiktai, kas teismo neįtikina – iš santuokos nutraukimo pasekmių sutarties matyti, kad šalys išsamiai įvardijo dalintiną turtą, atsakovas įsipareigojo (ir vėliau pervedė pasiskolinęs iš banko) sumokėti ieškovei kompensaciją. Todėl mažai tikėtina, kad turėdami apie 160 000 Lt grynais pinigais, sutuoktiniai jų dalybų neaptarė.

Teismo neįtikino ir ieškovės argumentai, jog santuokos nutraukimo pasekmių sutartį ji pasirašė 2012-03-15, t. y. gulėdama ligoninėje (gydėsi depresiją), tuo metu buvo viena, niekas jai negalėjo padėti ar patarti, o vyru ji pasitikėjo. Teismo sprendime aiškiai nurodyta, jog šalys santuokos nutraukimo pasekmių sutartį pasirašė 2012-03-06, ieškovė tuo metu ligoninėje negulėjo, be to ir gulėdama ligoninėje turėjo artimųjų, kurie ją į ligoninę ir palydėjo, o visiškas pasitikėjimas vyru vykstant skyrybų procesui, nėra logiškas ir įtikinamas.

Teismas, priešingai nei ieškovės, pagrįstais laiko atsakovo argumentus, jog tokios sumos grynųjų jų šeima neturėjo, kitaip jis nebūtų ėmęs 200 000 Lt paskolos iš banko žmonai sumokėti kaip kompensacijos. Paaiškino, kad derybos dėl turto dalybų vyko 4 mėnesius, todėl visas turtas buvo išsamiai aptartas.

Atsakovui praleidus terminą piniginėms prievolėms įvykdyti, vadovaujantis CK 6.37 ir 6.210 straipsnių pagrindais, iš atsakovo ieškovei priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą (27,51 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016-09-26) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ieškovė pareiškė patikslintą ieškinį 23347,99 EUR dydžio sumai. Teismas ieškinį tenkino iš dalies, priteisdamas 27,51 EUR, t. y. 0,12 procento viso reikalavimo sumos. Proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, ieškovei iš atsakovo priteistina 0,41 EUR bylinėjimosi išlaidų (350 Eur*0,12 proc./100 proc.) (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 7 d., 93 str. 2 d.).

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011-11-07 įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos – procesinių dokumentų siuntimo išlaidos iš atsakovo nepriteistinos (CPK 92 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 260, 290 – 292, 430 straipsniais, teismas

nusprendžia:

pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-09-26 preliminarų sprendimą, kuriuo teismas ieškovės ieškinį tenkino ir priteisė ieškovei A. Š. iš atsakovo D. Š. 20 011,12 EUR skolos, 1 002,12 EUR palūkanų už naudojimąsi paskola, 2 672,74 palūkanų už prievolės įvykdymo termino pažeidimą, 5 procentų dydžio procesines metines palūkanas už priteistą sumą (23,685,98 EUR) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016-09-26) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 350 EUR bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti ieškovės A. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai iš atsakovo D. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) 27,51 Eur (dvidešimt septynis eurus 51 euro ct) skolos, 5 procentų dydžio procesines metines palūkanas už priteistą sumą (27,51 EUR) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016-09-26) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 0,41 EUR bylinėjimosi išlaidų.

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.