Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 11 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnio 3 dalyje ir 129 straipsnio 1 dalyje bei pritaikius Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 2 dalies 5 punktą, 3 dalies 1 punktą nubaustas laisvės atėmimo bausme 3 metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš A. K. J. D. priteista 10874,62 Lt turtinei ir 10000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei 1000 Lt advokato išlaidų atlyginimo.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas B. K. , tačiau dėl jo Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 11 d. nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. K. nuteistas už tai, kad 2006 m. spalio 12 d. apie 20 val. 10 min. prie parduotuvės „Alkoholiniai gėrimai“ esančios (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto su A. D. metu, gindamasis nuo A. D. pavojingo užpuolimo ir kėsinimosi, aiškiai peržengdamas būtinosios ginties ribas, nukentėjusiajam A. D. pargriuvus ant žemės, tyčia sudavė jam vieną smūgį koja iš viršaus į galvą, tuo padarydamas A. D. galvos sumušimą, pasireiškusį kraujosruva galvos minkštuosiuose audiniuose pakaušio dešinėje, kaukolės skliauto kaulų lūžiu prasidedančiu pakaušio dešinėje, kraujosruva po galvos smegenų minkštaisiais dangalais abiejų pusrutulių sferiniuose ir šoniniuose paviršiuose, kraujo išsiliejimu į galvos smegenų skilvelius, galvos smegenų sumušimais pamatiniuose kaktinių ir smilkininių skilčių srityse, tai komplikavosi galvos smegenų ir plaučių pabrinkimu, nuo ko A. D. mirė, t. y. A. K. tyčia nužudė kitą žmogų, peržengdamas būtinosios ginties ribas.

Liudytojai J. B. , R. A. , V. M. , M. K. parodė, kad įvykio dieną į minėtą parduotuvę įsiveržė A. D. turėdamas rankose metalinį strypą. Rėkdamas „užmušiu“ du kartus sudavė apeliantui per ranką kurią jis iškėlė bandydamas išvengti smūgio į galvą. B. K. ir apeliantas bandė atimti strypą iš A. D. , tačiau pastarasis jo nepaleido ir toliau bandė suduoti smūgius strypu. Tuo metu atbėgo parduotuvės direktorius J. B. ir visus išstūmė pro duris į lauką, nuo ko A. D. krito ant nugaros, galva atsitrenkė į betonines plyteles, tačiau strypo iš rankų nepaleido, bandė atsikelti ir akivaizdžiai matėsi, jog nori tęsti konfliktą. Atimti iš A. D. metalinį strypą nepavyko, todėl apeliantas sudavė nukentėjusiajam su koja į galvą ir tik po to iš jo pavyko atimti metalinį strypą. Minėtą aplinkybę teisme patvirtino ir B. K. . Teismas, apelianto manymu, konstatuodamas, kad A. D. mirė būtent nuo apelianto smūgio, neatsižvelgė į teismo medicinos specialisto išvadą, kurioje konstatuota, kad A. D. mirtis įvyko nuo galvos sumušimo; kaukolės skliauto kaulų skilimas ir galvos smegenų sužalojimai būdingi griuvimui, atsitrenkiant pakaušio dešine puse į kietą buką paviršių turintį daiktą. Teismo posėdyje, teismo medicinos specialistas Gregoire Abu Chaker nurodė, jog neįmanoma konkreti išvada, kada A. D. neteko sąmonės: nukritęs nuo laiptų ar po to kai apeliantas su koja sudavė smūgį į galvą, be to, sužalojimų pobūdis neleidžia duoti kategoriškos išvados, nuo kurio trauminio poveikio įvyko A. D. mirtis.

Apkaltinamojo nuosprendžio išvados turi būti pagristos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltę. Teismas, apelianto manymu, neištyrė versijos, kad A. D. galėjo mirti nuo sužalojimų kuriuos jis patyrė krisdamas ir atsitrenkdamas į betonines plyteles. Tai, apelianto teigimu, atsitiko dėl J. B. veiksmų. Tokią versiją patvirtina anksčiau minėta teismo medicinos specialisto išvada, bei dauguma liudininkų: J. B. , V. M. , M. K. bei nuteistasis B. K. .

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas yra išaiškinęs, kad būtinoji gintis gali būti ne tik pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tada, kai gynyba įvyksta vos pasibaigus kėsinimuisi, kurio pabaigos momentas besiginančiajam nebuvo aiškus. Pavojingas kėsinimas negali būti laikomas pasibaigusiu, jeigu jis buvo laikinai sustabdytas besikėsinančiojo.

Pagal Lietuvos Respublikos įstatymus asmuo turi teisę į būtinąją gintį neatsižvelgiant į tai, ar jis turėjo galimybę išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 2 straipsnyje nustatyta, kad gyvybės atėmimas negali būti laikomas neteisėtu jeigu tai įvyko neviršijant tokio jėgos panaudojimo, kai tai buvo neišvengiamai būtina.

Nukentėjusioji J. D. savo atsikirtime prašo A. K. apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 11 d. nuosprendį.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, nukentėjusioji ir jos atstovas prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis B. K. nuomonės dėl apeliacinio skundo nepareiškė.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą įrodyta. Pirmosios instancijos teismo išvados padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad teismas bylą ištyrė nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Byloje nėra ginčijama tai, kad A. D. , supykęs už tai, kad B. K. jam prie parduotuvės sudavė kumščiu į veidą, į parduotuvę atsinešė metalinį vamzdį ir juo grasino nuteistiesiems.

Apeliantas teigia, kad mirtį sukėlusį sužalojimą A. D. patyrė ne nuo jo smūgio, bet virsdamas, kai parduotuvės direktorius A. D. ir abu nuteistuosius išstūmė iš parduotuvės laukan.

Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. M 3048/06(01) nurodyta, kad A. D. mirtis įvyko nuo galvos sumušimo, pasireiškusio kraujosruva galvos minkštuosiuose audiniuose, pakaušio dešinėje, kaukolės skliauto kaulų lūžiu, prasidedančiu pakaušio dešinėje, kraujosruva po galvos smegenų minkštaisiais dangalais abiejų pusrutulių sferiniuose ir šoniniuose paviršiuose, kraujo išsiliejimu į galvos smegenų skilvelius, galvos smegenų sumušimais pamatiniuose kaktinių ir smilkininių skilčių srityse. Tai komplikavosi galvos smegenų ir plaučių pabrinkimu. Nustatyti lavoniniai reiškiniai rodo, kad A. D. mirtis galėjo įvykti pieš 2-6 val. iki jo lavono apžiūros įvykio vietoje 2006-10-12 23.00 val. A. D. mirtis įvyko nuo trauminio poveikio į pakaušio dešinę pusę, dėl kurio suskilo kaukolės skliauto kaulai, atsirado galvos smegenų traumos požymiai. A. D. lavone nustatyti sužalojimai yra padaryti kietais bukais daiktais.

Išvados 8 punkte nurodyta, kad A. D. lavone nustatyti galvos sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais, kaukolės skliauto kaulų skilimas ir galvos smegenų sužalojimai būdingi griuvimui, atsitrenkiant pakaušio dešine puse į kietą buką paviršių turintį daiktą (b. l. 33-44, t. 1).

Ši išvada lyg ir atitiktų apelianto teiginį apie nukentėjusiojo sužalojimo mechanizmą, tačiau kiti įrodymai tokios galimybės nepatvirtina, o atvirkščiai, paneigia ją.

Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Vilniaus skyriaus teismo medicinos specialistas Gregoire Abi Chaker, davęs minėtą išvadą, buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo metu kur patvirtino savo duotą išvadą ir į jam užduotus klausimus paaiškino, kad A. D. nustatyti sužalojimai, kurie sukėlė jo mirtį, galėjo būti padaryti ir kitu būdu, t.y. A. K. sudavus gulinčiam ant grindinio nukentėjusiajam koja į galvą iš viršaus ir pastarajam atsitrenkus galva į grindinį (b. l. 46-47, t. 1).

Pirmosios instancijos teismo posėdyje šis teismo medicinos specialistas savo išvadą dar kartą patvirtino. Ekspertas nurodė, jog A. D. , krisdamas nuo laiptų, galėjo stipriai susitrenkti, o smūgis koja tik prisidėjo prie sužalojimų: nukentėjusiojo galva dar kartą atsitrenkė į grindinį ir tuo metu galėjo būti padaryti sužalojimai sukėlę jo mirtį (b. l. 83, t. 2).

Kad A. D. mirtį sukėlę sužalojimai padaryti pastaruoju eksperto nurodytu būdu, t.y. A. K. suduodant smūgį koja į nukentėjusiojo galvą iš viršaus, patvirtina nuteistojo B. K. ir liudytojų parodymai.

Nuteistasis B. K. pirmosios instancijos teisme parodė, kad tarp jo, nukentėjusiojo A. D. ir nuteistojo A. K. parduotuvėje prasidėjus konfliktui, B. K. ir A. D. išėjo į lauką, kur B. K. sudavė A. D. vieną smūgį kumščiu į veidą. Nuteistasis B. K. nurodė pataikęs nukentėjusiajam į nosį, nes pradėjo bėgti kraujas. Po šio smūgio A. D. išėjo, o nuteistasis grįžo į parduotuvę. Po kiek laiko į parduotuvę atėjo A. D. su metaliniu strypu rankose. Šiuo metaliniu strypu jis sudavė A. K. per ranką. B. K. sugriebė už metalinio strypo, tačiau A. D. nepaleido jo iš rankų. Parduotuvės direktorius išstūmė B. K. ir A. D. iš parduotuvės patalpų ir jie nugriuvo ant parduotuvės laiptų ir nuriedėjo nuo jų. Nukritus nuo laiptų B. K. vis dar ranka laikė metalinį strypą neleisdamas A. D. su juo nieko daryti. A. D. su rankoje turėtu strypu norėjo suduoti, bet B. K. ir parduotuvės direktorius jį laikė ir neleido to padaryti. Tuo metu niekas nieko nemušė. Po to prie jų priėjo A. K. ir koja prispaudė ant nugaros gulinčio A. D. galvą, kad jie galėtų atimti metalinį strypą. Po to, kai A. K. su koja iš viršaus prispaudė nukentėjusiojo galvą pastarasis pradėjo sunkiai kvėpuoti ir prarado sąmonę. Nuteistasis taip pat parodė, kad A. D. aktyviai priešinosi ir kai jam A. K. prispaudė galvą ir jie iš A. D. atėmė metalinį strypą, jis nustojo priešintis ir liko gulėti ant žemės (b. l. 77-78, t. 2).

Šiuose parodymuose B. K. neparodė, jog apeliantas gulinčiam nukentėjusiajam sudavė smūgį koja, teigdamas apie tai, kad A. K. koja tik prispaudė gulinčio nukentėjusiojo galvą. Tačiau perskaičius ikiteisminio tyrimo metu duotus B. K. parodymus, esančius b. l. 121-122, t. 1, pastarasis patvirtino jų teisingumą. Šiuose parodymuose užfiksuota, kad tuo metu kai jis (B. K. ) ir parduotuvės savininkas (taip buvo įvardintas parduotuvės direktorius J. B. ) bandė iš gulinčio nukentėjusiojo atimti vamzdį, „A. K. sudavė vieną kartą koja A. D. į galvą./../ Po šio suduoto smūgio A. D. prarado sąmonę, pradėjo sunkiai kvėpuoti, tada parduotuvės savininkas iškvietė greitąją medicinos pagalbą ir policiją“.

Taigi, iš B. K. parodymų seka, kad A. K. ne prispaudė nukentėjusiojo galvą, o sudavė smūgį per galvą ir tai sukėlė aiškiai matomas pasekmes – sąmonės praradimą.

Būtent tokį nukentėjusiojo mirtino sužalojimo mechanizmą patvirtina ir liudytojo J. B. parodymai.

Šis parodė, kad 2006-10-12 vakare į parduotuvę, kurioje jis dirba direktoriumi, A. D. atėjo aiškintis santykių su parduotuvėje buvusiais B. K. ir A. K. . Rankose A. D. laikė metalinį strypą. Besistumdant A. D. mojavo metaliniu strypu ir apgadino parduotuvės lubas, todėl J. B. visus išstūmė pro duris į lauką, nuo ko jie nukrito nuo 3 laiptų. A. D. parkrito pirmas, ant nugaros. Liudytojas nurodė kartu su B. K. bandęs ištraukti metalinį strypą A. D. iš rankų, bet tai jam padaryti nepavyko. A. D. bandė keltis nuo žemės. Tuo metu priėjęs A. K. koja sudavė stiprų smūgį A. D. iš viršaus į veidą, į kaktos ir nosies sritį. Smūgis A. D. buvo suduotas kojos padu. A. D. tuo metu buvo pakėlęs galvą nuo grindinio. Po A. K. suduoto smūgio A. D. metalinį strypą paleido iš rankų, neteko sąmonės ir atsikelti nemėgino (b. l. 80-81, t. 2). Ikiteisminio tyrimo metu J. B. iš pateiktų nuotraukų atpažino B. K. kaip asmenį, kuris dalyvavo muštynėse parduotuvėje ir prie parduotuvės, sudavė paskutinį smūgį nukentėjusiajam koja į galvą, po ko nukentėjusysis prarado sąmonę ir mirė (b. l. 89-92, t. 1).

Liudytojas J. B. parodė nematęs ar A. D. virsdamas nuo laiptų, kai buvo išstumtas iš parduotuvės, trenkėsi į grindinį.

Šis liudytojas kitiems konflikte dalyvavusiems asmenims yra pašalinis asmuo, davė nuoseklius ir išsamius parodymus, todėl nėra jokio pagrindo abejoti jo parodymų teisingumu.

Apie tai, kad kai parduotuvės direktoriui iš parduotuvės patalpų visus išstūmus į lauką, A. D. krito ant nugaros ir trenkėsi galva į plyteles, parodė liudytojas V. M. . Jis net parodė, kad girdėjosi garsas kai jis trenkėsi. Po šio kritimo A. D. pradėjo sunkiai kvėpuoti (b. l. 82-83, t. 2).

Šių parodymų kolegija nelaiko visiškai patikimais, nes ikiteisminio tyrimo metu šis liudytojas apie nukentėjusiojo griuvimą parodė kitaip. Jis teigė „kiek mačiau A. D. taip pat pargriuvo. Ar pargriuvo dar kas nors, nemačiau. Po kelių minučių aš atsikėliau ir pamačiau, kad A. D. guli ant žemės praradęs sąmonę. /.../ Aš nemačiau, ar gulinčiam ant grindinio D kas nors sudavė smūgius. (b. l. 97-99, t. 1). Pirmosios instancijos teisme šis liudytojas patvirtino cituotų parodymų teisingumą. Taigi, jo parodymai, kuriuose tas pats liudytojas vienu atveju teigia, kad A. D. sunkiai susižalojo krisdamas, o kitu atveju nieko neparodo apie priežastis, dėl kurių A. D. prarado sąmonę, yra nenuoseklūs, nepatikimi ir jais kolegija negali remtis kaip įrodymu. Šie parodymai atmetami ir dėl to, kad prieštarauja jau aptartiems ir vieni kitus atitinkantiems B. K. ir liudytojo J. B. parodymams.

Liudytoja M. K. parodė, kad virsdamas nukentėjusysis susitrenkė galvą į laiptus, tačiau ši liudytoja toliau įvykio teigia nemačiusi. Todėl jos parodymai nepaneigia įvykį mačiusių asmenų parodymų apie nukentėjusiojo griuvimo pasekmių dydį.

Kad mirtiną sužalojimą nukentėjusysis patyrė ne krisdamas, galima spręsti ir iš paties apelianto parodymų. A. K. parodė, kad kai parduotuvės direktorius jį, B. K. ir A. D. išstūmė pro parduotuvės duris, jie nugriuvo nuo parduotuvės laiptų ant trinkelių. Jie visi bandė atimti metalinį strypą iš A. D. , bet jiems nesisekė to padaryti. Nuteistasis parodė, kad A. D. nukritęs nuo laiptų, į plytelėmis grįstą grindinį trenkėsi nugara ir stipriai susitrenkė. Po to, kai A. D. nugriuvo nuo laiptų A. K. prispaudė jį ir sudavė gulinčiam ant grindinio A. D. stiprų smūgį koja iš viršaus į galvą, kad A. D. atiduotų rankoje turėtą metalinį strypą. Šį smūgį jis sudavė į kaktos sritį (b. l. 79, t. 2). Apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją A. K. nieko neparodė apie tai, kad parduotuvės direktoriui juos išstūmus laukan, virsdamas nukentėjusysis būtų stipriai susitrenkęs. Jis parodė, kad ir po to, kai parvirto bei nusirideno nuo laiptų, A. D. niekaip nenorėjo apsiraminti, stengėsi atsikelti, nepaleisdamas lazdos iš rankų. Tada jis (A. K. ) niekaip negalėdamas jo nuraminti, sudavė jam gulinčiam ant grindinio, viena kartą koja iš viršaus į galvą. Po šio smūgio A. D. apsiramino, jau nesiveržė atsikelti (b. l. 174-175, t. 1). Šių parodymų teisingumą A. K. patvirtino pirmosios instancijos teisme (b. l. 80, t. 2).

Iš visų šių įrodymų matyti, kad nukentėjusiojo A. D. virstant patirti sužalojimai nebuvo stiprūs ir sukėlę mirtį, nes po griuvimo nukentėjusysis liko aktyvus, jo elgesys nesikeitė, jis priešinosi, bandė ištrūkti. Ir atvirkščiai, pateikti įrodymai patvirtina, kad po apelianto suduoto stipraus smūgio koja į galvą, A. D. iš karto prarado sąmonę, nustojo priešintis ir šalia buvusiems nekilo abejonių, jog reikia kviesti į pagalbą medikus. Šios nustatytos aplinkybės ir paminėti eksperto paaiškinimai patvirtina pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad mirtiną sužalojimą A. D. patyrė ne griūdamas, bet nuo apelianto suduoto smūgio. Tą smūgį A. K. sudavė į galvą, buvusią pakilusią virš kieto grindinio, smūgis buvo stiprus. Šios sužalojimo padarymo aplinkybės patvirtina, kad tai darydamas A. K. suvokė galimas pasekmes nukentėjusiojo sveikatai ir gyvybei ir savo veiksmais tokių pasekmių siekė, t. y. veikė turėdamas tiesioginę tyčią sukelti tas pasekmes, kurios kilo.

Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnio 1 dalis numato, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas.

BK 28 straipsnio 3 dalis nustato, kad „būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Būtinosios ginties ribų peržengimu nelaikoma dėl didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, arba ginantis nuo įsibrovimo į būstą padaryta veika“.

Iš nuteistųjų B. K. ir A. K. , taip pat liudytojo J. B. ir parodymų matyti, kad A. D. įėjus į parduotuvės patalpas su metaliniu strypu rankose puolant A. K. , objektyviai kilo realus pavojus A. K. sveikatai ir gyvybei. J. B. konfliktuojančius asmenis, tarp jų ir A. D. išstūmus iš parduotuvės į lauką, A. D. pargriuvus ir gulint ant nugaros, B. K. ir J. B. laikant bandantį atsikelti A. D. , pastarojo kėsinimasis nebebuvo toks pavojingas kaip pradžioje, ir tokia gynyba, atsižvelgiant į jėgų santykį (trys prieš vieną gulintį agresyvų nukentėjusįjį) kokią panaudojo A. K. aiškiai nebeatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad A. K. veikė peržengdamas būtinosios ginties ribas. Jo veika teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnio 3 dalyje ir 129 straipsnio 1 dalį.

Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. K. apeliacinį skundą atmesti.